Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
ISTORIJA

Žydai – Lietuvos futbolo broliai 

2017 vasario 9 d. 11:30
Tarpukario Lietuvoje žydai su dideliu entuziazmu žaisdavo futbolą.
Tarpukario Lietuvoje žydai su dideliu entuziazmu žaisdavo futbolą.
Knygos "Lietuvos futbolas. 1922-1997" nuotrauka

Tarpukario Lietuvos futbolo raidai ir plėtrai įtaką darė žydų bendruomenė, kuri įvairiu laikotarpiu mūsų šalyje sudarė nuo 8 iki 13 proc. visų gyventojų.

1916 metais Vilniaus žydai pasekė tautiečių Varšuvoje pavyzdžiu ir įkūrė gimnastikos bei sporto sąjungą „Makabi“ (Jehuda Makabi buvo legendinis žydų kovos už laisvę simbolis). Vilniečių „Makabi“ aktyviai propagavo ne tik gimnastiką, kitas sporto šakas, bet ir futbolą.

Pamišę dėl futbolo

Tarpukariu laikinoji sostinė Kaunas ilgainiui tapo sportinės veiklos centru. 1919-aisiais čia buvo įkurta Lietuvos sporto sąjunga (LSS), po metų ją pakeitė Lietuvos fizinio lavinimosi sporto sąjunga (LFLS). Netrukus žydai „Makabi“ sąjungą įsteigė ir Kaune.

„Makabi“ žaidė Lietuvos futbolo lygoje, į ją 1925 metais buvo priimtas ir Žydų atletikos klubas (ŽAK). Apie žydų futbolininkus savo prisiminimais dalijosi sporto pradininkas Lietuvoje Steponas Garbačiauskas: „ŽAK vienijo gausų būrį jaunimo iš žemesnio socialinio sluoksnio. „Makabi“ sąjunga atstovavo aukštesniam sluoksniui ir buvo remiama pirklių, pramonininkų, gydytojų. ŽAK negaudavo turtingų žydų paramos, bet turėjo aptvertą aikštę ir aprūpindavo žaidėjus apranga.“

Tačiau dėl savo polinkio į rytus ŽAK gyvavo labai trumpai – 1926 metais teisėsaugos tarnybos uždarė klubą dėl antivalstybinės veiklos. Vietoj ŽAK ėmė kurtis kitos žydiškos komandos – IFK, „Hakoach“, „Bar-Kochba“, „Hagibor“, „Hapoel“, „Berit“ ir t. t. Nors jų atsirado Iabai daug, žydų bendruomenės vėliavnešys liko klubas „Makabi“. Jau 1920 metais „Makabi“ Lietuvoje turėjo 77 skyrius, 1926-aisiais – 83.

Apie žydus apėmusią futbolo karštligę sklandė įvairios legendos. Buvo kalbama, kad jei kur susitelkė būrelis žydų, žinok – diskutuoja dvi futbolo komandos.

1925 metų Biržų "Makabi" futbolo komanda. Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotrauka
1925 metų Biržų "Makabi" futbolo komanda. Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotrauka

Stadionai ir treneriai

Kauno žydai puikiai suvokė, kad futbolo ant grindinio ar laukuose nepažaisi, tad ėmė rūpintis stadionais. 1921-aisiais „Makabi“ jau turėjo aikštę Neries pakrantėje. Joje vykdavo ne tik draugiškos, bet ir oficialios rungtynės. Vėliau čia buvo įrengtos tribūnos, žaidėjų persirengimo patalpos.

Tačiau aikštė paupyje turėjo nemažai trūkumų. Kadangi nebuvo drenažo sistemos, jos danga greitai permirkdavo, o kamuolį po netikslių smūgių tekdavo žvejoti Neryje. Tai patvirtina ir amžininkų pasakojimai. „Mūsų sportas“ 1932 metais (Nr. 16) rašė: „Po eilinio Neries potvynio „Makabi“ aikštė virto raistu, purvo voniomis ir baseinu. Aikštės kabinos panašios į kažkokias lūšnas, be langų ir užraktų.“

Žydai stengėsi, kad futbolo aikščių turėtų ir kiti miestai – Šiauliai, Vilkaviškis

Iš pradžių pergalėmis Lietuvos pirmenybėse žydai negalėjo pasigirti, todėl ėmė ieškoti būdų, kaip pasikviesti specialistų iš užsienio, kad šie treniruotų komandą. Trečiąjį dešimtmetį klubą „Makabi“ futbolo paslapčių mokė austras Markas Goldas. Jis taip pat žaidė ir teisėjavo. Vėliau komandos treneriu dirbo vengras Ferencas Molnaras, kiti austrai – Fritzas Kehras, Maximilianas Goldas. Pastarasis treniravo ir Lietuvos rinktinę.

Anuomet žydų bendruomenė laikėsi išskirtinio požiūrio į sportą ir į futbolą, o tai padarė didelį įspūdį Suvalkijos laikraščiui „Šešupės bangos“ (1925 m.): „Žydų jaunimas turi savo sporto aikšteles, sales, sportinius kostiumus, apavą ir įvairiausių įrankių (...) Žydų organizacijos be jokio atlyginimo teikia „Makabi“ nariams gydytojų patarimus, sportininkų sveikatos apžiūrėjimus.“

Vykdavo į užsienį

Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje „Makabi“ išvyka į Rygą buvo itin sėkminga – 5:1 įveikta „Wanderer“, 3:2 – „Hakoach“ komanda. „Turime pripažinti, kad Lietuvos futbolas padarė milžinišką šuolį į viršų“, – tuomet rašė latvių laikraštis „Jaunakas zinias“.

1931 metais Lietuvos žydų rinktinė 5:3 įveikė kolegas latvius ir sulaukė palankių atsiliepimų ne vien dėl pranašesnio žaidimo, bet ir dėl to, kad tarpusavyje kalbėjo tik lietuviškai.

1933-iaisiais Lietuvos žydų futbolininkų kelionė į Čekoslovakiją baigėsi keistu kuriozu. Tais metais Prahoje sionistų kongreso proga buvo surengta pasaulinė žydų makabiada. Lietuva ten pasiuntė ir futbolininkus. Mūsų šalies žydų rinktinė buvo suburta Kauno „Makabi“ komandos pagrindu ir sustiprinta dviem žaidėjais iš Šiaulių bei Panevėžio. Vis dėlto, kol visi futbolininkai sprendė vizų klausimus, diena anksčiau į Prahą iškeliavo kauniečių „Bar-Kochba“ ekipa. Nuvykusi į makabiadą ji pasiskelbė, kad atstovauja Lietuvos žydams. Prahoje „Bar-Kochba“ pralaimėjo Čekoslovakijos žydams 0:2.

Vėliau apgavystė buvo atskleista ir ši komanda diskvalifikuota, tačiau mačo rezultatas paliktas galioti. Toliau turnyre žaidusi „Makabi“ per rungtynes dėl trečiosios vietos vėl susikovė su Čekoslovakijos rinktine ir įveikė ją 4:0.

1937-aisiais Lietuvos „Makabi“ iškovojo Pabaltijo taurę.

1923 metų futbolo rungtynių plakatas. Autoriaus nuotrauka
1923 metų futbolo rungtynių plakatas. Autoriaus nuotrauka

Išbandė naujoves

Istorijos šaltiniuose minima, kad žydų sportininkai buvo karšto būdo ir aikštėje kovodavo negailėdami nei savęs, nei varžovų. Pasitaikydavo ir kaulų lūžių, muštynių, esą kai kurių „makabiečių“ žmonos net norėjusios apskritai uždrausti savo vyrams žaisti futbolą.

Audringa buvo ir žydų publika. 1925 metų LFLS ir „Makabi“ rungtynes Marijampolėje (3:0) aprašo „Šešupės bangos“: „Kaip visada, taip ir šį kartą publika (žydai) įeidavo į žaidimo lauką ir, nors mandagiai prašomi, tyčia neidavo atgal. Tas pasireiškia kiekvienose rungtynėse.“

Pažymima, kad tautinės mažumos daug dėmesio skyrė savo pamainai ugdyti. Kauno ir Klaipėdos regionuose pradėtos rengti jaunių, vadintų „juniorais“, pirmenybės. Vėliau perspektyviausi jų patekdavo į Lietuvos rinktinę.

Tuomet žydai bene pirmieji ėmėsi tais laikais nebūdingos naujovės – samdė fizinio rengimo specialistus. Viena Lietuvos futbolo problemų buvo prastas žaidėjų fizinis pasirengimas. Jei kuris nors stokodavo sportinės formos, visi tuoj sakydavo, kad jis „pritrūko kvapo“ arba „iškišo liežuvį“.

Kaip pasakojo sporto organizacijų kūrėjas S. Garbačiauskas, Kauno ŽAK suburta naujokų vaikinų komanda staiga ėmė pranokti savo konkurentus. Sėkmės paslaptis išaiškėjo vėliau. „Pasirodo, jaunuosius futbolininkus visą žiemą rengė sporto mokytojas Mirskis. Tie jauni žaidėjai kaip pradėdavo rungtynes, taip ir baigdavo – „neprarasdami kvapo“. Technikos ir taktikos žinių jie gaudavo iš kito klubo futbolininko. ŽAK žaidėjai fiziškai buvo ištvermingesni ir greitesni, jų pranašumas išryškėdavo antrame kėlinyje. Treniruotėse jie atlikdavo daug bėgimo pratimų, o kamuolio valdymo pratybose dominavo veiksmai judant“, – prisiminė S. Garbačiauskas.

Žydų futbolo komandos taip pat prisidėjo prie taktikos kaitos, ėmė labiau rūpintis gynyba ir savų vartų saugumu.

Lietuvos rinktinėje

Jaunimo ugdymas, atnaujinta treniruočių metodika padėjo žydams išugdyti ne vieną talentingą futbolininką. Apie aukštą jų meistriškumo lygį byloja tai, kad nemažai „Makabi“ narių žaidė Lietuvos nacionalinėje rinktinėje.

Jai atstovavo gynėjai Leonas Gelermanas ir Izaokas Lifšicas, saugai Chaimas Abramavičius ir Samuelis Buršteinas, puolėjai Nachmanas Blatas ir Abraomas Šliosbergas.

Lietuvos žydų bendruomenė ėmė silpnėti ketvirtąjį dešimtmetį, paplitus emigracijai. Baisiausios dienos prasidėjo 1939-aisiais, kai vokiečiai atplėšė Klaipėdos kraštą ir po metų SSRS okupavo Lietuvą. Apie nacių okupacijos padarinius net nėra ką kalbėti.

Pasibaigus karui tik nedidelė dalis likusių gyvų žydų sugrįžo į gimtuosius namus. Nemažai jų nepanoro taikstysis su tuomete politine padėtimi ir pasuko į kitus kraštus – Izraelį, JAV.

GOOGLE rekomenduoja
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaPrivatumo politika
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"