Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
ISTORIJA

Signataro Petro Klimo giminės medis: knygnešiai, lenktynininkai ir revoliucionieriai (I dalis) 

2018 balandžio 10 d. 15:34
Signataras Petras Klimas (sėdi) su šeima /
Signataras Petras Klimas (sėdi) su šeima /
Remigijaus Gulbino archyvo nuotrauka

Ši, pirmoji, publikacija pasakoja apie Nepriklausomybės Akto signataro Petro Klimo artimuosius, kurių buvimą ir šilumą jis nuolat juto: su vienais likimas jį buvo ilgam išskyręs, o su kitais – jau ir nebeleido susitikti.

Pasidalyti prisiminimais ir pasakojimais apie šiuos žmones sutiko P. Klimo brolio Sergijaus anūkas, Vasario 16-osios klubo vadovas, informatikos inžinierius Remigijus Gulbinas.

Bernardas Klimas.
Bernardas Klimas.

Žandaras niršta – jį suka aplink pirštą

Signataro P. Klimo tėvas Bernardas šeimoje buvo antrasis sūnus. Tėvai, stambūs ūkininkai, vyresniajam pažadėjo ūkį, o Bernardą išsiuntė mokytis į Seinų kunigų seminariją. Vyresnysis staiga mirė ir Bernardui po dviejų kursų teko mesti mokslus ir grįžti į Kušliškius tvarkyti ūkio, padėti tėvams.

Po tėvo mirties viskas atiteko Bernardui. 1883 metais jis vedė kaimynę iš Šilavoto kaimo Eleną Rašytinytę. Su ja susilaukė sūnų Sergijaus (1885–1941), Adolfo (1889–1985), Petro (1891–1969) ir dukters Marijos (1896–1931).

B. Klimas pragyveno neilgai, 43-ejų mirė nuo džiovos. Elena liko su trimis paaugliais ir dukrele, dar nešiojama ant rankų. Ir 300 margų (150 hektarų) žemės...

Klimai ne tik ūkininkavo, bet ir prisidėjo platinant lietuviškas knygas. Sodyboje labai sumaniai buvo įrengtos didelės spaudinių slėptuvės. Viena klėtyje, kambarėlyje, kuriame laikyta mėsą. Antra – gyvenamajame name, maisto produktų sandėliuke.

Namų spinta buvo prikrauta rusiškų, lenkiškų ir vokiškų knygų. Valdžios atstovams jos nekėlė jokio įtarimo. Tačiau spintą apsukus, prieš akis atsiverdavo lietuviškų leidinių eilės. Nors buvo įtariami ir tikrinami, Klimai sugebėdavo caro žandarus išradingai apsukti aplink pirštą.

Elena pritarė vyro veiklai, pati įsitraukė į spaudos platinimą. Nešė knygas į Kalvariją arba iš ten parsinešdavo į namus. Eidavo pėsčia, knygas įvyniojusi į maršką kaip kūdikį, iškišdavo čiulptuką.

Net ir vyrui mirus iki 1905-ųjų iš Rytprūsių grįždavo su lietuviškais spaudiniais. Klimų berniukai prieš pamokas nunešdavo knygas Kalvarijos bažnyčios klebonui.

Remigijus Gulbinas / Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka
Remigijus Gulbinas / Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

„Logiška: vaikas bijo pamokų, tai, neva, eina pasimelsti, kad jam geriau sektųsi. Ten gaudavo naujų knygų. Jos buvo platinamos per kunigus arba patikimus kaimynus“, – teigė R. Gulbinas.

Tėvo priesakas žmonai

Jau žinodamas, kad serga nepagydoma liga, Bernardas prisakė žmonai: „Daryk, ką nori, bet kad vaikai išeitų mokslus.“ Sergijus pirmasis išvažiavo į Starapolės gimnaziją (dabar – Marijampolės Rygiškių Jono gimnazija).

Kušliškiuose: Konstancija Klimienė su sūnumi Gediminu ir Petru Klimu 1913m.
Kušliškiuose: Konstancija Klimienė su sūnumi Gediminu ir Petru Klimu 1913m.

Petras su Adolfu iš pradžių mokėsi Liudvinave. Prižiūrimi E. Klimienės mamos, ten baigė pradžios mokyklą. Paskui tėvas abu įtaisė Marijampolėje.

„Tą gimnaziją baigė net šeši Nepriklausomybės akto signatarai, taip pat Jonas Jablonskis, Vincas Kudirka ir daugelis kitų Lietuvos šviesuolių. Kai kurie dalykai buvo dėstomi lietuvių kalba. Būgštaudama, kad kraštas nesulenkėtų, caro valdžia suteikė tam tikrų laisvių, be to, siekta privilioti ir daugiau mokinių.

Litvomaniškos idėjos ten buvo labai gyvos. Pasiturinčių Suvalkijos ūkininkų vaikai buvo kur kas geriau išsilavinę nei kiti mokiniai. Iš Prūsijos gaudavo lietuviškų ir vokiškų knygų“, – pasakojo R. Gulbinas.

Nors buvo įtariami ir tikrinami, Klimai sugebėdavo caro žandarus išradingai apsukti aplink pirštą.

Sergijus iki Pirmojo pasaulinio karo spėjo baigti agronomijos mokslus Kijeve ir Sankt Peterburge. Įgijo žemės ūkio praktikos Danijoje, Švedijoje, Olandijoje ir Vokietijoje. O Adolfas, paskui jį ir Petras, patraukė į Maskvą. Pirmasis 1912–1916 metais su pertraukomis studijavo teisę ir pedagogiką Maskvos miesto Alfonso Šaniavskio liaudies universitete, Petras baigė teisės studijas Maskvos universitete.

Paragavo kalėjimo duonos

Motina E. Klimienė su dukra Maryte liko Kušliškiuose. Per Pirmąjį pasaulinį karą užėję vokiečiai nusiaubė ūkį, rekvizavo gyvulius.

„Sergijus tuo metu jau buvo vedęs mano senelę Konstanciją Aleksaitę. Kai buvau mažas, ji man pasakojo, kad 1914 ar 1915 metais keliolika dienų yra sėdėjusi vokiečių kalėjime – už atsišaukimų klijavimą. Kaip įdomu, ką tik vedęs vyras – Petrapilyje, o jo žmona su vaikais likusi pas anytą“, – kiek stebėjosi K. Aleksaitės-Klimienės anūkas.

Sergijus Klimas.
Sergijus Klimas.

Sergijus su Konstancija susilaukė dviejų vaikų: 1912-aisiais jiems gimė Gediminas, o 1915 metais – dukra Aldona, R. Gulbino mama.

„Konstancija buvo kilusi iš Suvalkijos Aleksų, kurie Lietuvai davė daug nusipelniusių asmenybių: agronomą, gydytoją, mokytoją, botaniką, žemės ūkio ministrą ir Veterinarijos akademijos įkūrėją. Na, o labiausiai „nusipelnęs“ kraštui, buvo Konstancijos pusbrolis revoliucionierius Zigmas Aleksa-Angarietis“, – juokėsi LŽ pašnekovas.

Su seserimi nespėjo atsisveikinti

Prastos karo metų sąlygos Rusijoje skatino lietuvius burtis. Mezgėsi bendros pažintys. Broliai įsitraukė į Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti veiklą. „Radosi Maskvos, Sankt Peterburgo, Kijevo, Voronežo lietuvių grupelės. Tada broliai ir susipažino su Antanu Smetona, Jonu Basanavičiumi“, – pasakojo P. Klimo giminaitis.

Kai karas baigėsi, Lietuvoje buvo baisi suirutė. Sergijus grįžo į ūkį Kušliškiuose, Petras iki lenkų intervencijos pasiliko Vilniuje, o Adolfas apsistojo Kaune. 1923-iaisiais Užsienio reikalų ministerijos pavedimu P. Klimas pradėjo diplomatinę tarnybą Italijoje, o po dvejų metų – Prancūzijoje.

Viena 1932-ųjų nuotrauka įamžino Klimų giminės susitikimą Kaune. Kadangi brolius skyrė ne tik miestai, bet ir valstybių sienos, tokie susibūrimai buvo ypač reti.

Jauniausias Bernardo ir Elenos vaikas Marija nugyveno trumpiausiai. Ji baigė Marijampolės mokytojų seminariją, ištekėjo į Joniškį už Kamantausko. Ten mokytojavo.

Kad sutaupytų pinigų ūkiui, S. Klimas važiuodavo padirbėti į Skandinavijos šalis. Ten buvo pripažįstamas rusiškas agronomo diplomas.

„Marija mirė visiškai netikėtai, šeimai net nespėjus su ja atsisveikinti. 1931-ųjų išvakarėse Marytė atvažiavo į Kauną švęsti Kalėdų, pasijuto blogai. Per daug nesiskųsdama nuėjo į Raudonojo Kryžiaus ligoninę. Matyt, ten jai nustatė pūlingą apendicitą, ir per operaciją mirė. Šeimai tai buvo didžiulis smūgis“, – pasakojo R. Gulbinas.

Mirtis buvo greitesnė

Agronomas Sergijus į Lietuvą parvažiavo per Pirmąjį pasaulinį karą. Kurį laiką tarnavo karinėje intendantūroje, rūpinosi žemės ūkio produktų tiekimu kariuomenei.

„Grįžęs į tėviškę mėgino atstatinėti ūkį. Tačiau pašlijo sveikata. Šeimoje, ypač po tėvo Bernardo mirties, tiesiog tvyrojo baimė susirgti plaučių uždegimu arba tuberkulioze“, – pasakojo R. Gulbinas.

Kad sutaupytų pinigų ūkiui, S. Klimas važiuodavo padirbėti į Skandinavijos šalis. Ten buvo pripažįstamas rusiškas agronomo diplomas. 1925 metais Sergijų pakvietė dirbti į Žemės ūkio ministeriją. Geras specialistas kilo karjeros laiptais ir 1940 metais jau ėjo referento pareigas. Dabar jos prilygsta ministro patarėjui.

„Todėl jo pavardė – pats mačiau dokumentus – atsidūrė tremiamų žmonių sąrašuose. Ko gero, būtų išvežtas birželio 14 dieną“, – spėjo S. Klimo anūkas.

Vis dėlto mirtis buvo greitesnė. S. Klimas turėjo baidarę, kurią laikė pas žmones Lampėdžiuose. Atžingsniavęs iš namų Žemutiniuose Kaniūkuose, ja dažnai irdavosi į Obelynę kitame Nemuno krante. Ten lankydavo artimą bičiulį gamtininką prof. Tadą Ivanauską.

1941-ųjų balandžio pradžioje, ledams dar neišėjus, Sergijaus irkluojama valtelė apvirto. Išsikapanoti pavyko, tačiau netrukus jis susirgo plaučių uždegimu ir mirė.

„Dėl šios priežasties mūsų šeima vienintelė iš Klimų išvengė sovietų represijų. Beveik visa Gulbinų giminė buvo išvežta. Senelį irgi būtų trėmę su šeima. Tačiau kai tėvo neliko, sovietams šeima jau buvo neįdomi“, – aiškino R. Gulbinas.

Monte Karlas baigėsi Lenkijoje

Tarpukariu S. Klimas įkūrė Lietuvos motociklistų klubą, buvo Automobilių klubo ir Aeroklubo valdybų narys. „Senelis buvo nemažas pramuštgalvis. Su dideliu greičio mėgėju dailininku Adomu Galdiku jiedu sėdo į šio „Audi“ ir išvažiavo į Italiją, lankėsi prie Vezuvijaus“, – pasakojo anūkas. Ta kelionė toli gražu nebuvo paskutinė.

Pirmą sykį, užklupti nakties Lenkijoje, automobilį sudaužė atsitrenkę į... karvę. Antras mėginimas taip pat baigėsi Lenkijoje – automobilis nepataisomai sugedo.

Su bičiuliais Sergijus net du kartus ketino dalyvauti garsiosiose Monte Karlo automobilių lenktynėse. Abu mėginimai buvo nesėkmingi. Pirmą sykį, užklupti nakties Lenkijoje, automobilį sudaužė atsitrenkę į... karvę. Antras mėginimas taip pat baigėsi Lenkijoje – automobilis nepataisomai sugedo.

Klimas veda Klimanskaitę

A. Klimas, 1918-aisiais grįžęs į Lietuvą, iškart pradėjo bendradarbiauti lietuviškoje spaudoje: „Lietuvos aide“, „Lietuvos ūkininke“, „Varpe“, „Trimite“ ir kituose leidiniuose. Labai rūpinosi metodine mokymo medžiaga, parengė vadovėlių.

A. Klimas buvo literatas, padedamas J. Tumo-Vaižganto įkūrė Lietuvos žurnalistų sąjungą, būrė ir rašytojus. Dirbo Seimo redaktoriumi ir referentu, jo autoritetas ir patirtis buvo labai vertinami.

Klimų šeimos gyvenimo akimirkos II albumas

Švietimo ministerijoje susipažino su savo būsimąja žmona Elena Klimanskaite. 1928 metais Vytauto bažnyčioje juodu sutuokė J. Tumas-Vaižgantas. Pora susilaukė Gailutės Elenos ir Laimučio Petro.

„1944 metais, jausdamas, kad gali nukentėti, Adolfas su šeima pasitraukė į Vokietiją. Vėliau iškeliavo į JAV, gyveno Klivlende, ten ir mirė 1985 metais“, – pasakojo R. Gulbinas.

1944 metai: Adolfas jau svarsto trauktis į Vakarus, o ką tik į laisvę vokiečių paleistam Petrui likimas rengia naują išmėginimą. / Remigijaus Gulbino archyvo nuotrauka
1944 metai: Adolfas jau svarsto trauktis į Vakarus, o ką tik į laisvę vokiečių paleistam Petrui likimas rengia naują išmėginimą. / Remigijaus Gulbino archyvo nuotrauka

Sugraudino žinia apie Romą Kalantą

1944-ųjų pavasarį broliams Adolfui ir Petrui buvo lemta trumpai pabūti kartu. Vienas jų susitikimas įamžintas nuotraukoje: Adolfas jau svarsto trauktis į Vakarus, o ką tik į laisvę vokiečių paleistam Petrui likimas rengia naują išmėginimą.

Amerikoje A. Klimas rašė tuometinei išeivių spaudai, bendradarbiavo su čikagiškių dienraščiu „Naujienos“. Duktė Gailutė Elena mirė 2014 metais, sūnus Laimutis Petras Klimas šiuo metu gyvena Floridoje.

Klimų šeimos gyvenimo akimirkos.

Iš Gailutės Klimaitės atsiminimų apie tėvą („Lietuvis žurnalistas“, 1993, JAV): „Jis labai nekentė bet kokios diktatūros ir žmonių išnaudojimo. Tikėjo, kad visi žmonės turi savo teises, kurios privalo būti lygiai gerbiamos. Nemėgo pasipūtėlių, žeminančių už save silpnesnius ar vargingesnius. Kalbėdavo, kad yra labai svarbu gyvenime stengtis niekad niekam blogo nedaryti.

Adolfas Klimas Klivlende.
Adolfas Klimas Klivlende.

Nors jautrus buvo, bet nenorėjo per daug jausmų rodyt. Tik vieną kartą neišlaikė ir stovėjo su ašaromis, tekančiomis per veidą. Tai buvo Romui Kalantai susideginus.

Adolfas Klimas buvo labai kuklus ir tylus asmuo. Nesiveržė jis priekin, visuomet džiaugėsi kitų žmonių pasisekimais bei laimėjimais, ypač kai jie dirbo Lietuvai. Mylėjo jis Lietuvą visa savo buitimi, atidavė jai širdį ir darbą.

Baigiantis jo ilgo, 96 metų, gyvenimo dienoms Clevelend‘e, Ohio, kai ligoninėje buvo jau visai nusilpęs, paklaustas, ar žino, kur esąs, atsakė:

– Aš Lietuvoje.“

Reklama
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika