Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
ISTORIJA

Signataro liudijimą Landsbergis į JAV išvežė žmonos rankinuke (II dalis) 

2018 balandžio 17 d. 14:00
Petras Klimas po tremties / 
Petras Klimas po tremties / 
Remigijaus Gulbino archyvo nuotrauka

Nepriklausomybės akto signatarui, diplomatui Petrui Klimui (1891–1969) teko nepaprastas likimas. Jo gyvenimas geografiniu požiūriu, sakytum, judėjo švytuokle – iš Lietuvos į Rytus, iš ten – atgal ir į Vakarus. Tada, širdį draskančiomis aplinkybėmis, vėl atgalios, į priešingą pusę...

Pirmą kartą į Rytus keliavo aukštojo mokslo – baigė teisę Maskvoje. Lietuvos atstatymo darbai jį grąžino namo. Tada – įtvirtinti savo šalį pasaulio valstybių šeimoje – važiavo į Vakarus, čia beveik 20 metų atidavė diplomatiniam darbui.

Paminėsiu kitą įdomų faktą, susijusį su P. Klimo knyga. Joje jis gana tiksliai aprašo, kur Vokietijoje saugomas Vasario 16-osios aktas. Niekas tų puslapių neperskaitė! Istorikai neskaito istorijos knygų!

Sučiuptas Gestapo, vežamas iš vieno kalėjimo į kitą, pamažu artėjo tėvynės link. Po trumpos atvangos Kaune, netrukusios nė metų, vėl buvo išvežtas į Rytus. Tik jau gerokai toliau – prie Čeliabinsko. Grįžo visiškai praradęs sveikatą, nusilpusia rega, sergantis sunkia cukraligės forma.

Prisiminimais apie „dėdę“ Petrą su LŽ skaitytojais pasidalijo P. Klimo brolio Sergijaus anūkas, Vasario 16-osios klubo vadovas, informatikos inžinierius Remigijus Gulbinas. I-ąją pasakojimo dalį galite rasti ČIA.

16-a kalėjimų iki brangios Tėvynės

– Tarpukario diplomato Antano Liutkaus sūnus Perkūnas, gyvenantis Prancūzijoje, vos sulaikė ašaras pasakodamas, kad po sovietų okupacijos vieni lietuvių diplomatai buvo „ištremti“ į Žydrosios pakrantės rojų, o P. Klimui teko toks baisus likimas. Kodėl Gestapas juo susidomėjo?

– Klausiau to istorikų. Kiek žinau, P. Klimas iš Paryžiaus siųsdavo prezidentui Antanui Smetonai laiškus, įspėjančius apie fašizmo grėsmę. Adolfą Hitlerį tada Europos lyderiai daugmaž normaliai pripažino: demokratiškai išrinktas, Vokietija pastatyta ant kojų.

Tačiau P. Klimas įžvelgė kraštutinio nacionalizmo pavojų. Regis, apie tai bus stambiai ir gana garsiai leptelėjęs. Ko gero, dėl to vokiečiai jo ir ėmėsi.

Nes priešingu atveju – kam būtų įdomus neegzistuojančios valstybės pareigūnas?! Net ne ministras, o tik diplomatas. Gestapas P. Klimą tampė per 16 kalėjimų. Su kitais diplomatais taip nesielgta.

– P. Klimas 1954 metų sausį iš tremties grįžo į Kauną. Kodėl jo nesunaikino lageriuose, tarkime, kaip signataro Prano Dovydaičio?

– Man regis, sėkmės dalykas. Štai Petro svainės Barboros vyrą pulkininką Praną Lesauskį sušaudė pakeliui į Baltarusiją. Galbūt, lėmė subjektyvios priežastys, tarkime, nesitvardantys sargybiniai.

O P. Klimą tremtyje saugojo kiti kaliniai. Žinojo, kas jis toks. Iš pradžių kartu su visais kirto mišką prie Čeliabinsko, o paskui buvo paskirtas gaminti karstus. Lentpjūvėje, po stogu, o ne miške. Todėl ir išliko.

Tapo dailide, įsigijo specialybę. Tačiau sveikatą prarado nesugrąžinamai. Prasidėjo cukraligė, akių katarakta. Net keista, kad grįžo gyvas.

Virtuviniai pokalbiai – neminint pavardžių

– Kada sužinojote, kad esate signataro giminaitis?

– Matyt, gana anksti, vaikystėje. Nes dar nesupratau, kas tai yra. (Nusišypso.) Kad dėdė Petras – viskas aišku, o kas tas „signataras“ – nelabai.

– Tačiau tas žodis buvo minimas šeimoje?

– Taip, bet tyliai. Šeimoje buvau pagrandukas, kol vyresnieji mokykloje, visur vaikščiodavome su mama.

Būdavo taip: lankomės pas dėdę Petrą, daug bendraujame, tačiau kai pasirodo Aleksandras Stulginskis arba Juozas Urbšys – jie nuolat ir gana dažnai užsukdavo – mane iškart uždaro į virtuvę, pas Barborą, kurios nemėgau. Jie kalbėdavosi vieni – be jokių liudininkų.

Jau buvau septynerių, todėl galėjau ką nors išplepėti. Prie manęs nebuvo minimos jokios pavardės.

Virtuvėje – kitas reikalas. Joje rinkosi moterys, stambių valdininkų žmonos, grįžusios iš tremties. Ten man būdavo smagu, nes jos pasakojo apie savo vaikystę.

Iš mažumės norėjau būti pilotas. Vienos moteriškės vyras buvo Lietuvos karo lakūnas, pirmasis iššokęs parašiutu virš Kauno. Tad ji man atrodė tikras autoritetas. Vis dėlto niekas nesakė nei savo vardų, nei pavardžių. Net per virtuvinius pokalbius.

O apie Sibirą P. Klimas nepasakojo visai. Matyt, skaudi tema. O gal ir bijojo. Žinojome, kad Lesauskių name, kur po tremties jis glaudėsi, įrengta pasiklausymo aparatūra. Nes anapus Vaižganto gatvės matoma vila „Eglutė“, kurią P. Klimas su Juozu Tumu-Vaižgantu statėsi tarpukariu, buvo apgyvendinta saugumiečių, karininkų. Tad pasiklausyti pokalbių nebuvo sudėtinga.

Esu jo klausinėjęs, tarkime, ar matė Leniną. (Nusijuokia). Juk dalyvavo Rusijos ir Vokietijos taikos derybose Brest Litovske. Sakė matęs Vladimirą Bonč-Brujevičių.

Karlo Marxo „Kapitalą“ buvo skaitęs originalo kalba. Sakė, kad tai visai kas kita, nei man mokykloje pasakoja. Manau, marksistinių idėjų jaunimas pasigavo dar Marijampolės gimnazijoje. Viena vertus, nekentė ypač nesimpatiškos caro valdžios. Antra, po 1905 metų revoliucijos ekonominė padėtis Lietuvoje buvo itin prasta. Vaikai norėjo kitos valdžios, kitos tvarkos.

Jaunimas dalijosi knygomis, atvežtomis iš Vokietijos. Dėl to iš Suvalkijos kilo ir tokie veikėjai kaip Antanas Sniečkus, Zigmas Angarietis, Karolis Požėla, Juozas Greifenbergeris.

Pamačiusi NKVD uniformą, mėlyną kepurę ir kelnes, mama imdavo drebėti. Todėl mūsų namuose nebuvo jokio mėlynos spalvos audinio.

Istorikai neskaito istorijos knygų

– Kaip jam 7-ojo dešimtmečio viduryje pavyko parašyti tokius detalius atsiminimus („Iš mano atsiminimų“, Lietuvoje išleista 1990 metais) – už geležinės uždangos, supamam saugumiečių, neturint jokių dokumentų? Juk visa jo biblioteka, užrašai liko Prancūzijoje.

– Man tai irgi didelis klausimas. Neįtikima – skaitai ir kyla įspūdis, kad tai perrašyti dokumentai. Manau, jam labai pagelbėjo pokalbiai su J. Urbšiu ir A. Stulginskiu.

Paminėsiu kitą įdomų faktą, susijusį su P. Klimo knyga. Joje jis gana tiksliai aprašo, kur Vokietijoje saugomas Vasario 16-osios aktas. Niekas tų puslapių neperskaitė! Istorikai neskaito istorijos knygų! (Juokiasi).

Kai Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Liudas Mažylis atrado Aktą, aplankiau jį, parodžiau tas ištraukas. Žmogus net aiktelėjo. (Nusijuokia). Šitiek istorikų lankėsi tame archyve, parašytos ištisos disertacijos...

– Kaip tad P. Klimo atsiminimų rankraštis pateko į JAV?

– Rankraščio mikrofilmą Gabrielius Landsbergis įdėjo į savo žmonos rankinuką. Jai nė nenutuokiant. Atkeliavę iš Australijos į Kauną, Landsbergiai lankėsi pas dėdę Petrą, paskui išskrido tiesiai į JAV. Mikrofilmas kaip niekur nieko praėjo visus tikrinimus ir muitines. Tik nusileidus Amerikoje G. Landsbergis žmonai pasakė, ką padaręs: „Dabar duok man tą mikrofilmą iš savo rankinuko.“

Šią istoriją mudu su broliu Ramūnu sužinojome palyginti neseniai, prieš gerą dešimtmetį. Papasakojo Gabrieliaus brolis prof. Vytautas Landsbergis.

O kas tą rankraštį išfotografavo, neturiu žinių.

Pernelyg pavojingas visuomenei

– Koks P. Klimo šeimos likimas? Labai netikėtai 1957 metais mirė jo žmona Bronė Mėginaitė-Klimienė. Ar jie bent kartą buvo susitikę?

– Ne. Šeima visą laiką gyveno Paryžiuje. O kai P. Klimas grįžo iš tremties į Lietuvą, prašė, kad valdžia leistų šeimai susijungti. Kitaip tariant, kad jį išleistų pas žmoną ir vaikus. Rašė laiškus Justui Paleckiui. Kategoriškas „ne“.

Neleido ir prie NKVD trėmimo dokumentų. J. Paleckis ar A. Sniečkus yra uždėję vizą: „Per daug pavojingas visuomenei. Atmesti.“

Žmona Bronė mirė per operaciją, man regis, ginekologinę. Tačiau ne itin sudėtingą. P. Klimui tada prasidėjo juodos depresijos laikas. Ir viltis išvažiuoti galutinai žlugo. Suprato, kad pas vaikus jo tikrai neišleis.

Negana to, kai Nikita Chruščiovas buvo nuvažiavęs į Suvienytų Nacijų Organizaciją sakyti tos savo garsiosios kalbos, ji mėgino prie jo prasibrauti, prašyti P. Klimo grąžinimo į šeimą. Nepavyko.

Juolab kad dukra Eglė Klimaitė tada jau buvo ištekėjusi už diplomato Rene Fourier-Ruelle ir jiedu su vyru gyveno Laose, Vietname. Dominikos Respublikoje Rene tapo ambasadoriumi. Regis, iki šiol ten gyvena jų duktė Dafnė (Daphne). Eglės vyras netikėtai mirė. Tada Eglė persikraustė į Paryžių.

Kadangi buvo išsaugojusi diplomatinį pasą, nuo 1963-ųjų vos ne kasmet atvažiuodavo pas tėvą į Lietuvą. Negana to, kai Nikita Chruščiovas buvo nuvažiavęs į Suvienytų Nacijų Organizaciją sakyti tos savo garsiosios kalbos, ji mėgino prie jo prasibrauti, prašyti P. Klimo grąžinimo į šeimą. Nepavyko.

Tada visi skrydžiai į Vilnių vyko per Maskvą. Maskvoje vėl prašėsi priimama pas SSRS lyderį, stengėsi patekti bent jau į Centro Komitetą. Tačiau ją pasitikdavo tik kažkokie „klapčiukai“ ir viskas tuo baigėsi.

– P. Klimo anūkė Dafnė, regis, garsėja kaip menininkė. Nors duomenų internete labai šykštu. O kaip signataro vaikai?

– Eglė visą laiką gyveno Paryžiuje, po tėvo mirties į Lietuvą buvo grįžusi gal tik kartą. Mirė 2008-aisiais senelių prieglaudoje. Paskutinius gyvenimo metus praleido vienatvėje. Su broliu Petru, regis, santykiai buvo šaltoki. Jo žmona Žiba Klimienė gal net daugiau bendravo su Egle.

Petras Klimas jaunesnysis, „Pita“, man visada atrodė toks laisvas menininkas. Net nežinau, ką yra baigęs, ar apskritai ką nors studijavo. Petras su Žiba vaikų neturi. Žiba ilgą laiką buvo Lietuvos radijo korespondentė Paryžiuje. P. Klimas jaunesnysis niekada nevažiavo į Tarybų Lietuvą – kategoriškai.

Remigijus Gulbinas - signataro Petro Klimo brolio Sergijaus anūkas / Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka
Remigijus Gulbinas - signataro Petro Klimo brolio Sergijaus anūkas / Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Šeima po didinamuoju stiklu

– Ne tik jūs lankydavotės pas P. Klimą, bet ir jis užsukdavęs į jūsų namus. Ką pamenate iš ano laiko?

– Dėdė Petras apsirengdavo išeigai, pasirišdavo kaklaryšį ir iš Vaižganto gatvės nusileisdavo į centrą, „Metropolyje“ pavalgydavo kompleksinius pietus. Su J. Urbšiu ir A. Stulginskiu ten turėdavo jiems rezervuotą staliuką.

Pamenu, dar studijavau Kauno politechnikos instituto (dabar – Kauno technologijos universitetas) Elektronikos fakultete, užbėgdavau į „Metropolį“ užkąsti – stovėdavau ilgiausioje eilėje. O jiems būdavo rezervuota. (Nusijuokia). Ir nieko nepadarysi.

Tada ateidavo pas mus išgerti kavos ir vėl ramiai grįždavo namo. Taip būdavo bent porą kartų per savaitę.

– O kur jūs gyvenote?

– Tarnybiniame bute Kanto gatvėje, Kraujo perpylimo stotyje. Mano tėvas Juozas Gulbinas buvo tos stoties direktorius.

Milicija įžengdavo į butą, ir jiems būtinai reikėjo pereiti visus kambarius – svetainę, virtuvę, miegamąjį.

Kai JAV buvo išleisti P. Klimo prisiminimai, niekas nežinojo, kokiu būdu jie ten pateko. O mes – vieninteliai giminaičiai. Tiesa, dar buvo B. Lesauskienė. Tačiau jos namo pirmame aukšte po karo gyveno įkeltos rusų šeimos. Stebėta ir iš „Eglės“ vilos kitapus gatvės. „Priežiūra“ tikrai buvo gera.

Todėl mūsų butą pradėjo lankyti milicija. Neva dėl triukšmo, kurį, esą, kėliau. Mokiausi 1-ojoje vidurinėje (vėliau – Komjaunimo, dabar – „Aušros“ gimnazija). Po pamokų grįždavau namo ir tikrai nelakstydavau.

Be to, mūsų butas buvo trečiame aukšte, o kituose nuolat zujo kraujo donorai ir stoties personalas. Nebuvo, kur lakstyti, nebuvo net kiemo.

Milicija įžengdavo į butą, ir jiems būtinai reikėjo pereiti visus kambarius – svetainę, virtuvę, miegamąjį. Gal esama ko nors, prie ko būtų galima prisikabinti – gal yra dauginimo įranga ar fotoaparatūra, gal spausdinama, kopijuojama. Nieko nerasdavo, nes nieko ir neturėjome. Bet lankė mus gerą pusmetį.

Apskritai tėvai sovietų valdžiai atrodė nepatikimi. Tėveliui vis siūlė stoti į komunistų partiją. Jis nestojo. Du kartus buvo tardomas saugumo. Kaltintas tuo, kad dirbdamas stotyje, esą, miškiniams Kėdainių rajone tiekė tvarsliavą ir vaistus. Broliai ir mama išvežti, o jis šelpia partizanus, teikia medicininę pagalbą sužeistiesiems. Man tėvelis niekada neprisipažino, ar tikrai taip darė.

O mamą net vedė sušaudyti. Buvo likusi viena su mažamečiais vaikais namuose, Žemuosiuose Kaniūkuose, kai į namus atėjo NKVD karininkas. Pasakęs, kad šeima slepia ir šelpia partizanus, išsivedė į pamiškę. Mama tai prisimindavo labai fragmentiškai.

Ir praėjus daugybei metų po to įvykio, pamačiusi NKVD uniformą, mėlyną kepurę ir kelnes, visa imdavo drebėti. Todėl mūsų namuose nebuvo jokio mėlynos spalvos audinio.

1947 metais Kauno apygardos teismas tą karininką nuteisė sušaudyti. Pasirodo, buvo padaręs siaubingų nusikaltimų. Mamai teko liudyti teisme. Jo bijojo gal net labiau, nei to susitikimo namuose.

Tėvelis kaip nusipelnęs gydytojas gavo profsąjungų kelialapį poilsiui Bulgarijos kurorte. Labai didelis užsienis. (Nusišypso). Saugumas neišleido.

Klimų šeimos gyvenimo akimirkos.

O mamos niekada neišleido pas brolį Gediminą į Ameriką. 17 metų iš eilės teikė prašymą. Galiausia vienas TSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatas, socialistinio darbo didvyris, kurį tėvelis gydė, asmeniškai laidavo, kad A. Gulbinienė sugrįš iš JAV. Ten apsilankė tą vienintelį kartą. Tad mūsų šeima visada buvo po didinamuoju stiklu.

Klimų šeimos gyvenimo akimirkos II albumas

Sovietiniais laikais rašant savo biografijas ištremtų ar užsienyje gyvenančių artimųjų šiukštu nebuvo galima minėti. Man reikėjo slaptumo kategorijos, kad galėčiau lankytis karinėse gamyklose. Nes Energetikos institute dirbau su karine pramone. Kategorijos negavau. Jau pirmajame skyriuje pasakė – nė neprašyk! Viską žinojo.

Reklama
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika