Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Gimtasis kraštasKultūra ir žmonėsŠeima ir sveikataSportasŠvietimasĮdomybėsRinkimų maratonas
ISTORIJA

Signataro Petro Klimo giminė – po didinamuoju stiklu (III dalis) 

2018 balandžio 29 d. 15:00
Vienas retesnių susitikimų, 1932-ieji: (sėdi iš kairės) Konstancija Klimienė, Petras Klimas, Elena Klimienė. (Stovi iš kairės) Gediminas Klimas, Aldona Klimaitė, Sergijus Klimas. / 
Vienas retesnių susitikimų, 1932-ieji: (sėdi iš kairės) Konstancija Klimienė, Petras Klimas, Elena Klimienė. (Stovi iš kairės) Gediminas Klimas, Aldona Klimaitė, Sergijus Klimas. / 
Remigijaus Gulbino archyvas

Nepriklausomybės Akto signatarui, diplomatui Petrui Klimui (1891–1969) teko nepaprastas likimas. Jo gyvenimas geografiniu požiūriu, sakytum, judėjo lyg švytuoklė – iš Lietuvos į Rytus, iš ten – atgal į Vakarus. Tada, širdį draskančiomis aplinkybėmis, vėl atgalios, į priešingą pusę.

Pirmą kartą į Rytus ji keliavo siekti aukštojo mokslo – baigė teisę Maskvoje. Lietuvos atkūrimo darbai grąžino Petrą namo. Vėliau – įtvirtinti savo šalį pasaulio valstybių šeimoje – važiavo į Vakarus, čia beveik 20 metų atidavė diplomatiniam darbui. Sučiuptas gestapo, vežamas iš vieno kalėjimo į kitą, pamažu artėjo tėvynės link. Po trumpos atvangos Kaune, netrukusios nė metų, vėl buvo išvežtas į Rytus. Tik jau gerokai toliau – prie Čeliabinsko. Grįžo visiškai praradęs sveikatą, nusilpusia rega, sergantis sunkios formos cukralige.

Dėdė Petras apsirengdavo išeiginius drabužius, pasirišdavo kaklaraištį ir iš Vaižganto gatvės nusileisdavo į centrą, „Metropolyje“ pavalgydavo kompleksinius pietus. Ten turėjo rezervuotą staliuką.

Prisiminimais apie „dėdę“ Petrą ir jo artimuosius su „Lietuvos žinių“ skaitytojais pasidalijo P. Klimo brolio Sergijaus anūkas, Vasario 16-osios klubo vadovas, informatikos inžinierius Remigijus Gulbinas.

Šešiolika kalėjimų iki brangios Tėvynės

– Tarpukario diplomato Antano Liutkaus sūnus Perkūnas, gyvenantis Prancūzijoje, vos sulaikė ašaras pasakodamas, kad po sovietų okupacijos vieni lietuvių diplomatai buvo „ištremti“ į Žydrosios pakrantės rojų, o P. Klimui teko toks baisus likimas. Kodėl gestapas juo susidomėjo?

– Klausiau to istorikų. Kiek žinau, P. Klimas iš Paryžiaus siųsdavo prezidentui Antanui Smetonai laiškus, įspėjančius apie fašizmo grėsmę. Tada Europos lyderiai daugmaž normaliai pripažino Adolfą Hitlerį – demokratiškai išrinktas, Vokietija pastatyta ant kojų.

Tačiau P. Klimas įžvelgė kraštutinio nacionalizmo pavojų. Regis, apie tai bus šiurkščiai ir gana garsiai leptelėjęs. Ko gero, dėl to vokiečiai jo ir ėmėsi.

Priešingu atveju, kam būtų įdomus neegzistuojančios valstybės pareigūnas?! Net ne ministras, o tik diplomatas. Gestapas P. Klimą tampė per 16 kalėjimų. Su kitais diplomatais taip nesielgta.

– P. Klimas 1954 metų sausį iš tremties grįžo į Kauną. Kodėl jo nesunaikino lageriuose, tarkime, kaip signataro Prano Dovydaičio?

– Man regis, tai sėkmės dalykas. Štai Petro svainės Barboros vyrą pulkininką Praną Lesauskį sušaudė pakeliui į Baltarusiją. Galbūt lėmė subjektyvios priežastys, tarkime, nesitvardantys sargybiniai.

O P. Klimą tremtyje saugojo kiti kaliniai. Žinojo, kas jis toks. Iš pradžių kartu su visais kirto mišką prie Čeliabinsko, vėliau buvo paskirtas gaminti karstus. Lentpjūvėje, po stogu, o ne miške. Todėl ir išliko.

Tapo dailide, įgijo specialybę. Tačiau sveikatą prarado negrįžtamai. Prasidėjo cukraligė, akių katarakta. Net keista, kad grįžo gyvas.

Virtuviniai pokalbiai – neminint pavardžių

– Kada sužinojote, kad esate signataro giminaitis?

– Matyt, gana anksti, vaikystėje. Nes dar nesupratau, kas tai yra. (Nusišypso.) Kad dėdė Petras – viskas aišku, o kas tas „signataras“ – nelabai.

– Tačiau tas žodis buvo minimas šeimoje?

– Taip, bet tyliai. Šeimoje buvau pagrandukas, kol vyresnieji būdavo mokykloje, visur vaikščiodavau su mama. Prisimenu: lankomės pas dėdę Petrą, daug bendraujame, tačiau kai pasirodo Aleksandras Stulginskis arba Juozas Urbšys – jie gana dažnai užsukdavo – mane iškart uždaro į virtuvę, pas Barborą, kurios nemėgau. Ir kalbasi vieni – be jokių liudininkų.

Jau buvau septynerių, todėl galėjau ką nors išplepėti. Prie manęs niekas neminėdavo jokių pavardžių.

Virtuvėje – kitas reikalas. Joje rinkosi moterys, stambių valdininkų žmonos, grįžusios iš tremties. Ten man būdavo smagu, nes jos pasakojo apie savo vaikystę.

Iš mažumės norėjau būti pilotu. Vienos moteriškės vyras buvo Lietuvos karo lakūnas, pirmasis iššokęs parašiutu virš Kauno. Tad ji man atrodė tikras autoritetas. Vis dėlto niekas nesakė nei savo vardų, nei pavardžių. Net per virtuvinius pokalbius.

Apie Sibirą P. Klimas išvis nepasakojo. Matyt, skaudi tema. O gal bijojo. Žinojome, kad Lesauskių name, kuriame po tremties jis glaudėsi, įrengta klausymosi aparatūra. Nes anapus Vaižganto gatvės matomoje viloje „Eglutė“, kurią P. Klimas su Juozu Tumu-Vaižgantu statėsi tarpukariu, gyveno saugumiečiai, karininkų. Tad klausytis pokalbių buvo nesudėtinga.

Esu jo klausinėjęs, tarkime, ar matė Leniną. (Nusijuokia). Juk dalyvavo Rusijos ir Vokietijos taikos derybose Brest-Litovske. Sakė matęs Vladimirą Bonč-Brujevičių.

Karlo Marxo „Kapitalą“ buvo skaitęs originalo kalba. Aiškino, kad tai visai kas kita, nei man mokykloje pasakoja. Manau, marksistinių idėjų jaunimas pasigavo dar Marijampolės gimnazijoje. Viena vertus, nekentė ypač nesimpatiškos caro valdžios. Antra vertus, po 1905 metų revoliucijos ekonominė padėtis Lietuvoje buvo itin prasta. Vaikai norėjo kitos valdžios, kitos tvarkos.

Jaunimas dalijosi knygomis, atvežtomis iš Vokietijos. Dėl to iš Suvalkijos kilo ir tokie veikėjai kaip Antanas Sniečkus, Zigmas Angarietis, Karolis Požėla, Juozas Greifenbergeris.

Istorikai neskaito istorijos knygų

– Kaip jam 7-ojo dešimtmečio viduryje pavyko parašyti tokius išsamius atsiminimus („Iš mano atsiminimų“, Lietuvoje išleista 1990 metais) – už geležinės uždangos, supamam saugumiečių, neturint jokių dokumentų? Juk visa jo biblioteka, užrašai liko Prancūzijoje.

– Man tai irgi didelis klausimas. Neįtikima – skaitai ir kyla įspūdis, kad tai perrašyti dokumentai. Manau, jam labai pagelbėjo pokalbiai su J. Urbšiu ir A. Stulginskiu.

Paminėsiu kitą įdomų faktą, susijusį su P. Klimo knyga. Joje autorius gana tiksliai aprašo, kur Vokietijoje saugomas Vasario 16-osios aktas. Niekas tų puslapių neperskaitė! Istorikai neskaito istorijos knygų! (Juokiasi).

Kai Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Liudas Mažylis atrado Aktą, aplankiau jį, parodžiau tas ištraukas. Žmogus net aiktelėjo. (Nusijuokia). Šitiek istorikų lankėsi tame archyve, parašytos ištisos disertacijos...

– Kaip P. Klimo atsiminimų rankraštis pateko į JAV?

– Rankraščio mikrofilmą Gabrielius Landsbergis įdėjo savo žmonai į rankinuką. Jai nė nenutuokiant. Atkeliavę iš Australijos į Kauną, Landsbergiai lankėsi pas dėdę Petrą, paskui išskrido tiesiai į JAV. Mikrofilmas kaip niekur nieko perėjo visus tikrinimus ir muitines. Tik nusileidus Amerikoje G. Landsbergis žmonai pasakė, ką padaręs: „Dabar duok man tą mikrofilmą iš savo rankinuko.“

Šią istoriją mudu su broliu Ramūnu sužinojome palyginti neseniai, prieš gerą dešimtmetį. Papasakojo Gabrieliaus brolis prof. Vytautas Landsbergis. O kas tą rankraštį nufotografavo, neturiu žinių.

Pernelyg pavojingas visuomenei

– Koks P. Klimo šeimos likimas? Labai netikėtai 1957 metais mirė jo žmona Bronė Mėginaitė-Klimienė. Ar jie bent kartą buvo susitikę?

– Ne. Šeima visą laiką gyveno Paryžiuje. Kai P. Klimas grįžo iš tremties į Lietuvą, prašė, kad valdžia leistų šeimai susijungti. Kitaip tariant, išleisti jį pas žmoną ir vaikus. Rašė laiškus Justui Paleckiui. Sulaukė kategoriško „ne“.

Neleido ir prie NKVD trėmimo dokumentų. J. Paleckis ar A. Sniečkus buvo uždėję vizą: „Per daug pavojingas visuomenei. Atmesti.“

Žmona Bronė mirė per operaciją, man regis, ginekologinę. Tačiau ne itin sudėtingą. P. Klimui tada prasidėjo juodos depresijos laikas. Ir viltis išvažiuoti galutinai žlugo. Suprato, kad pas vaikus jo tikrai neišleis.

Juolab jog dukra Eglė Klimaitė tada jau buvo ištekėjusi už diplomato Rene Fourier-Ruelle ir su vyru gyveno Laose, Vietname. Dominikos Respublikoje Rene tapo ambasadoriumi. Regis, iki šiol ten gyvena jų duktė Daphne. Kai Eglės vyras netikėtai mirė, ji persikraustė į Paryžių.

Kadangi buvo išsaugojusi diplomatinį pasą, nuo 1963-iųjų vos ne kasmet atvažiuodavo pas tėvą į Lietuvą. Negana to, kai Nikita Chruščiovas atvažiavo į Suvienytųjų Nacijų Organizaciją sakyti savo garsiosios kalbos, Eglė mėgino prasibrauti prie jo, prašyti sugrąžinti P. Klimą į šeimą. Nepavyko.

Tada visi skrydžiai į Vilnių vyko per Maskvą. Maskvoje vėl prašėsi priimama pas SSRS lyderį, stengėsi patekti bent jau į Centro Komitetą. Tačiau ją pasitikdavo tik kažin kokie „klapčiukai“. Tuo viskas ir baigėsi.

– P. Klimo anūkė Daphne, regis, garsėja kaip menininkė. Nors duomenų internete labai šykštu. O kaip gyvenimas susiklostė signataro vaikams?

– Eglė visą laiką gyveno Paryžiuje, po tėvo mirties į Lietuvą buvo grįžusi gal tik kartą. Mirė 2008-aisiais senelių prieglaudoje. Paskutinius metus praleido vienatvėje. Santykiai su broliu Petru, regis, buvo šaltoki. Jo žmona Žiba Klimienė gal net daugiau bendravo su Egle.

Petras Klimas jaunesnysis, „Pita“, man visada atrodė toks laisvas menininkas. Net nežinau, ką yra baigęs, ar apskritai ką nors studijavo. Petras su Žiba vaikų neturi. Žiba ilgą laiką buvo Lietuvos radijo korespondentė Paryžiuje. P. Klimas jaunesnysis niekada nevažiavo į Sovietų Lietuvą – kategoriškai.

Pradėjo lankytis milicija

– Ne tik jūs lankydavotės pas P. Klimą, dėdė irgi užsukdavo į jūsų namus. Ką pamenate iš ano laiko?

– Dėdė Petras apsirengdavo išeiginius drabužius, pasirišdavo kaklaraištį ir iš Vaižganto gatvės nusileisdavo į centrą, „Metropolyje“ pavalgydavo kompleksinius pietus. Su J. Urbšiu ir A. Stulginskiu ten turėjo jiems rezervuotą staliuką.

Pamenu, kai dar studijavau Kauno politechnikos instituto (dabar – Kauno technologijos universitetas) Elektronikos fakultete, užbėgdavau į „Metropolį“ užkąsti – stovėdavau ilgiausioje eilėje. O jiems būdavo rezervuota. (Nusijuokia). Ir nieko nepadarysi.

Petro Klimo gimtinė

Tada ateidavo pas mus išgerti kavos ir vėl ramiai grįždavo namo. Taip būdavo bent porą kartų per savaitę.

– O kur jūs gyvenote?

– Tarnybiniame bute Kanto gatvėje, Kraujo perpylimo stotyje. Mano tėvas Juozas Gulbinas buvo tos stoties direktorius.

Kai JAV pasirodė P. Klimo prisiminimai, niekas nežinojo, kokiu būdu jie ten pateko. O mes – vieninteliai giminaičiai. Tiesa, dar buvo B. Lesauskienė. Tačiau jos namo pirmame aukšte po karo gyveno rusų šeimos. Stebėta ir iš „Eglės“ vilos kitapus gatvės. „Priežiūra“ tikrai buvo gera.

Todėl mūsų butą pradėjo lankyti milicija. Neva dėl triukšmo, kurį esą kėliau. Mokiausi 1-ojoje vidurinėje (vėliau – Komjaunimo, dabar – „Aušros“ gimnazija). Po pamokų grįždavau namo ir tikrai nelakstydavau.

Be to, mūsų butas buvo trečiame aukšte, o kituose nuolat zujo kraujo donorai ir stoties personalas. Nebuvo kur lakstyti, nebuvo net kiemo.

Milicininkai įžengdavo į butą, ir jiems būtinai reikėdavo pereiti visus kambarius – svetainę, virtuvę, miegamąjį. Gal esama ko nors, prie ko būtų galima prisikabinti, – gal kokia dauginimo įranga ar fotoaparatūra, gal spausdinama, kopijuojama. Nieko nerasdavo, nes nieko ir neturėjome. Bet lankė mus gerą pusmetį.

Apskritai tėvai sovietų valdžiai atrodė nepatikimi. Tėveliui vis siūlė stoti į komunistų partiją. Šis to nedarė. Du kartus buvo tardomas saugumo. Kaltintas tuo, kad dirbdamas stotyje esą miškiniams Kėdainių rajone tiekė tvarsliavą ir vaistus. Broliai ir mama išvežti, o jis šelpia partizanus, teikia medicininę pagalbą sužeistiesiems. Man tėvelis niekada neprisipažino, ar tikrai taip darė.

O mamą net vedė sušaudyti. Buvo likusi viena su mažamečiais vaikais namie, Žemuosiuose Kaniūkuose, kai atėjo NKVD karininkas. Pasakęs, kad šeima slepia ir šelpia partizanus, išsivedė į pamiškę. Mama tai prisimindavo labai fragmentiškai.

Ir praėjus daugybei metų ji, pamačiusi NKVD uniformą, mėlyną kepurę bei kelnes, imdavo visa drebėti. Todėl mūsų namuose nebuvo jokio mėlynos spalvos audinio.

1947 metais Kauno apygardos teismas tą karininką nuteisė sušaudyti. Pasirodo, buvo padaręs siaubingų nusikaltimų. Mamai teko liudyti teisme. Jo bijojo gal net labiau nei to susitikimo namie.

Tėvelis kaip nusipelnęs gydytojas gavo iš profsąjungos poilsinį kelialapį į Bulgarijos kurortą. Labai didelis užsienis. (Nusišypso). Saugumas neišleido.

Net praėjus daugybei metų mama, pamačiusi NKVD uniformą, mėlyną kepurę ir kelnes, imdavo drebėti. Todėl mūsų namuose nebuvo jokio mėlynos spalvos audinio.

O mamos niekada neišleido pas brolį Gediminą į Ameriką. 17 metų iš eilės teikė prašymą. Galiausiai vienas SSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatas, socialistinio darbo didvyris, kurį tėvelis gydė, asmeniškai laidavo, kad A. Gulbinienė sugrįš iš JAV. Ten lankėsi tą vienintelį kartą. Tad mūsų šeima visada buvo po didinamuoju stiklu.

Sovietiniais laikais rašant savo biografiją ištremtų ar užsienyje gyvenančių artimųjų šiukštu nevalia buvo minėti. Man reikėjo slaptumo kategorijos, kad galėčiau lankytis karinėse gamyklose, nes Energetikos institute dirbau darbą, susijusį su karine pramone. Kategorijos negavau. Jau pirmame skyriuje pasakė: nė neprašyk! Viską žinojo.

Giminystės sąsajos

Signataro Petro Klimo tėvas Bernardas šeimoje buvo antras sūnus. Tėvai, stambūs ūkininkai, vyresniajam pažadėjo ūkį, o Bernardą išsiuntė mokytis į Seinų kunigų seminariją. Vyresnysis staiga mirė, tad Bernardui po dviejų kursų teko mesti mokslus ir grįžti į Kušliškius. Po tėvo mirties viskas atiteko Bernardui. 1883 metais jis vedė kaimynę iš Šilavoto kaimo Eleną Rašytinytę. Su ja susilaukė sūnų Sergijaus (1885–1941), Adolfo (1889–1985), Petro (1891–1969) ir dukters Marijos (1896–1931). Jau žinodamas, kad serga nepagydoma liga, Bernardas prisakė žmonai: „Daryk, ką nori, bet kad vaikai išeitų mokslus.“ Sergijus pirmasis išvažiavo į Starapolės gimnaziją (dabar – Marijampolės Rygiškių Jono gimnazija). Petras ir Adolfas iš pradžių mokėsi Liudvinave. Vėliau tėvas abu įtaisė Marijampolėje. Sergijus iki Pirmojo pasaulinio karo spėjo baigti agronomijos mokslus Kijeve ir Sankt Peterburge. Įgijo žemės ūkio praktikos Danijoje, Švedijoje, Olandijoje ir Vokietijoje. O Adolfas, paskui jį ir Petras, patraukė į Maskvą. Pirmasis 1912–1916 metais su pertraukomis studijavo teisę ir pedagogiką Maskvos miesto Alfonso Šaniavskio liaudies universitete, Petras baigė teisės studijas Maskvos universitete. Sergijus per Pirmąjį pasaulinį karą jau buvo vedęs Konstanciją Aleksaitę. Jie susilaukė dviejų vaikų: 1912-aisiais gimė Gediminas, o 1915 metais – dukra Aldona, Remigijaus Gulbino mama. Kai karas baigėsi, Lietuvoje buvo baisi suirutė. Sergijus grįžo į Kušliškius, mėgino atkurti ūkį, tačiau pašlijo sveikata. Kad sutaupytų pinigų ūkiui, S. Klimas važiuodavo padirbėti į Skandinavijos šalis. Ten geras žemės ūkio specialistas kilo karjeros laiptais ir 1940 metais jau ėjo ministerijos referento pareigas. „Todėl jo pavardė – pats mačiau dokumentus – atsidūrė tremiamų žmonių sąrašuose. Ko gero, būtų buvęs išvežtas birželio 14 dieną“, – spėjo S. Klimo anūkas R. Gulbinas. Vis dėlto mirtis buvo greitesnė. 1941-ųjų balandžio pradžioje, ledams dar neišėjus, Sergijaus irkluojama valtelė apvirto Nemune. Išsikapanoti pavyko, tačiau netrukus jis susirgo plaučių uždegimu ir mirė. „Dėl šios priežasties mūsų šeima vienintelė iš Klimų išvengė sovietų represijų. Beveik visa Gulbinų giminė buvo išvežta. Senelį irgi būtų trėmę su šeima, tačiau kai tėvo neliko, sovietams šeima jau buvo neįdomi“, – aiškino R. Gulbinas. Jo teigimu, Adolfas su šeima 1944 metais pasitraukė į Vokietiją. Vėliau iškeliavo į JAV, gyveno Klivlande, ten ir mirė 1985 metais. Jo duktė Gailutė Elena mirė 2014 metais, sūnus Laimutis Petras Klimas šiuo metu gyvena Floridoje.

Reklama
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGimtasis kraštasGynybaĮdomybėsKontaktai
IstorijaKomentaraiKonkursaiKultūra ir žmonėsReklama
LietuvaPasaulisRinkimų maratonasSportas
Šeima ir sveikataŠvietimas
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika