Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Gimtasis kraštasKultūra ir žmonėsŠeima ir sveikataSportasŠvietimasĮdomybėsRinkimų maratonas
KOMENTARAI

Apnuoginti melą ir suteikti viltį gyventi 

2019 balandžio 7 d. 06:00

Kai žmonės siekia blogio, pasinaudodami bloga  priemone, iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad blogis triumfuoja. Neseniai Rašto aiškintojai Jėzų kaltino žmonių suvedžiojimu (žr. Jn 7, 47), o dabar pas Jį atveda santuokos pažeidėją (žr. Jn 8, 3), kad Jis atliktų teisėjo vaidmenį. Jie norėjo apkaltinti Jėzų ir nubausti svetimautoją, bet patys pakliuvo į savo spąstus...

Iš tiesų ji buvo sunkiai įžeidusi Dievą ir netekusi savivertės. Jie, remdamiesi Senuoju Testamentu, bylojančiu apie susižadėjusią merginą, kuri, kai užtinkama sanguliaujanti savo tėvo namuose, turi būti užmušta akmenimis (Kun 22, 21), ketino su ja susidoroti. Norėdami apkaltinti Jėzų, klastingai klausė: „O Tu ką pasakysi?“ Pirmasis atsakymas – tyla. Jis į nusidėjėlės kaltintojus nekreipė dėmesio, nes jie nebuvo jo verti. Jėzus pasilenkęs pirštu ėmė kažką rašyti ant žemės. Žydai, laikydami rankose akmenis, buvo priversti laukti ir žiūrėti į Mokytoją, kuris galbūt rašė: „Atsiverskite, – Aš turiu galią ne tik sunaikinti visas nuodėmes“...

Pagaliau Jėzus ištarė tokius žodžius, kurie kaip žaibas perskrodė jų sąmonę. „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas sviedžia į ją akmenį“ (Jn 8, 7). Geresnio atsakymo negalėjo būti. Jėzus tarsi sakė: „Žmogau, kuris ketini užmušti kitą žmogų, ar turi teisę taip elgtis, pats būdamas nuodėmingas? Kai pamatysi savo kaltybes ir dėl jų gailėsies, tik tada atsiras tavyje troškimas ne tik nieko nesmerkti, bet ir kitus suprasti, atjausti, padėti bei juos mylėti. Nuo tavo vidinių akių nukris melo šydas ir tu naujaip praregėsi...“

Jėzus atskleidė beribio savo Širdies gailestingumo lobį. Kai dvasiškai sukrėsti kaltintojai pasišalino, Jis moteries paklausė: „Niekas tavęs nepasmerkė?“ Ji patvirtino: „Niekas, Viešpatie“. Įsikūnijęs Gailestingumas ją išgelbėjo nuo raidiškai Įstatymo besilaikančiųjų akmenų krušos – nuo žūties. Taigi Jėzus yra gyvybiškai svarbios „Naujosios Sandoros – ne raidės, bet Dvasios, nes raidė užmuša, o Dvasia teikia gyvybę“ (2 Kor 3, 6), Kūrėjas. Jo žodis stipresnis už akmenį, nes skirtas užmušti nuodėmę, o ne nusidėjėlį.

Kai drąsiau atversime Jam savo širdis ir leisime, kad į jų vidų įsiskverbtų mus perkeičiantys Jo mokymo spinduliai, malonė užlies mus dieviškų tiesų tikrumu. Ir nors dėl savo silpnumo vėl nusidėsime, velnias nepajėgs sugriauti malonės inspiruojamo mūsų mąstymo bei sužlugdyti tolydžio Dieve įsišaknijančio gyvenimo būdo. Tada, patyrę su Jėzumi maldingo bendravimo trauką, nebenorėsime grįžti prie tuštybe grindžiamų ketinimų atlapoti savo širdis apgaulingai mamonai, ypač pataikauti geiduliams...

Kai Jėzus priminė, kad nėra nė vieno žmogaus pasaulyje, kuris būtų be nuodėmės (žr. Jn 8, 7), žydai dar ir dėl to ėmė trauktis, nes kai kuriems iš jų sąžinė padėjo prisiminti, jog ir jų pačių širdys bei kūnai yra suteršti gašlumo nuodėme... Teologai rašo apie nuodėmių santykį. Nors gašlumas akivaizdžiai pastebimas iš nedorų poelgių (svetimautojos pavyzdys), bet puikybė yra sunkiau atpažįstama ir esti viena sunkiausių nuodėmių, nes individui taip aptemdo sveiką protą, kad jis kartais nebepajėgia atskirti blogio nuo gėrio.

Tikėtina, kad minėta nusidėjėlė turėjo pakankamai proto nuolankumo; suvokė savo apgailėtiną geidulingumo bjaurumą ir, išgirdusi, jog pats Dievo Sūnus jos pasigaili, patyrė vidinį džiaugsmo proveržį... Jėzus ją išteisino, liepdamas laikytis svarbiausio dalyko: „Eik ir daugiau nebenusidėk“ (Jn 8, 11). Jis galėjo dar ir taip jai sakyti: „Dabar tau atleista ir tu esi laiminga. Nuo šios valandėlės daryk viską, kad nebegrįžtum į buvusių sunkių nuodėmių kelią... Būk tyra ir siela, ir kūnu, nes Aš esu tavo širdies tyrumas. Tavo ištikimybė Tiesai išgelbės tave, ir mes susitiksime danguje“.

Šv. Augustinas rašė: „Žmogus negali gyventi be džiaugsmo, todėl, kai jis atskiriamas nuo tikrų dvasinių džiaugsmų, būtina, kad taptų priklausomas nuo kūniškų malonumų“. Buvusi svetimautoja visą gyvenimą bus dėkinga savo Gelbėtojui Jėzui. Jei ne Jo beribis gerumas, ji jau būtų mirtinai užmėtyta akmenimis ir bejėgiškai gulėjusi kraujo klane... Nuo šiol Jėzus tapo jos tikruoju gyvenimo įprasmintuoju ir didžiausiu gyvenimo džiaugsmu.

Norime panašiai džiaugtis su Jėzumi, kaip tai įvyko tos moteriškės gyvenime? Kad kaskart galėtume turėti daugiau džiaugsmo savo širdyse, uoliau tarnaukime Viešpačiui darydami gera aplinkiniams... Ar leidžiame Jėzui savo džiaugsmą konkrečiais veiksmais per mus skleisti į kitus? Tai – nuodėmių priešnuodis ir grįžimas prie dorybių – žmogaus būtį maitinančių gyvųjų šaltinių.

Reklama
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGimtasis kraštasGynybaĮdomybėsKontaktai
IstorijaKomentaraiKonkursaiKultūra ir žmonėsReklama
LietuvaPasaulisRinkimų maratonasSportas
Šeima ir sveikataŠvietimas
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika