Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
KOMENTARAI

Kokio lytiškumo ugdymo reikia vaikams? 

2019 sausio 23 d. 12:47

Jau kurį laiką svarsčiau, kad atėjo metas parašyti apie mitus ir būgštavimus, kurie lydi lytiškumo ugdymo diskusijas. Netikslūs faktai, klaidingi nusistovėję manymai vedamai diskusijai, savaime suprantama, nepadeda. Tad pasistengsiu aptarti per keletą intensyvių lytiškumo ugdymo srities tyrinėjimo metų atpažintus atsikartojančius būgštavimus ir netikslumus. Ko žmonės, turintys vaikų ir jų neturintys, įprastai bijo, kas ir kodėl kelia nerimą?

Labai parankiai mano planuotam tekstui tik ką pasirodė Vytauto Sinicos komentaras apie lytiškumo ugdymą. Džiugu, kad kalbamės apie mus neraminančias temas, tačiau tam, kad diskusija būtų naši, verta pasigilinti į tam tikrus faktinius netikslumus, kurie neabejotinai gali klaidinti į sritį neįsigilinusį skaitytoją.

1. V. Sinica siekia padėti skaitytojui susigaudyti, kuo skiriasi lytiškumo ugdymas nuo lytinio švietimo. Tačiau jau čia norėčiau autorių stabdyti. Straipsnyje lytinis švietimas ir lytiškumo ugdymas supriešinami – kaip dvi viena kitai prieštaraujančios stovyklos. Vis dėlto, lytinis švietimas įprastai yra siejamas su fiziologiniais aspektais (nuo brendimo klausimų iki lytinių santykių aspektų), o lytiškumo ugdymas yra viso labo išplėsta frazė, apimanti ir fiziologiją, ir kultūrą, ir vertybes, ir santykius, ir elgesį, ir požiūrį, ir nuostatas ir t.t. Asmeniškai aš pritariu nuomonei šias frazes vartoti kaip sinonimiškas, nes jų skirtis kol kas neša daugiau sumaišties negu naudos.

Viena nuostata skatina susilaikymą, kita – sąmoningumą ir buvimą atsakingu(-a) už savo veiksmus.

Tiesa ta, kad abi konfrontuojančios pusės teigia organizuojančios ne ką kita, o lytiškumo ugdymą. Tad akivaizdu, jog ginčas sukasi ne apie lytiškumo ugdymą VS lytinį švietimą, o apie tai, koks lytiškumo ugdymas (ir lytinis švietimas) turi ir neturi būti. Taigi, ne pats lytiškumo ugdymas ir lytinis švietimas yra nesutarimų ašis, o dvi skirtingos nuostatos, nuo kurių atsispiriant prieinama prie pačio lytiškumo. Viena nuostata skatina susilaikymą, kita – sąmoningumą ir buvimą atsakingu(-a) už savo veiksmus.

2. Ugdymas, kurio metu kalbama apie kontraceptines priemones, saugius lytinius santykius, lytiškai plintančias ligas, nelauktą nėštumą, neskatina jaunuolių griebtis praktikos. Ir juo labiau neturi nuostatos, jog „aktyvus paauglių seksualinis gyvenimas neišvengiamas“. Anaiptol. Taip pateikiama informacija realybę labai stipriai iškreipia. Šalių, kurios turi ilgametę patirtį, organizuojant visapusišką lytiškumo ugdymą, kuriame šios lytiškumo temos, dėl kurių Lietuvoje lūžta ietys, aptariamos atvirai, plačiai ir giliai, patirtys rodo vienareikšmiškus rezultatus. Jaunuoliai lytinių santykių nepradeda anksčiau. Viena tyrimų dalis rodo, kad kaip tik atitolina. Kita dalis rodo, jog ir vienos, ir kitos pusės mokymas apie lytinius santykius duoda panašius rezultatus.

Suprantu atviros diskusijos apie lytinius santykius idėjai nepritariančiųjų baimę – nekalbant apie šias temas arba kalbant tik tokiame kontekste – siekiama apsaugoti vaikų/jaunuolių tyrumą.

Vis dėlto yra esminis šių mokymų skirtumas. Jis atsiranda tuomet, kai palyginami abortų, lytiškai plintančių infekcijų, santykių (emocinių) kokybės vertinimo, seksualinės prievartos atvejų skaičiai. Šalyse, kuriose lytiškumo ugdymas suprantamas ne „konservatyviai“, o „liberaliai“ – jaunuolių, kurie susiduria su neplanuotais nėštumais ir lytiškai plintančiomis infekcijomis, skaičiai kur kas mažesni. Taip pat jų kuriami santykiai dažniau grindžiami dialogu, mažiau prievartos atvejų. (Daugiau informacijos apie paauglių nėštumą aplink pasaulį čia, o apie abortus čia.) V. Sinica tarsi džiaugiasi šiuo pozityviu rezultatu, tačiau tuo pačiu numoja į jį ranka. Kodėl? Juk kalbame apie tikrų jaunų žmonių tikras patirtis, susidūrus su nelauktu nėštumu ar lytiškai plintančiomis infekcijomis mokykliniame amžiuje.

Suprantu atviros diskusijos apie lytinius santykius idėjai nepritariančiųjų baimę – nekalbant apie šias temas arba kalbant tik tokiame kontekste, kuriame jaunuolių lytiniai santykiai savaime smerktini, neleistini ir neatleistini ir kuriame skatinamas susilaikymas – siekiama apsaugoti vaikų/jaunuolių tyrumą. Tačiau ar tokio siekio kaina ne per didelė? Ar siekis nuoširdžiai realistiškas? Kiek jaunų asmenų susilaiko iki santuokos? Ir ar nesusilaikantieji (žymi dauguma) turi būti baudžiami informacijos blokada arba baudžiami nepatikimais internetiniais šaltiniais?

Esu tikra, kad šiuo klausimu abi stovyklos turi vieningą nuomonę – lytinių santykių atidėjimas suteikia didesnę garantiją jaunų asmenų fizinei ir psichologinei sveikatai. Vis dėlto, nutylint apie saugius lytinius santykius ir kontraceptines priemones, atimama vaikų teisė į saugumą. O ypač tų vaikų, kurių tėvai, globėjai, nesuteikia nei vienos stovyklos pozicijų: nei pozicijos – jeigu turėti, tai turėti saugius fiziškai ir emociškai lytinius santykius, nei pozicijos neturėti lytinių santykių iš viso. Šie vaikai, neturėdami saugios, ugdančios, rūpestingos aplinkos namie, jos netenka ir mokykloje.

Vis dėlto, nutylint apie saugius lytinius santykius ir kontraceptines priemones, atimama vaikų teisė į saugumą.

Su jaunuoliais kalbant apie lytinius santykius atvirai – kalbama ir apie pačius santykius, t. y. apie V. Sinicos minėtą rengimą šeimai. Vis dėlto šiuo – visapusiško lytiškumo ugdymo – atveju rengimas šeimai vėlgi palieka duris realybei. Juk kai kurie žmonės nesukuria šeimų, kai kurie žmonės išsiskiria. Kai kurie vaikai auga be tėvų, su vienu iš tėvų, su seneliais, su globėjais. Šeimų variacijų aibė didelė. Taip, rengti šeimai yra prasminga ir reikalinga. Vis dėlto ugdant apie šeimą būtina ugdyti ir supratimą, jog šeima gali būti įvairi. Pirma, dėl to, jog mokiniai nejustų nerimo, gėdos dėl „besiskiriančios“, „neprigimtinės“ savo šeimos, antra, jog gebėtų savo savivertę išlaikyti ir tuo atveju, kai sukurti šeimos nepasiseka.

Visuminio lytiškumo ugdymo metu kalbant apie lytinius santykius, kalbama ne tik apie tai, kaip (saugiai ar nesaugiai) mylėtis, tačiau ir apie tai, kaip rinktis savo partnerį, kaip gebėti atsispirti spaudimui (partnerio(-ės) ir aplinkinių), koks tavo ir tavo partnerio elgesys veda į pagarbius, lygiaverčius, įsiklausančius santykius.

Kuomet nėra atvirai kalbama apie lytinius santykius ir jaunuoliai nėra informuoti tam, kad gebėtų patys priimti atsakingus sprendimus, suprasdami savo elgesio pasėkmes

Kuomet nėra atvirai kalbama apie lytinius santykius ir jaunuoliai nėra informuoti tam, kad gebėtų patys priimti atsakingus sprendimus, suprasdami savo elgesio pasėkmes (kurios gali būti (o gali ir nebūti) rizikingos ir jiems patiems, ir jų partneriui(-ei)) – tuomet formuojasi paslapties kultūra. O šioje kultūroje, kurioje nesikalbama apie lytinius santykius bei su jais susijusius faktus ir mitus keroja peer pressure (bendraamžių spaudimas) poveikis. Jaunuoliai GALVOJA, kad jų pažįstami ir draugai užsiima lytiniais santykiais ir JAUČIA SPAUDIMĄ būti kaip visi. Vis dėlto tikrovė skiriasi nuo jaunuolių įsivaizdavimo. O nesikalbant apie šią tikrovę toks paplitęs įsivaizdavimas tik gilinamas.

3. V. Sinica teisus – ankstyvi lytiniai santykiai sukelia riziką neigiamai save vertinti, turėti skausmingų psichologinių pasėkmių ir t.t. Tačiau ir čia autoriaus parodyta tik viena medalio pusė. Šios pasekmės atsiranda tuomet, kai jaunuoliai užsiima lytiniais santykiais, tačiau apie juos nieko nežino, į juos puola stačia galva (pvz., patiriant partnerio ar bendraamžių spaudimą „būti kaip visi“), nesirenka, su kuo jais užsiimti. Kitaip tariant, kai sprendimą priima neatsakingai, nes nėra informuoti. Šiuo atveju didžiausioje rizikoje atsiduria būtent tie jaunuoliai, kurie, liaudiškai tariant, yra apleisti. Jeigu renkamės organizuoti senamadišką lytiškumo ugdymą, tuomet jie apleisti yra ir namie, ir mokykloje.

Galbūt didysis klausimas yra, ar pasitikime jaunų asmenų gebėjimu priimti sąmoningus sprendimus tuomet, kai jie turi visą reikalingą informaciją?

Kodėl likusiose gyvenimiškose srityse vadovaujamės nuostata, jog žinios yra gerai, nes įgalina žmogų? Visose srityse išskyrus lytiškumo temą. Šioje temoje kultivuojame paslaptis, gėdą ir nerimą. Vedant paralelę su alkoholiu – juk sutariame, kad jauni asmenys turi būti informuojami apie alkoholio poveikį, apie gebėjimą atsispirti spaudimui jį vartoti, kai vartoti nesinori, apie rizikingą elgesį jo pavartojus (pavyzdžiui, kad vairuoti automobilį ir vartoti alkoholį yra du nesuderinami dalykai).

Nesuprantu, kiek cinizmo turi turėti žmogus, kuris homoseksualų ar translyti vaiką palieka likimo valioje labai atšiaurioje, ir labai priešiškoje mokykloje.

4. Paskutinis – homoseksualumo ir translytiškumo klausimas. Pasaulis jau ilgą laiką ūžia nuo įrodymų ir argumentų, kurie šią Lietuvos ir pasaulio populiacijos dalį yra apgynę nuo neapykantos ir žeminimo. Jeigu tai nepadeda, nežinau, ko griebtis… Juk čia viso labo reikia gebėti priimti, gebėti gerbti. To nedarant ir ignoruojant realybę, jog mokyklos suoluose sėdi homoseksualių ir translyčių asmenų – menkinantis, žeminantis ir jų tapatybę neigiantis ugdymas šiuos vaikus traumuoja, o kartais traumuoja negrįžtamai.

Nesuprantu, kiek cinizmo turi turėti žmogus, kuris homoseksualų ar translyti vaiką (juk mes, suaugusieji, čia apie mokyklinio amžiaus vaikus susirinkome pašnekėti) palieka likimo valioje labai atšiaurioje, ir labai priešiškoje mokykloje.

5. Dėl ribojančio straipsnio formato nebesileisiu į likusius V. Siniscos faktų netikslumus. (Ypač į abejotinas, nors intriguojančias interpretacijas, pateikiant cituotosios apklausos išvadas.) Tik įdomu būtų sužinoti, ar autorius pasirinko sąmoningai klaidinti skaitytojus?

Beje, kaip čia yra, kad taip negirdimas pačių mokinių balsas? Jų nuomonė tiek pagal tyrimus, tiek pagal viešus pasisakymus aiški ir nuosekli – jie nori informatyvaus lytiškumo ugdymo su specialistais, kurie nebijo kalbėtis įvairiomis daugeliui mūsų vis dar nepatogiomis temomis. Toks neįsiklausymas nei į lytiškumo srities specialistų, nei į mokinių nuomones/išvadas primena mums daugeliui sveiku protu nesuvokiamą nekontroliuojamų ginklų beprotybę Amerikoje.

Norėtųsi, kad vietoj diskusijų, skirtų demonizuoti lytiškumo temas, pagaliau susitelktume diskutuoti apie tai, kaip kiekvienas mūsų galime prisidėti prie svarbaus tikslo – išugdyti savimi pasitikintį, atsakingą, lytiškai raštingą jauną žmogų.

Akvilė Giniotaitė, VU doktorantė, VšĮ „Įvairovės ir edukacijos namai“ advokatavimo koordinatorė lytiškumo klausimais

manoteises.lt

Reklama
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika