Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
ISTORIJA

Vakaro skaitiniai. Afgancai. Sovietai Afganistane 1979–1989 m. 

2019 balandžio 10 d. 17:36
 Į pasalą pakliuvę „kariai internacionalistai“ atsišaudo iš visų turimų ginklų.
 Į pasalą pakliuvę „kariai internacionalistai“ atsišaudo iš visų turimų ginklų.
„Briedžio“ nuotr.

Vargu ar Sovietų Sąjungos vyriausybė, 1979 m. nusprendusi surengti intervenciją į Afganistaną, galėjo numatyti, kad šis jos sprendimas taps dar vienu vinimi į jau ruošiamą SSRS karstą. Lengva, trumpa ir pergalinga operacija, turėjusi išsaugoti sovietams palankų marionetinį Kabulo režimą, virto užsitęsusiu, ekonomiškai raudonąją imperiją alinančiu karu. Būtent apie šiuos įvykius savo knygoje „Afgancai“. Sovietai Afganistane 1979–1989 m.“ pasakoja britų rašytojas, buvęs diplomatas, Birmingamo universiteto profesorius Rodricas Braithwaite‘as.

Nušviesdamas Afganistano reikšmę iš istorinės ir geopolitinės perspektyvos, autorius bando paaiškinti sovietų įsiveržimo priežastis. Jis aprašo virtinę Kabule įvykdytų perversmų, Afganistano vadovo H. Amino nužudymo aplinkybes, pasakoja apie pagrindinius sovietų ir jų priešų – mudžahedų – vadus.

Ne mažiau dėmesio skirta sovietų pajėgų Afganistane buičiai. Čia klesti nestatutiniai santykiai, vadinamoji dedovščina, korupcija ir turto grobstymas, slapta prekyba ginklais, pasitaikydavo ir narkomanijos atvejų. Vykstant karui, sovietų visuomenė pirmą kartą sužinojo apie tūkstančius į tėvynę keliaujančių cinko karstų, „juodąsias tulpes“, „afgancų sindromą“.

Tarp žuvusiųjų tolimajame kare yra ir 96 lietuviai.

2019 m. sukanka lygiai 30 metų, kai paskutinis sovietų dalinys paliko Afganistaną.

Narsus afganų kovotojas atremia sovietų tankų ir sraigtasparnių atakas. Propagandinis plakatas. Mudžahedų vadai tikėjo, kad būtent jų kova suskaldė SSRS.
Narsus afganų kovotojas atremia sovietų tankų ir sraigtasparnių atakas. Propagandinis plakatas. Mudžahedų vadai tikėjo, kad būtent jų kova suskaldė SSRS.

***

Afgancams“, žinoma, tai anaiptol nereiškė mažo karo. Mudžahedai jį laikė kova už nacionalinį orumą ir šalies laisvę ir buvo pasirengę kautis – tiesiogine šių žodžių prasme – iki mirties.

Žuvusiųjų skaičiai, kuriais disponuojame, tėra apytikriai spėjimai, bet sovietų invazijos metu turėjo žūti 600 000–1,5 milijono afganų. Dar keli milijonai paliko savo namus ir ieškojo prieglobsčio Pakistane ir Irane. Sudėtingi santykiai, sąlygoję afganų gyvenseną, buvo sunaikinti bemaž nepataisomai. Tačiau Afganistano žmonės, kaip ir Vietnamo gyventojai, prieš įsibrovėlius turėjo vieną nepakeičiamą pranašumą: jie pasiliks, o užsieniečiai anksčiau ar vėliau išeis. Kaip byloja patarlė, užsieniečiai turi laikrodžių, bet vietiniai gyventojai turi laiko.

Per sovietų karą Afganistane ir po jo tiek rusai, tiek amerikiečiai jį įvairiais aspektais lygino su amerikiečių karu Vietname. Šaltasis karas sąlygojo abiejų valstybių sprendimus. Abi ryžosi kariauti remdamosi abejotina tarptautinės teisės interpretacija ir tikėjimu, jog šitaip gina savo šalies gyvybinius interesus. Abiejų šalių artimiausi tikslai buvo tokie patys: apginti globojamą valstybę ir užkirsti kelią į strateginę teritoriją kitiems. Abi šalys turėjo grandiozinių siekių: tolimame krašte sukurti politinę, socialinę ir ekonominę sistemą, panašią į jų. Nei viena, nei kita nesuprato, į ką veliasi. Abi galvojo, kad joms pavyks taip sutvirtinti vietinį sąjungininką – ALDP vyriausybę Kabule ir Pietų Vietnamo vyriausybę Saigone, – kad tas sąjungininkas galėtų prisiimti atsakomybę už savo šalies saugumą, o tada pasitraukti. Abi tikėjo, jog jų šiuolaikinė karinė mašina be didelių sunkumų įveiks partizanų pajėgas, su kuriomis jos susidūrė.

Ir iš tikrųjų pralaimėjimai nebuvo kariniai. Nei sovietų kariuomenės Afganistane, nei amerikiečių kariuomenės Vietname niekas nenugalėjo: jos išlaikė teritoriją ir galiausiai tvarkingai pasitraukė. Pralaimėjimas abiem atvejais buvo žvalgybos, sveiko proto ir įvertinimo pralaimėjimas. Ir amerikiečiai, ir rusai sau užsibrėžė nepasiekiamus strateginius tikslus. Nei vieni, nei kiti negalėjo įgyvendinti pagrindinio politinio siekio, kuris buvo draugiškas stabilus režimas, pritariantis jų ideologiniam ir politiniam kursui. Jų statytinius nuvertė, o Vietnamo ir Afganistano gyventojai atmetė jiems siūlomus politinius modelius. Kai kurie rusų ir amerikiečių kariškiai tikėjo, kad jų nesėkmę lėmė visuomenės ir spaudos minkštabūdiškumas ir politikų silpnumas ar net išdavystė. Bet mudžahedų įžengimas į Kabulą, kaip ir šiaurės vietnamiečių įžengimas į Saigoną, tapo galutiniu nuosprendžiu abiem karams, kurių pobūdį, pavyzdžiui, prūsų karo teoretikas Carlas von Clausewitzas, būtų nustatęs akimirksniu.

Vakarų propaganda sėkmingai vaizdavo sovietų elgesį Afganistane kaip itin žiaurų. Tačiau kaip Vietname, taip ir Afganistane kariuomenės įsitraukė į atsainų ir nerinklų kaimų, pasėlių, gyvulių ir žmonių naikinimą. Jos naudojo didžiulę apšaudymo galią bandydamos priblokšti negailestingą ir nepagaunamą priešą, kuris joms niekada neatskleidė taikinio, verto jų įmantrių šiuolaikinių ginklų. Rusus kaltino, kad jie Afganistane naudoja cheminį ginklą, tačiau tie kaltinimai subliūško. Amerikiečiai Vietname naudojo cheminę medžiagą „Agent Orange“ miškams ir pasėliams naikinti, kuri taip pat pražudė ar susargdino didelį skaičių vietnamiečių. Rusų bombardavimai naudojant karo aviaciją buvo didžiulio masto, bet neprilygo masinėms amerikiečių bombonešių B-52 oro atakoms Šiaurės Vietname. Amerikiečiai ant Laoso numetė daugiau bombų, negu ant Vokietijos jų numetė britų Karališkosios oro pajėgos ir JAV karinės oro pajėgos kartu sudėjus.

Aukštai kalnuose besiilsintys prieš sovietus kovoję afganų mudžahedai. 1987 m. nuotr.
Aukštai kalnuose besiilsintys prieš sovietus kovoję afganų mudžahedai. 1987 m. nuotr.

Abu karai truko devynerius metus, tačiau Vietnamo karas buvo daug didesnio masto negu karas Afganistane. Vietname vienaip ar kitaip veikė per 2,5 milijono amerikiečių – kone penkis kartus daugiau negu sovietų, tarnavusių Afganistane. Amerikiečių ir žuvo kone keturis kartus daugiau. Vietnamiečių taip pat žuvo daugiau negu afganų – nuo pusantro karto iki šešių kartų, priklausomai nuo to, kuriuo iš daugelio ganėtinai nepatikimų šaltinių būtų remiamasi. Kaip ir Afganistane, po Vietnamo karo prasidėjo žiaurus pilietinis karas, taip pat nusinešęs daugybę gyvybių.

Tokia moralinio pobūdžio aritmetika nėra labai vaisinga. Abu karai vyko labai panašiai. Tačiau tarp šių karų buvo vienas esminis skirtumas, kurį JAV prezidentui Carteriui kitą dieną po sovietų invazijos nusakė jo patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Zbigniewas Brzezinskis. Vietnamo karo nugalėtoja Hanojaus vyriausybė buvo susitelkusi, ryžtinga, negailestinga ir efektyviai veikianti. Didžiule kaina ji sugebėjo įvesti tvarką savo šalyje, kuri per kitus trisdešimt metų darėsi vis labiau pasiturinti ir vis atviresnė išoriniam pasauliui. Mudžahedams niekada nepavyko pasiekti tokio susitelkimo ir tvarkos; jų įsiveržimas į Kabulą tebuvo įžanga į dar kelis dešimtmečius truksiantį karą ir užsieniečių intervencijas ir dėl to tapo beveik neįmanoma atitaisyti tą fizinę, socialinę, moralinę ir politinę žalą, kurią iš pat pradžių padarė komunistinis režimas ir sovietų intervencija. Vietnamiečiai sugebėjo pasinaudoti savo pergalės rezultatais, o afganai – ne.

Galbūt kaip tik dėl tų kruvinų įvykių, kurie prasidėjo šalyje po sovietų pasitraukimo, afganai, regis, neilgai jautė pagiežą rusams. Leonidas Šebaršinas grįžo į Heratą praėjus vos devyniems mėnesiams, kai iš Afganistano išvyko 40-oji armija. Jis tikėjosi būti sutiktas su baime, neapykanta ir priešiškumu. Nieko panašaus. Pašnekovai afganai jam sakė: kol vyksta kovos, tu išgyveni tik vienos rūšies emocijas, bet karui pasibaigus reikia pamiršti blogus dalykus, kurie atsitiko. Kai žurnalistasVladimiras Snegiriovas 2003 metais grįžo į Afganistaną, vietiniai gyventojai jau buvo pradėję apie rusus atsiliepti palankiau negu apie naujus įsibrovėlius, atsiradusius šalyje 2001 metais. Vėliau Snegiriovas rašė: „Atrodė, kad jie pamiršo mūsų kiliminius bombardavimus, minų laukus, žmonių gaudynes, plėšikavimą, vienu žodžiu, viską, kas, deja, buvo susiję su „ribotu kariniu kontingentu.“

Vėliau „afgancai“ pradėjo keliauti kaip turistai į tas Afganistano vietas, kuriose jie kovojo prieš du dešimtmečius. Prisitaikydamas prie jų, inicia-tyvus Sergejus Žarovas interneto svetainėje „Rusai grįžta“ įkūrė virtualų turisto vadovą, konsultuojantį tėvynainius transporto ir vizų klausimais, taip pat patariantį, kokias vietas verta aplankyti, o kokių reikėtų vengti. 2006 metais Igoris Jamščikovas su draugu nuvyko į Kabulą, tada patraukė į Džalalabadą pakeliui filmuodami apsaugos postus, kuriuose jie tarnavo 1981–1982 m., ir tą medžiagą įkėlė į „YouTube“. Andrejus Kuznecovas ir du jo kovos draugai iš 345-ojo gvardijos atskirojo desantinio šturmo pulko 2006 metais irgi apsilankė Kabule. Už 100 dolerių jie nusisamdė taksi, tada iš Bagramo nuvažiavo į Salango perėją ir ten pastatė paminklinį akmenį. Savo įspūdžius vyrai taip pat publikavo internete.

2009-ųjų pavasarį Dmitrijus Fiodorovas, buvęs 860-ojo atskirojo motorizuotųjų šaulių pulko vyresnysis seržantas, per Ošą ir Iškašimą grįžo į Afganistaną, o tada kalnų keliais iš Badachšano leidosi į Baharaką ir Faizabadą – tai yra tuo pačiu maršrutu, kuriuo keliavo jų pulkas, kai beveik prieš tris dešimtmečius veržėsi į Afganistano gilumą. Per tą laiką daug kas pasikeitė. Keliukai, palei kuriuos pulkas taip sunkiai kovojo, pavirto gerais keliais. Faizabado miestas išsiplėtė kone tris kartus ir dabar didžiavosi padoriu viešbučiu, priklausančiu buvusiam mudžahedų vadui Bazirui. Priemiestis dabar aprėpė tas dvi ar tris mylias, kurios miestą skyrė nuo pulko bazės. Pati bazė buvo neatpažįstama. Ta plika teritorija, kur sovietų kariai bergždžiai bandydavo įžiūrėti bent kokį medį, tapo Libano kedrais apsupta vešinčia oaze su parkais ir namais. Fiodorovas ir jo draugai pabendravo su tais, kurie kovojo prieš juos. Vyrams, buvusiems jų pusėje – priklaususiems ChAD ir vyriausybinėms pajėgoms – jie įteikė sovietų pasitraukimo iš Afganistano dvidešimtųjų metinių pažymėjimus. Nepasikeitė vienas dalykas, sakė Fiodorovas. Kaip ir sovietų invazijos metais, centrinė valdžia ir dabar nekontroliavo šio regiono. Faizabadą ir jo apylinkes valdė Baziras ir kiti įtakingi asmenys. Taip buvo visada.

Apie tai, kad reikia pamiršti blogus dalykus, susijusius su sovietų invazija, afganai kalbėjo ne tik rusams, kuriems galbūt norėjo įsiteikti, bet ir kitiems užsieniečiams. „Kai aš 2008-ųjų rugsėjį lankiausi Afganistane kaip vienos iš čia dabar kariaujančių šalių atstovas, kone kiekvienas sutiktas afganas man sakė, jog prie rusų jie gyveno geriau. Rusai nebuvo tokie nuošalūs kaip amerikiečiai, kurie tais retais atvejais, kai trumpam pasirodydavo iš už aukštų sienų, už kurių užsibarikadavo, panėšėjo į marsiečius su savo įmantria ginkluote, grėsminga kūno apsauga ir nepermatomais akiniais nuo saulės „Ray-Ban“. Rusai, buvo sakoma man, sukūrė pramonės pagrindus, o šiuo metu didžioji dalis pagalbai skirtų pinigų dingsta nepasiekę šalies. Rusų laikais visi turėjo darbo; dabar reikalai vis blogėja. Paskutinis komunistų prezidentas, Nadžibula, buvęs vienas geriausių naujausių laikų šalies valdovų: populiaresnis už Daudą ir prilygstantis Zahyr Šachui. Visame Kabule pardavinėjo Nadžibulos kalbų vaizdo įrašus, kur jis perspėja, kaip pasirodė, pagrįstai, kad jį nuvertus prasidės pilietinis karas. Gyventojai atvirai peikė prezidentą Karzajų, kuris, pasak jų, yra užsieniečių marionetė. Šeras Achmedas Maladanis, buvęs mudžahedų vadas Herate, dešimtmetį kovojęs su komunistais ir rusais, o paskui su talibais, man sakė, kad jei 1979 metais valdžia būtų atitekusi ne Karmaliui, o Nadžibulai, tai šalis nebūtų atsidūrusi dabartinėje maišatyje. Jis irgi teikė pirmenybę rusams. Jie buvę stiprūs ir drąsūs. Rusai kovoję vyras prieš vyrą, o ginklus naudoję tik tada, kai priešas būdavęs ginkluotas. Jie niekada nežudę moterų ir vaikų. Amerikiečiai, teigė Maladanis, bijo kovoti vienas prieš vieną ir bombarduoja be jokios atrankos.

Nors su daug afganų išsakytų dalykų galėjau ginčytis, man susidarė įspūdis, kad vėlesni bandymai afganams buvo tokie pat bergždi kaip ir pirmtakų.“

Lyderiai įtraukia savo šalis į karus užsienyje skatinami ambicijų, godumo, dorovinio ar misionieriško užsidegimo arba tikėdamiesi gauti naudos, nors jų lūkesčiai ne visada išsipildo.

Generolai stengiasi kariauti kuo geriau. Patys pažangiausi valdo savo kareivių gyvenimus ir juos tinkamai kontroliuoja. Kai viskas baigiasi, jie rausiasi archyvuose ir rašo memuarus, kad įeitų į istoriją, pateisintų priimtus sprendimus, o kartais – kad sukritikuotų buvusius bendražygius.

Mūšio lauke kovoję kariai grįžta namo matę ir darę baisių dalykų, kurie juos vis persekioja. Istorijos apie heroizmą ir kareivišką draugystę jiems padeda išverti tuos kankinančius atsiminimus ir suteikia prasmę tam, ką jie patyrė. Kai kurie tvirtina, kad tie kovų metai buvo geriausi jų gyvenime. Daug didesnė dalis nieko nepasakoja ir iškeliauja iš šio pasaulio net artimiausiems ir brangiausiems žmonėms neprasitarę apie tai, kaip ten iš tikrųjų buvo.

Taip būna po visų karų. Taip buvo po sovietų karo Afganistane.

Knygą įsigyti galite ČIA

Reklama
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika