Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
KOMENTARAI

Dar daugiau valdžios 

2019 kovo 15 d. 06:00

Viešosios erdvės ir politikos kuluarų diskusijos liudija, kad Lietuvos politinės partijos dar nesuvokė savo pralaimėjimo savivaldos rinkimuose masto. Vedami suprantamo noro kovoti iki galo, partijų politikai stengiasi skaičiuose įžvelgti viltį ir perspektyvą, todėl neišvengiamai nusisuka nuo nemalonios tikrovės.

Puikus pavyzdys – pergale besidžiaugiantys konservatoriai. Juk iš tikrųjų ne taip svarbu, kad konservatoriai gavo daugiausia mandatų iš visų partijų. Jiems tai – tik keliolikos mandatų skirtumas, palyginti su 2015 metų rinkimais.

Kur kas svarbiau, kad pagrindiniai konservatorių varžovai „valstiečiai“ laimėjo beveik dvigubai daugiau vietų negu 2015 metais. O svarbiausia tai, kad konservatorių rinkėjai balsavo už Remigijaus Šimašiaus bloką ir, tikėtina, kai kuriuos kitus visuomeninius rinkimų komitetus.

Rinkėjų parama komitetams reiškia paramą „valstiečių“ atstovaujamai naujajai politikos krypčiai.

Jeigu net itin politiškai angažuoti konservatorių rinkėjai pereina į komitetų pusę, tai ką kalbėti apie kitas partijas. Gal ir normalu, kad partijų atstovai nedrįsta atvirai pažvelgti į bedugnę, jau atsivėrusią po jais.

Blogiausia iš visų – socialdemokratų padėtis. Jie pralaimėjo konkrečiai „valstiečiams“ ir greičiausiai yra pasmerkti toliau tirpti. Besiformuojančioje naujoje politinėje perskyroje tarp oligarchijos ir demokratijos socialdemokratų rinkėjai, regis, yra palankesni oligarchijos partijai.

Todėl šie rinkėjai rinksis oligarchinei pasaulėžiūrai geriausiai atstovaujančią ir šioje naujųjų politinių barikadų pusėje dominuojančią jėgą. Ta jėga socialdemokratams artimiausiu metu tikrai nelemta tapti.

Juk 2015 metų savivaldos rinkimus socialdemokratai laimėjo ir susirinko daugiausia mandatų (ne daugiausia iš partijų, kaip dabar konservatoriai, bet daugiausia apskritai). Tačiau 2016 metų Seimo rinkimus laimėjo „valstiečiai“. Dabartiniai rezultatai rodo, kad šis procesas ne sustojo, o įsibėgėjo.

Taigi socialdemokratams – visiškos „šakės“. Juos ir toliau plėšys nesuderinami interesai.

Socialdemokratų politikai, užuosiantys realios valdžios konkrečiai sau kvapą, reikalaus, kad partija eitų kartu su „valstiečiais“. Tie, kurių asmeninės padėties perspektyvos bus miglotesnės, pagrįstai kalbės apie būtinybę nuo „valstiečių“ kuo labiau atsiskirti.

Arba socialdemokratai pradės byrėti dar pakeliui į Seimo rinkimus, arba 2020 metais jų gali laukti dar didesnis sprogimas negu 2016-aisiais.

Kad ir kaip ten būtų, šiandien aišku viena: oligarchijos partija užtikrintai ima viršų. Iš esmės daugumą rinkimų komitetų gautų balsų reikia priskirti „valstiečiams“ ir jų valdančiajai koalicijai.

Dauguma tų rinkėjų tiesiogiai ar netiesiogiai, sąmoningai ar pasąmoningai, kiekvienas dėl savų priežasčių pripažįsta oligarchijos naudą. Tiesioginiai merų rinkimai atskleidė ir sustiprino jų polinkį ieškoti vadų, kurie jau „įrodė“ savo sugebėjimą vadovauti.

Nesvarbu, ar tokį gero vado troškimą lemia ištikimybė paksistiniam „rimto vyro“ archetipui, ar liberalus politikos sugretinimas su vadyba ir iš to kylantis „profesionalo“ įvaizdis. „Rimtas vyras“ ir „profesionalas“ yra dvi tos pačios monetos pusės.

Abu įvaizdžiai padeda formuotis „valdančiajai klasei“, kuri valdo „paprastus žmones“. Aplink lyderius susibūrusių rinkimų komitetų rinkėjams ši „valdančiojo“ ir „valdomojo“ perskyra atrodo priimtina, o gal net natūrali.

Peržvelkite R. Šimašiaus ir Visvaldo Matijošaičio rinkimų agitaciją ir raskite ten, kaip sakoma, dešimt skirtumų. „Meras ir jo Komanda sukurs ateities Miestą“, – toks apibendrinimas puikiai tinka abiem. (Beje, didžiąsias raides ne pats sugalvojau, o perėmiau iš R. Šimašiaus komiteto „Facebook“ puslapio: „Per pastarąją kadenciją Remigijus Šimašius ir jo Komanda ištraukė Vilnių iš nesąžiningumo, apgavysčių ir skolų liūno. Neleiskime, kad tamsūs laikai vėl sugrįžtų į mūsų branginamą Miestą.“)

Tie patys prasiskolinusios praeities, aptvarkytos dabarties ir šviesios ateities įvaizdžiai, tokie pat jauni ir energingi veidai ir balsai, tas pats „profesionalumas“. Žinoma, tam turi įtakos, kad abu merai vadovauja didiesiems miestams, kurie konkuruoja dėl visko, įskaitant stadioną.

Bet R. Šimašiaus ir V. Matijošaičio retorika ne šiaip panaši, ji – beveik identiška. Tai ne paviršutiniškas ir ne atsitiktinis sutapimas. Už abiejų slypi ta pati „valdančiosios klasės“ natūralumu įtikėjusi politinė pasaulėžiūra. Ji slypi ir už R. Šimašiaus konkurento Artūro Zuoko, bet tai nieko nekeičia.

Todėl rinkėjų parama komitetams reiškia paramą „valstiečių“ atstovaujamai naujajai politikos krypčiai. Labai panašu, kad šią kryptį rinkėjai pasirinks ir per 2020 metų Seimo rinkimus.

Tolesnis Lietuvos likimas priklausys nuo to, kiek įtakos išsaugos demokratinė opozicija ir kaip jai seksis išlaikyti nepakeistas esmines konstitucines politinio žaidimo taisykles.

Reklama
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika