Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
KOMENTARAI

Einama ne tuo keliu 

2019 vasario 8 d. 06:00

Per 2016 metų rinkimų kampaniją „valstiečiai“ žadėjo sumažinti Seimo narių skaičių. Kadangi „valstiečiai“ yra dori ir laikosi duotų pažadų, viešoji erdvė vėl prisipildė kalbų apie tą nelemtą parlamentarų skaičių. „Valstiečiai“ jau tarsi suprato, kad Seime šio pažado įgyvendinti nepavyks, – tam reikėtų bent 94 tautos atstovų pritarimo, balsuojant du kartus su trijų mėnesių pertrauka. Surinkti tiek balsų tikrai nepavyks, nes kitos parlamento frakcijos skeptiškai žiūri į Seimo narių skaičiaus mažinimo idėją.

Todėl „valstiečiai“ imasi organizuoti referendumą. Taip jie nušauna kelis kiškius vienu šūviu. Pirma, rodo savo rinkėjams, kad laikosi per rinkimus duoto pažado, antra, gauna ilgalaikį ir nemokamą žiniasklaidos bei visuomenės dėmesį. Nejaugi svarbu, kad tas referendumas vargu ar pavyks? Kur kas svarbiau – partijos reklama, rinkimų maratonas netrukus prasidės. Šiais metais įvyks treji rinkimai ir iškart reikės pradėti rengtis 2020 metų Seimo rinkimams.

Šiomis dienomis susiradau kelių sociologinių apklausų duomenis apie mūsų piliečių požiūrį į parlamento narių skaičiaus mažinimą ir buvau šokiruotas. Maždaug keturi penktadaliai apklaustųjų nuoširdžiai mano, kad Seimo narių yra per daug. Sena tiesa, jog Seimas yra prasčiausiai vertinama valdžios institucija, tačiau stebina naivus žmonių manymas, kad sumažinus tautos atstovų skaičių kas nors ims keistis. Šią naivią viltį visaip skatina „valstiečiai“, tačiau juk kiekvienas mūsų turime ir savo galvą ant pečių.

Stebina naivus žmonių manymas, kad sumažinus tautos atstovų skaičių, kas nors ims keistis.

Galvos neatlieka savo funkcijos greičiausiai todėl, kad žmonės yra pikti. Pykti tikrai yra už ką, tačiau mažesnis Seimas esamos padėties valstybėje tikrai nepakeis. Nuo to nepadidės nei atlyginimai, nei pensijos, o sumažinus Seimo narių iki 121 greičiausiai pasigirstų balsų, kad jų reikia mažinti iki 101.

Galima pateikti ir kitų argumentų, pavyzdžiui, kad rinkėjų sumažėjo ne tiek jau daug. Mūsų visuomenė sensta, joje mažėja jaunų žmonių dalis. Dar vienas argumentas – organizuojame referendumą dėl dvigubos pilietybės. Jei jis pavyktų, rinkėjų padaugėtų.

Rimtas argumentas – kai Seimo narių mažiau, juos lengviau įtikinti. Bet kurioje demokratinėje visuomenėje parlamento narius veikia įvairiausios interesų grupės, jos dirba pačios arba samdo profesionalius lobistus. Kitas argumentas – jau dabar neretai įstatymus priima tik kelios dešimtys plenarinių posėdžių salėje sėdinčių tautos atstovų, o kas būtų, jei jų bendras skaičius dar sumažėtų?

Kone visuotinis pamišimas dėl Seimo narių skaičiaus mažinimo rodo didelės visuomenės dalies nesuvokimą, kokias funkcijas atlieka parlamentas. Svarbiausia funkcija – įstatymų leidyba mūsų visuomenei, regis, nerūpi. Įstatymų kokybė – nesvarbu, daug svarbiau – mažesnis įstatymų leidėjų skaičius.

Kita parlamento funkcija – vykdomosios valdžios kontrolė. Būtent Seimo nariai yra tie asmenys, kurie gali ir privalo kontroliuoti valstybės aparate dirbančius žmones. Vien mūsų valstybės tarnyboje pluša per 50 tūkst. tarnautojų, o kiek dar valstybės institucijose dirba žmonių, kurie formaliai nėra valstybės tarnautojai, tačiau realiai niekuo nuo jų nesiskiria.

Politikos mokslas pripažįsta, kad politikams sunkiai sekasi kontroliuoti valstybės biurokratiją – jiems trūksta laiko, išteklių, kompetencijos, galų gale ir noro. Tai sunkus darbas, kuriuo rinkėjų dėmesį vargu ar patrauksi. Tačiau jei politikai šio darbo visiškai atsisakytų, visuomenė pati jo neatliktų. Politikai turi galios įrankius – jie gali sumažinti įstaigos finansavimą ar apskritai ją panaikinti, o visuomenės poveikio biurokratijai įrankis yra tik viešumas. Ar pagerėtų politinė biurokratijos kontrolė, sumažinus Seimo narių skaičių?

Kalbėdamas apie politikų ir biurokratų sąveiką, studentus provokuoju diskutuoti. Siūlau įsivaizduoti mūsų valstybę be Seimo, kai visus reikalus tvarko ministerijos, kuriose dirba konkurso būdu atrinkti kompetentingi valdininkai. Jau bakalauro programos studentai pamąstę supranta, kad parlamentas yra būtinas, nes jis pirmiausia yra tas arbitras, kuris skirsto ministerijoms pinigus. Pačios jos pinigų nepasidalytų, kiltų peštynės.

Visiems žmonėms, pykstantiems ant Seimo narių ir manantiems, kad jų yra per daug, privalu suvokti, jog renkami politikai yra vienintelė profesinė grupė, kuri gali (ir privalo) derinti skirtingų socialinių grupių interesus. Ypač darbuotojų ir darbdavių interesus. Visuomenėje nėra kito analogiško derintojo ar arbitro.

Sutinku, kad mūsų renkami politikai prastai atlieka šį darbą, jie labiau stengiasi patikti verslui. Samdiniai turi vienintelę poveikio tokiems politikams priemonę – balsavimą per rinkimus, tačiau šia priemone naudojasi neefektyviai – leidžiasi apgaunami, suviliojami pažadų ir t .t. Užuot ieškoję geresnių renkamų politikų, samdiniai dabar užkibo ant „valstiečių“ meškerės. Va, sumažinsime Seimą ir gyvenimas iškart pagerės!

Turime pripažinti, kad mūsų piliečiai visada stengėsi ieškoti geresnių politikų. 1996 metų Seimo rinkimuose buvo išrinkti 86 nauji nariai, 2000 metais – 102, 2004 metais – 84, 2008 metais – 69, 2012 metais – 64, 2016 metais – 82. Kitaip tariant, per kiekvienus rinkimus rinkėjai pakeičia nuo pusės iki dviejų trečdalių Seimo narių, ir tai reiškia, kad kiekvienos kadencijos Seime pirmus ar net antrus darbo metus naujokai tiesiog žioplinėja.

Tokia Seimo narių kaita parlamento darbo kokybės, švelniai tariant, nekelia ir net verčia galvoti, kad reikėtų keisti parlamento rinkimų būdą. Juk mus, piliečius, turėtų dominti Seimo darbo kokybė, o ne narių skaičius – nuo jo mažinimo ar didinimo kokybė negerės. Mums turi būti svarbiau ne kiek, o kokie žmonės patenka į Seimą.

Kitaip tariant, jei rūpinsimės ne Seimo narių kokybe, o tik kiekybe, kvailių procentas jame nesikeis.

Vytautas Dumbliauskas yra Mykolo Romerio universiteto docentas

Reklama
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika