Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
ISTORIJA

Vengrai Lietuvoje: nuo Stepono Batoro laikų iki šių dienų 

Steponas Batoras. 
Steponas Batoras. 
spinview.com nuotr.

Su Lietuvos Stepono Batoro vengrų kultūros draugijos pirmininke, socialinių mokslų daktare Marija Rubaževičiene susitikome Vilniaus universiteto Stepono Batoro auditorijoje. Ši auditorija – tai tarsi mažytė vengrų istorijos ir kultūros salelė Vilniaus senamiestyje.

– Simboliška, kad mūsų pokalbis apie Jūsų draugiją vyksta šioje auditorijoje. Gal nuo jos ir pradėkime?

– Labai džiugu, kad galime susitikti ir pabendrauti šioje auditorijoje. Įdomi jos įkūrimo istorija. 1997 m. Lietuvoje su oficialiu vizitu lankėsi Vengrijos prezidentas Árpádas Gönczas. Jis pabuvojo ir mūsų universitete, pageidavo, kad jame būtų įkurta auditorija S. Batoro, Vilniaus universiteto įkūrėjo, atminimui.

Vėliau tapęs rektoriumi prof. Benediktas Juodka labai palankiai sutiko šią idėją. 2001 m. auditorija buvo atidaryta. Jos įkūrimą finansavo Vengrijos vyriausybė. Auditorija padalyta į dvi dalis. Viena parengta būsimai Vengrų kalbos katedrai, kita skirta studentams. Čia vyksta įvairūs filologų užsiėmimai. Antri metai šioje auditorijoje vengrų kalbą lietuvių studentams dėsto lektorius iš Budapešto Máté Hegedüsas.

– Lentynose daug knygų. Kokia tai literatūra?

– Nuo pat mūsų draugijos įsikūrimo pradžios kaupėme knygas vengrų kalba. Iš Vengrijos atvykdavo daug svečių: Auditorijoje lankėsi buvęs Vengrijos prezidentas Sólyomas László, buvęs parlamento pirmininkas Áderis Jánosas, ministrai bei turistų grupės, privatus asmenys. Pamatę mūsų bibliotekėlę, jie siųsdavo knygų. Tai pirmiausia Vengrijos istorija, leidiniai apie meną, gamtą, enciklopedijos ir kt.

Vengrų ir lietuvių ryšiai prasidėjo dar tais tolimais laikais, kai susigiminiavo valdovų dinastijos.

Kaip matote, yra knygų ir apie S. Batorą. Beje, viena iš jų išversta į lietuvių kalba, vertė Vitas Agurkis. Mums buvo iškelta sąlyga – saugoti ir propaguoti jo atminimą. Todėl studentams skirtoje auditorijoje turime nuolatinė ekspoziciją apie Steponą Batorą, Vengriją bei mūsų draugiją. Vitrinoje taip pat yra vengrų rašytojų knygų, išverstų į lietuvių kalbą. Jas parašė rašytojai Gárdonyis Géza, Móra Ferencas, Molnáras Ferencas, Jókai Móras, Mikszáthas Kálmánas, Némethas László, poetai: Petőfi Sándoras, Juhászas Ferencas, Weöresas Sándoras, Józsefas Attila, Nagy László ir kt.

Čia taip pat eksponuojami lietuvių autorių kūriniai vengrų kalba, tarp jų – Kristijono Donelaičio „Metai“, Vinco Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“, Justino Marcinkevičiaus, Vytauto Petkevičiaus, Algimanto Zurbos ir kitų autorių knygos.

– Pereikime prie draugijos reikalų...

– Mūsų draugija gyvuoja nuo 1990 m. Tai buvo didelių pokyčių, dvasinio pakilimo laikas. Tada mūsų draugijoje buvo apie šimtą žmonių, poeto Justino Marcinkevičiaus žodžiais tariant, nemažai „meilės tremtinių“, kuriems priklausau ir aš. Lietuva, kai prieš daugelį metų pirmą kartą atvykau, man buvo didelis atradimas: kiek daug Lietuvos ir Vengrijos sąsajų, bendrų įvykių būta dviejų šalių istorijoje.

Be to, kaip vengrų, taip ir lietuvių kalba, yra išskirtinė, nepanaši į aplinkui gyvenančių kitų tautų kalbas. Išmokau kalbą. Be tiesioginio dėstytojos darbo Vilniaus universitete, įsijungiau į visuomeninę veiklą – didelį dėmesį skyriau vengrų draugijai. Lietuvoje labiausiai pasigendu saulės. Ypač rudens ir žiemos mėnesiais. Vengrijoje saulės nepalyginamai daugiau...

Marija Rubaževičienė / Jono Rumšos nuotr.
Marija Rubaževičienė / Jono Rumšos nuotr.

Dabar mūsų draugijoje yra apie 35–40 žmonių. Tai viena mažiausių, bet labai aktyvių draugijų Vakarų šalių vengrų draugijų asociacijoje, kuriai mes priklausome. O apskritai vengrus galima sutikti daugelyje pasaulio šalių. Buvo ne viena emigracijos banga. Daug žmonių emigravo, nuslopinus revoliuciją 1956 m. Nors ir mažesnių mastu, bet ir dabar vyksta judėjimas. Sukuriamos mišrios šeimos. Jaunimas šiuo metu mobilus.

Būna – pagyvena Lietuvoje, vėliau išvyksta į Vengriją arba atvirkščiai. Visi čia gyvenantys vengrai kalba lietuviškai. Atvykę nuolatiniam gyvenimui, ima iškart mokytis. Po metų kitų jau puikiai išmoksta lietuvių kalbą. Reikia tiktai noro arba, kaip dabar madinga sakyti, motyvacijos. Labai svarbu, kad žmogus nebijotų kalbos. Manau, kad tai ir pažinimas, nauji akiračiai, pagarba tai šaliai, į kurią atvykai gyventi, jos kultūrai.

Mišriose šeimose, kaip pastebėjau, vyrauja dvikalbystė. Pavyzdžiui, tėtis lietuvis su vaiku kalba lietuviškai, mama vengrė – vengriškai. Atžalos be jokių pastangų iškart išmoksta dvi kalbas. Ateityje jiems tai gali labai praversti.

– Organizuotai nemokote vaikus vengrų kalbos, pavyzdžiui, šeštadieninėje mokyklėlėje?

– Galvojame apie tai. Tačiau vieni vaikai jau užaugo, o kiti dar per maži mokytis. Turi paaugti. Vengrų kalbos lektorius pasisiūlė mokyti kalbos, jeigu atsiras norinčių. Ne vienas mūsų jaunuolių iš mišrių šeimų baigė universitetus Vengrijoje, įgijo tarptautinių santykių, ekonomikos, filologijos, psichologijos specialybes. Tarp kitko, Vengrijoje gyvena taip pat mišrias šeimas sukūrusių lietuvių. Vengrijos universitetuose studijuoja nemažai lietuvių.

– Kuo užsiima kasdieniame gyvenime Lietuvoje gyvenantys vengrai?

– Labai įvairiai. Yra pedagogų, ekonomistų, verslininkų, menininkų, sportininkų, įvairių profesijų atstovų.

– Papasakokite apie draugijos veiklą.

– Viena iš mūsų veiklos krypčių – ieškoti Lietuvos ir Vengrijos istorijos bei kultūros sąsajų, apie jas rašyti leidiniuose, organizuoti konferencijas. Mums pavyko bendram darbui sutelkti nemažai istorikų, menininkų, menotyrininkų. Tarp jų – prof. Raimonda Ragauskienė, prof. Alfredas Bumblauskas, prof. Rimvydas Petrauskas, prof. Jūratė Trilupaitienė ir kt. Jų pagalba buvo atskleista nemažai įdomių Lietuvos ir Vengrijos istorijos faktų. Mūsų projektus remia Vilniaus universitetas, Nacionalinis, Taikomosios dailės ir dizaino muziejai, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai.

O medžiagos apie tai gausu. Vengrų ir lietuvių ryšiai prasidėjo dar tais tolimais laikais, kai susigiminiavo valdovų dinastijos. Tai – Jogailos ir Jadvygos, Žygimanto Senojo ir Borbála Szapolyai, Žygimanto Augusto ir Katalin (po jos mirties, ir sesuo – Elžbieta) Habsburgietės, Stepono Batoro ir Onos Jogailaitės santuokos.

Tačiau labiausiai žinomas vengras Lietuvoje – iš Transilvanijos kilęs Steponas Batoras. Lietuvą ir Lenkiją jis valdė nuo 1576 m. iki mirties 1586 m. Tai vengrų „aukso amžius“ Lietuvoje. S. Batoras buvo didis reformatorius: rūpinosi mokslo ir švietimo pažanga, įsteigė Vilniaus universitetą, įvedė naująjį Grigaliaus kalendorių ir kt. Buvo tolerantiškas įvairiems tikėjimams. S. Batoro valdymo metais į Abiejų Tautų Respubliką atvyko apie dešimt tūkstančių vengrų, kurių daugumą sudarė elitiniai kariai. Karo vadas Kasparas Bekešas pasižymėjo kovose. Jo vardu pavadintas kalnas Vilniaus centre tapo istorinio paveldo dalimi. Tarp atvykstančiųjų buvo amatininkų. Vieni atvykdavo trumpam laikui, kiti įsikūrė nuolatiniam gyvenimui. Daliai jų LDK tapo antrąja tėvyne.

Surengėme ne vieną konferenciją apie mūsų tautų istorinius ryšius, veikėjus, palikusius ryškų pėdsaką dviejų valstybių istorijoje. Konferencijų medžiagą išleidžiame atskirais leidinėliais, pavyzdžiui, „Lietuvos ir Vengrijos istoriniai-kultūriniai ryšiai. XI – XV amžius“, „Lietuvos ir Vengrijos istoriniai-kultūriniai ryšiai. XVI amžius“, „Šventoji Jadvyga ir Lietuva“ ir kt. Esame išleidę apie dešimt tokių leidinių. „Trumpas vengrų-lietuvių ir lietuvių-vengrų kalbų žodynas“ – taip pat mūsų draugijos leidinys. Vienu metu leidome laikraštėlį lietuvių ir vengrų kalbomis „Lietuvos žinios“. O vienas paskutinių mūsų spausdintų darbų – „Lietuva ir Vengrija – istorijos ir kultūros sąsajos“ (2015 m.) . Stengiamės viską įamžinti, išsaugoti ateities kartoms.

Be to, ir šiandien lieka mūsų svarbus tikslas – išsaugoti čia gyvenančių vengrų tapatybę, kalbą, kultūros, tradicijas, nepamiršti savo istorinės tėvynės ir būti visaverčiais Lietuvos piliečiais.

S. Batoro auditorijoje vyksta draugijos renginiai. Renkamės, bendraujame, pažymime Vengrijos nacionalines bei religines šventes.

Atminimo lenta S. Batorui Vilniaus universiteto Didžiajame kieme / Jono Rumšos nuotr.
Atminimo lenta S. Batorui Vilniaus universiteto Didžiajame kieme / Jono Rumšos nuotr.

– Kokios šventės ir datos vengrams yra ypač brangios?

– Ilgaamžėje Vengrijos istorijoje yra ne viena data, kuri labai brangi visiems vengrams, nežiūrint kur jie begyventų ir kur nebūtų nubloškęs juos likimas. Rugpjūčio 20-oji – šv. Ištvano, pirmojo Vengrijos karaliaus, karūnuoto 1000-aisais metais, katalikiškos valstybės – Vengrijos Karalystės – įkūrėjo, diena.

Kita atmintinė data – Kovo 15-oji – Vengrų revoliucijos diena. 1848 m. kovo 15 d. Pešto mieste (dabar – Budapešto dalis) prasidėjo „vengrų pavasaris“ – revoliucinis išsivaduojamasis judėjimas už Vengrijos nepriklausomybę nuo Habsburgų dinastijos. Taikus judėjimas laikui bėgant peraugo į daug kraujo pareikalavusį karą prieš Austriją. Daug aukų vengrai sudėjo ir per 1956 m. spalio 23 d. prasidėjusį nacionalinį sukilimą prieš komunistinį režimą. Tą dieną, spalio 23-iąją kasmet minima ir Vengrijos Respublikos paskelbimo – 1989 metais – diena. Rengiami koncertai, atminimo ceremonijos, o parlamente būna atvirų durų diena.

Labiausiai žinomas vengras Lietuvoje – iš Transilvanijos kilęs Steponas Batoras. Lietuvą ir Lenkiją jis valdė nuo 1576 m. iki mirties 1586 m. Tai vengrų „aukso amžius“ Lietuvoje.

Vengrai, kaip ir lietuviai, daugiausia yra katalikai. Todėl ir mūsų religinės šventės bendros – Kalėdos, Velykos. Lapkričio 1-oji – Visų šventųjų diena. Kaip ir Lietuvoje – tai nedarbo diena. Ją minint vis labiau įsigali Helovino papročiai, kuriuos labai mėgsta jaunimas.

Kiekviena šventė turi savo tradicijų ir papročių. Neužilgo švęsime Velykas. Vengrai, kaip ir lietuviai, dažo margučius. Per šventę jaunuoliai ir vyrai pagal seną tradiciją merginas ir moteris šlaksto kvepalais. Velykų dieną priimta dovanoti šokoladinių kiškučių figūrėlių, margučių.

Negaliu nepaminėti dar vienos šventės, kurią ypač mėgsta Vengrijos vaikai. Tai šv. Mikalojaus diena arba vengriškai – Mikulašo šventė. Gruodžio 5 d. vakare vaikai iki blizgesio nuvalo savo batus ir pastato ant palangės. Mažyliai, kurie visus metus gerai elgėsi, rytą batuose randa šv. Mikalojus atneštų įvairių skanėstų: šokolado, saldainių, riešutų, sausainių, apelsinų. Nepaklusniems vaikams griežtas, bet teisingas šv. Mikalojus palieka žalią bulvę ir rykštelę.

– O ką galite pasakyti apie vengrų virtuvę?

– Manau, kad vengrų ir lietuvių virtuvės, nors ir yra skirtingos, bet turi ir panašumų. Tai daug mėsos, sotus, riebus maistas. Vilniuje, kai kiekvieną rudenį vyksta Tautų mugės, galima paragauti vengriško guliašo. Guliašas – vienas iš Vengrijos kulinarinių simbolių. Yra daugybė šio nacionalinio patiekalo paruošimo receptų. Jie skiriasi priklausomai nuo vietovės, kurioje vienas ar kitas receptas gimė. Daug vartojama paprikų, pomidorų, įvairiausių daržovių. Iš moliūgų gaminama įvairiausių kepinių. Vengriški patiekalai pasižymi aštriu skoniu. Daug patiekalų iš miltų, bulvių. Labai mėgstami įvairūs pyragaičiai su riešutais ir abrikosų uogiene. Bet tokio patiekalo kaip kugelis mes neturime.

– Kaip ir cepelinų...

– Oi, sunkus maistas. Paragauti visi nori, bet mums labai neįprastas patiekalas. Tiesa, ir vengrai turi panašų patiekalą – „szilvás gombóc“, cepelinų tešlos „kukuliai“ su šviežių slyvų ar uogienės įdaru.

Vengrija žinoma ir kaip gero vyno šalis. Kasmet liepos 8 – 11 d. Egero mieste vyksta vyno „Buliaus kraujas“ festivalis. Ši vyno rūšis mėgstama visame pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje. Tomis dienomis degustuojamas vynas, šlovinamas vynininkystės globėjas šv. Donatas. Iš kur kilo toks vyno pavadinimas? Viena legenda pasakoja, kad turkų viešpatavimo Vengrijoje laikais vengrų kareiviams kasdien duodavo vyno pakelti kovinę dvasią. Kareiviai jį gerdavo dideliais gurkšniais, ir vynas tekėdavo per barzdas. Turkai manė, kad tai buliaus kraujas.

– Kaip Lietuvoje domimasi vengrų kultūra?

– Kai atvežama kokia paroda ar atvyksta atlikėjas iš Vengrijos, salės būna pilnutėlės. Vadinasi, susidomėjimo esama. Tiesa, Lietuvoje nėra Vengrijos kultūros instituto, koks, pavyzdžiui, yra Estijoje. Tokia įstaiga būtų ideali, labai pagyvintų kultūrinius dviejų valstybių ryšius.

Stiprinti dviejų šalių sąsajas padeda puikūs vertėjai Janina Išganaitytė ir Vitas Agurkis.

Mūsų didelis rūpestis – skatinti jaunimą mokytis vengrų kalbos ir taip auginti būsimus literatūros vertėjus. Todėl reikia ieškoti galimybių, kad vengrų kalba būtų nuolat dėstoma Vilniaus universitete.

Reklama
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika