Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Gimtasis kraštasKultūra ir žmonėsŠeima ir sveikataSportasŠvietimasĮdomybėsRinkimų maratonas
KOMENTARAI

Aštuoni mirtininkai valstybės vardu 

2019 vasario 20 d. 16:22

Vasario 16-osios 1949 m. deklaracija – Lietuvos teisės dokumentas, o ar suvoktas ir įsisąmonintas? Iš 70 metų atstumo į mus žvelgia dvi ano laiko Lietuvos.

Viena – tai aštuoni kovojančios tautos pasiuntiniai – atstovai, kurie pamažu, atidžiai tirdami kelią, išmaniai slapstydamiesi mirties pavojuje, eina iš tolimų apylinkių, eina naktimis ir savaitėmis, kol susirenka paskirtoje vienijimosi vietoje. Žmonės juos globoja, padeda – keliaukite į Lietuvos tikslą, mūsų gynėjai ir pasiuntiniai, ir tegul Viešpats jus saugo.

Ir jie susirenka darganoto vasario pradžioje Prisikėlimo apygardoje, kovojančios Lietuvos valia ir protas, kad padarytų organizacinius vieningos veiklos sprendimus, išrinktų nepalaužtos Lietuvos vadovybę ir surašytų testamentą būsimai laisvai Lietuvai.

Kruvinoje gaisravietėje prasikalė gėlė: „aš čia – gyva“. Ir paskleidė viltį dešimtmečiams į priekį – laisvoji tėvyne, tu būsi.

Tas dokumentas lieka; tai Lietuva, kuri gyvena toliau. Po 50 metų ši Deklaracija atkurtos nepriklausomos valstybės, Antrosios Respublikos valia ir Seimo balsavimu įtvirtinama kaip valstybės teisės aktas. Už jį sumokėta aštuonių signatarų gyvybėmis, ir nuo to antrojo teisinio konstitucinio gimimo, kai atsirado nepaprasta 1949 – 1999 m. jungtis, jau praėjo taipgi 20 metų.

Ką teikia mums antroji Vasario 16-osios Deklaracija?

Pirmiausia – istorinį teisinį skaidrumą. Lietuva 1949 metais tebėra valstybė savo žemėje. Ji suvokia, kad nepakanka kentėti laukiant išvadavimo, reikia pačiai tęsti kovą, pasipriešinimo karą. Vadovybė – Lietuvoje. Kovos vadai – ne vien kariai, karininkai ir savanorių kariuomenė, ką pasakėme Seimo aktu 1996 metais. Jie ir politikai, projektuojantys teisinės valstybės atkūrimą, ir matantys Lietuvą tarptautiniame kontekste, besijungiantys šalies vardu prie Jungtinių Tautų, Atlanto Chartijos ir Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos; o tais pačiais 1949-aisiais gims ir NATO. Lietuva, nors okupuota Raudonosios Armijos ir NKVD divizijų, savo apsisprendimu laisvei stovi vienoje gretoje su didžiąja demokratijų šeima.

Kur vyksta ši kova ir patvirtinama 1949 metų konstitucinė Deklaracija? Joje pačioje įrašyta ir data, ir vieta: 1949 m. vasario 16 d., Okupuotoji Lietuva. Šis vietos bei statuso nusakymas – nūnai įstatyminis. Jo privaloma laikytis, kai tenka apibūdinti įvykius ne SSRS ar LSSR teritorijoje, bet Okupuotoje Lietuvoje. Žmonės gimė, mirė, kūrė šeimas, gyveno ir dirbo Okupuotoje Lietuvoje. Šį teisinį statusą užbaigė 1990 m. Kovo 11-oji.

Deklaracija jau 20 metų vertinama kaip Aktas, Lietuvos teisinės sistemos dalis. Toks jos statusas Lietuvos Respublikos teisės sistemoje, tad neturėtų kilti kolizijų ar disonansų. O vis dėlto...

Nurodyta valstybės santvarka – demokratinė respublika, už kurią dabar (tada) kaunasi Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdis (LLKS). Komunistų partija kaip diktatūrinė ir priešinga nepriklausomybei, nelaikoma teisine partija. Verta žinoti. Nesiūlykite legalizacijos.

LLKS Taryba yra atstovybė, nes atstovauja visoms „karinėms-visuomeninėms grupuotėms“ (t.y. organizuotoms jėgoms); ji ir vykdomoji valdžia, vadovaujanti išsilaisvinimo kovai, ir aukščiausioji struktūra, vienintelė teisėta valdžia svetimųjų okupuotoje šalyje. LLKS Taryba leidžia šios Deklaracijos vykdymo nuostatas, o įstatymų leidžiamoji galia numatyta Laikinajai Tautos Tarybai. (Panašu į 1941 m. vasaros Laikinąją Lietuvos Vyriausybę). Kiek LTT dar suspėjo darbuotis įstatymdavystėje, kaip anuomet funkcionavo pasipriešinimo struktūrų statutai – teatsako istorikai. Lietuvos Teismas yra ta institucija, kuriai atsakingi ir prieš kurią atsakys asmenys, išdavę ir susitepę krauju. Ar dabar egzistuoja išdavystės sąvoka?

Itin aktuali net šiandienai nuostata, kad valstybę kuria ir dalyvauja „tautoje atramą turinčios politinės partijos“. Parapijų komitetai, regis, nelaikytini tautoje atramą turinčiomis partijomis. Bet į šių dienų rinkimus – tuntais.

Tad kas įvyko prieš septyniasdešimt metų?

Kruvinoje gaisravietėje prasikalė gėlė: „aš čia – gyva“. Ir paskleidė viltį dešimtmečiams į priekį – laisvoji tėvyne, tu būsi.

Toks palikimas. Jis gyvas ir galėjo arba turėjo gulti į mūsų valstybės pamatus. Taip nutarėme jau Antrojoje Respublikoje prieš 20 metų. Laikas pažvelgti ir pasitikrinti, kaip nūnai mąstome, kaip elgiamės.

Reklama
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGimtasis kraštasGynybaĮdomybėsKontaktai
IstorijaKomentaraiKonkursaiKultūra ir žmonėsReklama
LietuvaPasaulisRinkimų maratonasSportas
Šeima ir sveikataŠvietimas
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika