Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Gimtasis kraštasKultūra ir žmonėsŠeima ir sveikataSportasŠvietimasĮdomybėsRinkimų maratonas
KOMENTARAI

„Mokytojau, ką mums daryti?“ 

2018 gruodžio 15 d. 06:00

Minios jį klausinėjo: „Tai ką gi mums daryti?!“ Jis joms sakydavo: „Kas turi dvejus marškinius, tepasidalija su neturinčiu, ir kas turi ko valgyti, tegul taip pat daro.“

Ėjo ir muitininkai krikštytis ir klausė: „Mokytojau, o ką mums daryti?“ Jis aiškino jiems: „Nereikalaukite daugiau, negu jums nustatyta.“ Taip pat ir kariai klausinėjo: „O ką mums daryti?“ Jis jiems sakė: „Nieko neskriauskite ir neįdavinėkite dėl pelno, tenkinkitės savo alga.“

Stiprėjant žmonių lūkesčiams ir daugeliui pradėjus spėlioti, ar čia kartais ne Mesijas, Jonas visiems kalbėjo: „Aš, tiesa, krikštiju jus vandeniu, bet ateina už mane galingesnis, kuriam aš nevertas atrišti kurpių dirželio. Jisai krikštys jus Šventąja Dvasia ir ugnimi. Jo rankoje vėtyklė: jis išvalys savo kluoną ir surinks kviečius į klėtį, o pelus sudegins neužgesinama ugnimi.“ Dar daug kitų paraginimų jis davė tautai ir skelbė gerąją naujieną.

Iš Evangelijos pagal Luką

Pranašas Jonas Krikštytojas skelbia viltingą žinią apie ateinantį Išganytoją ir pirmiausia dėmesį patraukia minios klausimas: „Tai ką gi mums daryti?“ Atėjo muitininkai, vėliau – kareiviai ir klausia to paties: „Mokytojau, ką mums daryti?“ Stebina jų vidinė nuostata. Šiandien greičiau išgirstume klausimus: „Ką man duos? Kokia man iš to nauda? Ar verta?“

Jonas Krikštytojas atskleidžia artėjančio Mesijo veiklos pobūdį – tai tiesos liudijimas, žmogaus išvadavimas iš blogio, jo asmenybės atnaujinimas ir perkeitimas. Klausimas „Ką mums daryti?“ liudija norą ir pasirengimą atlikti šį darbą, vadovaujantis Dievo patarimais ir remiantis Jo pagalba. „Ką daryti?“ reiškia supratimą, kad vien klausytis – nepakanka. Išgirsta tiesa būtina pasinaudoti, reikia ją įgyvendinti. Šiuo atžvilgiu modernaus žmogaus būklė yra liūdnesnė, nes jis labiau išpuikęs, perdėtai savimi pasitikintis ir linkęs derėtis su Dievu. Jam priimtiniau tik klausytis ir svarstyti, „kokia bus nauda, ar verta priimti Dievo žodžius“. Iki tinkamo santykio, iki realių pokyčių dar toli. Tačiau nepamirštama pabrėžti – „Aš noriu gyventi geriau“, bet nutylima antroji noro dalis, kurioje pageidaujama nieko savyje nekeisti, vien norima, kad Dievas viską atliktų pats. Trokštama stebuklo.

Matyt, panašiai nusiteikusių gana daug buvo ir tarp Jono Krikštytojo klausytojų, nes jiems buvo skirti rūstūs žodžiai ir įtaigus perspėjimas: „Angių išperos, kas jus pamokė bėgti nuo besiartinančios Dievo rūstybės? Duokite tikrų atsivertimo vaisių! Ir nebandykite ramintis...“ Kiekvienam, kuris nepabūgo atviromis akimis pažvelgti į save ir kritiškai save įvertinti, Jonas duoda paprastus ir aiškius patarimus. Pirmas patarimas – keisti savo širdį ir savyje ugdyti artimo meilę bei gailestingumą, mokančius dalytis gėriu. Taip pats duodantysis tampa geresnis, kilnesnis, o kartu kuria nesavanaudiškus bičiuliškus santykius su žmonėmis.

Patarimuose muitininkams ir kareiviams kalbama apie visuomenės politinį ir ekonominį gyvenimą, apie teisingumą. Didieji pokyčiai pirmiausia prasideda pačiame žmoguje. Kad muitininkas imtų tik teisingus mokesčius, turi suvokti, jog savanaudiškai juos padidinęs blogai elgiasi. Jis turi nugalėti pasipelnymo kitų sąskaita aistrą, turi susitaikyti su mažesnėmis pajamomis, o kartu ir apriboti savo poreikius, tenkintis kuklesniu gyvenimu. Kareiviai skatinami vykdyti teisingumą, tad jiems teks įveikti savo puikavimąsi valdžia, sutramdyti nebaudžiamumo jausmą, suvokti, kad tikslai nepateisina priemonių, todėl nevalia neteisingai teisti, skriausti, meluoti.

Jono raginimas „Atsiverskite!“ tik iš išorės atrodo paprastas. Čia glūdi nuolatinis, kantrus ir ryžtingas vidinis darbas. Jis nėra lengvas, kartais prislegia kaip nepakeliama našta, bet jis būtinas, nes niekas kitas jo negali atlikti, tik mes patys. Pranašas neskelbia sunkiai suprantamų, nutolusių nuo kasdienybės dalykų. Jis kalba apie konkrečius gyvenimo įvykius ir žmones juose, kviesdamas nedelsti, veikti dabar ir čia.

Tokia yra advento žinia, o svarbiausia čia, kad ateinantis Dievo Sūnus sustiprins mūsų pastangas ir ištikimai rems kelyje į tikslą. Gyvenimas trumpas ir laikas nesulaikomai bėga pirmyn, todėl jau šiandien turime apsispręsti. Ar vis dar bandysime klausyti, ką Dievas sako, ir svarstysime, ar verta. O galbūt jau pasirengę darbuotis klausime: „Ką turiu daryti, Viešpatie?“

Kunigas Aušvydas Belickas yra Vilniaus Šv. Mikalojaus parapijos klebonas

Reklama
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGimtasis kraštasGynybaĮdomybėsKontaktai
IstorijaKomentaraiKonkursaiKultūra ir žmonėsReklama
LietuvaPasaulisRinkimų maratonasSportas
Šeima ir sveikataŠvietimas
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika