Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Gimtasis kraštasKultūra ir žmonėsŠeima ir sveikataSportasŠvietimasĮdomybėsRinkimų maratonas
KOMENTARAI

Jie klausosi, bet ar girdi... 

2019 vasario 4 d. 06:00

Pakalbėkime apie telefonų pasiklausymą. Visuomenę pradeda apimti telefoninių pokalbių pasiklausymo paranoja. Nieko keisto. Juk prieš porą metų Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) „netyčia“ klausėsi finansų ministro Viliaus Šapokos telefoninių pokalbių. Ministro atsiprašyta. Tačiau baimės akys didelės.

Ne vieną kartą teko išgirsti – „geriau pakalbame apie tai ne telefonu“ arba „tai ne telefoninis pokalbis“. Turima galvoje dažniausiai ne tai, kad reikalą geriau aptarti akis į akį, bet tai, jog telefonai klausomi. Prisimenu kaip tarybiniais metais, kalbėdami apie politiką, telefoną koridoriuje uždegdavome paltu – KGB klausosi. Nemalonu, jog panašios baimės atgimė ir Nepriklausomoje Lietuvoje. „Didysis brolis“ klauso? Deja, gyvenimo praktika patvirtina šias baimes.

Deja kai kurie mūsų žingsniai pradeda priminti būtent Rusijos Federaciją. Toli gražu ne tik telefoninių pokalbių pasiklausymas.

Visų pirmą per galvas gauna politikai ir verslininkai. Merai Lietuvoje krenta beveik kaip lapai rudenį. Pernai buvo sulaikytas Panevėžio meras Rytis Mykolas Račkauskas, Šilutės meras Vytautas Laurinaitis, prieš kelias dienas Anykščių meras Kęstutis Tubis. Pareikšti įtarimai, atliekami ikiteisminiai tyrimai. Aišku, jog įtariamųjų telefonai buvo klausomi. Račkausko atveju tyrimas jau vyksta nuo pernai metų birželio mėnesio. Jei sulaikomas pareigūnas, tai būtų gerai, kad sulaikymas vyktų jau turint jo kaltės įrodymus, o ne po to jau juos rinkti ir galbūt, kaip yra buvę Lietuvoje, jų nerasti. Tačiau padaroma žala, kuri politikui yra svarbiausias turtas – prarandama reputacija. Eiliniai rinkėjai vargu, ar atsimins, jog tas ar anas politikas pasirodė esąs nekaltas, bet puikiausiai prisimins, jog jis buvo suimtas. Didelė dalis visuomenės taip ir galvoja, kad visi politikai yra „vagys ir melagiai“. Suėmimai tik patvirtins šią nuomonę.

Labai daug telefoninių pokalbių įrašyta vadinamoje Eligijaus Masiulio arba Liberalų sąjūdžio byloje. Kai kurie iš jų sunkiai šifruojami, bet vis tik matyti, jog sekama buvo iš peties. Ir kas iš to? Atrodo Masiulio kaltė įrodyta. Tačiau niekas teismui neaišku ir procesas tęsiasi, nors iš to, kas žinoma, Masiulis seniai turėjo sėdėti Lukiškėse. Vietoj to jis bandė tapti Klaipėdos meru. Telefoninių pokalbių įrašai nieko nepajudino iš mirties taško.

Tačiau grįšime ten kur pradėjome – ar reikia bijoti tų telefonų klausymosi bei sekimo. Deja, baimintis verta. Duodu galvą kirsti, jog STT sulaikė įtariamuosius, remiantis vadinama operatyvine informacija. Teismo procesuose pateikiamos telefoninių pokalbių išklotinės, teisme bandoma suprasti, kas buvo kalbama nekokybiškai (dėl techninių kliūčių) įrašytame pokalbyje. Buvo ir taip, kad išklotinės atsidūrė žiniasklaidoje. Telefono klausymuisi tikrai reikalingas teismo leidimas. Įdomu, kiek tu leidimų išduota? Niekas nežino, o informaciją renkančios institucijos pasakys, jog, „kiek reikia, tiek ir išduota“. Viskas vardan Lietuvos. Kovai su korupcija ir valstybės priešais. Bet kai kada kyla vaikiškas klausimas, ar nužudžius drakoną negimė naujas drakonas.

Įdomu, kiek institucijų Lietuvoje turi teisę klausytis pokalbių. Turbūt Valstybės saugumo departamentas (VSD), STT, Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnyba, Vidaus reikalų ministerija. Neprisimenu, kas dar, bet žinau, jog visos stambios firmos ar bankai turi saugos ar imuniteto tarnybas. Dažnai jose dirba ir patyrę profesionalai, atėję iš valstybinių struktūrų. Panašiai kaip valstybinėse tarnybose dirbę teisininkai nueina tarnauti toms bendrovėms, kurias savo buvusiame darbe persekiojo. Elgiasi taip pat panašiai.

Pridėkime dar tai, jog mūsų telefoninius pokalbius galimai klausosi Rusijos, Baltarusijos žvalgybos. Gal net ir kinų. Skandalas su „Huawei“ duoda tam pagrindo. Šių žvalgybų darbą ir metodus, tikiuosi, tiria VSD.

Rūpestį tikrai kelia STT veikla, o ypač tai, jog pradėtos bylos tęsiasi ilgai ir nieko neįvyksta. Kiek įtariamųjų atsidūrė už grotų? Tačiau atsiranda galimybė vienoms ar kitoms jėgoms stabdyti neparankius politikus. Juk kai kurie Seimo nariai yra buvę STT darbuotojai. O ryšiai juk lieka.

Kam atskaitinga STT ir kada viešai atsiskaito? Ar STT už nepagrįstą kaltinimą kaip nors realiai atsako? Juk griaunamos žmonių karjeros, bei likimai.

Tai būtina svarstyti, nes nei viena Lietuvos valstybinė institucija neturi tapti politinio susidorojimo įrankiu. Taip, STT yra geras „įrankis“ kovojant su korupcija. Tačiau ir kirvis yra geras įrankis malkoms skaldyti, bet neleistina juo skaldyti galvas.

Ir galų gale juk mums reikia ne bet kokios Nepriklausomos Lietuvos, bet DEMOKRATINĖS Lietuvos. Juk Rusija taip pat nepriklausoma. Deja kai kurie mūsų žingsniai pradeda priminti būtent Rusijos Federaciją. Toli gražu ne tik telefoninių pokalbių pasiklausymas.

Reklama
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGimtasis kraštasGynybaĮdomybėsKontaktai
IstorijaKomentaraiKonkursaiKultūra ir žmonėsReklama
LietuvaPasaulisRinkimų maratonasSportas
Šeima ir sveikataŠvietimas
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika