Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Gimtasis kraštasKultūra ir žmonėsŠeima ir sveikataSportasŠvietimasĮdomybėsRinkimų maratonas
ISTORIJA

Tomas Venclova praplėtė A. Šapokos istoriją 

2019 kovo 2 d. 14:00
"Rašydamas istorijos sintezę stengiausi atkreipti dėmesį ir į tuos represuotus naratyvus, kurie paprastai būdavo istorijoje nutylimi, tačiau turi vietą bendrame Lietuvos paveiksle", - sakė Knygų mugėje "Lietuvos istoriją visiems" pristatęs Tomas Venclova.
"Rašydamas istorijos sintezę stengiausi atkreipti dėmesį ir į tuos represuotus naratyvus, kurie paprastai būdavo istorijoje nutylimi, tačiau turi vietą bendrame Lietuvos paveiksle", - sakė Knygų mugėje "Lietuvos istoriją visiems" pristatęs Tomas Venclova.
Alinos Ožič nuotrauka

„Į pasiūlymą parašyti Lietuvos istoriją žiūrėjau kaip į avantiūrą. Kita vertus, avantiūristas esu iš prigimties. Visas mano gyvenimas didele dalimi yra avantiūra. Kitaip man būtų neįdomu gyventi. Idėja buvo ne mano. Ją pasiūlė Raimundo Paknio leidykla. Ilgai spyriojausi, bet, turėdamas laiko, pradėjau ir kažką parašiau“, – sakė Tomas Venclova, Knygų mugėje pristatęs savo „Lietuvos istorijos visiems“ pirmąjį tomą.

Kaip įvade rašo T. Venclova, patriotinis uždavinys yra ne glostyti tautinę ar valstybinę savimeilę, o suvokti ar bent numanyti tiesą, nes geriausiai galima pasimokyti iš savo klaidų, klystkelių ar net gėdingų sprendimų.

Knygos recenzentas istorikas, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dekanas Rimvydas Petrauskas pridūrė, kad autorius įvade tarsi atsiprašo skaitytojo, jog jis yra senamadiškas – drįsta istorijoje ieškoti tiesos. „Manyčiau, kad tai nėra senamadiška. Jei istorija nori būti mokslas, o ne vien įdomus pasakojimas apie praeitį, jei nori būti ir tam tikra kelrodė dabartyje, tai vis dėlto ji turi pretenduoti į tiesą. Tai turi būti sąžiningas pasakojimas, – teigė R. Petrauskas. – Gerai, kad istorijos sintezės (kaip yra šiuo atveju) autorius iš anksto įvade deklaruoja savo pamatines vertybes – europietiškumą, vakarietiškumą, humanizmą. Istorijoje daugybė temų. Rašant sintezę, yra daugybė galimybių papasakoti istoriją, iš daugybės temų reikia atsirinkti, rasti liniją, pagal kurią pasakoji. Išdėsčius savo atramines idėjas tampa aišku, kodėl pasakojimas yra būtent toks. Todėl įvadas padeda daug ką suprasti.“

Knygos pristatymą vedęs Donatas Puslys pirmiausia dėmesį atkreipė į bernardinai.lt jau pasirodžiusią knygos recenziją, kurioje istorikas, mokytojas Vytautas Toleikis prisipažįsta, kad pradžioje į šį T. Venclovos sumanymą – parašyti istoriją – žiūrėjo kaip į avantiūrą. Visgi, perskaitęs knygą pareiškė, kad jo išankstinė nuostata subliuško, kad skaitydamas patyrė smagų intelektualinį nuotykį.

Nepakako A. Šapokos

Kaip sakė T. Venclova, mūsų istorija yra platesnė ir įdomesnė, nei esame įpratę galvoti. „Su motinos pienu įsiurbta idėja – kad Lietuva kadaise buvo lietuviška, stipri ir galinga, iki Juodosios jūros, po to apmirė, tarsi neegzistavo, paskui vėl atgimė ir vėl ėmė darytis tokia, kokia ir turi būti. Tos koncepcijos šaknys siekia Simoną Daukantą, Teodorą Narbutą, Maironį, Joną Basanavičių. Lietuvos istorija buvo kanonizuota Adolfo Šapokos. Jo parašyta istorija bent jau mano kartai, kurį laiką ir man pačiam, buvo savotiškas Koranas, kurį reikia žinoti beveik mintinai, – sakė T. Venclova. – Apskritai Lietuvos istorija yra teleologiška, ji baigiasi taip, kaip turi būti. A. Šapokos istorijoje ji baigiasi 1926 metų perversmu. Tada, jo požiūriu, Lietuva pasidarė tikra Lietuva, o prieš tai jai visaip buvo kliudoma. Laikui bėgant, skaitant įvairius šaltinius man pradėjo nebepakakti A. Šapokos koncepcijos. Įsigeidžiau parašyti kitokią istoriją. Nesakyčiau, kad ji yra antišapokiška.“

Dvejus metus rašęs pirmąjį tomą T. Venclova aprėpė laikotarpį nuo 42000 metų prieš mūsų erą, neandertaliečių ir kromanjoniečių laikų iki 1795 metais vykusių Abiejų tautų respublikos padalijimų. Autorius kviečia į Lietuvos istoriją pažvelgti naujai – ne tik kaip į istorinių faktų rinkinį, bet ir kaip įdomų šaltinį, padedantį geriau suprasti kultūrą. Kalbėdamas apie svarbiausius istorinius įvykius T. Venclova atskleidžia įdomių, reikšmingų detalių, nevengia plačiau pakalbėti apie skaudžiausius įvykius, kurie iki šiol tampa diskusijų objektu net tarp istorikų, be to, pateikia Lietuvos įvykius platesniame kontekste, įtraukdamas tai, kas tuo metu vyko Europoje ir pasaulyje.

T. Venclova: „A. Šapokos istorija bent jau mano kartai, kurį laiką ir man pačiam, buvo savotiškas Koranas, kurį reikia žinoti beveik mintinai“

Medievistika ar publicistika?

„Vienas mano bičiulis Juozas Tumelis kartą pasakė, kad istorija dalijama į dvi dalis – medievistiką ir publicistiką. Medievistika – tai mokslas, šaltinių nagrinėjimas ir panašiai. Bet daug autorių bando įrodinėti savo teisybę publicistinėmis priemonėmis. Mano manymu, daugelis tautų moka ir medievistiką paversti publicistika. Mūsų medievistikos koncepcija didele dalimi yra publicistika, susiformavusi A. Šapokos laikais“, – teigė T. Venclova.

Pasak knygos autoriaus, A. Šapokos istorijoje mažoka kitų naratyvų, pavyzdžiui, labai mažai kas pasakyta apie tautines mažumas. „Lietuvoje buvo ir yra lenkų, tačiau, anot A. Šapokos, apie tai mums lyg ir nereikia žinoti,– ironizavo T. Venclova. – A. Šapokos požiūriu, tie lenkai tai arba sulenkėję lietuviai, bet širdyje likę lietuviais, tokie, kaip Adomas Mickevičius, Tadas Kosciuška, arba tai klastingi priešai, kurie dieną naktį turėjo vienintelį tikslą –sunaikinti Lietuvą. Apie žydų mažumą pasakyta maždaug taip – turtėjo lietuvių sąskaita. O rusai – caro žandarai, apie kuriuos irgi nieko gero pasakyti negalima. Aš savo istorijoje stengiuosi papasakoti, ką tuo metu Lietuvoje darė žydai, lenkai, rusai (o jų buvo visokių, ne tik caro žandarų), ir kaip jie įsiterpė į Lietuvos istoriją.“

Pasak T. Venclovos, nutylėtas yra ir moterų naratyvas. „Man įdomi buvo ir lietuvių emigracija, kokį vaidmenį ji suvaidino Lietuvos gyvenime. Stengiausi atkreipti dėmesį ir į tuos represuotus naratyvus, kurie paprastai būdavo istorijoje nutylimi, tačiau turi vietą bendrame Lietuvos paveiksle“, – sakė autorius. Jis atkreipė dėmesį ir į mitus. „Labai daug istorikų dekonstravo Vytauto vainikavimo mitą, kuris tarpukariu Lietuvai buvo labai svarbus ir netgi naudingas. Mitai, net jei jie neturi nieko bendro su tikrove, jie turi savo vietą istorijoje, būna net naudingi tapatybės įtvirtinimui. Jie – kitos istorijos, mitologinės, dalis, – pabrėžė T. Venclova. – Pavyzdžiui, kitas mitas, pasakojantis apie tai, kad Petras I Vilniuje, Piatnickos cerkvelėje, pakrikštijo Hanibalą – poeto Aleksandro Puškino protėvį. Matyt, tai yra išgalvota Michailo Muravjovo laikais. Gal ir paties M. Muravjovo. Bet šis mitas įaugo į Vilniaus sąmonę.“

Priartinta istorija

„T. Venclovos knyga yra istorijos sintezė. Tokio pobūdžio Lietuvos istoriją kiekvienas gali pabandyt parašyt. Aš beveik laukiau, kada T. Venclova ją parašys. Jau po knygų serijos apie Vilnių buvo galima to tikėtis, – sakė R.Petrauskas. – Tačiau reikia pasakyti, kad istorijos sintezės greičiausiai ir pasensta. Kažkada populiariausia istorijos sintezė buvo poeto Maironio. Tikiu, kad šiais laikais T. Venclovos sintezė gali tapti pačia populiariausia. Noriu pabrėžti, kad istoriją mėgsta rašyti daug kas. Istorikai, kaip ir krepšinio treneriai, yra ta grupė žmonių, kurie nuolat mokomi, kaip reikia rašyt istoriją, į ką atkreipti dėmesį. Šiuo atveju man labai patiko, kad T. Venclova nesistengė mokyti istorikų. Jis istorijas sintezuoja, perpasakoja savita kalba. Šį kūrinį mes turėtume priimti kaip labai patikimai parašytą istorinį pasakojimą. T. Venclova leidžia sau tai, ko neleistų istorikas (vien dėl chronologijos), pavyzdžiui, pasakodamas apie T. Kosciuškos sukilimą, trumpai nupasakoja ir apie tai, kas jam gyvenime vėliau nutiko. Papasakoja ir apie šią asmenybę gaubiančius mitus. Tokie intarpai, išplėtimai šią knygą daro kitokia. „

Pasak R. Petrausko, tai labai asmeniška sintezė, nevengiama istorijos priartinimo ir prie savęs, ir prie skaitytojo, nevengiama istorinių įvykių palyginimo su panašiais įvykiais kituose amžiuose.

Kaip patikino knygos autorius, jam labai įdomu buvo patyrinėti, kas kokiai nors konkrečiai asmenybei atsitiko vėliau gyvenime. „Paprastai istorikai papasakoja faktus, bet nemini, kas vėliau nutiko tuose įvykiuose dalyvavusiems žmonėms, – sakė T. Venclova. – Svarbūs ir dinastiniai ryšiai. Daug dalykų man pačiam buvo labai įdomūs, tarkim, kad caras Ivanas Rūstusis – Vytauto proproanūkis, o Zigmantas Liuksemburgietis, dalyvavęs Vytauto vainikavimo byloje, buvo tolimas Vytauto giminaitis (per Gedimino dukrą Aldoną). Papasakojus tokias detales, apie kurias istorikai nekalba, jas reikia pačiam atsekti, istorija tampa labiau apčiuopiama, įdomesnė.“

Istorija tiems, kurie nieko nežinojo

„Mano žmona, kuri nėra lietuvaitė, apie Lietuvos istoriją nedaug nusimano. Na, žino, kas yra Gediminas, Vytautas A. Smetona, bet ne ką daugiau. Tai ji man buvo pasiūliusi knygą pavadinti taip – „Lietuvos istorija tiems, kurie apie ją nieko nežino“, – pasakojo T. Venclova. – Man tas pavadinimas patiko, bandžiau piršti leidyklai, tačiau buvo pasirinktas kitas pavadinimas. Knygoje aš stengiausi sklandžiai, suprantamai viską išdėstyti, kad būtų aišku, kas yra priežastis, kas pasekmė. Skaitant profesionalių istorikų knygas dažnai pasimeti, ne visad galima suvokti, kur priežastis, o kur pasekmė. Rašydamas knygą rėmiausi istorikų tyrimais ir stengiausi dekonstruoti kai kuriuos mitus, pavyzdžiui, Birutės mitą. Tačiau svarbu panagrinėti ir tai, kaip tas mitas susiklostė, kaip jis paveikė mūsų tapatybę, kaip tapo neatsiejamas nuo Palangos.“

T. Venclova jau yra parašęs ir antrąjį tomą, kuris turėtų pasirodyti spalio mėnesį. Antrasis tomas apims tautinį atgimimą, J. Basanavičiaus, Vinco Kudirkos, Antano Smetonos laikus, sovietmetį ir nacių okupaciją. „Pastaroji, nors buvo žymiai trumpesnė, nei sovietų okupacija, psichologinės žalos padarė ne mažiau“, – pridūrė autorius. Antrajame tome jis įterpė įdomybių apie technikos naujoves. „Daug kas man buvo nepaprastai įdomu. Lyg šiol nežinojau, kad Rietave elektros lemputės užsidegė tik aštuoneriais metais vėliau nei Manhatane. Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje elektros dar nebuvo, o Rietave buvo“, – stebėjosi T. Venclova.

Tomas Venclova ( g. 1937 m.) – poetas, publicistas, eseistas, vertėjas, literatūros tyrinėtojas. Vilniaus universitete baigė antikinių kalbų ir lituanistikos mokslus, vėliau studijavo Maskvoje, Sankt Peterburge, Tartu. Nuo 2012 metų yra Jeilio universiteto JAV slavistikos profesorius emeritas. Daugiausia dėmesio skyręs eilių kūrimui (jo poezija išversta į kelioliką kalbų), rašytojas nevengia ir šviečiamosios misijos darbų, skirtų naujai pažvelgti į valstybingumą, tautiškumą, kalbą, kultūrą ir kitus aktualius klausimus. Tarp įvairių apdovanojimų yra pelnęs ir Lietuvos nacionalinę premiją.

Reklama
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGimtasis kraštasGynybaĮdomybėsKontaktai
IstorijaKomentaraiKonkursaiKultūra ir žmonėsReklama
LietuvaPasaulisRinkimų maratonasSportas
Šeima ir sveikataŠvietimas
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika