Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
ĮDOMYBĖS

Pietų Amerika baugino ir stebino 

2013 balandžio 5 d. 07:56
Evelinos Savickaitės ir Karolio Kazlauskio nuotraukos/Venesuela. Autostopu aplink pasaulį keliaujame jau metai ir trys mėnesiai.
Evelinos Savickaitės ir Karolio Kazlauskio nuotraukos/Venesuela. Autostopu aplink pasaulį keliaujame jau metai ir trys mėnesiai.

Kai iš Vilniaus autostopu iškeliavome aplink pasaulį, praėjo metai ir trys mėnesiai. Gausu įvairios patirties, pažinčių, o pažvelgus atgalios nusidriekia ilgas kelias. Sėkmingai pasiekę Kolumbijos krantus, atsikvėpti gavome trumpai. Iškart leidomės į naują nežinomą trasą.

Lotynų Amerikos šalys drastiškai nesiskiria viena nuo kitos, juolab kad Venesueloje ir Kolumbijoje mus dar lydėjo suprantama ispanų kalba. Tik Brazilijoje ją teko modifikuoti: vieną kitą naują žodį išmokti, ispanų žodžiuose vieną kitą "ž" ar "š" įterpti, kai ką sukeisti, supainioti, o svarbiausia - tikrai nepasiduoti, nesigėdyti, tiesiog bandyti.

Kolumbijoje sutikome ne tik labai draugiškų žmonių.
Kolumbijoje sutikome ne tik labai draugiškų žmonių.

Įspėjo sergėtis niekdarių

"Vaya con Dios" (liet. "Eikite su Dievu") - šis visada iš širdies siunčiamas linkėjimas skambėdavo Brazilijoje. Tačiau panašių žodžių girdėdavome ir Kolumbijoje, ir Venesueloje. Atrodo, rytinio Pietų Amerikos krašto viena labiausiai aptarinėjamų temų - saugumas ir kaip mes turėtume vengti kipšų niekšų niekdarių. Jau Panamoje vietiniai nuolat kraipydavo galvas, kad ketiname važiuoti į Kolumbiją. Linkėdavo kuo didžiausios sėkmės. Panašus jausmas vėl kilo įvažiuojant į Meksiką. Daugelis keliautojų tikino, kad šalis puiki, žmonės nuostabūs. Tad argi turėtume dėl ko nors baimintis? Tačiau iš vietinių dažniausiai girdėdavome: nesaugu, jus pagrobs, atims pinigus. Kad ir kaip stengėmės likti pozityvūs, juolab kad nieko ir nenutiko, galvoje nuolat lyg skambutis čirškė visi įspėjimai. Ne kartą teko miegoti greta policijos ar armijos postų, mat, vietinių teigimu, tai vienintelė įmanoma vieta palapinei statyti ar "tranzuoti". Tad vairuotojai tik tokiose vietose ir išleisdavo. Tik Brazilijoje atsikvėpėme ir vėl laisvai statydavomės būstą kur panorėję.

Kolumbijoje sutikome ne tik labai draugiškų žmonių.
Kolumbijoje sutikome ne tik labai draugiškų žmonių.

Nešilkinis kokos kelias

Atvykę į Kolumbiją žinojome vieną kryptį - į Venesuelą. Žemėlapio pakeliui niekur nepavyko įsigyti, tad keliavome vien žmonių padedami. Kelias vedė palei Karibų jūrą, kuria vietiniai veža kokos produktus į šiaurę. Ne vienas sutiktasis tikino, kad šis kelio ruožas labai nesaugus, mat Kolumbija anksčiau ypač garsėjusi narkotikų verslu, žmonių grobimu, sukilėlių teroristiniais išpuoliais, todėl ilgą laiką keliautojai vengdavo čia važiuoti. Prieš dešimt penkiolika metų ir patys vietiniai vengdavo net dieną į gatves išeiti. Mums sustojęs vienas sunkvežimio vairuotojas tikrai neįkvėpė drąsos. "O jūsų krašte kokainas legalus?" - "Na, ne." - "Ir pas mus ne, bet auginamos kokos plantacijos."

Čia į kairę ir dešinę didžiuliai ūkiai, kurie iš išorės dvelkia lietuviško kaimo ramybe. Tačiau tolėliau, už kalnų, verda nelegalus kokos auginimo ir dorojimo verslas. "Ar policija ką nors daro?" - "Nelabai." Visi skundžiasi, kad ji korumpuota. Nors, tiesą sakant, keliaujant iš šalies į šalį retai susidurdavome, kad būtų nesiguodžiama dėl politikų ar policininkų nerangaus, netinkamo darbo.

Vienas vairuotojas, palikęs mus kaimelyje, baikščiai apsidairė ir tikino, kad turime kaip įmanoma greičiau dingti iš čia, ir dar stebėti, ar kas nors neseka, nefotografuoja. Susikaupėme, ir pirmyn į kelią. Atsitiktinis žmogelis mažučiu motoriniu taksi nemenkai pavėžėjęs užtikrino, kad čia jau saugu. Atrodo, žmonės vis dar įsibaiminę, įtarūs.

Venesuelos gyventojai neišgali nusipirkti naujų automobilių, tad važinėja senaisiais, kol šie rieda.
Venesuelos gyventojai neišgali nusipirkti naujų automobilių, tad važinėja senaisiais, kol šie rieda.

Benzinas pigiau už vandenį

Venesueloje lankėmės tuomet, kai prezidentas Hugo Chavezas dar sunkiai sirgo ir buvo gydomas Kuboje. Tuomet šalyje jau it ringe kovėsi nuomonės, kokia turėtų būti ateities šalis. Vieni ilgėjosi gerų laikų, kai dirbti reikėjo nedaug, bet kai dirbdavo, pakankamai uždirbdavo. Tų laikų gerovę liudija ir antikvariniai amerikietiški automobiliai: naujų nusipirkti neišgali, o senieji vis dar rieda. Juolab kad ir benzino švaistyti negaila - už maždaug litą gali įsigyti apie aštuoniasdešimt litrų. Tad ir savaitgaliais voros mašinų traukia pailsėti kur nors Karibų pakrantėje. Vos tik šalį palikome, netrukus mirė ir prezidentas. Dabar dar įdomiau, kokia bus šio krašto ateitis. Rūpi ir dėl to, kad susidraugavome su keletu venesueliečių. Norisi, kad jų šalis atsigautų.

Karakaso vargingųjų  kvartalas.
Karakaso vargingųjų  kvartalas.

Dolerio kėslai

Keliaujantiems turistams reiktų šį tą išmanyti apie dolerio kėslus. Baugoka sakyti, bet vienintelė išeitis - vietos pinigus bolivarus pirkti tik juodojoje rinkoje, nes jei keistumėte oficialiai, kainos būtų kosminės. Tarkim, pieno pakuotė - apie dešimt dolerių. Nors iš anksto to nežinojome, pinigų išsikeitėme Kolumbijoje ir neapsigavome. Autostopu vežusių vairuotojų teigimu, valstybės vadovai nepadeda ekonomikai, kuri yra labai prasta. Esą norima kontroliuoti dolerio kursą, ir bolivaras sparčiai tampa bevertis. Vidutinis verslas žlunga, o valstybė švaisto gamtos išteklius, kurių nors semte semk. Deja, kai jie nemokšiškai naudojami, žmonėms naudos neduoda.

Apie saugumo reikalus Venesueloje geriau nė nekalbėti. Grobimų skaičiumi ji smarkiai lenkia kitas valstybes, o Karakasas garsėja kaip miestas siaubas. Tad galite įsivaizduoti policininkų nuostabą, kai patraukėme į trasą. "Čia gi Karakasas!" - žvelgė, kai ketinome stabdyti automobilius. Mums sekėsi, sulaukdavome išrinktųjų žmonių - dosnių ir gerų, tad tas vadinamasis baisusis etapas susiklostė gana palankiai.

Žadą gniaužė kelias per atogrąžų miškus.
Žadą gniaužė kelias per atogrąžų miškus.

Svetingoji Brazilija

Jei reiktų Braziliją traukti į svetingiausių aplankytų šalių trejetuką, ji drąsiai atsidurtų antroje ar trečioje vietoje - po Irano ir Kinijos. Brazilijos gamta irgi nepaprastai graži. Regis, keliauk, kiek kojos veda, kiek akys mato. Nuo šiaurėje esanios Bua Vistos, džiunglėse įsispraudusio Manauso, dirbtinio miesto - sostinės Brazilijos - iki elegantiško ir chaotiško Rio de Žaneiro. Brazilai ne tik greitai priimdavo į savo automobilius, bet ir pagelbėdavo gatvėse, kai kada įbrukdavo pinigų. Vienas jaunas turtingas ūkininkas, išgirdęs mūsų keliavimo aplink pasaulį istoriją, nuvežė į viešbutį, kad tinkamai pailsėtume.

Autostopu važiuoti Brazilijoje galėjome iki Manauso, o nuo čia teko plaukti Amazonės upe beveik iki pat Atlanto vandenyno. Nors reikėjo pirkti bilietus, tikrai nesigailėjome. Vandeningiausia pasaulio upė stebino pločiu, o priartėjus prie salų žavėjo vešliais atogrąžų miškais, kuriais vis kaskart atšniokšdavo audra, gausus lietus ar net kurtinantys griausmai. Nusipirkę hamakus, be kurių į laivą nė nepatektum, supomės drauge su ramiomis bangomis, stebėjome vietinių brazilų gyvenimą, ir patys daug laiko mąstėme apie gyvenimo kelionę.

Amazonėje plaukiojantys namai.
Amazonėje plaukiojantys namai.

Nuo dirbtinės sostinės iki Rio

Nuo Brazilijos miesto iki Rio de Žaneiro veda bene gražiausias mums regėtas kelias - įvairiausių atspalvių ramios žalios kalvos staiga perauga į žadą gniaužiančius kalnus. Vairuotojas net sustoja, kad leistų mums įkvėpti to grožio. Rio de Žaneiras irgi slepiasi už didelių kalnų. Ant vienos tų smailiakepurių kalvų - Kristaus Atpirkėjo statula, bene vienas žinomiausių pasaulyje paminklų. Urbanistiniai, nors ir išgarbinti Kopakabanos ir Ipanemos paplūdimiai mūsų netraukė, o miesto centras veikiau dvokė pavojais nei žavesiu. Nors plaukiant laivu iš tolo matomi dangoraižiai atrodo elegantiškai, pradėjęs braidžioti tomis miesto cemento džiunglėmis tarp šiukšlių, miegančių benamių ir visur tykančių pavojų, jauti, kad tariamas miesto grožis turi tarsi du veidus. Galbūt dar daugiau. Pasiturškus garsiuose pliažuose, naktimis į gatves išvis geriau neiti, o per langą gali matyti, kaip verda savitas gyvenimas, atklystantis iš neturtingųjų rajonų - favelų. Vargšų rajonai plyti visai šalia turtingųjų apartamentų. Žinoma, juos dera užbarikaduoti, nes trokštančiųjų lygybės ir teisingumo, galbūt lengvos duonos, niekada netrūksta. Juolab kad, vietinių teigimu, gaudami socialines pašalpas neturėtų eiti į gatves nė vienas. Gal tai gyvenimo būdas?

Autostopu važiuoti Brazilijoje galėjome iki Manauso, o iš čia teko plaukti Amazone.
Autostopu važiuoti Brazilijoje galėjome iki Manauso, o iš čia teko plaukti Amazone.

Sostinė Brazilija dvelkia socialistine blokine architektūra, tačiau turi ir futuristinį skonį. Nors chaoso ir nesaugumo Rio de Žaneire pernelyg daug, vis dėlto Brazilijos miestas ilgainiui pradeda erzinti nuspėjamumu ir aiškumu. Ambasados čia visos vienoje gatvėje, ministerijos vienoje alėjoje, parlamentas, senatas ir prezidento rūmai - irgi drauge susiglaudę. Architektas norėjo pabrėžti valdžios galią. Matydamas visa tai vienoje vietoje tikrai gali pajusti politinį gyvenimą. Ir nors aikštės tuščios, vienišos, nenusėstais suoliukais, kūrėjas Oscaras Niemeyeris dėl to visai nenusiminė. Juk turėjo ambicingą tikslą. Eidami svarstėme, kaip turėtų jaustis žmogus, kuris kaip iš lego kaladėlių sudėliojo miestą lėktuvo pavidalu, pats vaikščiodamas savo kūriniu. Ne pastatu, o ištisu miestu. Žmonės gyvena, keliauja, dirba pagal vieno žmogaus sistemą. Įdomi patirtis, juolab kad tai UNESCO saugomas paminklas. Gal kiek apšiuręs, pasenęs, nebe modernus, tačiau funkcionalus. O ką daro žmonės, kai nori statyti naujus pastatus? Griauna senus. Galima plėsti gyvenamuosius rajonus, tačiau jie jau vadinami satelitiniais miesteliais, o pati Brazilija buvo sukurta tik šešiems šimtams tūkstančių gyventojų.

Pietų kontinentas, kaip ir planavome, mums baigėsi Brazilijoje. Jei norite skristi iš Pietų Amerikos į Afriką, iš Brazilijos bilietai kainuoja pigiausiai. Lietuviams kur nors kitur į Pietų Afriką vizų gauti kol kas galimybių nėra - tik Lenkijoje ir Danijoje. Tad mums nieko kito neliko, kaip tik ieškoti bilietų į kokią nors artimiausią šalį pietuose ir bandyti laimę ten.

Siuntinių laukiantys indėnai, kurie gauna plastikiniuose maišeliuose neaišku ką.
Siuntinių laukiantys indėnai, kurie gauna plastikiniuose maišeliuose neaišku ką.

Užsienio reikalų ministerija Brazilijoje.

 

 

 

DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"