Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
ISTORIJA

Žinojau, kad laisvė ateis 

2016 gruodžio 2 d. 06:00
Kunigas Antanas Dilys
Kunigas Antanas Dilys
Vytautos Sinicos nuotrauka

Kiekvieną darbo dieną 8 val. ryto Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje Mišias aukoja vyriausias Vilniaus arkivyskupijos kunigas Antanas Dilys. Kunigystės 70-metį šiemet minėjęs A. Dilys Vilniuje gyveno dar prieš Antrąjį pasaulinį karą, Lenkijos okupacijos metais.

Švenčionėliuose gimęs knygnešio sūnus mokėsi pirmojoje ir vienintelėje to meto Vilniuje lietuviškoje Vytauto Didžiojo gimnazijoje. A. Dilys tikrai daug matė ir patyrė: ir lenkų režimo represijas, ir Vilniaus atgavimą, ir Antrąjį pasaulinį karą, ir sovietų bei nacių okupacijas, ir trėmimus, ir Sibiro lagerius.

Kunigas Antanas – nuostabą keliantis žmogus. Skirtingai nei dauguma prieškarį menančių okupuoto Vilniaus krašto lietuvių, jis nerodo jokio pykčio ar nuoskaudos dėl lietuvybės persekiojimų ir patirtų represijų. Priešingai, su Lenkijos dvasininkais ir Lenkija bėgant metams kaip tik susiklostė labai šilti jo santykiai.

Lenkijoje kasmet pasirodo publikacijų apie A. Dilio gyvenimą, išleista ir knyga. Lietuvoje apie šį kunigą kol kas beveik nieko negirdėti, tačiau knygą rengia „XXI amžiaus“ redakcija. Su 93 metų kunigu Antanu Diliu kalbamės apie istorijos virsmus, prieškario Vilnių, Bažnyčios patiriamus iššūkius ir… buvimą žmogumi.

Jėzaus Širdies bažnyčios projektas.
Jėzaus Širdies bažnyčios projektas.

Iš Švenčionėlių į Vilnių

Pradėkime nuo vaikystės. Gerbiamas kunige, kokią mokyklą lankėte?

– Gimiau Švenčionėliuose, kur tėvas dirbo zakristijonu, vėliau krautuvininku. Miestelyje nebuvo lietuviškų mokyklų. Tuo metu Švenčionyse buvo lietuviška gimnazija, bet į okupacijos pabaigą, 1937 metais, lenkai ir ją uždarė, o ir iki tol jos veikla ne kartą buvo sustabdyta. Taigi, visame krašte nebuvo valstybinių lietuviškų mokyklų, nors tėvas norėjo, kad mokyčiausi lietuviškai. Kaimuose buvo pradinės keturių klasių mokyklėlės, kurias išlaikydavo „Ryto“ draugija. Beje, ir šių mokyklų kasmet nuosekliai mažėjo, kol galiausiai jų neliko nei aplinkiniuose miesteliuose, nei Švenčionėliuose. Šešerius metus Švenčionėliuose lankiau lenkišką pradžios mokyklą, vėliau važinėjau traukiniu į gimnaziją Švenčionyse. Gimnazija tuo metu buvo lenkiška, lietuviškai joje – nė žodžio.

Bet lietuviškų mokslų ragavote Vilniuje?

– Taip, galiausiai atvykau į Vilnių, į lietuvišką Vytauto Didžiojo gimnaziją (VDG). Kadangi iki tol daugiausia mokiausi lenkiškai, buvo sunku mokytis lietuvių kalba. Laikant gimnazijos stojamuosius egzaminus mokytojas Antanas Vingrys vienam lietuviui neleido jų laikyti. Šis užprotestavo, esą kodėl kalbą silpniau mokančiam Diliui leidžiama tai daryti. „Tu lietuvis, todėl turi tobulai mokėti lietuviškai, o Antanas lenkiškai mokėsi ir per metus padarė didelę pažangą“, – buvo atsakyta.

10 klasių baigiau 1939 metais, Lietuvai jau atgavus Vilnių. Vienoje klasėje buvome tik vilniečiai, o kitoje – atvykusių lietuviškos administracijos pareigūnų vaikai. Kažkodėl jiems leido laikyti egzaminus, mums – ne. Parašėme skundą Švietimo ministerijai dėl tokios neteisybės. Į mokyklą atvyko komisija, tikrino mūsų klasės įvairių dalykų žinias ir leido mums drauge su atvykėliais kauniečiais laikyti brandos egzaminus. Juos išlaikę ruošėmės atestatų įteikimo šventei, tačiau nespėjome – prasidėjo okupacija.

Knygnešio sūnus

Minėjote, kad tėvas norėjo, jog mokytumėtės lietuviškai. Puoselėjo lietuvybę?

– Mama buvo lenkė ir dirbo mokytoja lenkų mokykloje, o tėvas Juozas buvo lietuvis, carinio spaudos draudimo laikų knygnešys. Gimė 1868 metais, išmoko skaityti ir rašyti iš savo mamos maldaknygės, mokėsi ir valdiškoje rusiškoje mokykloje, vėliau dirbo daraktoriumi.

Susipažino su patyrusiu knygnešiu Aleksandru Gavėnu ir įsitraukė į lietuviškos spaudos platinimą. Kartu su dar šešiais vyrais kaimo apylinkėse platino laikraščius, šiai veiklai įsteigė draugiją „Žiburėlis“. Turėjo ne tik platinti lietuvišką spaudą, bet ir rinkti jai žinias, užrašinėti tautosaką bei rengti po tekstą kas mėnesį. Vienas jų, Juozas Širvydas, kartą buvo suimtas ir gavęs trejus metus lagerio, tačiau kiti dėl to veiklos nemetė, o ir jis grįžęs vėl įsitraukė į tą patį darbą kitoje vietovėje. Būrelis ne tik spaudą platino, bet ir slapta lietuviškus vaidinimus rengė. 1904 metais panaikinus spaudos draudimą pradėta platinti legaliai – buvo ieškoma prenumeratorių, spauda pristatoma. Tą patriotinę veiklą tėvas tęsė visą gyvenimą, nesvarbu, kokia valdžia buvo ir kokį darbą jis pats pragyvenimui dirbo. Galiausiai 1913 metais į Švenčionėlius atvyko kunigas Pranas Čioglys ir jie kartu ten įsteigė „Ryto“ draugijos skyrių. Tėvas tapo draugijos skyriaus valdybos nariu, dalyvavo 1921 metais įsteigiant lietuvišką „Ryto“ pradžios mokyklą, vėliau okupacinės valdžios ji buvo uždaryta. Visa tėvo veiklos istorija plačiau buvo aprašyta 1939 metų žurnalo „Mūsų viltis“ numeryje ir po Kovo 11-osios perspausdinta „Vorutoje“.

Tai Švenčionėliuose ir lietuvišką spaudą skaitydavote?

– Žinoma. Juk tėvas platino! Kaip caro laikais platint reikėjo, taip ir lenkams valdant. Iš pradžių periodiką, o vėliau, kai uždraudė, vienkartinė spauda būdavo. Turiu išsaugojęs pavyzdžių tų laikraščių. Kaina – 20 grašių (šypsosi).

Jėzaus Širdies bažnyčios statybos. Sovietmečiu Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios vietoje įrengti Statybininkų rūmai.
Jėzaus Širdies bažnyčios statybos. Sovietmečiu Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios vietoje įrengti Statybininkų rūmai.

Kada pajutote pašaukimą kunigystei?

– 1941 metų rudenį, jau prie vokiečių, kartu su dar dviem Vytauto Didžiojo gimnazijos mokiniais įstojau į Šv. Juozapo kunigų seminariją, kuriai tuo metu dar vadovavo lenkai. Kiti du mokiniai buvo Vaclovas Šarka ir Algirdas Gutauskas. Kai pasakėme, kur stosime, kunigas Kazimieras Pukėnas tiesiai išrėžė: „Ką jūs galvojate!? Vyksta karas, šaudo žmones, nežinoma ateitis, o jūs stojate į kunigų seminariją?“ Bet mes buvome pasiryžę. V. Šarka nuo antrosios sovietų okupacijos pabėgo su vokiečiais ir kunigu buvo įšventintas Vokietijoje, kur vėliau ir kunigavo: Hamburge ir kituose miestuose.

Tuo metu mums, likusiems seminarijoje, kone kasmet keitėsi civilinė valdžia, o kartu ir programa, profesoriai, vadovėliai. Seminarija buvo uždaryta mažiausiai tris kartus. Iš pradžių uždarė, nes buvo daug lenkų – buvome tik penki klierikai lietuviai (Bronius Laurinavičius, Mykolas Stonys ir mes, minėti pirmakursiai). Vėliau vėl uždarė, nes lietuvių jaunimas nėjo į vokiečių kariuomenę. Grįžus rusams seminarija vėl pusmetį buvo lenkiška, o vėliau uždaryta. Lenkai klierikai išsiųsti į Lenkiją, o lietuviai – į Kauną. Diakono šventimus gavau dar Vilniuje, metais anksčiau už bendraamžius. Iš mano seminarijos dėstytojų, lenkų profesorių, 8 nuvykę gyventi į Lenkiją tapo vyskupais, o Mykolas Sopočka vyskupo titulo negavo, liko palaimintuoju (šypsosi).

25 metai kalėjimo

Už ką atsidūrėte Sibire?

– Baigęs mokslus gyvenau kaime. Miškuose veikė partizanai, bet aš jų nemačiau. Su manim kalėjime sėdintis liudininkas melagingai aiškino tardytojams, kad kameroje sakiau matęs partizanus, o tardomas to neprisipažįstu. Tardytojai tuo laiku visiems lietuviams palikdavo vieną iš dviejų kelių – dirbi prieš sovietų valdžią arba su ja. Pakiša popieriuką ir sako: „Pasirašyk, kad dirbsi slaptai, darysi, ką įsakytas.“ To reikalaudavo ir lankydami parapijoje ir vėliau jau man sėdint Švenčionių kalėjime. Sugalvodavo įvairiausių pretekstų ir kaltinimų.

Pavyzdžiui, jaunimui deginant kolūkio avižas, saugumiečiai juos pagavę liepdavo kalbėti, kad tai kunigas per pamokslą ragino naikinti ir deginti kolūkių turtą. Sakydavo, kad keikiu komjaunuolius. Iš tokių niekų sudarė charakteristiką, pagal ją suėmė ir pusę metų laikė kalėjime Lukiškėse. Galiausiai buvau nubaustas 25 metams privalomų darbų. Paleido po 7 metų, mirus Stalinui. Tada sumažino ir kaltinimus, išbraukė darbą su partizanais, paliko tik religinę agitaciją. Kadangi iš pradžių daugelis buvome nuteisti be teismo, po Stalino mirties praėjus dar trejiems metams buvo sudaryta komisija, kuri iš naujo įvertino kaltinimus. Visi, kurie buvo nuteisti ne teismo, Ypatingojo skyriaus Maskvoje buvo paleisti namo.

Gavęs 25 metus kalėjimo žmogus nebetiki, kad grįš?

– Galvoje buvo vienintelė mintis: pasitikėjimas Dievu. Lageryje buvo daug lietuvių partizanų, jaunimo iš miškų. Daugelis jų slapta klausėsi radijo ir laukė amerikiečių atėjimo. Kiekvieno mėnesio pirmą ir penkioliktą dieną vis tikėdavosi išgirsti žinią. Sakiau: „Niekas jūsų nevaduos. Tik Dievas išvaduos! Dievas sudarys sąlygas tiems, kas liks gyvi, sugrįžti į Tėvynę.“ Ir pats Dievu pasitikėjau. Iš istorijos žinau, kad nuolatos keičiasi priespaudos ir laisvės laikai. Meldžiausi ir žinojau, kad laisvė ateis. Atėjo.

Jėzaus Širdies bažnyčia iš vidaus.
Jėzaus Širdies bažnyčia iš vidaus.

– Su monsinjoru Alfonsu Svarinsku prasilenkėte?

– Kalėjime neteko susidurti. Politiškai aktyviausius inteligentus stengėsi išsiųsti į vieną baudžiamąjį lagerį, kad jie būtų kuo labiau atskirti nuo kitų žmonių ir vyktų politinė agitacija. Į visus lagerius visus kalinius veždavo gyvuliniais vagonais, o mums, inteligentijai, buvo skirti vagonai su atskirais skyriais. Mat buvo priskirta kategorija „pavojingi visuomenei“. Tačiau kiek skyrė, neatskyrė.

Lietuvių problemos neišnyko

Po lagerio buvote paskirtas kunigu į Šalčininkų rajoną?

– Tarnavau Dieveniškėse, iš ten likę puikūs prisiminimai. Pavyzdžiui, 1957 metais su Julijonu Steponavičiumi Sutvirtinimo sakramentą suteikėme 8 tūkst. žmonių! Iškilmė truko dvi dienas. Ar šiandien kaime įsivaizduojate tiek tikinčiųjų? Buvo suplūdę tikintieji iš Baltarusijos, kur nebuvo kunigų, bet buvo ir vietos žmonių.

Truputį prisidėjau prie to krašto lietuvybės išsaugojimo. Pavyzdžiui, tose apylinkėse buvo Maciučių, Žeimų kaimai. Juose per laidotuves, žiūrėk, namuose gieda lietuviškai, o kai tik išveda procesiją į gatvę – lenkiškai. Klausiu jų, kodėl taip elgiasi, o jie aiškina, esą klebonas Verikas taip įsakė. Bardavau, kad negalima gėdytis ir bijoti kalbos, jeigu esate lietuviai, tai reikia ir giedoti lietuviškai. Žmonės tuo laiku dar buvo įbauginti, nes karo metais Armija Krajova ten išžudė labai daug gyventojų.

Kitas pavyzdys. Dieveniškės priklauso Šalčininkų rajonui, o jame ėjo laikraštis tik lenkų ir rusų kalbomis. Susitarę su lietuviškos mokyklos mokytoju, surinkome prenumeratorių, patys nuo savęs pridėjome ir nusiuntėme į redakciją prašymą rajone laikraštį leisti ir lietuviškai, nes yra toks gyventojų poreikis. Paklausė, atsirado lietuviškas laikraštis.

Ir dabar Dieveniškių apylinkėse gyvena mano sesers duktė, susituokusi su rusu sentikiu. Žinau, kad iki šiol yra tų tautinių problemų. Atrodo, savaime aišku, kad lietuviai vaikai turi eiti į lietuvišką mokyklą. Bet ne, sako, „vaikai nori į lenkišką, nes ten duodama daug dovanų“. Iš Lenkijos gi siunčia kalnus dovanų, taip vilioja to krašto lietuvius į lenkiškas mokyklas.

Vėl keliaukime laiku į praeitį. Gyvendamas Vilniuje priklausėte Šv. Mikalojaus bažnyčios bendruomenei?

– Taip, bet prasidėjus karui dažniausiai eidavau į Šv. Jonų bažnyčią klausytis vėliau Štuthofe mirusio kunigo Alfonso Lipniūno (1905–1945) pamokslų. Vokiečių laikais jis sakydavo pamokslus, nukreiptus prieš vokiečius (šypsosi). Jis, beje, man dėstė sociologinius mokslus. O Šv. Mikalojaus bažnyčioje pažinojau Kristupą Čibirą, Vincentą Taškūną, Edmundą Basį, vyskupą Mečislovą Reinį. Kai 1942 metais rusai netikėtai ėmė bombarduoti Vilnių ir Trakų gatvėje buvusias kareivines, viena bomba krito ant Šv. Mikalojaus klebonijos ir prispaudė tris kunigus – M. Reinį, V. Taškūną ir kleboną K. Čibirą. Pastarasis žuvo, kiti buvo išgelbėti. Daugiausia bendravome su K. Pukėnu, nes buvo iš Švenčionių krašto, draugavo su mano vyresniuoju broliu Juozu, kartu rūpinosi lietuvybės reikalais Švenčionėliuose.

Neminite Prano Bieliausko.

– Pas kunigą P. Bieliauską tarnavau vikaru. P. Bieliauskas buvo svarbus Vilniaus lietuvių veiklos organizatorius. Turėjo labai stiprų balsą, dėl kurio, matyt, buvo paskirtas tarnauti Arkikatedroje. Ten pamaldos vykdavo tik lotynų kalba, tautinėmis kalbomis buvo sakomi tik pamokslai ir giedamos giesmės. P. Bieliauskas taip pat vadovavo lietuvių šalpos komitetui, Filaretų g. 17 esančiame namuke laikė bendrabutį, leido nakvoti moksleiviams, maitindavo juos. Atskiras namas buvo vargonininkams.

Būtent pas P. Bieliauską ėjau prašyti, kad priimtų mane gyventi. Priėmė neimdamas jokio mokesčio, nes mano motina jau buvo mirusi, o tėvas – pensijoje. Vėliau bendrabutį uždarė ir iš Filaretų gatvės perkėlė į J. Jasinskio, bet tai jau buvo karo metais. Ten pasitikome karo veiksmų pradžią Lietuvoje, kai 1941 metais birželio 22 dieną pasigirdo bombardavimai. Su bendramoksliais tuo laiku pėsti parėjome iš Vilniaus į Švenčionis.

Jūsų amžininkai bloguoju mini tarpukario Vilniaus arkivyskupą Romualdą Jalbžykovskį. Koks jūsų vertinimas?

– Na, jis varė lenkų propagandą. Dirbo Lenkijai. Siųsdavo lietuvius kunigus į lenkiškas parapijas, o lietuviams atsiųsdavo lenkus. Tai kėlė daug problemų, kunigai nemokėjo vietos žmonių kalbos. Jis pats teisinosi, kad lietuvius kunigus į lenkiškas parapijas siunčia, kad šie pramoktų lenkų kalbos, bet tai vargu ar ką įtikino. Dar buvo aiškinama, kad Dievas danguje supranta tik lenkiškai.

Tautybės klausimas nesvarbus

Bet jūs, sakote, Lenkijoje turite daug draugų ir sulaukiate daug dėmesio.

– Gal dėl to geri tie santykiai, kad augdamas daugiau lenkiško švietimo gavau, gal kad ten draugų kunigų iš jaunystės likę. Kalbą puikiai moku, niekas nepergudraus. Lenkijoje apie mane rašo, vis paskambina, pakalbina. O Lietuvoje va tik šiemet kai kas susidomėjo.

Apie mano gyvenimą lenkų spaudoje buvo daug straipsnių, išleista net knyga. Štai kad ir Lenkijos kardinolas Henrikas Gulbinovičius, gimęs Šukiškėse ir užaugęs Vilniuje, su kuriuo kartu mokėmės seminarijoje, šiemet atsiuntė sveikinimą gimtadienio proga. Kai lankėsi Aušros Vartuose ir laikė Mišias, mane pamatęs pasikvietė ir susirinkusiai miniai juokavo: „Kadaise jis buvo vyresnis už mane – jis diakonas, o aš klierikas, – dabar jau aš vyresnis.“ Jis tais pat metais gimęs kaip ir aš, bet nuo pat karo pradžios, norėdamas išvengti okupacinės kariuomenės, dokumentuose meistriškai keitė gimimo datą – trejetuką taisė į aštuntuką (1923-iuosius į 1928 metus). Taip ir gyveno su netikra gimimo data iki tol, kol kaip kardinolas konklavoje buvo patikrintas, jog jau yra 80 metų ir negali būti renkamas popiežiumi. Juokdavosi, kad jo tikrą amžių žino tik popiežius ir jis pats.

Dar iš tos draugystės su Lenkija – 2009 metais žuvęs prezidentas Lechas Kaczynskis skyrė man Sibiro tremtinio kryžių, Lenkijos valstybinį apdovanojimą. Lenkijos ambasadorius iškilmingai įteikė. Būtų gal ir anksčiau skyrę, bet sakė, kad vis buvo problema, jog būta „per daug lietuviškumo“. Tačiau Lenkijos kardinolui H. Gulbinovičiui tarus griežtą žodį tas reikalas pajudėjo. Jis yra prašęs man ir monsinjoro titulo, bet mūsų kardinolas atsisakė jį suteikti, sakė, prioritetas teikiamas jaunesniems (šypsosi).

Ar taip tik atrodo, kad tautybės klausimas jums visiškai nesvarbus?

– Kai stojau į Švenčionių gimnaziją, mokytojas lenkas manęs paklausė, kokios aš tautybės. „Nežinau“, – atsakiau. „Kaip kalbi su tėvais?“ – klausinėjo toliau. Iš tiesų su tėvu kalbėjau lietuviškai, su mama – lenkiškai. Ir šiandien, kai manęs klausia, lietuvis esu ar lenkas, atsakau, kad mano tautybė – kunigas. Patarnauju visiems, nes Katalikų bažnyčia yra visų tautų žmonėms.

– Ir visgi skirtumai yra. Lenkai geriau išsaugojo tikėjimą.

– Kartais klausiama, kodėl kunigų seminarijoje yra daugiau lenkų. Man atrodo, kad viskas susiję su sovietmečiu. Sovietų metais lietuviai gaudavo tarnybą ir vaikų nevesdavo į bažnyčią. O lenkai dažniau neturėjo jokių pareigų, mažiau bijojo, drąsiai vaikams tikėjimą perdavė. Lenkų vaikai užaugo tikintys, todėl ir į bažnyčią vaikšto, ir į seminarijas dažniau stoja.

Tačiau dabar Bažnyčioje krizė. Į kunigus beveik niekas neina. Tai atspindi bendrą visuomenės moralės nuosmukį. Visiems vaikams prieinama pornografija. Kokį požiūrį į žmogų formuoja sekso kultūra? Atsirado vadinamoji „bandomoji šeima“, kai gyvena susimetę prieš santuoką, „bandosi“. Nuodėminga šeima, ir viskas. Visais laikais būdavo nuodėmingo gyvenimo, bet ne viešai, ne didžiuojantis. Motinos su šluota išvarydavo pas dukrą nakvoti bandančius jaunikaičius. Žmonės neversdavo nuodėmės norma. O dabar daugybė nuodėmių pateikiama kaip normalus elgesys.

Prisimenate, kaip Lietuvoje vyko perėjimas prie pamaldų nacionalinėmis kalbomis?

– Žinote, kunigai yra kunigai. Yra įsakymas, ir jie jį vykdo. Greitai apsuko altorius, kad kunigas į žmones žiūrėtų. Be reikalo. Daug kas ir man nesuprantama. Sutrumpintos Didžiosios savaitės apeigos... Aišku, kad žmonės turi suprasti, kas meldžiamasi, tačiau lotynų kalba lengva ir, kiek reikėjo liturgijai, žmonės suprasdavo. Prieš karą gimnazijoje visiems reikėjo mokytis ir lotynų kalbos nuo pirmos gimnazijos klasės. Maldaknygėse buvo ir lotynų, ir lietuvių kalba parašyta. Liturgijos kamienas turi būti lotyniškas, reikėjo išversti tik skaitinius, pamokslą, dar kelias kintamas dalis. Galiausiai lotynų kalba – vienijanti, daug kam suprantama. Išpūsta problema buvo tos lotyniškos mišios.

Grįžkime vėl į vaikystę, į Švenčionėlius. Kraštas buvo lietuviškas ar lenkiškas?

– Visi kaimai aplinkui buvo lietuviški, o pats Švenčionėlių miestelis – lenkiškas, nes ten iš Lenkijos buvo atsikraustę nemažai tarnautojų, mokytojų. Tad lenkų miestelyje buvo daug, bet jie buvo atvykėliai.

Vilniaus ir Vilniaus krašto lietuviams svarbūs buvo Kalvarijų atlaidai. Jų nevaržė?

– Nepasakyčiau. Žmonės juose aktyviai dalyvavo, iš visos apylinkės, traukdavo pėsti, net nuo Švenčionių ir Švenčionėlių. Tik vyresni važiuodavo vežimais. Nakvodavo Nemenčinėje, o toliau į atlaidus eidavo.

Pačiam teko dalyvauti Kalvarijų atlaiduose ir netgi vesti procesijas. Ir vėliau, jau laisvoje Lietuvoje, kai kunigavau Riešėje, bent tris kartus pėsčiomis vedžiau iš ten žmones į naujai atstatytas Kalvarijas. Galiausiai pamačiau, kad seniai eina pėsti, o jaunimas autobusais važiuoja (šypsosi). Tada kitais metais jau pats pasamdžiau autobusus, kad visi kartu vyktų. Be to, ir anksčiau, kai buvau Šv. Kryžiaus Atradimo parapijos klebonu, o koplyčios buvo susprogdintos, kiekvieną sekmadienį apeidavome Kryžiaus kelią. Vien apeiti Kalvarijų stotis trukdavo 4–5 valandas, o po jų dar laikydavau Mišias. Kadangi sovietmečiu nebuvo Lietuvos ir Baltarusijos sienos, nemažai maldininkų autobusais atvažiuodavo iš Baltarusijos.

Nugriauta bažnyčia

– Šiandien mažai kam žinoma, kad XX amžiaus pradžioje Antanas Vivulskis Naujamiestyje, dabartinėje Vytenio gatvėje, statė didžiulę Švč. Jėzaus Širdies bažnyčią, ją vėliau nugriovė sovietai. Buvote liudininkas?

– Pats joje patarnavau mišioms, kurias laikė Nepriklausomybės Akto signataras ir vėliau ministras pirmininkas Vladas Mironas, taip pat kunigai Konstantinas Molis ir Vaclovas Stakėnas. Mišios laikytos dar nebaigtoje bažnyčioje – tiesa, stogas buvo užbaigtas, bet vidus neįrengtas, tuščios sienos. Taigi ir neįrengta bažnyčia veikė, bet sovietmečiu ją uždarė. Buvo didžiulė, o Naujamiesčiui neva pakanka mažutės Gerosios Vilties bažnyčios. Vėliau Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios vietoje įrengti Statybininkų rūmai.

Daug metų kunigavote Aušros Vartų parapijoje. Ne paslaptis, kad vilniečių ryšys su šia vieta ypatingas. O koks jūsų santykis su šia šventove?

– Pirmąkart mama mane atvedė prie Aušros Vartų maždaug dešimties metų, apie 1933-iuosius, vykdama į Kalvarijų atlaidus. Pasimeldėme prie Aušros Vartų ir ėjome su procesija į Kalvarijas. Vėliau atvykęs į Vilnių, įstojęs į gimnaziją ir apsigyvenęs Filaretų gatvės bendrabutyje prie Aušros Vartų eidavau dažnai. Gerai prisimenu gegužines pamaldas, kurias po 1939 metų jau leisdavo laikyti ir lenkų, ir lietuvių kalbomis.

Gatvė visada būdavo pilna žmonių, dažnai eidavau melstis į Aušros Vartus, prašydavau pagalbos, nes ir tėvas buvo neturtingas, ir mokytis lietuviškai buvo sunku. Vėliau prasidėjo karas ir paaiškėjo, kas yra tikri rūpesčiai. Kai grįžau iš lagerio, Aušros Vartuose klebonavo kunigas Konstantinas Gajauskas, su kurio tėvais manieji buvo nuo seno pažįstami. Jis mane ten priglaudė, taip pat nuo 1959 metų kasmet Aušros Vartuose sakydavau pamokslus. Turėjau gerą iškalbą, stiprų balsą ir gerai tikau abiem kalbomis pamokslauti. Sovietmečiu buvo komunistų planas iškeldinti paveikslą, išardyti Aušros Vartus ir atlaisvinti gatvę, bet kunigai perspėjo, koks skandalas kiltų, ir šito padaryti nedrįsta.

Pastaruoju metu tarptautinio dėmesio sulaukė Vilniaus Gailestingumo šventovė, tiksliau, joje esantis Gailestingojo Jėzaus paveikslas, 1934 metais nutapytas pagal sesers Faustinos Kovalskos regėjimus. Jėzus jai pasakęs, kad kas garbins šį paveikslą, nepražus.

– Tiesa. Stebuklai stebuklais, bet čia irgi ne mažiau tautinis dalykas. Karo metais nebuvo jokia paslaptis, kad tame paveiksle iš Jėzaus Širdies sklindantys baltos ir raudonos šviesos ruožai yra Lenkijos vėliavos spalvos ir kad tai ne sutapimas. Kilus karui ir Lenkijai likus okupuotai, lenkai sumąstė: kadangi negalima viešai demonstruoti vėliavos, bus galima demonstruoti paveikslą. Buvo toks įkvepiantis, mobilizuojantis simbolis. Tikrai neneigiu to paveikslo reikšmės, bet prie jo išgarsinimo pastangų gerokai prisidėjo šis tautinis aspektas ir, žinoma, lenkų tautybės popiežius, paskelbęs Gailestingumo šventę. Beje, palaimintuoju paskelbtas M. Sopočka, pas kurį teko mokytis, pats pozavo paveikslą tapiusiam dailininkui Eugenijui Kazimirovskiui.

Tuo metu arkivyskupas R. Jalbžykovskis nepripažino to paveikslo ir uždraudė jį kabinti bažnyčiose. Lenkijos vyskupai visa tai žino ir šio paveikslo garbinimą iki šiol vertina ne visai rimtai. Lietuvių kunigai ir senas vilnietis arkivyskupas J. Steponavičius irgi visa tai žinojo ir visame Vilniaus krašte buvo griežtai nusistatę prieš to paveikslo garbinimą. Viskas pasikeitė tik tada, kai pareigas pradėjo eiti kardinolas Audrys Jozas Bačkis. Pridarė daug kopijų, paskleidė po Lietuvą ir užsienį, išpopuliarino kultą.

Vilnius prieš karą ir dabar

Literatūroje apie prieškario Vilniaus lietuvių gyvenimą minimos įvairios draugijos ir leidiniai, kurie visi buvo pasidaliję į kairę ir dešinę pagal požiūrį į Bažnyčią.

– Taip ir buvo. Pavyzdžiui, švietimo reikalais rūpinosi Šv. Kazimiero ir „Ryto“ draugijos. Pirmoji buvo tikinčiųjų, antroji – jei ir ne laisvamanių, tai abejingų tikėjimui žmonių... Atitinkamai ir su laikraščiais: tėvas platino religingesnį „Vilniaus rytojų“, o laisvamanių žurnalo „Kultūra“ neplatino.

Neseniai pasirodė vilniečio Juzefo Mackevičiaus atsiminimai „Nereikia kalbėti garsiai“. Juose su apmaudu aprašytas 1939-ųjų laikotarpis, kai Lietuva atsiėmė Vilnių. Autorius kaltina Lietuvą kerštingu nacionalizmu. Kiek čia tiesos?

– Buvo ir tų norinčiųjų keršto. Kai lietuvių valdžia atėjo į Vytauto Didžiojo gimnaziją, surengtas mokinių susirinkimas, kuriam vadovavo Julius Kakarieka. Daug kas rėkė: „Uždaryti visas lenkiškas mokyklas.“ Su tuo pačiu reikalavimu į Švietimo ministeriją nuėjo ir moksleivių delegacija. Padaryta iš keršto už tai, kad anksčiau Lenkijos okupacinis režimas be gailesčio uždarinėjo lietuviškas mokyklas. Tačiau svarbu, jog Lietuvos valdžia tokių prašymų netenkino. Kerštingumo buvo, bet tik visuomenėje, valdžios sprendimams jis, sakyčiau, nepersidavė. Lietuvių kalba paskelbta valstybine, kaip kad prieš tai buvo valstybinė lenkų. Visi turėjo išmokti, bet tai juk įprastas, normalus dalykas.

– Šiandien Vilnius gražesnis nei prieš karą?

– Vilnius šiandien sugadintas. Visos modernios statybos turėtų būti vykdomos rajonuose, o ne prie bažnyčių ir kitų svarbiausių architektūros kūrinių. Žinoma, miestas auga, tad ir statybos, ir transportas reikalingi. Mano laikais automobilių beveik nebuvo, taksistai važinėjo karietomis. Mieste buvo daug daugiau žalumos, prie bažnyčių buvo koplytėlės, jas visas išgriovė sovietmečiu. Nebandoma atkurti ankstesnės miesto atmosferos.

Ačiū jums už pokalbį. Belieka palinkėti sulaukti šimto metų?

– Norėtųsi šimto metų sulaukti ir kad dar galva veiktų. Kol kas viskas gerai, neblogai prisimenu ir senus laikus, ir ką dabar sužinau, perskaitau. Gyvenu sveikai, gyvenime nesurūkiau nė vienos cigaretės, nors ir tėvas rūkė, ir broliai, ir sesuo į lagerį siųsdavo siuntinius su cigaretėmis. Jas išdalydavau kitiems, pats netraukiau. Išgerti prie kavos kartais tekdavo. Po karo, kai tarnavau Dieveniškėse, Vosiūnuose, žmonės varydavo samagoną ir juo vaišindavo kunigą (šypsosi). Senas amžius yra geras, nes galiu kalbėti, ką galvoju. Džiaugiuosi ir dėkoju Dievui už tokią senatvę.

GOOGLE rekomenduoja
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaPrivatumo politika
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"