Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
KOMENTARAI

Menas likti išėjus 

2019 kovo 25 d. 10:07

Nežiūrint į pavadinimą, kalba šiame tekste eis ne apie „Brexitą“. Šiandien noriu pakalbėti apie Kazachstano, kuriame praeitą savaitę įvyko įdomi politinė rokiruotė, situaciją. Tiesa, iškarto akcentuosiu, kad šio politinio veiksmo reikšmė dabar kartais yra pervertinama.

Pradėti reikia nuo to, jog kovo 19 dieną pirmas ir iki minėto momento vienintelis nepriklausomo Kazachstano vadovas Nursultanas Nazarbajevas paskelbė, jog atsistatydina iš prezidento posto. Nors minėtam politikui yra jau 79 metai, ši žinia buvo pakankamai netikėta.

Dėmesį minėtai naujienai iš Kazachstano galima suprasti. Ši šalis yra nelaisva, o autoritarinių valstybių lyderiai retai kada savo noru išeina į „užtarnautą poilsį“. Būtina paminėti ir tam tikrą geopolitinį aspektą – Kazachstanas yra tarp vadinamųjų Rusijos sąjungininkų, Muitų sąjungos dalyvis ir pan., todėl šių įvykių kontekste nemažai kalbėta ir apie galimą Maskvos reakciją ar veiksmus.

Tačiau esminis klausimas būtų – ar N. Nazarbajevo pasitraukimas iš tikrųjų yra toks sensacingas, kaip jis yra vaizduojamas? Viename iš savo tekstų, parašytų jau daugiau nei prieš dešimtmetį, esu apibūdinęs Kazachstano prezidentą „tyliuoju diktatoriumi“. Iki šiol manau, kad toks apibūdinimas yra gana taiklus. Pirmiausiai, N. Nazarbajevas valdė šalį laikydamas visą valdžią savo rankose (ir, užbėgdamas už akių pažymėsiu, kad net po atsistatydinimo nepanašu, jog jis planuotų ją paleisti). Kita vertus, diktatoriški Kazachstano vadovo polinkiai buvo nukreipti pirmiausiai į šalies vidų. Negaliu prisiminti atvejo, kai Kazachstanas būtų grasinęs savo kaimynams ar demonstravęs kokią nors karingą retoriką. Be to ir pats autoritarinis režimas šioje šalyje yra kiek minkštesnis negu tokiose posovietinėse diktatūrose kaip Turkmėnistanas ar Uzbekistanas.

Tikra tiesa, kad autoritariniai lyderiai nenoriai paleidžia valdžią iš rankų. Dabartinis N. Nazarbajevo pasitraukimas primena sumanią rokiruotę. Pažymima, kad nuo 2017 metų Kazachstane buvo vykdoma reforma, kurios tikslas – sumažinti prezidento galias, tačiau ji buvo daroma kaip tik galvojant apie „sekantį prezidentą“, t. y. ši reforma turėtų įsigalėti dabar. Tuo tarpu palikęs prezidento postą N. Nazarbajevas iš tikrųjų išsaugojo pagrindines politines galias. Pradėkime nuo to, jog jis turi ypatingą „nacijos lyderio“ („jelbasy“) statusą, be to išsaugo valdančiosios „Nur Otan“ partijos vadovo postą, kaip ir Kazachstano saugumo tarybos pirmininko postą, kuris priklauso jam iki gyvos galvos. N. Nazarbajevas lieka ir Konstitucinės tarybos (Konstitucinio teismo atitikmuo) nariu.

Todėl dabar svarstoma, ar N. Nazarbajevo parodytas modelis netaps nauja mada autoritarinių lyderių tarpe.

Nauju Kazachstano prezidentu paskirtas Kasymas-Žomartas Takajevas. Iki šiol jis ėjo Senato – aukštųjų parlamento rūmų – pirmininko pareigas. Įdomu tai, jog K.-Ž. Takajevas paskirtas ne kaip laikinai einantis prezidento pareigas, bet kaip visavertis Kazachstano vadovas (tik be teisės teikti pasiūlymų dėl Konstitucijos pakeitimų), kuris eis šias pareigas iki naujų rinkimų 2020 metų pavasarį. Tikėtina, kad vėliau jis bus perrinktas šalies vadovu (žinoma, jeigu tokia bus „jelbasy“ valia). Jau dabar aišku, kad naujojo prezidento valdžia iš esmės apribota būtinybe konsultuotis dėl esminių sprendimų su „nacijos lyderiu“, t. y. N. Nazarbajevu. Nuo to, kiek sėkmingai jis susitvarkys su šiuo uždaviniu priklauso ir jo politinė ateitis.

Iškalbingas yra ir kitas faktas – atsilaisvinusį Senato pirmininko postą užėmė N. Nazarbajevo dukra Dariga. Kitaip sakant, čia mes turime reikalą su klasikiniu pavyzdžiu, kai šalies valdymas tampa šeimos (klano) reikalu. Galima sakyti, jog šiame regione tai yra ne pirmas toks precedentas – pavyzdžiui, Azerbaidžane savo laiku prezidento postas irgi buvo sėkmingai paveldėtas sūnaus iš tėvo. Tad ir šiuo atveju neatmetama galimybė, jog 2020 metais N. Nazarbajevas gali palaikyti prezidento rinkimuose ne L.-Ž. Takajevą, o savo dukrą.

Sunku būtų susilaikyti nepaminėjus ir pirmos naujojo Kazachstano prezidento iniciatyvos. K-Ž. Takajevas pasiūlė pakeisti šalies sostinės Astanos pavadinimą į Nur-Sultaną. Ši iniciatyva kitų valdžios organų Kazachstane buvo sutikta su dideliu entuziazmu ir iš esmės akimirksniu realizuota.

Ką gi mes turime rezultate? N. Nazarbajevas formaliai paliko Kazachstano vadovo postą, bet iš esmės išliko šalies lyderiu su visomis pagrindinėmis politinėmis galiomis, o naujas Kazachstano prezidentas pirmiausiai bus „nacijos lyderio“ valios išreiškėju. Galima numanyti, jog dėl garbaus amžiaus N. Nazarbajevui iš tikrųjų jau buvo sunku pilna apimtimi vykdyti šalies vadovo pareigas, tad reprezentacinę funkciją dabar atliks kiek jaunesnis – vos 65 metų – ir nemažą patirtį diplomatijos sferoje turintis K.-Ž. Takajevas.

Tuo pat metu akivaizdžiai stiprinamas N. Nazarbajevo asmenybės kultas. Sostinės pervadinimas rodo būtent tai. N. Nazarbajevo asmenybė ir turimos galios savotiškai mistifikuojamos, kas leidžia stiprinti ir šeimos (suprantant šį terminą plačiau – ne vien kaip šeimos narius, bet ir patikrintus N. Nazarbajevo bendražygius) pozicijas.

Pabaigoje reikėtų pasakyti, jog akcentuojama, kad tokia rokiruote iš tikrųjų yra gana unikali šiam regionui, kur autoritarinius šalies lyderius pasitraukti iš valdžios verčia arba vadinamosios spalvotosios revoliucijos, arba mirtis. Todėl dabar svarstoma, ar N. Nazarbajevo parodytas modelis netaps nauja mada autoritarinių lyderių tarpe. Pirmiausiai šiame kontekste žiūrima į Rusiją, kur Vladimirui Putinui jau 2024 metais teks spręsti uždavinį, kaip legalizuoti savo tolesnį buvimą valdžioje. Kita vertus, variantas, kuris visai tiko tyliajam diktatoriui N. Nazarbajevui, formuojančiam politiką pagal Azijos regionui būdingą klanų principą, gali netikti Rusijai, kurios gyventojų mentalitetas vis gi yra labiau europietiškas.

Viktoras Denisenko yra politikos apžvalgininkas, socialinių mokslų daktaras, Vilniaus universiteto lektorius

Reklama
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika