Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
KOMENTARAI

Kaimiečio nuotykiai Seime vol. 1: diskusija su Kepeniu apie skiepus 

2019 balandžio 11 d. 11:15

Seniai seniai, už kalnų už jūrų, už devynių marių ir devynių vandenynų, į vieną ugdymo įstaigą atėjo Kepenis. Kaip, duokdie, būsimas infektologas, turintis garsiai rėkiančių, moksliniais faktais netikinčių ir iš akademinės bendruomenės besityčiojančių žmonių juodąjį sąrašą, tąkart uždaviau jam klausimų apie skiepus. Ko tik aš nesužinojau! Juk ten gi ir abortų liekanų, ir beždžionių inkstų tyrės esti! Gyveni žmogus ir mokaisi... Išvadinau jį melagiu ir, įsivaizduojat, gavau bilietą!

Ne baltąjį, o Seiman – atseit, ateik, padiskutuosim. Ir nuo šios vietos prasidėjo kosTmosas... Gražią popietę, pakviestas gerb. Dainiaus Kepenio akis į akį pakalbėti apie skiepus, praveriu jo kabineto duris ir prieš mane išdygsta dvi mamos, dvi Seimo nario padėjėjos ir Kepenis!

Tu matai, kaip atsitinka! Žinoma, nepasiruošęs tokiai plačiai auditorijai išdėstyti minčių apie mokyklinius chemijos ir mikrobiologijos pagrindus kiek sutrikau, tačiau vis tiek atsisėdau jų tarpe ir laukiau, kas su manim bus – muš, puls, o gal apkabins, sušildys?

„Tai nesvarbu! – rėkia Kepenis (atseit, po*ui – red. past.) – Tu mums paaiškink, juk tikrai skiepijant nuo tuberkuliozės pirmąją dieną nesusidaro imunitetas?!“

Ir staiga, rodos, Lina Rutkauskienė, „Objektyviai apie skiepus“ tinklaraščio kūrėja, pradeda manęs teirautis, ar aš nemanąs, jog skiepijimas prieštarauja žmogaus teisių konvencijai – juk tas procesas, tai nelyg nacių eksperimentas su žmonėmis! Ką čia dabar tais naciais vadina, sutrikęs galvoju, mane, ar tuos vargšus infektologėlius Laiškonį, Ambrozaitį, Usonį ir t.t...

Nespėjus man atsikvošėti iš tosios kontempliatyvios būsenos, staiga Kepenis surinka: „Dabar skambinsim profesoriui, jis tau pasakys!“ Įsijungia jojo telefono garsiakalbis, iš jo girdisi išsigandusio žmogaus balsas, sakąs, jog „dabar ruošiuos skristi, esu oro uoste...“

„Tai nesvarbu! – rėkia Kepenis (atseit, po*ui – red. past.) – Tu mums paaiškink, juk tikrai skiepijant nuo tuberkuliozės pirmąją dieną nesusidaro imunitetas?!“

„Na, mes su doktorante darėm mokslinį darbą, ten jo išvadose sakom, kad gali būti, jog efektyviau antikūnai gaminasi trys mėne...“

„Vo! Matai!“ – nuaidi Kepenio pergalės šūksnis.

„Bet jūs manęs už liežuvio netempkit, ne taip viskas papra...“, – bandė sakyt balsas iš telefono, bet, matyt, kažkaip ten jis jau per tyliai šnekėjo, niekas jo nebegirdėjo.

Vis dar bandąs gaudytis situacijoje klausiu gerbiamų mamų, kad jau čia tokį mokslą darom, kad jau tos vakcinos tokie nuodai, tai gal paaiškinsit, kuo skiriasi aliuminio atomas nuo aliuminio 3+ jono.

„Ne tame esmė! – surinka Rutkauskienė. – Kai mokėsi prancūzų, anglų, rusų kalbas ir pasiskaitysi, kokia ten žala, galėsim šnekėt.“

Aš bandžiau lyg ir aiškint, kad ir angliškai a little bit readinu, ir vokiškai bišken šprechenu, ir kad yo hablo español, bet vėl išgirstu:

„Dabar skambinsim Kiguoliui! Jis tau pasakys!“, – iškilmingai paskelbia Kepenis.

O tu žalia rūta! Velykos anksčiau laiko! Su tokia įžymybe per pačio Kepenio telefoną gausiu pasišnekėt!

„Paaiškink jaunimui apie skiepus“ ,– sako Kepenis.

„Pats esu skiepų auka, – aidi balsas iš telefono. – Tėvai mano gydytojai, esam surinkę nenuginčijamų įrodymų apie skiepų žalą“

Bandau pono klausti – tiomersalis molekulinis ar joninis junginys, vis tiek, norėtųsi pasiteirauti, ar su chemijos pagrindais susipažinęs, ar viskas ten tvarkoj su tomis žiniomis. Bet žiūriu, kad jau manęs klausia:

„Jūs čia mano medicinines žinias tikrinat?!“

„Taip, pone raportfiureri, tikrinu“ – norėjau atsakyti įkvėptas B. Sruogos „Dievų miško“, bet atsakiau paprastu „taip“. Vėl išgirstu, kad ne tame esmė!!! (Dieve, kodėl mane tokį kvailą sukūrei, galvoju. Visi tas esmes žino, mato, girdi, nu aš niekaip nedasikapstau.)

Tada Kepenis duoda padėjėjai nurodymą iškviesti prof. Kirkutį. Nu jei mamos neišaiškino tos esmės, jei Kiguolis neatvėrė man akių, tai Kirkutis tikrai atvers! Viltingai laukiu Kirkučio, tuo tarpu mamoms bandau aiškinti, kaip veikia oksidacijos-redukcijos reakcijos. Pripažįstu, kad aliuminis gali būti nuodas, bet natris, širdim prisiekiu(!), irgi nuodas! Juk jis – IA grupės šarminis metalas, su vandeniu reaguodamas sprogti gali! Chloras – antros kategorijos cheminis ginklas! Nu bet natrio chloridą tai į sriubą dedam!

„Palauk! – sako Kepenio padėjėja Ramelytė. – O tai kodėl, kai man į veną leido natrio chloridą, vena nesprogo?!“

Viešpatie, padėk! Tai dėl to ir nesprogo, kad natris netekęs vieno elektrono! Tai daug ką keičia... Bet ji kažkaip manęs nebeišgirdo, matyt, pavasario vėjelis per garsiai ošė, ar paukšteliai kokie sučiulbėjo. Tik palenkė savo galvelę, pavargusią tokią, nualintą Alčausko kalbų, ir skundėsi vienai iš mamų, kad jos anūkai visai ne tokie...

„Kuo galiu padėt?“ – staiga įeina Kirkutis!

Pagaliau! Juk šitas – kardiologas, biomedicinos mokslų daktaras! Tikrai kažkuo padės. Jei ne žiniomis, tai bent valerijono lašais. Bandau paaiškint jam, kad kaip tik kalbėjom apie tai, kaip elektronų konfigūracija jonuose keičia junginių savybes.

„Palauk! – sako Kepenio padėjėja Ramelytė. – O tai kodėl, kai man į veną leido natrio chloridą, vena nesprogo?!“

„Ne, šitą aš tai suprantu, – sako Kirkutis. – Bet aš kitą jums dalyką noriu pasakyt, filosofinį tokį. Į visatą galima žiūrėti dviem būdais: vienas yra toks, kad jei Marse atsiranda dėmės, tai ir Žemei tai turi įtakos, kad visata yra harmonijoje. O kitas, kad yra pliusas ir yra minusas. Yra juoda ir yra balta. Tai va ir skiepai – yra pliusų, yra minusų.“

Kad tave kur! Visokiems maceinoms, šopenhaueriams ir aristoteliams seniai pasikart reikėjo! Gvildeno jie kažkokias nesąmones apie žmogaus gyvenimo prasmę, eschatologiją, objektyvų visatos pažinimą. Taigi pagrindinis filosofijos objektas – skiepai!!

„Dabar aš jums parodysiu grafiką“, – sako Kirkutis, ir rodo. Kompiuterio ekrane. Gražų tokį, spalvoti vaikučiai nupiešti, skirtingų spalvų, dydžių. Tik nelabai aišku, iš kur čia tas grafikas paimtas, ką jis ten rodo. Ir apskritai, galvojau, kad grafikai gali būti tiesės, parabolės, hiperbolės, sinusoidės, kosinusoidės formos. O dabar – vaikučiai! Matematikos evoliucija akyse!

„Reikės Kirkučiui atnešti grafiką apie Europos vyrų varpų ilgius, kreivė būtinai turi būti nupiešta varpų pavidalu“, – žymiuosi pastabą sąsiuvinyje. Juk reikia tokias inovacijas pradėti platinti, naudoti!

Staiga Lina Rutkauskienė man dar kartą pradeda aiškinti, kad skiepai – pažeidžia žmonių teises! Ir šiaip, į tą mediciną stoja tik kalikai! Nėra ten žmonių, kurie turi kritinį mąstymą, vieni kalikai! Nieko sau statistiniai duomenys, galvoju. VU MF – vieni kalikai! 100%! Bet to statistinio šaltinio ji man taip ir nenurodė... Kepenis pradėjo monologą apie marketologiją, kad ir kas tai bebūtų. Atseit skiepai – farmakomafijos išmislas, marketingo specialistai skleidžia propagandą. Aš savo ruožtu teiraujuosi, ar sakyti, jog skiepuose yra abortų liekanų, nėra propaganda.

„Ne tame esmė! – man sako. – Čia visai kitas reikalas!“

Tada bandau teirautis, ar ponas skiria kamieninių ląstelių kultūrą nuo aborto liekanų. Kažkaip ten jam tas skirtumas taip ir nesusišvietė. Matyt, pavasarinė saulė per ryškiai švietė. Tada pasitelkiu analogiją – pasakau gerb. Kepeniui, kad teigti, jog ląstelių kultūra yra aborto liekana, tai tas pats, kas teigti, jog aš esu spermatozoido ir kiaušialąstės liekana.

„Neeee! – atsako Kepenis. – Nu juk čia visai kitas reikalas.“

Ir tęsėsi tokie dalykai apie dvi valandas... Tada visi pradėjo skirstytis, kas į posėdį, kas vaikų iš darželio pasiimt, kas verkti... Tiesa, gerb. Ramelytė dar pasakė, jog mokykloje vaikai mokinami kapoti: „Juos mokina stalą, kėdę kapoti! Mamą, tėtį kapoti!“ Nelabai ir besupratau, ką jinai turėjo omeny. Gal kokią vaikystės traumą, gal kokio sapno reminisceniją.

Leisdamasis liftu kvėpavau lėtai ir giliai. Ačiū Dievui, mane lydėjo Arminas Bartulis ir Julius Sumskis. Be jų priežiūros tame pačiame lifte būčiau pasikoręs... Grįždamas bendrabutin užėjau į IKI ir dešimt minučių spoksojau į degtinę alkoholio skyriuje. Gaila, prisigerti kol kas neturiu teisės... Kai jau sėdėjau ant nuosavos kėdės, įsijungiau kompiuterį. „Google“ išmetė naujienas:

„LVŽS kandidatas į Europos parlamentą – Šarūnas Marčiulionis!“

Nebesijuokiau. Bet ir nebeverkiau. Galvoje tik skambėjo Maironis:

„Apsaugok, Aukščiausias, tą mylimą šalį...“

Tekstas pirmą kartą publikuotas Tado Valentino Alčausko „Facebook“ paskyroje.

Reklama
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika