Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
KOMENTARAI

Naujieji Rusijos ginklai, dėl kurių iš tikrųjų turėtume nerimauti 

2019 sausio 23 d. 11:03

Iš Rusijos sklinda daugybė bauginamų žinių apie karinius laimėjimus. Viena jų susijusi su didžiule branduoline torpeda arba dronu „Poseidon“. Rusija noriai skleidžia informaciją apie šio aparato veikimo atstumą ir galią. Dalis jos net gali būti tiesa. Kitas neva neįveikiamas ginklas yra viršgarsinė raketa „Avangard“. Ji turinti būti įtraukta į ginkluotę šiais metais.

Šie ir kiti Kremliaus arsenalo papildymai neabejotinai suteiks Vakarų kariniams planuotojams ir žvalgybos agentūroms daug peno apmąstymams. Vis dėlto bendros padėties jie nekeičia.

Rusija kariniu atžvilgiu yra daug silpnesnė negu JAV ir jų sąjungininkai. Bet kokios didelio masto konfrontacijos atveju Maskva pralaimėtų. Jeigu būtų prieita prie visuotinio apsikeitimo branduoliniais smūgiais, mirtume visi. Ši padėtis lieka nepakitusi nuo šaltojo karo laikų. Naujieji ginklai iš tiesų reikšmingi tik šalies viduje – jie kuriami, kad įtikintų gyventojus, jog Rusija tebėra super valstybė, o mokesčių rubliai, kišami į karinės pramonės kompleksą, leidžiami protingai.

Vis dėlto strateginis Rusijos tikslas – ne sunaikinti Vakarus, bet sustabdyti ir suvaržyti, pasitelkiant taktiką „skaldyk ir valdyk“. Maskva naudojasi valstybių nesutarimais (pavyzdžiui, JAV ir jų sąjungininkių Europoje), taip pat susiskaldymu ir įtampa šiose šalyse, tautiniais, kalbiniais, religiniais bei socialiniais skirtumais. Politinė poliarizacija, panaši į tą, kuri krečia Didžiąją Britaniją dėl „Brexito“, Europos valstybes – dėl migracijos, o JAV – dėl Donaldo Trumpo administracijos, irgi praverčia.

Branduolinių ginklų – tiek senų, tiek naujų – vaidmuo šiuo atžvilgiu menkas. Karinis bauginimas turi savą paskirtį, bet jis tėra viena iš daugelio taktikų, Kremliaus taikomų nesantaikai kurstyti. Tarp kitų paminėtinos kibernetinės atakos, informacijos operacijos, įtakos pirkimas pinigais, teisinės sistemos naudojimas (kai kada vadinamas „teisminiu karu“), spaudimas energijos išteklių eksporto svertais ir ardomoji veikla.

Užuot leidęsi būti sužavimi nudailintais vaizdeliais, matomais per Rusijos televiziją, verčiau pradėtume galvoti, kaip atremti ginklus, kuriais Rusija šiuo metu iš tikrųjų disponuoja. Taip pat turėtume pamąstyti apie naujovišką ginkluotę, kuri naudojama tokio pobūdžio kare kaip nekinetinės ir nekarinės priemonės.

Vienas mums gresiančių naujų pavojų yra „nuodugniosios klastotės“ (angl. deepfakes) – kompiuterinėmis programomis kuriama vaizdo ir garso medžiaga, vaizduojanti realius žmones, sakančius arba darančius tai, ko jie iš tikrųjų niekada nesakė ir nedarė. Mums jau daug metų pažįstamos kompiuterinės grafikos technologijos, pasitelkiamos filmų kūrėjų. Anksčiau jos reikalaudavo daug įdirbio ir lėšų. Dabar tai padaroma pigiai ir greitai. Nuodugniosiomis klastotėmis gali būti pasinaudota norint pavaizduoti, kad koks nors politikas elgiasi kvailai arba smerktinai. Jomis remiantis išduodamas ir arešto orderis.

Kitas pavojus, susijęs su ankstesniu, yra dirbtinio intelekto ir mokytis sugebančių mašinų taikymas siekiant sukurti tikrovišką elektroninę sąveiką – pavyzdžiui, pokalbius telefonu, susirašinėjimo žinutes ir panašiai. Visa tai naudojama politiniams arba priešiškiems tikslams. Tikroviškų telefonų skambučių, pranešimų ar socialinių tinklų žinučių tvanas gali nuvilti rinkėjus, sutrikdyti arba formuoti kitokią jų nuomonę.

Trečia nauja taktika yra „superdoksavimas“ – internetinis bauginimas kritikams nutildyti. Doksavimas (angl. doxxing) nenaujas reiškinys, bet valstybei pasitelkus turimus žmogiškuosius ir elektroninės žvalgybos išteklius jis gali tapti daug nemalonesnis ir veiksmingesnis. Pavyzdžiui, nutekinama privati informacija, taikomasi į pažeidžiamas vietas arba paviešinamos asmeninio gyvenimo nesėkmės. Tokiais pat metodais gali būti bauginami ir taikinio šeimos nariai.

Ketvirta taktika, kurios reikėtų pasisaugoti, – suintensyvėjęs naudojimasis atskirtį patiriančiomis socialinėmis grupėmis. Vakarų šalyse blėstant pasitikėjimui socialine sistema ir visuomene didėja susiskaldymo bei neramumų potencialas. Rusijos ryšių su protestų judėjimais, savisaugos grupėmis ir kitomis socialinėmis bei kultūrinėmis organizacijomis aptikta daugelyje Europos šalių. Gali būti, kad šias grupes siekiama politizuoti arba pasinaudoti jomis ardomiesiems tikslams.

Per Rusijos televiziją apie šiuos ginklus nedaug teišgirsite. Paklauskit savęs kodėl?

E.Lucasas yra Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas.

Reklama
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika