Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
ISTORIJA

Simono Daukanto epocha 

2018 gruodžio 14 d. 16:46
Simono Daukanto portretas. Dailininkas Jonas Zenkevičius. Apie 1850 m. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas.
Simono Daukanto portretas. Dailininkas Jonas Zenkevičius. Apie 1850 m. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas.
Aloyzo Petrašiūno nuotrauka.

Šis rašinys skiriamas ne Simono Daukanto biografijai, o išskirtiniams jos momentams, kuriuos galima suvokti tik per epochos prizmę. Epocha pavergtoje šalyje visada buvo įvairialypė: vienais atvejais ji skatino priešintis, kitais – prisitaikyti. Tad kuriantis žmogus turėjo gyventi dvilypį gyvenimą: vienoks buvo vidinis, kitoks – išorinis gyvenimas.

Simonas Daukantas su dideliu vargu pasiekė savo tikslą – įsidarbino pagrindiniame Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės archyve, tačiau ten jo rankos buvo surištos. Caro valdžios įstatymai draudė viešinti archyvo dokumentus, o nuorašai ir išrašai nesugulė į atskirus leidinius. Šiandien S. Daukantą galime laikyti rašytoju, istoriku, kalbininku, publicistu, tautosakininku, 15 metų Sankt Peterburge dirbusiu įvairiose lietuvių tautai reikalingose srityse.

Apibendrindamas jo darbus kalbininkas, Ilinojaus universiteto Čikagoje profesorius Giedrius Subačius naujausioje savo knygoje, 2018 metais Lietuvos istorijos instituto išleistoje studijoje „Simono Daukanto Rygos ortografija (1827–1843)“ teigia: „Per ilgą kūrybinį gyvenimą Daukantas dažnai, vos ne nuolatos kaitaliojo ortografiją, bet niekada – kalbos ideologijos. Pasirinkta ideologija jam buvo svarbiau už ortografiją, ortografija derinta prie pirmosios. Daukantui buvo svarbu skleisti žinią, kad storiausias kieno nors lietuviškai parašytas sekuliarus veikalas, Lietuvos istorija, apskritai egzistuoja ir yra pilna lietuvių kalbos.“

Taigi kas skatino S. Daukantą veržtis į Rusijos šiaurinę sostinę, kurioje dėl klimato, svetimos kalbos ir valdiškų „teroro laikų“ įstatymų jis nesijautė savas ir reikalingas? Kas vertė jį, pasak rašytojos Kristinos Sabaliauskaitės, „kolaboruoti“, ir dar kartu su Teodoru Narbutu, kuris apskritai nematė Piterio archyvų?

Nauji dokumentai, Baltarusijos istoriko Aleksandro Fedutos ir šio straipsnio autorės rasti Maskvos ir Sankt Peterburgo archyvuose, pateikia naujų duomenų apie S. Daukantą ir jį supusius asmenis, t. y. apie epochą, kurioje labai sunkiomis sąlygomis dirbo šie „kolaborantai“, o XIX amžiaus antrojoje pusėje ir ypač pabaigoje jie, užpildę Rusijos sostinės intelektualias erdves, skleidė žinias apie savo kalbą, raštą ir knygą išsaugojusią tautą, tuo iš apačios formuodami nuomonę apie nepagrįstus Rusijos vyriausybės, uždraudusios lietuvišką raštą ir kalbą, veiksmus.

Darbas Valdančiajame senate

Valdantysis senatas – aukščiausiasis Rusijos imperijos įstatymų leidybos ir valstybės valdymo organas, kuris, nori to ar nenori, tuo metu labiausiai buvo susijęs su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) istorija. Po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo, 1795 metais, imperatorės Jekaterinos II įsakymu iš Varšuvos į Valdantįjį senatą Sankt Peterburge buvo atvežtas LDK dokumentų archyvas (Lietuvos didžiojo kunigaikščio kanceliarijos knygos arba Lietuvos Metrika (LM).

Lietuvos didžiojo kunigaikščio kanceliarijos archyvas, pradėtas formuoti XIV amžiaus pabaigoje, buvo svarbiausias teisės aktų rinkinys, kurį sudarė privilegijos bajorams, sritims, miestams, diplomatiniai ir finansiniai dokumentai, teismų sprendimai, korespondencija, kariuomenės sąrašai, pareigūnų paskyrimai, teismų knygos, seimų ir konfederacijų nutarimai, instrukcijos, dvarų, seniūnijų, ekonomijų inventoriai, 1765 metais sudarytos genealoginės lentelės, žemėlapiai, planai ir kita. Tai buvo dokumentai, ekonomiškai ir politiškai svarbūs Rusijos imperijai.

Skaityti ir suvokti lotynų, rusėnų, lenkų kalbomis rašytus tekstus galėjo tik išsilavinę darbuotojai, ne tik gerai mokantys kalbas, bet ir gerai susipažinę su istorija, teise, o tokių Rusijos universitetai nerengė. Vilniaus universiteto istorikai ir teisininkai domėjosi LM, bet neturėjo galimybių ja naudotis, pašaliniai žmonės buvo neprileidžiami.

Vilniaus universitete į teisę pasukęs S. Daukantas siekė dirbti su Lietuvos istorijos šaltiniais. Dar Vilniaus gimnazijoje jis susipažino su Pranciškumi Malevskiu, vienu artimiausių Adomo Mickevičiaus draugų, o vėliau ir giminaičiu (jų žmonos buvo seserys Šimanovskos). S. Daukantas ir universitete teisę studijavęs P. Malevskis 1822 metais laikė egzaminus moralinių ir politinių mokslų magistro laipsniui gauti ir abu jį gavo. Tai buvo aukštas mokslinis laipsnis, suteikiantis teisę dėstyti universitete ir kilti mokslo laiptais, tačiau P. Malevskiui susiklosčiusios aplinkybės neleido to įgyvendinti, o S. Daukantas savo tikslą įžvelgė konkrečioje veikloje, tačiau, kaip žinoma, Rygos generalgubernatoriaus kanceliarijoje prie archyvų jis nebuvo prileistas. Buvusiam filomatui ir filaretui bei tremtiniui P. Malevskiui (Vilniaus universiteto rektoriaus Simono Malevskio sūnui) Sankt Peterburgas nebuvo priešiškas. Remiantis Baltarusijos istoriko A. Fedutos tyrimais, atliktais Maskvos archyvuose, P. Malevskiui 1828 metų birželio 18 dieną (visos datos pateiktos naujuoju, t. y. dabartiniu, stiliumi) pavyko įsidarbinti Valdančiojo senato 3-iojo departamento 1-ajame skyriuje LM metrikanto (vedėjo) Mickailo Truškovskio padėjėju.

Simono Daukanto epocha

A. Fedutos paskelbtuose dokumentuose rašoma, kad P. Malevskis, siūlydamas savo kandidatūrą, neturėjo jokių pažinčių, tik savo gabumus: „…iš visų, prašiusių tada metrikanto padėjėjo vakansijos Metrikoje po atitinkamų egzaminų paaiškėjo, kad visų gabiausias yra Malevskis, atkreipęs į save ypatingą dėmesį nuodugniomis lotynų kalbos ir senųjų rankraščių žiniomis.“

Tuo pat metu P. Malevskis dirbo ir Jo imperatoriškosios didenybės Antrajame skyriuje, kur spaudai buvo rengiamas Vakarų gubernijų įstatymų rinkinys. Pažymima, kad jis tai darė savanoriškai, be jokio atlyginimo.

Prie šio rinkinio rengimo prisidėjo ir buvęs universiteto profesorius, filomatų ir filaretų teismų procese atleistas iš Vilniaus universiteto profesoriaus pareigų, teisininkas Ignotas Danilavičius. Abu valdžiai atrodė nepatikimi ir 1830 metais (Lietuvoje vykstant sukilimui) buvo sekami bei apklausiami. 1834-ųjų spalio 24 dieną P. Malevskis jau buvo rūmų patarėjas, metrikantas. Pasak A. Fedutos, jis būrė aplink save mokančius kalbas ir išmanančius istoriją buvusio Vilniaus universiteto studentus. Vilniaus gimnazijos ir universiteto bendramokslis, gabumu ir stropumu išsiskiriantis S. Daukantas, be abejo, nebuvo išimtis.

Būtent P. Malevskio kviečiamas ir rekomenduotas S. Daukantas pradėjo bandyti įsidarbinti Valdančiajame senate. O tai buvo ne taip paprasta. Tiesa, egzaminų laikyti nereikėjo, tačiau buvo tikrinamos visos aplinkybės, visi gyvenimo periodai. Lietuvos valstybės istorijos archyve yra 1834 metų gruodžio 31 dieną suformuota byla pavadinimu „Teisingumo ministro paliepimu dėl pateikimo duomenų apie kolegijos asesorių Simoną Daukantą“ ir prierašas pieštuku: „Ar nėra kokių nors pėdsakų apie dalyvavimą buvusiame maište Vakarų gubernijose.“

Duomenys apie S. Daukantą pradėti rinkti gruodžio pradžioje ar dar anksčiau. Byloje yra įvairūs raštai, formuliarinis sąrašas, įvardyti atostogų periodai. Be abejo, visa tai buvo tikrinama. Taigi tik po šių patikrų 1835-ųjų kovo 19 dieną S. Daukantas tapo admiraliteto ekspedicijos tarnautoju Valdančiojo senato Pirmojo departamento kanceliarijoje. Kodėl ne LM archyve? Naujai rasti dokumentai Sankt Peterburge liudija, kad tuo metu LM archyvas buvo tikrinamas, ir jokie darbai ten nevyko. Dokumentuose teigiama: „Dėl Vilniuje ir Žemaitijos apskrityse paplitusio piktavališko dokumentų klastojimo, siekiant įrodyti bajorišką rangą, 1833-ųjų gruodį caro paliepimu nutarta: siekiant užkirsti kelią tolesniems metrikų ir aktų knygų klastojimams, įsteigti 3 ypatingas komisijas: vieną – Vilniaus, Gardino gubernijoms ir Bialystoko sričiai, kitą – Kijevo, Volynės ir Podolės (sritims) ir trečią – Mogiliovo, Vitebsko ir Minsko.“

Tačiau „Komisija, įsteigta peržiūrėti ir sutvarkyti Lenkų Metriką Valdančiojo senato Trečiajame departamente“, darbą pradėjo tik 1835 metų spalio 23 dieną. Jai vadovauti buvo paskirtas metrikantas P. Malevskis.

Šiandien Simoną Daukantą galime laikyti rašytoju, istoriku, kalbininku, publicistu, tautosakininku, 15 metų Sankt Peterburge dirbusiu įvairiose lietuvių tautai reikalingose srityse.

Tai buvo P. Malevskio tarnybinės karjeros pradžia. Komisijoje dirbo du jo padėjėjai, abu – Vilniaus universiteto auklėtiniai. Archyvo bylas reikėjo sutvarkyti pagal numerius, metus, sutikrinti lapus, sunumeruoti arba pernumeruoti ir atlikti kitus techninius darbus. 1837 metais komisija baigė darbą, vadinasi, dokumentai buvo patikrinti ir sudėti į lentynas, tad vasario 18 dieną ji buvo uždaryta. Tada iš naujo buvo formuojami skyriai ir 1837-ųjų balandžio 13 dieną S. Daukantas tapo Lietuvos metrikos archyvo metrikanto, t. y. P. Malevskio, padėjėju.

Archyvas buvo Valdančiojo senato Trečiojo departamento Pirmajame skyriuje. A. Feduta teigia, kad Maskvos dokumentuose (jie netrukus bus paskelbti) yra duomenų apie tai, jog P. Malevskis rūpinosi, kad S. Daukantas būtų apdovanotas, pagerbtas. Sankt Peterburgo archyvo dokumentai liudija, jog P. Malevskis ir toliau būrė Vilniaus universiteto auklėtinius, ne vieną jų rasime LM bendradarbių sąrašuose.

S. Daukantui, tikėtina, reikėjo pagalbos. Ypač kai 1841 metų vasario 19 dieną Chersono (Ukraina) karo ligoninėje po pakartotinio tardymo nusižudė jo brolis Aleksandras, įtariamas bendravęs su Simono Konarskio organizacijos dalyviu Motiejumi Lovickiu ir, manoma, žinojęs svarbių faktų. Šis įvykis pasiekė carą: nusižudė, vadinasi, kaltas. Žinant caro valdžios budrumą ir elgesį panašiomis aplinkybėmis, sunku patikėti, kad Valdančiojo senato tarnautojas liko nepastebėtas. Ir kartu dar rimčiau atrodo S. Daukanto sukurta epitafija ant jo mamos antkapinio paminklo, kurį jis 1843 metais atvežė iš Sankt Peterburgo ir padėjo ant mamos Kristinos Daukantienės kapo Lenkimų bažnyčios šventoriuje: „1795 metais buvo garsiame mūšyje prie Liepojos kartu su vyru ir trimis dieveriais“, t. y. vyro broliais.

Pasak istoriko Vytauto Merkio, „taip sužinome, kad Daukantų šeima, Simonui esant vos dvejų metų, dalyvavo Kosciuškos sukilime ir sukilėlių žygyje į Liepoją. Šeimoje buvo kalbama, kad Daukantienė vežė maistą sukilėliams ir pakliuvo į kautynių sūkurį, kulkoms zvimbiant, gulėjo griovyje.“ Po brolio žūties šis įrašas įgauna kitą prasmę. Juk tai pagerbimas visų kovotojų dėl laisvės, tarp jų – ir brolio! Ar tai buvo saugu? Rusijos vadžios įstatymai draudė žandarams ir kitiems pareigūnams be aukščiausiosios valdžios (t. y. generalgubernatoriaus) leidimo brautis į kapines ir bažnyčių vidų, Tačiau, kaip žinoma, buvo visko. Taigi rizikos buvo, ir S. Daukanto poelgis šiomis aplinkybėmis yra daugiau nei drąsus.

Įsidarbinęs Valdančiajame senate Sankt Peterburge S. Daukantas jau galėjo naudotis LDK archyvu, tačiau skelbti jo dokumentus, kaip minėta, draudė Rusijos imperijos valdininko darbo taisyklės. Be abejo, dėl to, o ne dėl noro parodyti, kad yra daug rašančių lietuviškai, jis visus savo parengtus leidinius vadovėlių rengimo, tautosakos, žodyno, beletristikos, žemės ūkio patarimų srityse skelbė pasivadinęs slapyvardžiais. Pasak istoriko Zigmanto Kiaupos, „todėl ypač įdomus ir beveik unikalus yra S. Daukanto patyrimas. S. Daukantas prasiskverbė prie LM kaip istorijos šaltinio lyg ir iš vidaus, ir iš ten stengėsi įvesti į mokslinę apyvartą jos medžiagą, nederindamas savo veiksmų su LM saugotojais“.

Beje, taip pat elgėsi ir P. Malevskis, jo LM metrikos išrašų yra Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekos rankraštyne. S. Daukantas visiems primindavo, kad jo pavardė neturi būti viešinama. „Ponas Kraševskis blogai padarė mane pagyręs „Athenaeum“, dėl šios priežasties aš galiu netekti vietos, nes iš tikrųjų ne aš siunčiau, o mano viršininkas“, – rašė jis 1842 metų liepos 27 (15) dieną Teodorui Narbutui. Taigi, be savo tiesioginio darbo sudarant LM rodykles, sąrašus, vykdant įvairius užklausimus, faktų patikrinimus ir pan., S. Daukantas nelegaliai bandė įvesti LM medžiagą į mokslo apyvartą. Jis darė LM išrašus (žinomi 4 didelės apimties teminiai rinkiniai), siuntė juos T. Narbutui ir kitiems. Gyvendamas Svirlaukyje (Latvijoje, netoli Jelgavos) jis baigė rengti Žemaitijos privilegijų rinkinį, tikėdamasis, kad jį išleis laikinasis šio dvaro savininkas Petras Smuglevičius. S. Daukanto patarimais naudojosi ne vienas to meto tyrinėtojas, tačiau tai nustatyti trukdo jau minėtas S. Daukanto atsargumas.

Simonas Daukantas spruko nuo akylos Vilniaus generalgubernatoriaus akies į ramesnę Kuršo guberniją, kur Petro Smuglevičiaus dvare manė įkurti lietuvių kultūros centrą, leisti laikraštį.

Pagrindinė vertybė – laisvė

Vartydamas jau gerokai po S. Daukanto mirties išleistus jo raštus, daugiausia susiduri su žodžiu „laisvė“. Jo pirmojo istorijos veikalo „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“, parašyto 1822 metais, įvade yra dedikacija: „Atsakau savo kernotojams, jog aš ne dėl mokytų vyrų ir galvočių, bet dėl tų motinų rašiau, kurios geba savo vaikams darbus jų bočių prabočių pasakoti, o be raštų daug kartų apsirinka.“ Ši knyga persunkta kovų su kryžiuočiais vaizdų, vis pabrėžiant lietuvių ir žemaičių priesaiką nevergauti:“ Kurs lietuvis leis šiandien save svetimu vergu užrašyti? Jei rūstose ir kruvinose dienose mokėjo lietuviai, žemaičiai save ginti nuo galybės visos Europos, pergalėję šiandien visus savo neprietelius savo kantrybe žino, kaip toliau turi save ginti ir užlaikyti.“

S. Daukanto kultūros istorija „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ cenzūrai neužkliuvo ir buvo išleista 1845 metais Petrapilyje (taip lietuviškai anuomet buvo vadinamas Sankt Peterburgas) Jokūbo Laukio slapyvardžiu. Tačiau 1855 metais slaptasis cenzorius, stačiatikių šventiku tapęs kunigas, lietuvis Antanas Petkevičius dar kartą ėmėsi „Būdo“.

Taigi A. Petkevičius dar kartą perskaitė „Būdą“, jam ši knyga pasirodė pavojinga, todėl turėjo būti uždrausta. Jis suvokė, kad pasakodamas apie laisvą ūkininkavimą senovės gadynėje S. Daukantas kalba apie nūdieną, baudžiavą, priespaudą. Tai nuomonei pagrįsti jis pateikė septynias „Būdo“ citatas – visas apie laisvę. Esą net mirtis geriau už vergovę. „Keliauk, vargali, laimingai į antrą gyvenimą, kuriame nebnovys tavęs daugiaus nei kraugerys vokytis, nei pasalus gudas, bet tau tenai abudu vergaus amžinai“, – senovės lietuviai linkėjo mirusiajam.

Žinoma, J. Laukio pradėta ieškoti ir po kurio laiko susigriebta. „...turiu garbę pranešti, kad, kaip visi mano, knygoje pažymėtas rašytojo vardas Laukys yra išgalvotas, o ją parašė kažkoks Kontautas. Sakoma, kad jis ilgai gyveno Varnių m. pas vyskupą Volončevskį, užsiiminėdamas lietuvių senovės tyrinėjimu ir tik prieš trejetą mėnesių dėl pablogėjusios sveikatos persikėlė į Kuršą, Mintaujos apylinkes, kad ten galėtų naudotis mediko Smuglevičiau patarimais“, – 1855-ųjų spalio 3 (rugsėjo 22) dieną Kauno gubernatorius pranešė Vilniaus generalgubernatoriui.

Tačiau ne dėl sveikatos bėdų S. Daukantas kėlėsi į Svirlaukį. Jia spruko nuo akylos Vilniaus generalgubernatoriaus akies į ramesnę Kuršo guberniją, kur Petro Smuglevičiaus dvare manė įkurti lietuvių kultūros centrą, leisti laikraštį.

Svirlaukyje tuo metu gyveno Mikalojus Akelaitis, lankydavosi Maskvos, Tartu ir kituose universitetuose studijavę studentai. S. Daukanto „Būdo“ byla baigėsi jos uždraudimu. „...Aš nuolankiai prašau duoti nurodymą slaptai sekti, kad knyga žemaičių kalba „Budą Senowęs-Letuwiu“ nebūtų knygynuose pardavinėjama, o jeigu pasirodytų jos naujas leidimas, – kad tuoj būtų pranešta Jūsų žiniai, o Jūs – man“, – 1855 metų spalio 23 (11) dieną Vilniaus generalgubernatorius įpareigojo Kauno gubernatorių. Pasak V. Merkio, tai buvo vienas pirmųjų leidinių, iki spaudos uždraudimo atsidūrusių lietuviškų draudžiamų knygų sąraše. Taigi S. Daukantas turėjo slėptis, nes Lietuvoje galėjo prasidėti apklausa, tardymas, o gal net tremtis į kitas gubernijas. Juolab kad visa tai vyko karo su Turkija metu. Karo, kurio priedangoje Adomas Mickevičius tolimame Konstantinopolyje (dabar – Stambulas) siekė suvienyti lenkų legionus ir, padedant turkams, traukti Rusijon bei ginklu atkurti Abiejų Tautų Respubliką. Deja, nesėkmingai, 1855 metų lapkričio 26 dieną Konstantinopolyje jis mirė.

S. Daukantas nedalyvavo sukilimuose, nekvietė kautis ginklu, jo ginklas buvo kalba, išsilavinimas, laisva piliečių bendruomenė – „ūkė“. Tačiau ten, Svirlaukyje, toje pačioje aplinkoje, buvo ir jaunų balsų, teigiančių: „Vėliau, mano brangus, mielas Antanai, / Kai išsivadavimo šūkis suskambės, / Ne Maskvos ar Lenkijos vardu, Bet sukilėlių vardu, būk kovojančių gretose!“ Tai jauno poeto Eduardo Daukšos 1858 metais parašyto eilėraščio „Mes vienos puokštės du žiedai“ eilutės, skirtos draugui Antanui Valickiui. Ne tik jis, bet ir kiti Svirlaukio svečiai aktyviai kovėsi sukilėlių gretose1863 metais.

Lapkričio 20 dieną mes, grupė mokytojų, švietimo ir kultūros darbuotojų, vykome į Pskovą, o iš ten – į Piterį pagerbti S. Daukanto atminimo ir susitikti su lietuviškų mokyklų bendruomenėmis. Sankt Peterburge galvojome ne tik apie S. Daukanto epochą, bet ir apie mūsų laikotarpį. Šias dvi epochas skiria keli šimtai metų, bet mūsų pareigos – tos pačios. Kokios? Į šį klausimą turėtume atsakyti kiekvienas sau, gal būt vartydamas S. Daukanto „Raštus“.

GOOGLE rekomenduoja
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika