Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
KOMENTARAI

Paišinas saulutės veidas (Atviras laiškas ne tik plungiškiams) 

2019 balandžio 12 d. 10:20

Lietuvoj pastaruoju metu reikšmingų, net istorinių įvykių netrūksta. Mūsų laukia rinkimai, referendumai. Nesiliauja nedraugingų kaimynų išpuoliai, o mes vėl ir vėl grįžtame prie senų skriaudų, istorijos spekuliantams leidžiame klaidinti žioplius.

Mano akyse apsiniaukė net „Žemaičių saulutė“. Koks šiltas, prasmingas šio Plungės laikraščio pavadinimas! Deja, „Saulutė“ dabar pasirodo ne kiekvieną savaitę – tik kartą per mėnesį, dengiama drumzlinų debesų. Tarsi kas degintų nebe mūsų krašte susikaupusias šiukšles.

Minimi kraupūs karo ir pokario metai. Grasinimai, kad Lietuva išgaruos kaip lašas ant Hitlerio įkaitinto akmens arba suledės Stalino gulaguose.

Mieli plungiškiai, kol dar esu čia, leiskite man prisiminti kai kurias nuotrupas ir jums galbūt žinomas pavardes.

Stalinas tada jau buvo miręs, o jo darbus Chruščiovas gerokai supeikęs. Iš Rusijos grįžęs Plungės saugumo viršininkas Maleris išsikraustė į Izraelį, o rajkomo pirmasis sekretorius Belkindas jau buvo kažkokios kooperacijos vadovas. Nebeprisimenu tiksliai, kuriais metais mudu su Belkindu gražiai pabendravome Druskininkuose. Aš tada savo bronchitą gydžiausi vienoj sanatorijoj, o Belkindas – kitoj, nomenklatūrinėj. Ir jo liga, kiek žinau, buvo rimtesnė. Gal todėl, artėjant vakarui, žmogus panoro kam nors atsiverti. Kad ir jaunesniam, gal kaip plungiškis plungiškiui, kuris savo pjesėse šaipėsi iš kai kurių tuometinės valdžios „pasiekimų“. Jis man pasiūlė pasivaikščioti Dineikos taku, ir aš jo paklausiau, ar teisybė, kad Poškus, pats aršiausias, medaliais apdovanotas Alsėdžių viršaitis buvo iš kažkur čia atsiplakęs žydšaudis. Belkindas nedvejodamas patvirtino – taip.

– Bet jeigu saugumas, jeigu jūs ir Maleris žinojot, tai kodėl tas Poškus nebuvo areštuotas? Stribų lydimas atvažiuodavo į Paukštakių mokyklą ir baugindamas žmones, dar pasidėdavo ant stalo naganą.

– Mes nenorėjom kompromituoti tarybų valdžios, – atsakė Belkindas. – Nusprendėm jam leisti numirti. Žinojom, kad jam jau ketvirtos stadijos vėžys.

Nebepaklausiau, iš kur ir kaip tas Poškus atsirado Alsėdžiuose. Čia tegul pasirausia istorikai. Tik jau ne tokie, kaip „Žemaičių saulutei“ žinomas A. Kulikauskas...

Belkindas kuo smulkiausiai papasakojo, kaip jis drauge su Maleriu (deja, tų veikėjų vardų nebeprisimenu) organizavo garsaus partizano Stasio Badaukio sunaikinimą.

Kai anuomet Paežerės kaime įsikūrė kolchozas, brigadininku buvo paskirtas Juozas Žylė, kurio brolis taip ir negrįžo iš sovietinio lagerio už tai, kad buvo įstojęs į Plechavičiaus armiją. Plungės „strategai“ numatė, kad iš to kolūkio metų pabaigoj gerų rezultatų nesulauks. Dėl to jie brigadininką Žylę apkaltins sabotažu. Tas, žinoma, ginsis... Po griežtesnio apdorojimo Žylei bus sudarytos sąlygos pabėgti. Tegul įrodo, kad jis nėra priešiškas tarybų valdžiai. Jeigu suras Badaukį ir prie jo prisigretins, tegul padaro tai, kas jam įsakyta. Tada Žylė galės žvejoti rimtesnę žuvį iš Kuršių marių, o ne kokias nors guires Alsėdžių ežere. Be to, jam bus gerai sumokėta...

Apie tai, kaip Žylei pavyko visa tai padaryti, mažai ką pridurdamas prie Belkindo pasakojimo, esu parašęs pjesę „Meškos liga“ (knygoje „Tuo taku ten“).

Vaikystėje man teko sutikti čia paminėtą Badaukį, Žylę, Malerį ir, žinoma, Poškų. Tačiau po Belkindo pasakojimo visi jie įgijo ryškesnius kontūrus arba spalvas. Pats Belkindas man liko mįslė. Žmoguje buvo įvykęs perversmas. Sąjūdis, iki kurio mums dar buvo toli.

„Dar ne visos paslaptys“ („Andrena“, 2019) – taip pavadinta neseniai išėjusi mano knygelė paaugliams. Trys solidesnės leidyklos jos nesutiko išleisti. Aimanavo, kad vaikai dabar nebeskaito, priekaištavo, kad tarp „išgalvotų“ apsakymų yra tikra istorija „Trys broliai“. Tai Benediktas, Jonas ir Juozas Rainiai, per vokiečių okupaciją išsaugoję dvi Telšių žydaites – Rozą ir Idą Kacaites. O kai 1944 m. sugrįžo „išvaduotojai“, sovietų kareivis vieną iš tų žydaičių ėmė prievartauti. Benediktas su šakėm puolė jos gelbėti. Kareivis paleido žydaitę ir stvėrėsi šautuvo. Nušovė Benediktą ir dar kulka įsmigo už jo nugaros susigūžusiai žydaitei.

Visi mes esame žmonės. Tik žmonės... Vieni verti pagarbos, kiti – jau nelabai. Stalino ir Hitlerio pavergtoj Lietuvoj Generolas Vėtra – herojiškas ir tragiškas Jono Noreikos slapyvardis

Ta istorija buvo išspausdinta „Žemaityje“ ir plungiškės kraštotyrininkės Apolonijos Girdžiūnienės „Pasižvalgius po Žemaitiją“. Tai ne vienintelė tokia ar panaši žydų gelbėjimo istorija Lietuvoje. Prisimenu Alsėdžių kleboną Taškūną, vaistininką Adomėną, lieplaukiškį Milašių... Žmonės juos gerbė, žinodami, kad jie labai rizikuoja. Kai sugrįžo sovietai, beveik visi tie žydų gelbėtojai buvo suimti, susodinti į lagerius ar bent jau ištremti. Žmonės, kurie išdrįso priešintis gestapui, vargu ar paklus ir čekistams...

Sąjūdžio metais į „Gimtąjį kraštą“ buvau parašęs straipsnį apie anų laikų Alsėdžius, apie žydų gelbėtojus ir apie Lenkijoj surastą, o Plungėj nuteistą žydšaudį Baltiejų. Netikėtai man paskambino moteris ir pasisakė esanti Baltiejaus duktė, norinti su manim susitikti. Atėjusi pasakė:

– Jūs beveik viską teisingai surašėt, bet visos teisybės dar nežinot.

Jos mama, anuomet sužinojus, ką daro Baltiejus, susikrovė būtiniausius daiktus pasiėmė ją, dar mažą, ant rankų ir grįžo pas motiną į kitą apskritį. Baltiejūtė papasakojo, kodėl jos tėvas, norėjęs būti kalviu, pasidarė žmogžudžiu. Jis turėjęs draugą, su kuriuo 1941 m. per Vasario 16-tą Alsėdžiuose iškėlė trispalvę. Gal kas pamatė, įskundė – Baltiejaus draugas buvo bolševikų suimtas ir nukankintas Rainiuose.

Jis buvęs taip kraupiai sužalotas, veidas beveik neatpažįstamas, todėl Baltiejus pasibaisėjęs ėmė ieškoti kaltininkų. Ir aš atsimenu: net Paukštakių mokykloj buvo atsiradęs plakatas su siaubingom Rainių kankinių nuotraukom ir aiškinimais, jog tai žydų čekistų darbas.

Praėjo keliolika metų. Susipažinau su 1941 m. tremtine Dalia Grinkevičiūte. Rimtai susirgusi ji mums paliko rankraštį, kurį mudu perrašę pavadinome „Lietuviai prie Laptevų jūros“. Tuo pačiu pavadinimu vėliau išėjusioje D. Grinkevičiūtės prisiminimų knygoje rašoma, kaip nuo išsekimo, šalčio ir vitaminų stokos mirštančius tremtinius ėmėsi gelbėti toks pat tremtinys gydytojas, žydas Samodurovas. Kvaila pavardė, bet kokia žmogiška didi dvasia!

O ką mes galėtume pasakyti apie Vilniau žydų geto anuometinį vadovą J. Gensą, buvusį mokytoją, gydytoją ir Lietuvos kariuomenės karininką? Jam buvo pavaldi iš bendraminčių sudaryta žydų policija, žydų teatras ir net sušaudymui pasmerktų tautiečių sąrašai. Galiausiai jis pats buvo sušaudytas.

Visi mes esame žmonės. Tik žmonės... Vieni verti pagarbos, kiti – jau nelabai. Stalino ir Hitlerio pavergtoj Lietuvoj Generolas Vėtra – herojiškas ir tragiškas Jono Noreikos slapyvardis. Kūjis, kuriuo S. Tomas sudaužė Vilniuje Generolo Vėtros atminimo lentą, kažkur turėjo ir pjautuvą...

Reklama
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika