Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
ISTORIJA

Slaptasis Stalino ginklas 

2018 gegužės 16 d. 12:47
SMERŠ vadas Viktoras Abakumovas 1945 metais
SMERŠ vadas Viktoras Abakumovas 1945 metais
svoboda.org nuotraukos

Specialiosios pajėgos „Mirtis šnipams“ arba SMERŠ buvo sukurtos Antrojo Pasaulinio karo metais, kad persekiotų vokiečių šnipus, diversantus ir išaiškintų jiems dirbusius raudonarmiečius. Dar nesibaigus karui SMERŠ peraugo į naują visuotinio teroro įrankį, o karui pasibaigus teroristine veikla užsiėmė ir už sovietų imperijos ribų.

Kaip portale svoboda.org rašo Dmitrijus Volčiokas, SMERŠ sukūrė sudėtingą ir gigantišką sekimo sistemą per kurios girnas perėjo milijonai sovietų piliečių. Kaip apie šias pajėgas pasakė rusų opozicijos politikas Leonidas Gozmanas: „SMERŠ neturėjo gražių uniformų. Tai vienintelis jų skirtumas nuo Waffen SS“.

Apie tai, kaip SMERŠ atlikinėjo svarbiausią savo funkciją – nelojalių raudonarmiečių išaiškinimą, svoboda.org pasakojo teisininkas M. Delagrammatikas: „Į kamerą, kurioje laikyti iš vokiečių nelaisvės ištrūkę kareiviai arba fronto liniją į saviškių pusę perėję partizanai, įėjęs Ypatingojo NKVD skyriaus viršininkas išsirinkdavo vieną, paprastai patį silpniausią, žmogų ir kumščiais išmušdavo jo prisipažinimą. Toliau sekė tyrimas, tribunolas ir bausmė. Mūsų kareivis karo metais atsidūrė tarp dviejų ugnių – išorinio priešo ir bolševikų represinio aparato“.

Milijonai „priešų“

Karo metais NKVD tribunolai nuteisė daugiau nei pustrečio milijono sovietų piliečių. Beveik pusė milijono buvo nuteisti už „kontrrevoliucinę veiklą“, o 217 tūkstančių – sušaudyti. Egzekucijas Ypatingojo NKVD skyriaus (vėliau pavadinto SMERŠ) karininkas atlikdavo prieš raudonarmiečių rikiuotę. Kartais egzekucijas turėdavo įvykdyti patys kareiviai. Palyginimui, per tą patį laiką britų kariniai tribunolai mirties bausmę skyrė 40 kariškių, prancūzų – 102, amerikiečių – 146. Vokiečių tribunolai mirties bausmę skyrė 30 tūkstančių kariškių, maždaug tiek pat karo pabaigoje be teismo sušaudė SS ir karo žandarmerija.

1954 metais tokio paties likimo sulaukė ir SMERŠ vadas, o vėliau MGB ministras Viktoras Abakumovas. Savo kaltės jis niekada nepripažino ir partijos Centro komitetui rašė skundus dėl to, kad jį kankino, t.y. darė tą atį, ką daugybei nelaimėlių darė ne tik jo buvę pavaldiniai, bet ir jis asmeniškai.

Garsiausia SMERŠ auka – dešimtis tūkstančių Vengrijos žydų nuo nacių išgelbėjęs švedų diplomatas Raoulis Wallenbergas, 1945 metais suimtas Budapešte ir Stalino įsakymu nužudytas Maskvoje, veikiausiai 1947 metų liepą. Dešimtys tyrinėtojų, mėginusių atskleisti jo likimą iki šiol susiduria su neįveikiama kliūtimi – FSB kategoriškai atsisako išslaptinti Raoulio Wallenbergo bylą. 2017 metais diplomato dukra padavė FSB į teismą, tačiau pralaimėjo, o 2018 metais atmesta ir apeliacija.

JAV gyvenantis rusų istorikas Vadimas Biršteinas 30 metų tyrinėjo Raoulio Wallenbergo likimą. 2012 metais jo darbą vainikavo knyga „SMERŠ. Slaptasis Stalino ginklas“. Rusijoje jos nesutiko išleisti nei viena leidykla. „Jokių paaiškinimų nesulaukiau. Manau, kad užkliuvo mano, kaip mokslinio konsultanto darbas Raoulio Wallenbergo dukterėčios byloje prieš FSB“, – sakė Vadimas Biršteinas interviu svoboda.org.

Biologas pagal specialybę Vadimas Biršteinas pasakojo, kad pasižymėjo nesugebėjimu nustygti vietoje ir dar jaunystėje susidomėjo istorija. Dėl šio pomėgio jam ne kartą teko turėti reikalų su KGB. 1990 metais jis susipažino su Rusijoje apsilankiusiu Raoulio Wallenbergo broliu, profesoriumi Guy Von Dardelu, sukūrusiu Raoulio Wallenbergo komisiją. Tuo metu komisijoje dirbusiems istorikams pavyko patekti į Ypatingąjį archyvą (dabar – Karo archyvas) ir susipažinti su dokumentais, kurių iki to nebuvo matęs nei vienas civilis. Vadimui Biršteinui pavyko rasti duomenų apie tai, kaip SMERŠ, o vėliau MGB vedė užsieniečių, tarp jų ir Raoulio Wallenbergo, bylas. Nuo tada profesionalus biologas pasišventė SMERŠ nusikaltimų tyrimui.

GOOGLE rekomenduojaStraipsnio tęsinys – žemiau

Anot istoriko, labai nevienareikšmiškai vertintinas ir liūdnai pagarsėjęs SMERŠ vadas Viktoras Abakumovas. Viena vertus, faktai byloja jį buvus neįtikėtinai žiauriu, tačiau Vadimo Biršteino surinkti „sistemos“ žmonių atsiliepimai apie jį buvo neįprastai teigiami, liudijantys bent jau tai, kad žmogus jis veikiausiai buvo protingas. Paslaptis iki šiol gaubia jo kilmę – istorikams nepavyko išsiaiškinti kur jis gimė ir kas buvo jo tėvai. Pats SMERŠ vadas mėgdavo pabrėžti, kad buvo vos ne beraštis darbininkų vaikas, tačiau istorikai teigia, kad toks žmogus nebūtų galėjęs taip aiškiai ir sklandžiai rašyti įsakymus, kaip tai darė Viktoras Abakumovas.

Vadimo Biršteino knyga "SMERŠ. Slpatsis Stalino ginklas" buvo parengta spaudai, bet rusų skaitytojo taip ir nepasiekė.
Vadimo Biršteino knyga "SMERŠ. Slpatsis Stalino ginklas" buvo parengta spaudai, bet rusų skaitytojo taip ir nepasiekė.

Žinoma tiek, kad dar Pilietinio karo metais jis pateko į „čekistų“ talkininkų būrį, o kiek vėliau dalyvavo malšinant valstiečių sukilimą Tambovo srityje, kurio metu prieš sukilusius valstiečius bolševikai naudojo cheminį ginklą. Pasak Vadimo Biršteino, šie įvykiai matyt paveikė jaunuolio psichiką ir būtent jais galima paaiškinti SMERŠ vado žiaurumą.

Galiausiai jį teisė, kaip Lavrentijaus Berijos pakaliką, bet Viktoras Abakumovas, net ir kankinamas, atmetinėjo visus kaltinimus ir tvirtino, kad viską darė tik Josifo Stalino įsakymu. Vadimo Biršteino tyrimai patvirtino, kad Abakumovo ir Wallenbergo bylos buvo susijusios. Bent jau tuo, kad abi kuravo ir su abiem buvo susiję tie patys žmonės – Borisas Solovovas ir Pavelas Grišajevas. Pastarasis ir „užvertė“ Abakumovo bylą. Po Stalino mirties, jo pakalikai Nikita Chruščiovas ir Georgijus Malenkovas nedelsdami liepė įvykdyti Viktoro Abakumovo egzekuciją, kas anot Vadimo Biršteino patvirtina įtarimus, kad buvęs SMERŠ vadas galėjo atskleisti nepageidaujamą tiesą apie tai, kad jo žinybos nusikaltimus laimino politbiuro nariai.

Tuo metu Borisas Solovovas buvo betarpiškai susijęs su Wallenbergo byla. Vadimui Biršteinui Ypatingajame archyve pavyko rasti dokumentus, iš kurių paaiškėjo, kad Maskvoje Raoulis Wallenbergas kalėjo su Holokauste dalyvavusiais aukštais nacių pareigūnais, kurie veikiausiai dirbo sovietų saugumui ir mėgino traukti iš jo informaciją. Istorikas pamėgino susisiekti su pačiu Borisu Solovovu, tačiau tam pasipriešino jo dukra. Vėliau, prašomas Švedijos pasiuntinybės, Borisas Solovovas sutiko atskleisti ką žinojo apie Wallenbergo bylą, tačiau tik gavęs leidimą „iš aukščiau“ – KGB pirmininko Vladimiro Kriučkovo arba paties Michailo Gorbačiovo. Leidimo taip ir nesulaukta.

Vienas įdomiausių liudijimų, su kuriais teko susipažinti Vadimui Biršteinui – SMERŠ generolo Andrėjaus Frolovo atsiminimai. Nuo 1933 metų NKVD tarnavęs Frolovas gyvenimo pabaigoje atvirai kritikavo ne tik stalininę sistemą, kurioje tarnavo, bet ir Vladimiro Putino bei jo sėbrų iš KGB valdžią. Visgi, apie savo buvusį viršininką Abakumovą generolas, kaip ir daugelis kitų „čekistų“, atsiliepė tik teigiamai.

Amžininkų atsiminimai istorikui taip pat suteikė nemažai informacijos apie tai, kaip Abakumovo vadovaujama Ypatingųjų būrių valdyba buvo performuota į SMERŠ. Pirmuosius du metus naujoji tarnyba daugiausiai gąsdino raudonarmiečius „kritiniais momentais“, kad jie nesumanytų bėgti nuo spaudžiančių vokiečių. Po Stalingrado mūšio šie padaliniai suformuoti į daug galingesnę sistemą. Kai Stalinas suprato, kad paniškas bėgimas baigėsi ir frontas stabilizuojasi, gimė SMERŠ – visiškai autonominė karinės kontržvalgybos tarnyba (nors formaliai ir priklausiusi Liaudies gynybos komisariatui), pavaldi asmeniškai jam.

Pagrindiniu SMERŠ taikiniu toliau liko sovietų kariškiai, bet Stalinui savo veiklumą norėjusi parodyti tarnyba „šnipų“ ėmė išaiškinti daugiau. 1945 metais sovietų pajėgoms įžengus į Rytų Europą, SMERŠ gavo ir papildomo darbo – susidoroti su bolševikams nepalankiais vietos veikėjais ir organizacijomis. Anot Vadimo Biršteino, net ir į MGB pavaldumą pervesti daliniai tęsė tą pačią veiklą. Ne vienus metus, jau pasibaigus karui, SMERŠ grobė žmones okupuotose teritorijose ir gabeno juos į kalėjimus Rusijoje. Anot Vadimo Biršteino, ypatingą uolumą šiuo atžvilgiu jie demonstravo Vokietijoje.

Be vilties sužinoti tiesą

Kaip pažymi svoboda.org, Raoulio Wallenbergo giminaičiai veikiausiai neprisišauks teisingumo iš Rusijos arba bent jau tai įvyks dar labai negreitai. Istorikai beveik dešimtmetį (iki 2000 metų), Raoulio Wallenbergo artimųjų prašymu, formulavo klausimynus rusų archyvarams. Geriausiu atveju, Rusija perdavinėdavo Švedijai dokumentus, kurių kilmės niekas nežinojo ir negalėjo patvirtinti, nes nei vieno dokumento nelydėjo archyvinės metrikos duomenys. Švedija mandagiai priimdavo perduodamus dokumentus ir retai beužduodavo papildomus klausimus, o Vladimirui Putinui įsitvirtinus Kremliuje, suprato, kad toliau klausinėti beprasmiška.

SMERŠ generolas Andrėjus Frolovas gyvenimo pabaigoje atvirai keikė ir Josifą Staliną ir Vladimirą Putiną, tačiau apie žiaurumu garsėjusį savo viršininką Viktorą Abakumovą atsiliepė teigiamai.
SMERŠ generolas Andrėjus Frolovas gyvenimo pabaigoje atvirai keikė ir Josifą Staliną ir Vladimirą Putiną, tačiau apie žiaurumu garsėjusį savo viršininką Viktorą Abakumovą atsiliepė teigiamai.

Pasak Vadimo Biršteino, keletą galimai autentiškų dokumentų FSB atskleidė, tačiau jie buvo „iškarpyti“. FSB atskleidė tik tiek, kad 1947 metų liepos 22 – 23 dienomis buvo apklausti Wallenbergo vairuotojas ir kalėjimo kameros kaimynai. Apklausa truko 16,5 valandų. FSB pateiktuose dokumentuose taip pat minima, kad buvo apklaustas ir „kalinys Nr. 7“. FSB neatskleidė, kas jis toks, bet davė užuominų, kad tai „galėjo“ būti pats Wallenbergas. Beje, dokumente kaip tik ir iškirpta „kalinio Nr. 7“ tapatybė ir nepaisant savo pačios archyvarų užuominų, FSB 2 kartus atsisakė atskleisti išcenzūruotąją eilutę.

Pasak paties istoriko, jis nesupranta, ką tokiu keistu būdu bando nuslėpti FSB, kaip ir to, kodėl buvo pateikti kiti cenzūruoti dokumentai. Viena iš jam įtikinamai atrodančių versijų – šiuose dokumentuose galėjo būti paminėtas įsakymas, kuriuo nulemtas „kalinio Nr. 7“ likimas. Kaip jau žinoma, FSB pusę palaikė ir Rusijos teismai, todėl vilties sulaukti atsakymų praktiškai nėra. Raoulio Walenbergo giminaičiai visgi nepraranda vilties ir neoficialiais duomenimis, ketina kreiptis į aukštesnių instancijų teismus Rusijoje ir Švedijoje.

Tuo metu Vadimas Biršteinas iškėlė kitą originalią versiją. Jo manymu, sovietai Raoulį Walenbergą pagrobė ne dėl jo diplomatinės veiklos, o dėl to, kad jis buvo turtingiausios ir įtakingiausios Švedijoje giminės narys ir už jo paleidimą tikėjosi „išsimušti“ sovietams palankesnę Švedijos poziciją. Pasak Vadimo Biršteino, įdomios informacijos apie Wallenbergų šeimos santykius su sovietų Rusija gali atsirasti ir Švedijos archyvuose. Pasak rusų istoriko, Švedijos pasyvumas Raoulio Wallenbergo pagrobimo metu ir greitai pasigirdusios užuominos į pritarimą versijai, kad jis žuvo Budapešte, patvirtina jo iškeltą versiją.

Svoboda.org priminė, kad savo archyvus atvėrė Ukraina ir tai leidžia tikėtis, kad Rusija kada nors pasielgs taip pat. Tačiau Vadimas Biršteinas mano, kad tokios viltys – pernelyg optimistinės, nes NKVD paslapčių dabartinis Rusijos saugumas neatskleis, kol Rusijoje neišauš nauja epocha.

DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"