Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
ISTORIJA

Unikaliuose Lietuvos atgimimo kadruose – Sausio 13-osios ir Kovo 11-osios įvykiai 

Kovo 11-oji. Aukščiausiojoje Taryboje operatoriai ir žurnalistai filmuoja Vytautą Landsbergį, skaitantį Aktą dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymo. Fot. Algirdas Sabaliauskas. LCVA (Lietuvos centrinis valstybės archyvas)
Kovo 11-oji. Aukščiausiojoje Taryboje operatoriai ir žurnalistai filmuoja Vytautą Landsbergį, skaitantį Aktą dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymo. Fot. Algirdas Sabaliauskas. LCVA (Lietuvos centrinis valstybės archyvas)

Kas buvo Atgimimo įvykių metraštininkai, laikę rankose filmavimo kameras? Ką jiems pavyko nufilmuoti? Kokį pokomunistinės transformacijos naratyvą Lietuvoje generuoja dokumentinis kinas? Kuo šis naratyvas išsiskiria Vidurio ir Rytų Europos dokumentinio kino kontekste?

Atsakymų į šiuos klausimus ieškojo Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto medijų tyrėjai ir kinotyrininkai.

Šis tyrimas – tai pirmasis mėginimas išanalizuoti politinių ir socialinių pokyčių, vykusių 1988–1991 m., vaizdavimą ir refleksiją Lietuvos dokumentiniame kine, videomedžiagoje ir televizijoje.

Nors Sąjūdžio epocha susilaukė plačių ir įvairiapusių istorinių tyrinėjimų, parašyta gausybė šiai temai skirtų tekstų, tačiau audiovizualinė medžiaga, atspindinti santvarkos transformaciją, iki šiol nesulaukė didesnio mokslininkų dėmesio. Šis tyrimas – tai pirmasis mėginimas išanalizuoti politinių ir socialinių pokyčių, vykusių 1988–1991 m., vaizdavimą ir refleksiją Lietuvos dokumentiniame kine, videomedžiagoje ir televizijoje. Tyrimas padėjo ne tik susisteminti per politinių transformacijų laikotarpį nufilmuotą medžiagą, ją aprašyti ir katalogizuoti, bet ir suteikė galimybę pamatyti kitokią, vaizdais perteiktą naujausiųjų laikų Lietuvos atgimimo istoriją.

Kameros, fiksavusios laisvės kovas

Tyrimo metu paaiškėjo reikšmingas faktas – lemtingus sausio 13-osios nakties įvykius nufilmavo garsus latvių režisierius Juris Podniekas su savo operatoriumi. Šiandien tai yra vieninteliai tų įvykių kadrai, dažnai naudojami televizijos ir kino režisierių filmuose.

Šiandien mažai kas atsimena režisierius ir operatorius, kurie, net ir atsidūrę rizikingose situacijose, fiksavo Atgimimo įvykius. Dar niekada iki tol Lietuvos kino istorijoje nebuvo tokio kolektyvinio polėkio filmuoti karštus įvykius. Kameras į rankas paėmė ne tik dokumentinių kronikų autoriai (Vytautas Damaševičius, Edmundas Zubavičius, Laima Pangonytė, Algirdas Tarvydas, Juozas Matonis, Romualdas Damulis), ne tik poetinio kino klasikai (Robertas Verba, Henrikas Šablevičius, Almantas Grikevičius), bet ir tuo metu debiutuojantys kino režisieriai (Šarūnas Bartas, Arūnas Matelis, Audrius Stonys) bei vaizdo operatoriai (Vladimiras Kostiugovas, Domantas Vildžiūnas, Romas Dabrukas). Jie visi su ypatingu pakylėjimu stebėjo ir fiksavo ne tik tai, kas vyko per Seimo posėdžius, bet ir tai, kuo gyveno žmonės Lietuvos miestų gatvėse, aikštėse, kiemuose.

Aktyviausias Atgimimo laikų operatorius Vytautas Damaševičius. Fot. Algirdas Tarvydas. Iš asmeninio V. Damaševičiaus archyvo
Aktyviausias Atgimimo laikų operatorius Vytautas Damaševičius. Fot. Algirdas Tarvydas. Iš asmeninio V. Damaševičiaus archyvo

XX a. dešimtąjį dešimtmetį žymėjo ne tik institucinės ir ekonominės permainos Lietuvos kine, bet ir naujo dokumentinio kino modelio formavimasis. Šio laikotarpio vizualinė medija ėmė vis labiau išsilaisvinti iš sovietinės cenzūros ir propagandos gniaužtų. Atsirado politinis ir socialinis kinas, vaizduojantis autentišką politinį gyvenimą ir atvirai fiksuojantis Lietuvos laisvės bylą.

Atsirado politinis ir socialinis kinas, vaizduojantis autentišką politinį gyvenimą ir atvirai fiksuojantis Lietuvos laisvės bylą.

Atgimimo laikotarpiu didžiausia permaina įvyko ir socialinės komunikacijos srityje, kai imta plačiai naudoti rankines vaizdo kameras. Vaizdo įrašų plėtra Lietuvoje sutapo su „perestroikos“ epochoje prasidėjusiais socialinio ir politinio gyvenimo pokyčiais. Lemiamas lūžis įvyko 1989 m., kai pamažu nustojo galioti cenzūra ir imta masiškai steigti videosalonus, kuriuose, kaip rašė tuometinė spauda, „videojuostos apie Sajūdžio įvykius konkuravo su amerikiečių siaubo filmais“.

Sovietų armijos kariškių bandymas užgrobti Spaudos rūmus 1991 m. sausio 13 d., fot. Paulius Lileikis, Lietuvos centrinis valstybės archyvas (LCVA)
Sovietų armijos kariškių bandymas užgrobti Spaudos rūmus 1991 m. sausio 13 d., fot. Paulius Lileikis, Lietuvos centrinis valstybės archyvas (LCVA)

„Esamojo laiko“ kino kronikos, rodžiusios politinius mitingus ar visuomenės protestus, atsirado ne tik Lietuvos kino studijos kūrėjų ar Lietuvos televizijos žurnalistų, bet visų pirma nepriklausomų jaunų operatorių iniciatyva. Sąjūdžio metraštininkai pirmieji suprato istorinių įvykių ir jų registracijos svarbą bei aktualumą. Lietuvos kino studijoje dirbusių režisierių ir operatorių darbą ribojo technologiniai sunkumai, kino juostų trūkumas ir vis dar veikianti institucijos redaktorių cenzūra. Užfiksuoti demokratines permainas buvo galima tik dėl privačios, iš institucijų priežiūros išsivadavusios iniciatyvos ir sparčiai populiarėjančių vaizdo įrašų technologijų. Vaizdo kamera tapo visuotine ir populiaria politinio lūžio fiksavimo priemone. Su lengva, judriam darbui patogiai pritaikyta filmavimo įranga buvo galima greitai užfiksuoti dinamiškus įvykius.

Sąjūdžio mitingas Gedimino aikštėje (dabar Katedros a.) 1988 m. birželio 6 d., fot. Vladimiras Gulevičius, Lietuvos centrinis valstybės archyvas (LCVA)
Sąjūdžio mitingas Gedimino aikštėje (dabar Katedros a.) 1988 m. birželio 6 d., fot. Vladimiras Gulevičius, Lietuvos centrinis valstybės archyvas (LCVA)

Vieninteliai Sausio 13-osios kadrai

Audiovizualinė medžiaga, liudijanti apie Lietuvos kelią į nepriklausomybę, yra labai plati ir turtinga vaizdų. Lietuvos operatoriai kruopščiai ir ryžtingai filmavo beveik kiekvieną politinių permainų įvykį, pažvelgdami netgi ten, kur šiandien nė nebūtų įleisti. Leonas Glinskis vienintelis įrašė unikalų 1990 m. kovo 11-osios nakties posėdį Katedros rūsyje, kuriame buvo svarstomas nepriklausomybės paskelbimas. Svarbi ir medžiaga, kurioje R. Verbos įkurta „Vaidilos“ studija pristato ekologinių žygių eigą: 1988 m. rugsėjo 10 d. renginys prie Baltijos jūros ir rugsėjo 17 d. prie Ignalinos atominės elektrinės. V. Damaševičiaus dėka turime autentiškus filmuotus kadrus iš 1987 m. mitingo prie Adomo Mickevičiaus paminklo. E. Zubavičiaus kūrybinėmis pastangomis Atgimimo epocha turi savo kino trilogiją. V. Kostiugovo, R. Verbos, L. Pangonytės vaizdo įrašai leidžia mums virtualiai dalyvauti visuose Sąjūdžio suvažiavimuose, Aukščiausiosios Tarybos rinkimuose, sesijose ir posėdžiuose, matyti tūkstantinius mitingus Katedros aikštėje ir Vingio parke – nuo pradžios iki pabaigos.

Tyrimo metu paaiškėjo reikšmingas faktas – lemtingus sausio 13-osios nakties įvykius nufilmavo garsus latvių režisierius Juris Podniekas su savo operatoriumi. Jie buvo atsidūrę tame kruviname taške ir filmavo į minią važiuojančius tankus bei sovietinių kareivių smurtą prieš budėjusius žmones. Šiandien tai yra vieninteliai tų įvykių kadrai, dažnai naudojami televizijos ir kino režisierių filmuose.

Režisierius Edmundas Zubavičius kalbina buvusį Lietuvos užsienio reikalų ministrą Juozą Urbšį (1989 m.). Fotografijos autorius nežinomas. Iš asmeninio E. Zubavičiaus archyvo
Režisierius Edmundas Zubavičius kalbina buvusį Lietuvos užsienio reikalų ministrą Juozą Urbšį (1989 m.). Fotografijos autorius nežinomas. Iš asmeninio E. Zubavičiaus archyvo

Kai sausio 13-osios naktį į ligoninę buvo vežami pirmieji nukentėjusieji prie televizijos bokšto, vienas greitosios pagalbos automobilis buvo skirtas operatoriui Algirdui Pročkiui. Būtent jis Raudonojo Kryžiaus ligoninėje filmavo sovietinės agresijos aukas. Vienas drastiškiausių, visą pasaulį apskriejusių vaizdų – kruvinas merdinčios dvidešimt dvejų metų Loretos Asanavičiūtės kūnas. Šiandien šie kadrai jau tapę „vaizdo ikonografijos“ dalimi.

Istoriniai kadrai sugulė į filmus

XXI a. sukurtų lietuviškų dokumentinių filmų autoriai, ypač tie, kurie dėl jauno amžiaus, gyvenimo emigracijoje ar dėl kitų priežasčių negalėjo dalyvauti svarbiuose XX a. devintojo-dešimtojo dešimtmečių politiniuose įvykiuose ir juos tiesiogiai dokumentuoti, sumaniai pasitelkia televizijos ir dokumentinio kino kronikos kadrus naujiems estetiniams ir istoriniams naratyvams konstruoti. Pavyzdžiui, filmuose „Lietuva ir SSRS žlugimas“ (rež. Jonas Mekas, 2008), „Kaip mes žaidėme revoliuciją“ (rež. Giedrė Žickytė, 2012) ir „Lūžis prie Baltijos“ (rež. Agnė Marcinkevičiūtė, 2013) matome profesionalų ir kruopštų režisierių archyvarų darbą. Šiuose intertekstualiuose filmuose devintojo-dešimtojo dešimtmečių archyviniai kadrai atrinkti, iškirpti ir rekontekstualizuoti taip, kad mūsų dienų žiūrovui įtaigiai, išsamiai ir emociškai paveikiai kalbėtų apie Lietuvoje ir Sovietų Sąjungoje vykusius politinius ir socialinius virsmus, pakeitusius daugelio europiečių gyvenimą. Tad į šiuos filmus (ir keletą kitų, kaip Jono Ohmano „Žalieji muškietininkai“, 2015; Petro Savicko ir Liudvikos Pociūnienės „Disidentai“, 2013) galime žiūrėti iš kelių perspektyvų: kaip į praeities „pėdsakus“ ar dokumentą; vertingą išteklių, papildantį mūsų nacionalinę (ir netgi Europos transnacionalinę) atmintį; kritišką komentarą apie globalią politiką, istoriją, visuomenę, medijas ir kiną.

Romualdas Damulis ir Edmundas Zubavičius filmuoja pokalbį su Vytautu Landsbergiu filmui „Lietuva: žodžiai į sąžinę“. Fotografijos autorius nežinomas. Iš asmeninio E. Zubavičiaus archyvo
Romualdas Damulis ir Edmundas Zubavičius filmuoja pokalbį su Vytautu Landsbergiu filmui „Lietuva: žodžiai į sąžinę“. Fotografijos autorius nežinomas. Iš asmeninio E. Zubavičiaus archyvo

Šiuo požiūriu minėtieji dokumentiniai filmai mažai skiriasi nuo kitų Rytų Europos kino kūrėjų darbų. Pavyzdžiui, J. Meko kūrybinė strategija labai artima rumuno Andrei Ujicos, kuris filmą apie Nicolae Ceausescu epochą ir jos baigtį („The Autobiography of Nicolae Ceausescu“, 2010, Rumunija, Vokietija) sukonstravo išskirtinai iš televizijos ir kino archyvinės medžiagos, sudėliotos chronologine seka be jokio savo ar ekspertų komentaro. Tuo tarpu G. Žickytės kinematografinis visuomenės demokratizacijos ir nacionalinės revoliucijos pasakojimas, kaip ir estų Jaako Kilmi, Kiuro Aarmos „Disko ir atominis karas“ („Disko ja tuumasõda“, 2009), vietinę auditoriją ir tarptautinius festivalius sudomino dėl įvykių aiškinimo ir interpretavimo pasitelkiant populiariosios kultūros fenomenus ir kontekstus. Tačiau lietuviškuose filmuose vengiama į posovietinės transformacijos naratyvus įtraukti paprastų piliečių istorijas ir patirtis, o tai puikiai panaudojo latvė Izė Burkovska Jacobsen filme „Mano mamos ferma“ („Bekons, sviests un mana Mamma“, 2009).

Nesuskaitmeninti Sąjūdžio archyvai

Pradėjus „laisvės juostoms“ skirtą tyrimą paaiškėjo, kad nėra jokios susistemintos informacijos apie 1987–1991 m. filmuotą medžiagą. Tad tyrimą reikėjo pradėti nuo nufilmuotų kino kadrų paieškos.

Vieno iš esminių naujausios Lietuvos istorijos įvykių – Sąjūdžio ir tautinio atgimimo – vaizdai yra chaotiškai išbarstyti įvairiose filmavimo juostose, o didžiulis įrašų kiekis tebesaugomas privačiuose operatorių archyvuose, iš kurių daugelis yra sunkiai prieinami dėl grynai subjektyvių priežasčių.

Tyrinėtojams pasisekė, kad R. Dabruko archyvą, saugomą Frankfurte prie Maino (kur šiuo metu gyvena ir pats operatorius), suskaitmenino ir į Vilnių atvežė režisierė A. Marcinkevičiūtė. Vis dar nesuskaitmenintas pagrindiniais Sąjūdžio metraštininkais laikomų L. Pangonytės ir R. Verbos vaizdo archyvas, kuris L. Pangonytės valia kol kas nėra prieinamas tyrinėtojams.

Dėl taip susiklosčiusio santykio su audiovizualine kultūra Lietuvoje ir nufilmuotų vaizdų autorių nenoro savo kūrinius perleisti valstybinėms saugojimo institucijoms ir toliau vyrauja tendencija mūsų šalies istorinius faktus rekonstruoti remiantis tik rašytiniais šaltiniais, paliekant nuošalyje vaizdo archyvus.

Tyrimo rezultatai bus paskelbti šiais metais pasirodysiančioje mokslinėje monografijoje „Politinis lūžis ekrane: pokomunistinė transformacija Lietuvos dokumentiniame kine ir videomedžiagoje“.

Reklama
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika