Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
KOMENTARAI

Kodėl Užkalnis neteisus. Arba masinės imigracijos pasekmės 

2019 sausio 22 d. 11:25

Vienas iš pagrindinių iššūkių, intensyviai skaldančių Europos Sąjungą, jau kurį laiką yra migracija. Masinė islamiška imigracija. Šis procesas neatsirado iš niekur. Statistiniais duomenimis, dar iki 2015-ųjų krizės per metus atvykdavo apie 150–200 tūkst. migrantų. 

Tačiau džinas išleistas iš butelio, kai 2015-aisiais, vedama perdėto ir niekaip nepateisinamo sentimentaliojo humanizmo, Vokietijos kanclerė Angela Merkel vienašališkai nusprendė suspenduoti „Dublino reglamento“ galiojimą Vokietijoje. Iki tos dienos kiekvienas į Europą atvykęs migrantas privalėjo prieglobsčio prašyti toje Europos Sąjungos šalyje, į kurią pirmą pateko. Po suspendavimo kiekvienas naujas migrantas galėjo keliauti į Vokietiją ir pagrįstai tikėtis gauti prieglobstį.

Nenusprendus kokiu keliu suka Europa, neįmanoma surasti bendro sutarimo migracijos iššūkių sprendimui.

Šis sprendimas sukūrė pretekstą įvairioms tarptautinėms žmogaus teisių bei migrantų apsaugos organizacijoms spausti Europos šalių vyriausybes, kad šios taip pat pasektų Vokietijos pavyzdžiu. Iki to, be dokumentų atvykę asmenys, dažnu atveju, būdavo deportuojami. Tačiau dabar užteko tik pasakyti, jog esi iš Sirijos, ir gaudavai saugų kelią į Europos gilumą.

Per pastaruosius trejus metus bandoma rasti įvairių būdų, kaip sušvelninti šio beprotiško sprendimo pasekmes ir užtikrinti, kad tokia situacija nepasikartotų ateityje. Jie arba nepasiteisino, arba priimti priešiškai įvairių Sąjungos narių.

Visoje Europoje bandoma ieškoti sprendimo, kokia turi būti migracijos politika. Tam, kad tą sprendimą būtų galima priimti, visų pirma reikia nuspręsti, kokios Europos europiečiai nori. Šiuo metu Europa yra pasimetusi ir ieško savo tapatybės. Diskutuojama apie dar didesnę integraciją, Tautų Europą, grįžimą prie prekybinės sąjungos ir daugybę kitų variantų. Nenusprendus kokiu keliu suka Europa, neįmanoma surasti bendro sutarimo migracijos iššūkių sprendimui.

Šaltojo karo pabaigoje griuvus Berlyno sienai, intelektualai kalbėjo apie „istorijos pabaigą“. Atrodė, kad po pergalės prieš komunizmą, vakarietiškos liberalios demokratijos įsigalėjimas yra vienintelis įmanomas kelias.

Tačiau migrantų krizė apnuogino kairiųjų liberalų mitą, jog galime gyventi pasaulyje be sienų. Ne tik Europos, bet ir viso pasaulio kairieji liberalai šiomis dienomis bando primesti savo pažangumą, tačiau sunkiai suvokia, jog jų stumiamas pasaulio be sienų modelis yra visiškai nepažangus. Toks pasaulis, kai žmonės laisvai migruodavo, kur tik panorėję, egzistavo prieš dešimtis tūkstančių metų. Dabar taip pažangiai gyvena tik galvijai, kai ieškodami naujų ganyklų, kerta valstybių sienas. Savaime suprantama, kad tokia pasaulio tvarka nesuderinama su valstybės, kaip institucijos, egzistavimu. Sienų panaikinimas sunaikina pačią valstybę.

Šiuo metu Europa valdoma žmonių, kurių nuostatos nedaug skiriasi nuo šio mito nešėjų. Migracijos krizė nors ir yra tragedija, tačiau ir būtinas katalizatorius tyliai šiuos procesus stebėjusių senosios Europos visuomenių atsibudimui. 2016-aisiais įvyko „Brexit“ referendumas. Tai buvo pirmasis signalas, kad situacija Europoje kardinaliai keičiasi. 2017-aisiais Emmanuelio Macrono pergalė prieš Marine Le Pen masinėje žiniasklaidoje buvo akcentuojama, kaip atviros visuomenės modelio triumfas prieš uždaros visuomenės modelį. Tačiau protingai nutylėtas faktas, kad nacionalistų atstovė padvigubino savo tėvo rezultatą, už ją balsavo beveik 11 mln. prancūzų.

Šie pavyzdžiai ne vieninteliai. Vengrijoje Viktoras Orbanas vėl užsitikrino konstitucinę daugumą, „Alternatyva Vokietijai“ pirmą kartą pateko į parlamentą, Italijoje vyriausybę formavo prieš Europos Sąjungą pasisakančios partijos, Austrijos vyriausybės formavime taip pat dalyvavo euroskeptiška Laisvės partija. Galiausiai „Švedijos demokratai“ dar labiau sustiprino savo pozicijas parlamente. Šiuo metu Ispanijoje apklausose sparčiai populiarėja nacionalistinė ir euroskeptiška „Vox“ partija.

Štai tiek tos žiniasklaidoje kurtos iliuzijos, kad Prancūzijoje atviros visuomenės modelis laimėjo.

Europoje vykstantys poslinkiai rodo, kad piliečiai nėra patenkinti dabartine situacija. Puiki to iliustracija yra geltonųjų liemenių judėjimas. Praėjusių metų lapkritį Prancūzijoje prasidėjo geltonųjų liemenių protestai prieš padidintą kuro akcizą. Situacija atrodė kaip eilinės prancūzų riaušės dėl padidėjusių kainų. Tačiau, kai po poros savaičių akcizo didinimas buvo atšauktas, sumažinti mokesčiai ir padidinta minimali alga, protestai nesibaigė, o tik gausėjo. Protestuotojų retorika ir reikalavimai nebuvo orientuoti vien tik į siaurus mokesčių klausimus. Dešimtys tūkstančių prancūzų reikalavo stabdyti globalizmo ideologijos propagavimą, nepasirašyti Migracijos pakto, ragino atsistatydinti prezidentą Emmanuelį Macroną, kurio reitingai rekordinėse žemumose. Štai tiek tos žiniasklaidoje kurtos iliuzijos, kad Prancūzijoje atviros visuomenės modelis laimėjo.

Visiškai neartėjant prie susitarimo dėl bendros Europos Sąjungos migracijos politikos, bloko likimas pakibo nežinioje. Situacijos negelbsti ir globalistų stumiamas Migracijos paktas, kuriam gruodį pritarė didžioji dalis pasaulio valstybių. Lietuvoje, kaip visiems gerai žinoma, parlamentas pritarė šiam paktui, kurio oficialaus vertimo į lietuvių kalbą dar net nebuvo. Paktas pristatomas kaip teisiškai neįpareigojantis, tačiau visi suprantame, kaip baigiasi su įvairiomis rezoliucijomis ir neįpareigojančiais susitarimais.

Migracijos pakto pagrindas – migraciją priskirti prigimtinei žmogaus teisei, užtikrinti saugią, tvarią ir reguliarią migraciją. Vien Pakto pavadinime aiškiai išsakyta mintis, jog migracija turi būti reguliari. Visi bandymai ją riboti, prilygintini nusikaltimams prieš pamatines žmogaus teises.

Visi puikiai suprantame, kokios pasekmės laukia, jei šis, nacionalinėms valstybėms mirties nuosprendį reiškiantis, susitarimas nuguls teisės aktuose. Tik laiko klausimas, kada pasikartotų 2015-ųjų scenarijus, kuriam sustabdyti šansų būtų dar mažiau nei anksčiau. Scenarijaus pasikartojimui prielaidų yra daugiau negu bet kada, o ateityje jis tiesiog užprogramuotas.

Apklausose afrikiečiai vienareikšmiškai teigia, jog norėtų migruoti į Europą.

Milžiniškas gyventojų prieaugis Afrikoje, klimato kaita, išteklių trūkumas bei dėl jų kylantys kariniai konfliktai yra tie veiksniai, kurie suks migracijos variklį. Per ateinančius 30 metų Afrikoje gyventojų skaičius turėtų padvigubėti ir siekti 2,5 milijardo. Didžioji dalis žemyno gyventojų yra jaunesni nei 20 metų, daugumoje šalių amžiaus mediana – 16 metų. Tai reiškia, kad skurstantis ir labiausiai klimato kaitos veikiamas žemynas jau greitai susidurs su milžiniškomis problemomis, kurioms išspręsti niekas neturės nei galimybių, nei laiko. Apklausose afrikiečiai vienareikšmiškai teigia, jog norėtų migruoti į Europą. Jeigu saugi ir reguliari migracija turėtų būti žmogaus teisė, tai, tokiu atveju, Europa jau greitai nebeturės jokių demografinių problemų.

Ispanijoje socialistų vyriausybės ministrai atviru tekstu įvardija, kad europiečių prokreacinės galimybės išseko, todėl Europai reikalingas šviežias kraujas. Dar 2012-aisiais Jungtinių Tautų atstovas migracijai teigė, kad Europos Sąjunga turi dėti visas pastangas, kad jos narės kuo greičiau taptų multikultūrinėmis, jei nori ekonominio klestėjimo ateityje. Nors apie multikultūralizmo žlugimą jau skelbė beveik visų didžiųjų Europos valstybių lyderiai, tačiau globalistų planas nesikeičia – kuo greičiau sunaikinti homogeniškas valstybes.

Akivaizdu, kad Sąjungoje sutarimo tarp valstybių nėra ir sunkiai gali būti. Kaip pavyzdys, migracija Viduržemio jūroje. Italijoje į valdžią atėjus Lygos partijai ir Matteo Salvini tapus vidaus reikalų ministru, visi uostai, kurie anksčiau masiškai priimdavo migrantus plukdančius laivus, jiems užsidarė. Tačiau vartai atsivėrė Ispanijoje, kur po valdžios pasikeitimo, vyriausybę suformavo socialistai. Vos jiems pradėjus įgyvendinti savo politinę darbotvarkę, laiveliai ir valtys nuo Libijos krantų nebeplaukė link Italijos, kaip anksčiau, jie pasuko link Ispanijos, kur jų jau laukė įvairių nevyriausybinių organizacijų finansuojami gelbėtojai.

Sprendimui dėl migracijos ribojimo priimti tereikia europiečių vienybės. Bendras susitarimas būtų labai paprastas. Manau, visi suprantame, kokią migracijos politiką palaimintų tikrieji europiečiai. Tačiau kol už savo sienų apsaugą valstybės susilaukia įvairių Europos Sąjungos straipsnių aktyvavimo, kurie apriboja demokratinį šalių dalyvavimą Sąjungos valdyme, joks susitarimas nėra įmanomas. Tam reikalingos permainos ne tik pavienėse nacionalinėse valstybėse, tačiau ir Europos institucijose, pirmiausia Europos Parlamente.

Praėjusiais metais Europos Komisija, kaip vieną iš migrantų paskirstymo sprendimų, pradėjo svarstyti 6000 eurų dotaciją už kiekvieną priimtą migrantą. Juk tai Lietuvos politikams dviejų zuikių vienu šūviu situacija.

Tokie migracijos mastai, kaip Vakarų Europoje, Lietuvai kol kas tiesiogiai negresia, tačiau globalistų stumiami „teisiškai neįpareigojantys“ susitarimai šį status quo gali greitai pakeisti. Scenarijus, kuris pastaraisiais metais kėlė emocijas Vokietijoje, Švedijoje ar Graikijoje, pasikartoti Lietuvoje kol kas neturi potencialo. Tačiau, kas gali garantuoti, kad piniginiai pasiūlymai nesudomins Lietuvos politinio elito? Praėjusiais metais Europos Komisija, kaip vieną iš migrantų paskirstymo sprendimų, pradėjo svarstyti 6000 eurų dotaciją už kiekvieną priimtą migrantą. Juk tai Lietuvos politikams dviejų zuikių vienu šūviu situacija. Ne tik papildomi kapsintys pinigai, bet ir politiniai dividendai, siekiant europinių postų ateityje.

Stambieji Lietuvos verslininkai jau nuo seno nori liberalios imigracijos politikos. Beveik kiekvieną savaitę matome įvairius pagraudenimus straipsniuose apie trūkstamą darbo jėgą, apie tai, kad lietuviai nenori dirbti. Dažniausiai tai girdime iš stambių nekilnojamojo turto bendrovių savininkų. Lietuvos statybininkai išvyksta dėl per mažų algų, o kitą dieną jie pakeičiami ukrainiečiais. 2015-ųjų migracijos krizės įkarštyje, LRT laidoje, Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Robertas Dargis teigė, kad „aš net neabejoju, kad Lietuva taps normalia multikultūrine šalimi, ir mes Lietuvoje turėsime įvairių tikėjimų ir įvairių spalvų žmonių“. Nesiimu spręsti, ar toks požiūris yra kylantis iš įsitikinimų ar pragmatizmo. Juk pagrindinis noras, kad tie įvairių spalvų žmonės pramonininkų įmonėse dirbtų už mažesnę algą, negu eilinis lietuvis.

Šiais metais portalo DELFI publikuotame Andriaus Užkalnio straipsnyje autorius teigia: „Noriu, kad Vilnius būtų kaip Niujorkas, Vankuveris ar Los Andželas, kur užsieniečių daugiau, nei vietinių. Tai mano vizija Lietuvai, ir mano dovana jums.“ Nors Europoje jau yra tokių miestų, kokių trokšta autorius, tačiau tiek Lietuva, tiek ir visa Europa turi greitai priimti sprendimus, kad mastelis nepersikeltų nuo miestų iki valstybių, kuomet tapsime mažuma savo nacionalinėse valstybėse. Europos Sąjungos galbūt ir nepavyks išsaugoti, tačiau Europą – privalome.

Pabaigai, įdomus faktas tam, kad lengviau galėtumėme suprasti lozungo „vietos užteks visiems“ prasmę, – jei visoje Prancūzijoje gyventojų tankis būtų toks, kaip Paryžiuje, šalyje „vietos užtektų“ 13 mlrd. gyventojų.

Reklama
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika