Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
KOMENTARAI

Ar išliks konkurencija šilumos ūkyje? 

2019 balandžio 8 d. 06:00

Šildymo sezonas jau artėja link pabaigos. Šiemet pirmą kartą šilumos supirkimo aukcionuose visi šilumos gamintojai konkuravo lygiavertėmis sąlygomis. Jau galima suskaičiuoti tokios konkurencijos rezultatus ir sukurtą naudą vartotojams. Taip pat – įvertinti veiksmus, galinčius iškreipti šią gerąją konkurencijos praktiką ateityje.

Konkurencija panaikino privilegijas

Nuo 2019 metų pradžios konkurencija centralizuoto šilumos tiekimo šilumos gamybos sektoriuje veikia pagal praeitais metais Kainų komisijos pakeistą tvarką.

Jei iki šiol šilumos tiekėjams priklausančios katilinės ir elektrinės turėjo privilegiją, kuri reiškė visų jų šilumos gamybos pastoviųjų kaštų automatinį padengimą šilumos vartotojų mokamoje šilumos kainoje, tai nuo šių metų pradžios šilumos tiekėjai ir nepriklausomi šilumos gamintojai konkuruoja vienodomis sąlygomis.

Automatinis kaštų padengimas šilumos tiekėjams liko tik tose srityse, kur konkurencijos nėra – rezervo užtikrinimas, pikinių šilumos poreikių padengimo užtikrinimas, šilumos perdavimas ir paskirstymas. Tačiau jei šilumos tiekimo įmonė konkuruoja su nepriklausomais šilumos gamintojais ir pralaimi konkurencinėje kovoje, pajamų konkuruojančių katilinių išlaikymui jie negauna. Lygiai taip pat, kaip pajamų negauna ir nepriklausomi šilumos gamintojai, pralaimėję aukcionus konkurentams.

Vilniuje konkurencija davė tik 1,67 mln. eurų naudos ir tai susiję su tuo, kad konkurencijos Vilniaus centralizuotame šilumos ūkyje trūksta.

Jau įvyko penki 2019 metų šilumos gamybos aukcionai pagal naują tvarką – sausiui, vasariui, kovui, balandžiui ir gegužei. Kokius mes matome rezultatus?

Aukcionuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose – Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje 66 proc. rinkos užėmė nepriklausomi šilumos gamintojai, 34 proc. – šilumos tiekėjai.

Vidutinė svertinė aukcioną laimėjusių šilumos gamintojų pasiūlyta kaina per pirmus penkis mėnesius nagrinėjamuose trijuose miestuose siekė 3,021 ct/kWh (2,995 ct/kWh nepriklausomų šilumos gamintojų ir 3,073 ct/kWh šilumos tiekėjams priklausančių šilumos gamybos įrenginių, dalyvaujančių konkurencijoje). Tiesa čia neskaičiuojama ta šiluma, kurią šilumos tiekėjai tiekė į šilumos tinklus be konkurencijos, padengdami pikinius šilumos gamybos poreikius.

Vartotojams – 13 mln. eurų nauda

Kiekvieną mėnesį visiems šilumos gamintojams, dalyvaujantiems aukcione, Kainų komisija nustato kainų lubas – taip vadinamas „palyginamąsias šilumos gamybos sąnaudas“.

Šios kainų lubos yra reikalingos tam, kad esant dideliam šilumos poreikiui ir mažam konkurencijos lygiui šalčiausiai metų mėnesiais, šilumos gamintojai nepiktnaudžiautų susidariusia situaciją, siūlydami tais mėnesiais itin aukštas šilumos kainas.

Palyginamosios sąnaudos yra lygios šilumos kainoms, kurias šilumos tiekėjas, šilumą gaminantis iš biokuro, gautų, nesant jokios konkurencijos prie Kainų komisijos patvirtintų pastovių ir kintamų šilumos gamybos kaštų ir normatyvinio leidžiamo pelno.

Didesniems miestams tos kainų lubos yra žemesnės, mažesniems miestams – aukštesnės. Lubos kinta, priklausomai nuo biokuro kainų rinkoje kitimo, tačiau trijų didžiųjų miestų penkių pirmųjų 2019 metų mėnesių palyginamųjų šilumos gamybos sąnaudų svertinis vidurkis siekė 3,738 ct/kWh. Tai yra – maždaug 24 proc. aukštesnis, nei visų šilumos gamintojų konkurencinėje šilumos rinkoje parduodamos šilumos kainos vidurkis.

Tokiu būdu galima apskaičiuoti, kad konkurencija trijuose didžiuosiuose miestuose per pirmus penkis mėnesius leido sumažinti šilumos gamybos kainą 12,73 mln. eurų. Tai iš esmės yra konkurencijos nauda šilumos vartotojams. Jei konkurencijos nebūtų, o šilumos gamybą vykdytų monopolistas, kuriam kainą tvirtintų Kainų komisija, šilumos vartotojai būtų tuos 12,73 mln. sumokėję papildomai.

Daugiausiai iš konkurencijos naudos per pirmus penkis mėnesius gavo kauniečiai (6,79 mln. eurų) ir klaipėdiečiai (4,27 mln. eurų).

Vilniuje konkurencija davė tik 1,67 mln. eurų naudos ir tai susiję su tuo, kad konkurencijos Vilniaus centralizuotame šilumos ūkyje trūksta. Tai lėmė istoriniai veiksniai, kai tiek savivaldybė, tiek pats Vilniaus šilumos tiekėjas neskatino naujų šilumos gamintojų atsiradimo, o labiau trukdė ateiti naujiems konkurentams.

Situacija Vilniuje į gerą pasikeis tik tada, kai čia atsiras nauji šilumos gamintojai. Jei tik jie nebus, žinoma, apsaugoti nuo konkurencijos kažkokiomis privilegijomis, numatytomis įstatymuose. Tikėkimės, kad to nebus.

Ar konkurencijos nauda išliks?

Konkurencijos naudos gali nelikti, jei bus priimti šiuo metu Seime svarstomi Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos inicijuoti Lietuvos šilumos ūkio įstatymo pakeitimai, kuriuose numatoma visiems šilumos gamintojams padengti visus Kainų komisijos sureguliuotus pastovius kaštus, paliekant tik konkurenciją kintamais kaštais.

Taip, toks įstatymas užtikrintų, kad nei vienas šilumos gamintojas nepatirtų finansinio nuostolio, arba anot šilumos tiekėjų „užtikrintų ilgalaikį šilumos tiekėjų veiklos gyvybingumą“. Tačiau už tai sumokėti turės šilumos vartotojai.

Nėra aišku ir kaip tai paveiks šilumos ūkį ilgalaikėje perspektyvoje.

Taip, „galvos skausmo“ katilinių ir elektrinių savininkams iš tiesų sumažėtų, nauja tvarka užtikrintų ramų ir sotų gyvenimą, liktų tik suderinti visus savo kaštus su kainų komisija ir nebereikėtų bijoti dėl galimų nuostolių, pralaimėjus konkurencinę kovą su konkurentais.

Tačiau kita vertus – nebeliktų ir motyvo stengtis mažinti tuos kaštus, protingiau investuoti, o tai savo ruožtu reikštų ilgalaikę stagnaciją, nieko gero nežadančią šilumos vartotojams ilgalaikėje perspektyvoje.

Martynas NAGEVIČIUS yra Lietuvos atsinaujinančių Išteklių energetikos konfederacijos prezidentas, Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio narys.

Reklama
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika