Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Gimtasis kraštasKultūra ir žmonėsŠeima ir sveikataSportasŠvietimasĮdomybėsRinkimų maratonas
ISTORIJA

Vis dar diskutuojama dėl Antano Smetonos mirties aplinkybių 

2019 sausio 27 d. 09:20
Antanas Smetona
Antanas Smetona
LCVA nuotrauka

Galima sakyti, kad tik šiemet įvyko persilaužimas dėl Prezidento Antano Smetonos (gimė 1874 m. rugpjūčio 10 d. Užulėnyje, Taujėnų valsčiuje, Vilkmergės apskr. – žuvo 1944 m. sausio 9 d. Clevelande, JAV) oficialaus pripažinimo – 2019-ieji paskelbti Antano Smetonos metais. Tai Prezidento žūties 75-mečio metai.

Iki šiol iš dažno istoriko lūpų galima buvo išgirsti, pvz., kad Antanas Smetona „pabėgo“ į Vakarus, o ne pasitraukė, protestuodamas prieš okupaciją, kai Valstybės taryba atsisakė priešintis sovietams. Kaip sako istorikas Algimantas Kasparavičius, požiūrį į A. Smetoną „įmušė 50 metų sovietinės okupacijos per sovietinius vadovėlius, spaudą, sovietinę, komunistinę žiniasklaidą“. Istorikas Alfonsas Eidintas, paskelbęs studiją apie A. Smetoną, sako, kad šis prezidentas dar nėra pakankamai įvertintas iki šiol.

Prieštaringos nuomonės ir dėl Prezidento Antano Smetonos žūties Clevelande aplinkybių. Daugeliui atrodo savaime suprantama, kaip buvo paskelbta Clevelando policijos pranešime – užduso gaisre. Bet yra ir tokių, kurie tuo abejoja. Minint A. Smetonos žūties 75-metį ši abejonė iškilo vėl. Štai „Lietuvos žiniose“ žurnalistas Aras Lukšas žuvimo įvykį aprašo kaip buvo įprasta:

„1944 metų sausio 9-osios rytą gretimame name gyvenusi Rose Steg išgirdo, kaip nuo Smetonų namo stogo atbrailų su trenksmu krenta varvekliai. Pažvelgusi pro langą, moteris pamatė iš namo besiveržiančius dūmus ir liepsnas. Nubėgusi į degantį namą, R. Steg rado į sieną atsirėmusią S. Smetonienę. Šioji papasakojo, kad dūmus užuodė besišnekučiuodama su vyru savo kambaryje. Sutuoktiniai puolė laiptais žemyn, tačiau vieną akimirką atsigręžusi S. Smetonienė pamatė, kad vyro šalia nėra. Prezidento kūną sūnaus Juliaus virtuvėje aptiko atvykę ugniagesiai. Jis gulėjo po sunkiais kailiniais. Matyt, neseniai gripu persirgęs A. Smetona sugrįžo jų pasiimti, nenorėdamas peršalti, o paskui beviltiškai mėgino jais apsiginti nuo tirštų dūmų. Taip tragediją aprašo jau minėtas dienraštis ‘Cleveland Plain Dealer’. Gaisro priežastis tyrę ugniagesiai jokių tyčinio padegimo pėdsakų neaptiko. Nors lietuviškoje Amerikos spaudoje netrūko spekuliacijų, kad namą neva padegė sovietų agentai, nelaimės priežastimi nurodyta prastai veikusi namo šildymo sistema“.

Tame pat leidinyje (naudojantis LRT vykusios diskusijos medžiaga) esama ir kitos nuomonės. Kalbintas istorikas Algimantas Kasparavičius sako: „Bet kuriuo atveju yra akivaizdu, kad A. Smetonos, pirmojo prezidento, mirtis JAV nebuvo natūrali. Tai vienas dalykas. Aplinkybės (tokios platesnės ar siauresnės) buvo labai keistos. Viena vertus, į pabaigą ėjo Antrasis pasaulinis karas, artėjo Lietuvos reokupacija ir, tiesą sakant, JAV politinėje emigracijoje gyvenęs pirmasis Lietuvos prezidentas buvo labai nepatogi dar formaliai, juridiškai politinė figūra besirengiant tai antrai sovietų invazijai. Kas dabar galėtų paneigti tokią tikimybę, kad sovietų specialiosios, slaptosios tarnybos [to nesuplanavo], kad išvengtų išties nemalonios situacijos? A. Smetona buvo vienintelis tuo metu dar gyvas prezidentas iš visų trijų Baltijos valstybių prezidentų. Formaliai jis galėjo atnaujinti savo politinę veiklą, baigiantis ar pasibaigus Antrajam pasauliniam karui. Sausio 9 d., naktį iš 8 d. į 9 d, Klivlende kilo visiems gerai žinomas keistas gaisras. JAV administracija, gaisrinės tarnybos į tai pažiūrėjo kaip į buitinį formalų dalyką. Bet, tiesą sakant, bent jau aš nežinau ir, man atrodo, nėra Lietuvos istorikų ar apskritai istorikų, kurie būtų bandę žiūrėti to meto JAV specialiųjų tarnybų ar gaisrinės tarnybos dokumentus. Buvo tiesiog atliktas formalus gaisro tyrimas ir konstatuota mirtis. Keista dar yra ir tai, kad iš visų tame name gyvenusių kelių šeimų ir gyvenusių keliolikos asmenų gaisro metu užduso, formaliai žiūrint, vienas 70-metis žmogus – prezidentas A. Smetona. Keistenybių išties yra, bet, kita vertus, akivaizdu, kad A. Smetonos mirtis buvo labai naudinga šiuo atveju artėjančiai sovietinei reokupacijai, nes formaliai žuvo paskutinis juridinis tarpukario Lietuvos arba pirmosios respublikos suvereniteto nešėjas ir laikytojas“.

Dar 2016 m. vasarą valstybinėje televizijoje Virginijus Savukynas laidoje „Istorijos detektyvai“, pasikvietęs istorikę Ingridą Jakubavičienę (dviejų knygų apie Smetonas autorę), suabejojo oficialiąja Prezidento A. Smetonos buitine žūties versija. A. Smetonos mirtį jis pavadino paslaptim. Laidos anonse galima dar rasti istorikės frazę: „Manoma, kad ir tarnaitė ar viena iš name gyvenusių kaimynių buvo užverbuota sovietų agentų. Bet vėlgi jokių dokumentų mes negalime surasti apie tai“, – teigė istorikė I. Jakubavičienė.

Laidoje buvo minėta, kad 1942– 1944 m. SSRS konsulate New Yorke dirbęs Povilas Rotomskis privačiuose pokalbiuose nevengdavęs pasigirti, jog tai jis pašalino Lietuvos prezidentą. Iš tikrųjų Rotomskis galėjo turėti ne tik aukštesnių institucijų nurodymus, bet ir asmeninius interesus, nes būtent Smetonos valdymo metais už nelegalią komunistinę veiklą jis dešimt metų kalėjo.

„Yra manoma, kad galbūt jam ir teko atlikti tą operaciją, kaip sukelti gaisrą, arba įvykdyti nelaimingą atsitiktinumą, o iš NKVD visų tų darbo metodų mes žinome, kad daug žmonių buvo pašalinta įvykus nelaimingam atsitikimui“, – sakė I. Jakubavičienė.

1918 m. vasario 16-osios nepriklau­somybės aktą rado ne istorikas. Reikia manyti, kad ir skraistę nuo Prezidento Antano Smetonos žūties nuims ne istorikai (kurie neįstengia ar nenori pakedenti, pvz., minėto Rotomskio veiklos), nes didelė dalis jų į šią asmenybę žiūri asmeniškai – jos nemėgsta. Ir tikriausiai yra dar tik vienas Lietuvos politikas, kuris vertinamas taip diametraliai priešingai – arba labai mylimas, ar labai nemylimas – tai pirmasis atkurtos Lietuvos vadovas Vytautas Landsbergis. Nėra abejonės, kad prie šių pavardžių yra specialiai dirbama. O šias asmenybes jungia pagrindinis bruožas, kuris kai ką labai erzina – kieta pozicija dėl Lietuvos nepriklausomybės.

Parengė A. V. Škiudaitė.

Reklama
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGimtasis kraštasGynybaĮdomybėsKontaktai
IstorijaKomentaraiKonkursaiKultūra ir žmonėsReklama
LietuvaPasaulisRinkimų maratonasSportas
Šeima ir sveikataŠvietimas
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika