Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
KOMENTARAI

Kaip gali žudyti komunikacija 

2019 balandžio 1 d. 10:44

Kai koks nors reiškinys nepatinka ar kelia pasipiktinimą, o gal nusivylimą galima pasakyti: „Mane tai žudo“. Taip įmanoma pasakyti ir apie nesėkmingos ar neprofesionalios komunikacijos pavyzdžius. Tačiau ta pati komunikacija gali žudyti ir tiesiogine, o ne perkeltine žodžio prasme.

Į informacinį karą tradiciškai žiūrimą kaip į mažiau žalingą. Realūs kariniai konfliktai asocijuojasi su sunaikinta infrastruktūra ir žuvusiais žmonėmis. Tuo tarpu informacinis karas vertinamas kaip nemalonus, bet ne toks žalingas dalykas. Tačiau informacinis karas irgi gali skaičiuoti savo aukas ir, vėlgi, ne vien perkeltine prasme.

Dėl šios priežasties ir svaičiojimai apie „moterų abortuotų kūdikių ląsteles, beždžionių ląsteles“ skiepuose, nuskambėję iš parlamentaro Dainiaus Kepenio lūpų, nėra nekaltas nusišnekėjimas, bet komunikacinis aktas, galintis turėti nemalonių pasekmių.

Apie visą tai pirmiausiai galima kalbėti tymų epidemijos akivaizdoje. Prieš vakcinas kilęs judėjimas ir įsitikinimas, jog skiepai yra pavojingi, iš pat pradžių atrodė kaip nekaltas dalykas. Galiausiai, žmonės turi teisę tikėti į ką nori – kad ir į farmacininkų ar „gydytojų-žudikų“ suokalbį. Tačiau dabartinis tymų protrūkis Lietuvoje yra reali problema, kuriai atsirasti padėjo ir komunikacinės priemonės. Galiausiai, pasakojimai apie „mirtinus skiepus“ plito įvairiais informaciniais kanalais.

Beje, įvairaus pobūdžio sąmokslo teorijos senokai yra tapusios propagandos instrumentu. Nemaža dalis propagandinių naratyvų ir įvairaus pobūdžio dezinformacijos remiasi būtent pasakojimais apie numanomus sąmokslus ir suokalbius. Kaip ir minėta, skiepų baimės pagrindas yra įsitikinimas, kad egzistuoja mitinis gydytojų ir farmacininkų susitarimas, atspindintis interesą pasipelnyti iš skiepų, slepiant informaciją, jog vakcinacija yra, kaip teigia šios teorijos šalininkai, žalinga.

Čia būtinai reikėtų priminti ir tyrimą, apie kurį rašiau praeitų metų vasaros pabaigoje . Kalba eina apie rezultatus, kuriuos paskelbė JAV Georgo Washingtono universiteto mokslininkai, išnagrinėję su vadinamaisiais interneto troliais siejamas „Twitter“ tinklaraščių platformos paskyras ir jų turinį. Tyrimo išvadose konstatuota, jog tarp dažniausiai trolių keliamų temų aptinkamas būtent vakcinacijos klausimas. Ir vėlgi – tai nebuvo nekaltas žaidimas.

Tyrimo išvadose konstatuota, jog tarp dažniausiai trolių keliamų temų aptinkamas būtent vakcinacijos klausimas. Ir vėlgi – tai nebuvo nekaltas žaidimas.

Apie žodžius kartais vaizdingai pasakoma, kad jie gali sužeisti. Tačiau žodžiai turi ir dar vieną galią – jie gali mus įtikinti, t. y. priversti elgtis vienaip arba kitaip. Tai yra komunikacinio poveikio tikslas. Neatsitiktinai JAV mokslininkas Philipas M. Tayloras savo laiku apibūdino propagandą kaip „būdą priversti žmones elgtis taip, kaip jie šiaip nesielgtų“. Grįžtant prie skiepų klausimo, galima pasakyti, kad sujungus epidemijų, kurios gali kilti dėl netinkamo vakcinacijos lygio, pavojų su tiksline komunikacine manipuliacija, kurios siekis – skatinti nepasitikėjimą skiepais, mes iš esmės gauname biologinio ginklo analogą. Be to, šis ginklas turi netgi tam tikrą pranašumą, lyginant su tradiciniais ginklais – jis naudojamas nepastebimai bei nepaskelbus karo. Akcentuosiu, kad kalbu apie ginklą, kurio panaudojimas gali turėti pasekmių žmonių sveikatai (ir tam tikrais atvejais šios pasekmės yra mirtinos).

Čia ne vienintelis pavyzdys, kai komunikacija tampa dalimi veiksmų, turinčių tragišką rezultatą. Galima prisiminti, kad apie propagandos, dezinformacijos ir netikrų naujienų pavojų bei jų daromą žalą aktyviai buvo prabiltas po įvykių Ukrainoje, kai 2014 metų pavasarį Rusija pirmiausiai užgrobė Krymo pusiasalį, o vėliau pakurstė konfliktą Donbaso regione. Tada dėmesys buvo sukoncentruotas į vadinamąjį hibridinį karą, kurio sudedamoji dalis yra propaganda.

Šiame kontekste galima priminti įdomią Rusijos verslininko, o vėliau – savanorio vadinamųjų separatistų gretose, Bondo Dorovskio istoriją. Ją 2015 metų balandžio mėnesį papasakojo radijas „Svoboda“. Duodamas interviu minėtai radijo stočiai B. Dorovskis prisipažino, jog mesti viską ir nuvažiuoti kautis į Donbasą jį paskatino pasakojimai apie įvykius Ukrainoje, kuriuos jis išgirdo per televiziją. Kitaip sakant, į konflikto zoną jis važiavo savo noru ir vedamas idealistinių paskatų, o jo tikslas buvo – gelbėti vietinius rusakalbius gyventojus nuo „atgimstančio ukrainietiško fašizmo“ ir piktųjų bei baisiųjų „banderovcų“. Tiesa, realybė gana greitai išblaivė B. Dorovskį. „Fašistų“ ir „banderovcų“ Donbase jis taip ir nepamatė, užtat susipažino su šokiruojančia nepripažintų respublikų gyvenimo kasdienybe.

Panašių istorijų galima atrasti ir daugiau, todėl drįsčiau teigti, jog bent dalį savanorių, nuvažiavusių kautis į Donbasą vadinamųjų separatistų pusėje, padaryti tai paskatino Kremliaus propagandos pasakos. Tai taip pat reiškia, jog moderniai Kremliaus propagandai tenka nemaža dalis tiesioginės atsakomybės už daugiau nei 10 tūkstančių aukų, kurių jau pareikalavo minėtas karas.

Taigi, komunikacija gali būti naudojama kaip ginklas, o informacinis karas nėra toks nekaltas, kaip gali pasirodyti.

Taigi, komunikacija gali būti naudojama kaip ginklas, o informacinis karas nėra toks nekaltas, kaip gali pasirodyti. Dėl šios priežasties ir svaičiojimai apie „moterų abortuotų kūdikių ląsteles, beždžionių ląsteles“ skiepuose, visai neseniai nuskambėję iš parlamentaro Dainiaus Kepenio lūpų, nėra nekaltas nusišnekėjimas, bet komunikacinis aktas, galintis turėti nemalonių pasekmių. Čia aš pirmiausiai kalbu apie poveikį žmonėms, kurie galėjo tais žodžiais patikėti.

Ko gero, šiandien kiekvienas, kas kalba viešai (suprantant kalbėjimą labai plačiai – įtraukiant į šią sampratą ir komunikaciją socialiniuose tinkluose) turi suprasti, jog ištarti žodžiai iš tikrųjų gali turėti reikšmingas pasekmes. Komunikacija yra pakankamai galingas ginklas, tad į ją turi būtų žiūrima labai rimtai ir atsakingai.

Viktoras Denisenko yra politikos apžvalgininkas, socialinių mokslų daktaras, Vilniaus universiteto lektorius

Reklama
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika