Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
KOMENTARAI

Kas duoda garo Kalėdų traukinukui 

2018 gruodžio 22 d. 06:00

„Tu sukelsi linksmybę ir didelį džiaugsmą.“ (Iz 9, 2)

Kalėdos kartais pavadinamos žiemos Velykomis, ir vien dėl to gruodžio pabaigai žūtbūt reikia sniego. O pats sugretinimas labai pagrįstas. Be Velykų nebūtų ir Kalėdų. Logiška būtų sakyti priešingai: pirma – gimtadienis, o paskui ir visa kita. Bet Dievo veiksmai ne visuomet žėri racionalumu, taigi ir ši nuostabi istorija yra prasidėjusi nuo savo galo, atomazgos. Nuo tikėjimo į Kristaus prisikėlimą. Kitaip tariant, velykinis aleliuja užkuria ir paleidžia Kalėdų traukinuką. Abu „kalėdiniai“ evangelistai Lukas ir Matas nė nemėgina apsimesti, kad galėtų būti kitaip ir kad jiedu tėra neutralūs kronikininkai, kuriems svarbiausia – užfiksuoti faktus. Net liturgija, ypač rytietiškoji tradicija, per Kalėdas yra išlaikiusi ryškų velykinį aromatą. Žinoma, ir chronologiškai Velykų šventimas gerokai ankstesnis.

Ką duoda tos detalės susirinkus į Piemenėlių mišias ar valgant Kūčių vakarienę? Ar tai būtina sužinoti kiekvienam žmogui?

Pirma mintis būtų apie suardytus žemiškus dėsnius. Apie tai, kas yra aukštyn kojomis Dievo karalystėje. Apaštalui Pauliui (beje, dar nemokėjusiam kalėdinių giesmių) kažin kodėl reikėjo pabrėžti, jog Dievui tas tvarkos suardymas labai savas ir malonus. Tiesiog būtinas jam keliant savo koją (Evangelija sako: palapinę) į žemę. Dievas pasirenka tai, ko mes jo vietoje nesirinktume. „Jis numeta galiūnus nuo sostų ir išaukština mažuosius“, – taip jį pristato Mergelė Marija, viena kalėdinės istorijos veikėjų. Dėl anos palapinės mūsų pašonėje Dievas ir pats atsisako sosto. „Skandalas!“ – sakyta krikščionių jau II amžiuje. Ta tiesa, suspigusi pirmiausia nuo kryžiaus, paskui plevens – tai lyriškai, tai vėl kietai ir žiauriai – per visus Jėzaus gimimo epizodus. Tvartas, gyvulių ėdžios, piemenų draugija, atmetimas, tremtinystė, nekaltas kraujas. Čia knieti kyštelėti žodį „solidarumas“, bet aišku, kad jis bus per lengvas, per pigus. Kažin kas gerokai daugiau ir svarbiau išrašyta ant kryžiaus ar tvartelyje. Tiesos ir gėrio pergalė? Pasiaukojimas? Kančios apoteozė? Gal meilė? Jos nemini atvirai kalėdiniai pasakojimai. Tik evangelistas Jonas, niekaip neapdainavęs Jėzaus gimimo, įterps šitą žodį į strateginį išganymo planą: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų.“ Šv. Jonas palieka Dievą tame žodyje. Ir mus lenkia ten pat pasilikti. Tokia yra palapinė, atsiradusi iš po Betliejaus nakties.

Kristaus gimimo scenarijus surašytas džiaugsmo, nuostabos pertekusia širdimi ir rankomis, drebančiomis iš netikėtumo.

O kas dar mums per žiemos Velykas ir sujauktą laiką? Kristaus prisikėlimas yra atvėręs kalėdinių autorių akis, uždegęs širdis, išplėtęs jų atmintį ir vaizduotę. Užuot gavę įvykių protokolą, pluoštą nuotraukų ar vaizdo kameros kadrų, mes dabar turime nuostabią sakmę. Gražiausią pasaulyje iki laikų pabaigos. Universalią ir atvirą. Gyvą, nemirtingą, nes atėjusią iš nugalėtos mirties. Tai, kad šią istoriją rašo – atbulomis – tikėjimas, viltis ir meilė, yra aiškiausia nuoroda, kaip turime ją išgirsti ir priimti. Būtų tuščias darbas ieškoti ano tvartelio pamatų, nuspėti Betliejaus žvaigždės kilmę ar Trijų karalių tautybę, suskaičiuoti Erodo įsakymu nužudytus vaikelius. Velykų tiesa Betliejaus fotografijas padaro beprasmiškas. Gauname kur kas daugiau. Baisu, kad dingtelės klastinga mintis apie pasakų žanrą? Kad be įrodytų, patvirtintų istorinių faktų Kalėdas tektų perleisti ikimokyklinio amžiaus vaikams?

Jeigu taip, imkime ir pasitikrinkime darsyk per šias Kalėdas. Vaikai bus mums geras pavyzdys, verta šiomis dienomis į juos įsižiūrėti ir įsiklausyti. Leiskime Kalėdoms kalbėti, giedoti, juoktis visa burna. Ir atsakykime joms tuo pačiu. Pasveikinkime prakartėlę ir gimusį Jėzų, net jeigu jis ten medinis ar gipsinis. Ar jo išvis nėra, ir Dievas vėl pasirinkęs nieką, kaip sakė minėtasis Paulius. Šventoji Komunija per Piemenėlių mišias tikrai nebus medis ar gipsas, o duona, kaip buvo paliepęs Viešpats. Ir kūnai, drauge susispietę aplinkui ėdžias, yra tikri, žmogiški, visa kuo panašūs į kūdikio kūnelį ant šiaudų. Dar turime pamatyti Betliejaus žvaigždę – ji ta pati bet kur ir bet kam. Trims karaliams ir trims muškietininkams, jeigu ką – ir trims seserims, trims draugams, kiekvienam.

Paskui reikia įjungti atmintį, kuo galingiausias jos antenas. „Kadaise iškilmingoj Kūčių vakaro rimty“, – ima kalėdiškai prisiminti Oskaras Milašius ir regi angelus, ne tik Čerėjos dvaro kambarius, kurie toli ir kurių jau nebėra. Ir jis pats seniai nebe berniukas. Jeigu mūsų antenos veiks, gaudys slaptingus signalus, visų šulinių vanduo Kalėdų naktį virs vynu, o galvijai prabils kaip žmonės ir drauge su mumis garbins Aukščiausiąjį.

Kristaus gimimo scenarijus surašytas džiaugsmo, nuostabos pertekusia širdimi ir rankomis, drebančiomis iš netikėtumo. Viskas jau veikė ir buvo tikra danguje ir žemėje. Kitaip Kalėdos ir nesišvęstų.

Julius Sasnauskas OFM yra Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio parapijos vikaras

Reklama
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika