Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Gimtasis kraštasKultūra ir žmonėsŠeima ir sveikataSportasŠvietimasĮdomybėsRinkimų maratonas
ISTORIJA

Siauruku į laisvę: signataro Kazio Bizausko giminaičių pabėgimas 

2018 birželio 29 d. 14:40
Sovietų represijų neišvengė nei signataras Kazys Bizauskas, nei jo giminaičiai / 
Sovietų represijų neišvengė nei signataras Kazys Bizauskas, nei jo giminaičiai / 
Vidimanto Židonio asmeninio archyvo nuotrauka

Daugelis Vidimanto Židonio artimųjų po Antrojo pasaulinio karo patyrė tremtinių dalią. „Mano tėvų šeima tokio likimo išvengė tik per plauką“, – LŽ teigė Kėdainiuose gyvenantis signataro Kazio Bizausko pusseserės Kazimieros Bizauskaitės-Židonienės sūnus Vidimantas Židonis.

Vidimantas darbavosi savo kieme, kai į jį beveik be garso įriedėjo mūsų redakcijos mašinėlė. Kol poilsio vieton sugrįžo darbo įrankiai, po lauko čiaupu mazgotos rankos, apeita šen ir ten, padėta šis bei tas, šeimininkas spėjo pasipasakoti apie save.

Jei nesumoki per nurodytą laiką, vadinasi, tyčia vengi mokėti, esi liaudies priešas.

Darbingiausius gyvenimo metus atidavė Kėdainių cukraus fabrikui – dirbo jame nuo statybų pradžios iki pensijos ir dar šiek tiek. Pirmosios cukraus granulės išbyrėjo 1971-ųjų vasarį. Pilnu pajėgumu fabrikas įsisuko tų metų rudenį, sulaukus cukrinių runkelių derliaus.

V. Židonis buvo atsakingas už įrangą ir gamybos procesus, rūpinosi viskuo, kas fabrike vyko „nuo vartų iki vartų“ – žaliavos įvežimo ir produkcijos išvežimo. Vyriausiojo inžinieriaus pareigose pergyveno net tris direktorius.

Aukščiau kilti negalėjo, mat buvo „netinkamas politiškai“ – nepartinis, kilęs iš tremčiai pasmerktos šeimos. Tačiau per ilgus darbo metus įgijo tokios patirties ir pasitikėjimo, kad net viceministrai ir ministrai maloniai su juo tardavęsi: „Na, ką nauju direktorium statysime?“

Sovietai neatleido dviejų „nuodėmių“

1948 metų rudenį Vidimanto tėvas Petras Židonis ir mama Kazimiera buvo galutinai „išbuožinti“. Darbštiems ir sumaniems ūkininkams okupacinė valdžia uždėdavo protu nesuvokiamo dydžio mokesčius ir pyliavas, o nesugebančius jų atiduoti sodindavo į kalėjimą arba tremdavo į Sibirą.

„Ateina paštininkas, atneša laišką. Jame – reikalavimas sumokėti milžinišką sumą. Jei nesumoki per nurodytą laiką, vadinasi, tyčia vengi mokėti, esi liaudies priešas. Tėvas numatė, kad bus norima susidoroti, todėl ką galėjo, po truputį išpardavė. Praeina kelios savaitės – naujas laiškas, vėl viskas kartojasi. Paskutinį sykį reikalavo net 18 tūkstančių! Tėvai suprato, kad geruoju tai nesibaigs“, – pasakojo V. Židonis.

Giminystė su Lietuvos valstybės kūrėju K. Bizausku šiuo atveju neturėjo lemiamos reikšmės. Svarbiausios, šiandienos terminais kalbant, reketo priežastys buvo kitos: reikėjo sunaikinti sėkmingą, pasiturintį ūkininką, be to, enkavedistai negalėjo jam atleisti senos „nuodėmės“ – P. Židonis buvo Lietuvos savanoris, tarnavo jos kariuomenėje, dalyvavo karo veiksmuose atmušant bolševikus už Dauguvos.

Pusbrolį K. Bizauską pašnekovo Vidimanto mama Kazimiera sutiko vos kelis kartus. „Tai savaime suprantama, nes jiedu buvo skirtingo rango žmonės. K. Bizauskas – diplomatas, valstybės veikėjas, o šie – valstiečių vaikai, dar ir gerokai jaunesni“, – teigė V. Židonis.

Iki 1931 metų diplomatas dirbo Vatikane, JAV, Latvijoje, Jungtinėje Karalystėje ir Olandijoje. O paskutinius septynerius metus gyveno Kaune, nuomotame bute Vydūno gatvėje. 1940 metų vasarą sovietams okupavus Lietuvą K. Bizauskas pasitraukė į ūkį Žirnajų dvaro sodyboje.

„Prikazanno ostavit, kak stojiš“

Kai tą lapkritį turto prievartautojai pas Židonius Gailionių kaime pasirodė paskutinį kartą, ketino išvežti viską, ką galėjo pajudinti. Traukė net pagalvėlę iš po miegančio šešiamečio Vidimanto galvos. Tėvui paprieštaravus okupantų valios vykdytojai atšovė: „Tebia, Židonis, prikazanno ostavit kak stojiš.“

Gyvuliai, kuliamosios mašinos ir kiti ūkio padargai jau buvo atimti anksčiau. Tėvas pasodino išbuožintojus prie stalo, pavaišino alumi ir kai tie prarado budrumą, šį tą pavyko išslapstyti, išdalyti kaimynams.

Vidimanto brolis Petras su seserimi Genovaite, vyresnieji vaikai, tuo metu mokėsi Linkuvos gimnazijoje, gyveno pas šeimininką „ant kambario“. „Man ir dabar neaišku, ką enkavedistai su mumis būtų darę, – iškart vežę į stotį ar kiek vėliau? Nepriklausomybės metais radome pažymą, kad mūsų šeimą ketino deportuoti 1949-ųjų kovą. Vis dėlto aplinkybės susiklostė gana įdomiai“, – sakė Vidimantas.

Broliai Petras ir Vidimantas Židoniai
Broliai Petras ir Vidimantas Židoniai

Už lango – balta skepeta

Židonių ūkio gale bėgo siaurukas, jungęs Biržus ir Šiaulius. Tėvai sulaukė, kol „sveteliai“ išsinešins, ir nusprendė tuoj pat palikti namus, sėdo į traukinuką. Antraip grėsė išvežtųjų kaimynų likimas. Kai pasiekė Šiaulius, P. Židonis patraukė toliau į Kuršėnus, o mama – pas giminaičius į Vilnių. „Išvažiavo dešimčiai metų“, – sakė Vidimantas. Jis pats tada buvo paliktas ūkio padėjėjos Anastasijos Plačiukaitės globai.

Po išsiskyrimo vėl susitikę Šiauliuose tėvai sumanė grįžti atgal į savo namus. Ir, anot Vidimanto, tada įvykęs stebuklas. Kai jiems beliko pora stotelių, pro traukinuko langą Petrašiūnuose pamatė dukrą Genutę.

„Ji kelias dienas iš eilės budėjo stotyje, tarsi nujausdama, kad tėvai pasirodys“, – graudinosi tai prisimindamas Vidimantas. Apie tėvams gresiantį pavojų vaikai sužinojo iš Nastutės, kuri su Vidimantu apsilankė pas juos Linkuvoje.

Mama vėliau pasakojusi, kaip tada su tėvu netikėtai išvydo dukrą, mojuojančią balta skepeta. Ja mergina norėjusi į save atkreipti dėmesį. Pajutę kažką negera tėvai išlipo ir buvo įspėti šiukštu namo nevažiuoti – ten jų laukiantys stribai. Nuo tada daugiau tose apylinkėse nebesirodė.

Vidimantas Židonis / Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka
Vidimantas Židonis / Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Slėpė, kur gyvena

Židoniai ieškojo, kur prisiglausti. Jiems ranką ištiesė Kuršėnuose aukštas statybų viršininko pareigas ėjęs tėvo sūnėnas Petras Jarašūnas. Per karą tėvas jį slėpė savo pirtyje nuo okupantų – ir rusų, ir vokiečių. Atsidėkodamas dėdei, sūnėnas padėjo Židoniams įsikurti ir įsidarbinti Daugėlių statybinių medžiagų kombinate.

Joniškėlyje vienam pažįstamam valdininkui davę 500 rublių kyšį ir vargais negalais atlikę reikiamus formalumus apskrities centre Pasvalyje, tėvai prisiregistravo Kuršėnuose. Iki mokslo metų pabaigos vyresnieji Židonių vaikai nežinojo, kur gyvena jų tėvai. Šie net lankydamiesi pas atžalas Linkuvoje sąmoningai to nesakė.

Vidimantas kuris laikas jau buvo su tėvais. „Pamenu, Daugėliuose apsigyvenome didelėje plytų degimo krosnyje. Tokia ilga, galo nematyti. Ir šikšnosparnių pilna, skraido naktimis mums virš galvų. Lovos nėra, tik lentos atsigulti. Atsimenu mamos žodžius: „Niekada nebuvau tokia laiminga kaip dabar – viskas baigėsi. Yra kelios lentos, gulime ant jų, ilsimės ir, atrodo, viskas išsisprendė“, – ištarė sūnus. Vėliau šeimai davė aplūžusį kambariuką, galiausiai – dviejų kambarių butuką, kuriuo dalijosi su kitu žmogumi.

Signataras Kazys Bizauskas ir jo artimieji

Vėl pradėjo nuo nulio

1949-ųjų rudenį Vidimantui atėjo laikas eiti į pirmą klasę. Ir vyresniuosius reikėjo pervesti į Kuršėnų mokyklą, įtaisyti arčiau savęs. Sukaupusi visą drąsą mama kreipėsi į direktorių klausdama, ar priimtų jos vaikus, jei šie neturi jokių dokumentų. „Direktorius, matyt, buvo padorus žmogus, viską suprato, pasakė „atveskit“. Priėmė“, – pasakojo Vidimantas.

Po 11 metų jis įstojo į Kauno politechnikos institutą (KPI, dabar – Kauno technologijos universitetas), o vyresniesiems aukštojo mokslo studijos buvo užgintos. Nors abu mokėsi labai gerai, išlaikė egzaminus: Petras – KPI, Genovaitė – Vilniaus pedagoginiame institute.

„Per mandatinę komisiją jiems pasakė, kad negali mokytis dėl tokios biografijos“, – teigė V. Židonis. Brolis tada įstojo ir baigė Smalininkų žemės ūkio technikumą, vėliau – Žemės ūkio akademiją, o sesuo pedagoginiame baigė neakivaizdinį skyrių.

„Viską praradę mokėmės gyventi nuo nulio“, – apibendrino V. Židonis.

Reklama
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGimtasis kraštasGynybaĮdomybėsKontaktai
IstorijaKomentaraiKonkursaiKultūra ir žmonėsReklama
LietuvaPasaulisRinkimų maratonasSportas
Šeima ir sveikataŠvietimas
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika