Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
ISTORIJA

Signataro J. Šaulio artimieji: į Sibirą vežė veltui, už kelionę atgal reikalavo pinigų 

2018 spalio 15 d. 11:35
Birutė Janina Šaulytė prie tėvo kriptos Lugane, Šveicarijoje. /
Birutė Janina Šaulytė prie tėvo kriptos Lugane, Šveicarijoje. /
Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotrauka

Lietuvos valstybės kūrėjo, diplomato Jurgio Šaulio svainis Pranas Tarvydas (1890–1944) sovietų valdžios nelaikė didele grėsme savo šeimai. Į raginimus trauktis iš Lietuvos mažažemis ūkininkas numodavo ranka. Jam nė į galvą neatėjo, kad giminystės su Vasario 16-osios akto signataru sovietai neatleis.

Septyniolika metų jaunesnė J. Šaulio sesuo Ona Šaulytė (1896–1996) su P. Tarvydu susituokė 1917 metais. Ūkininkų pora susilaukė aštuonių vaikų, užaugo šeši: Ieva, Domas, Stasė, Janina, Pranas ir jaunėlis Česlovas – „Lietuvos žinių“ pašnekovas, ilgametis Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos narys. Adomas ir Valerija mirė dar maži. Šeima gyveno Šermukšnių kaime netoli Švėkšnos, turėjo 13 hektarų žemės.

Kūlupėnų stotis nedidelė, aplink – miškai. Pamiškėje išrikiuota sargyba su kulkosvaidžiais ir šunimis. Viskas, kaip priklauso. Vakare vietiniai žmonės, pamelžę karves, pradėjo kibirais nešti mums pieną.

Vičius ant dviračio

Karui baigiantis, artėjant rusams Tarvydų giminaitis Petras Vičius ragino šeimą bėgti iš Lietuvos. Dirbo Švėkšnos valsčiuje, turbūt turėjo žinių apie padėtį krašte.

„Tada dar pipiras buvau. Pamenu, vieną vakarą Vičius dviračiu atmynė septynis kilometrus iš Švėkšnos. Agitavo, važiuokim, dėde Pranai, į užsienį – kitaip bus blogai. Tėvas nesutiko, sakė, nieko bloga nesu padaręs, be to, mes mažažemiai, mūsų nelies“, – prisiminė P. Tarvydo sūnus Česlovas.

P. Vičius ragino ir savo žmoną su trimis dukterimis, bet jos nenorėjo palikti namų. Tada vienas pats sėdo ant dviračio ir su paskutiniais vokiečių daliniais spėjo pasitraukti iš Lietuvos. Vėliau kiek galėdamas rėmė Lietuvoje likusią šeimą, siuntė siuntinius.

Padarė buožėmis ir čia pat išbuožino

Kai sovietai antrą kartą užėmė kraštą, gana greitai prisiminė šeimos „nuodėmes“ tarybų valdžiai: ir ryšius su Šveicarijoje gyvenančiu diplomatu J. Šauliu, ir kitus nelojalumo faktus. Tėvas Pranas jau buvo miręs 1944-ųjų liepą. Mirė sava mirtimi, o jo šeima pateko į sovietinę represijų mašiną. Ši Tarvydus traiškė negailestingai.

Česlovo sesers Stasės vyras Bronius buvo „plechavičiukas“, išėjo savanoriu į generolo Povilo Plechavičiaus vadovaujamą Vietinę rinktinę. Kai rinktinė buvo sunaikinta, trumpai grįžo pas žmoną, tačiau teturėjo vienintelį pasirinkimą – trauktis į mišką pas partizanus. Apie 1946 metus žuvo prie Aisėnų.

Su mažamečiu sūnumi likusi Stasė dėl to nemažai prisikentėjo, buvo tampoma po kalėjimus. Maža to, našlės ir tėvų žemę, buvusią šalia, sovietai paskaičiavo kaip bendrą. Šitaip Tarvydai tapo dvigubai turtingesni, vadinasi – „buožės“. Nusprendė šeimą „išbuožinti“, uždėjo nepakeliamas pyliavas.

Užuomina: „Sakalas jau nebeskraidys“

Šilutėje ir Tauragėje buvo tardomas ir kitas Tarvydų sūnus Domas. Įkalintas praleido net devynis mėnesius.

„Nuo to laiko iki išvežimo 1952-aisiais negyvenome namuose. Tęsti mokslų Švėkšnoje jau nebegalėjau, pradėjau dažnai keisti mokyklas“, – pasakojo Gargžduose gyvenantis Č. Tarvydas.

Kitas jo brolis Pranas 1950-ųjų pavasarį išėjo partizanauti, slapstėsi miškuose prie Švėkšnos. Žuvo Šilutės rajone prieš pat Stalino mirtį 1953 metų kovo 5 dieną. Tada Tarvydai jau gyveno tremtyje Krasnojarsko krašte.

Apie brolio žūtį artimieji perskaitė viename laiške, gautame iš kaimynės Lietuvoje. Jame būta užuominos: „Sakalas jau nebeskraidys. Sparneliai jam nukarpyti.“ Sakalas buvo partizaninis Prano slapyvardis.

Naminė duona – paskutinįsyk

Pamažu tapo aišku, kad O. Tarvydienei ir likusiems jos vaikams gresia Sibiras. Todėl šeima mėgino slapstytis, gyveno atskirai, pas svetimus žmones, dažnai keitė vietą. Nepaisant to, 1952 metų rugpjūčio 2 dieną enkavedistų ir stribų visi buvo sugaudyti ir pristatyti į Priekulės saugumo būstinę.

Iš to krašto tada surinkta negausiai – tik 18 žmonių, daugiausia partizanų artimųjų. Susodino į sunkvežimį, išvežė į Kūlupėnus. Ten suimtųjų jau laukė traukinys. Pasak Česlovo, vagonai su tremiamaisiais buvo statomi ne stotyse, o nuošaliau, kad ne taip kristų gyventojams į akis.

„Kūlupėnų stotis nedidelė, aplink – miškai. Pamiškėje išrikiuota sargyba su kulkosvaidžiais ir šunimis. Viskas, kaip priklauso. Vakare vietiniai žmonės, pamelžę karves, pradėjo kibirais nešti mums pieną. Kiti ir duonos spėjo iškepti. Apsauga kažkaip praleido“, – prisiminė Č. Tarvydas.

Šeimų neišdraskė, neatskyrė. Visi kartu – mama Ona su septyniolikmečiu Česlovu, brolis Domas, seserys Janina ir Stasė su sūnumi – per tris savaites pasiekė Krasnojarsko miestą.

Apskritai enkavedistų uolumas tuo laiku jau buvo kiek nuslopęs. Žemaitijoje, pasak Č. Tarvydo, jie sugebėjo surinkti vos keturis vagonus, „likučius“. Lentvaryje sąstatą papildė dar šešiais vagonais iš Aukštaitijos. „Traukė tik dešimt vagonų, kai 1948–1949 metais važiuodavo po 10 ešelonų“, – palyginimo ėmėsi Česlovas.

Plytinė Nr. 3

Tarvydų šeima atsidūrė Krasnojarsko mieste. Tenykščių įmonių vadovai rinkosi „naujuosius vergus“, skirstė, kas kur dirbs. Dauguma tremtinių buvo darbingi. Visi iš Tarvydų vagono buvo paimti dirbti į Plytinę Nr. 3.

Pirmą naktį apnakvindino kultūros namuose, leido apsiprausti pirtyje. O iš ryto – į darbą. „Mūsų šeimą išvežė su paskutiniais tremtiniais. Tačiau mes „paskutinieji į maišą – pirmieji iš maišo“, – sakė Č. Tarvydas.

Signataro J. Šaulio artimieji: į Sibirą vežė veltui, už kelionę atgal reikalavo pinigų

Tremtinių teisė judėti buvo griežtai kontroliuojama. Drausta išeiti už miesto ribų. Jų nepaisę tuoj pat sulaukdavo persekiotojų. Tremtinių įkurdinimo vietose buvo įsteigtos SSRS Vidaus reikalų ministerijos (MVD) specialios komendantūros. Kas mėnesį, pasak Č. Tarvydo, joje pasirodydavo komendantas, kiekvienas turėjo parašu patvirtinti, kad čia tebegyvena.

Po Stalino mirties ši prievolė pamažu švelnėjo. Turintiems bent menkiausią raštišką pagyrimą valdžia „komendantūrą“ apskritai panaikindavo. Lietuviai tokių garbės raštų turėjo tiek ir tiek.

Iš Ukmergės kilęs mokytojas Antanas Žukauskas suskato rūpintis O. Tarvydienei, kaip daugiavaikei motinai, priklausančiu medaliu. Padėjo surinkti būtinus dokumentus, išsiuntė juos į Maskvą. Ir Maskva tą medalį lietuvei davė. „Pats Krasnojarsko politbiuro sekretorius su „zimu“ mamai į namus atvežė“, – prisiminė Česlovas.

„Komendantūra“ Tarvydams buvo panaikinta 1955-aisiais, tačiau dar porą metų teko prakentėti, kad užsidirbtų pinigų grįžimui namo. „Nuvežė tai veltui, o už kelionę atgal jau reikėjo mokėti“, – ironiškai nusišypsojo Č. Tarvydas.

Į Lietuvą jis su mama išvažiavo 1957 metais per vadinamąsias spalio šventes, lapkričio 7 dieną. Kiti šeimos nariai grįžo vėliau. Brolis Domas Krasnojarske užsiliko ilgiausiai, nes čia jau buvo vedęs mokytojo A. Žukausko seserį Marytę.

Česlovas Tarvydas / Mindaugo Kluso nuotrauka
Česlovas Tarvydas / Mindaugo Kluso nuotrauka

Niekas negelbėjo

Česlovo broliui Domui Lietuvoje teko išgyventi dar vieną išmėginimą. Kiek apšilusį kojas žmonos gimtinėje, išvarė iš Ukmergės. Domas grįžo į Šermukšnius, važinėjo į Klaipėdą dirbti statybose. Keletą kartų buvo kviečiamas į saugumą, norėta jį užverbuoti, apgaule sužinoti partizanų buvimo vietas.

Česlovas Krasnojarske buvo baigęs vairavimo kursus, todėl Lietuvoje pradėjo dirbti vairuotoju. Mokėsi inžinieriaus mechaniko specialybės. 1965 metais pradėjo vadovauti Gargždų gaisrinei.

Įdarbinimo anketoje tyčia užrašiau, kad buvau tremtinys ir brolį partizaną turėjau. Bet tas mažai gelbėjo, vis tiek dirbti priėmė

„Bėdos neturėjau. Gana gerai sugyvenau su milicijos viršininku Jeronimu Roščenkovu iš Rokiškio. Remontuodavome milicijos automobilius, detalių tada trūko. Tas ir paragino eiti į priešgaisrinę tarnybą. Neblogas žmogus buvo, leido kai kuriems iš Sibiro ką tik grįžusiems tremtiniams prisiregistruoti“, – pasakojo Č. Tarvydas.

Labiausia šiam Česlovo žingsniui prieštaravo brolis Domas. „Sakė, kad neturėčiau nieko bendra su Vidaus reikalų sistema. Įdarbinimo anketoje tyčia užrašiau, kad buvau tremtinys ir brolį partizaną turėjau. Bet tas mažai gelbėjo, vis tiek dirbti priėmė“, – sakė Česlovas.

Reklama
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika