Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Gimtasis kraštasKultūra ir žmonėsŠeima ir sveikataSportasŠvietimasĮdomybėsRinkimų maratonas
ISTORIJA

Seksualieji aitvarai 

2019 sausio 30 d. 12:16
XVI a. prūsų dievų trejybės atvaizdavimas. Centre - prūsų ir lietuvių karo dievas Perkūnas.
XVI a. prūsų dievų trejybės atvaizdavimas. Centre - prūsų ir lietuvių karo dievas Perkūnas.

Slapta su moterimis besimylintys aitvarai ir besivaidenančios, sunkiai sutramdomos mirusiųjų vėlės. Gali būti, kad tai ir yra viskas, ką iš tikrųjų žinome apie senovės lietuvių religiją.

Didžiausia lietuvių religijos ir mitologijos problema – patikimų šaltinių stoka. Patys šios religijos išpažinėjai rašytinių duomenų nepaliko, o išorės stebėtojų užrašai yra gana vėlyvi, dažnai kūrybiški, todėl ne visai patikimi. Ši paprasta problema nulemia sudėtingas įtampas senosios lietuvių religijos tyrimų lauke ir jo derliumi besimaitinančioje viešojoje erdvėje. Kone kiekvienas tyrėjas gali pasijusti pagaliau atskleidęs visas senovės lietuvių paslaptis ir kartu būti „demaskuotas“ kaip fantazuotojas ar aisčiams priešiškas skeptikas.

Svarbiausias dievas, atrodo, buvo Perkūnas, vertintas kaip visų dievų vyriausiasis. Perkūnas turėjo daug funkcijų: buvo karių globėjas, orų valdovas, teisingumo vykdytojas, bet taip pat ir vaisingumo bei derliaus nešėjas.

Lietuviška „senovė“ – Viduramžiai

Nors kalbant apie Lietuvos pagonišką epochą dažnai įsivaizduojama, kad tai – senovės istorijos klausimas, rašytiniai duomenys apie senąją lietuvių religiją pradėti kaupti tik Viduramžiais.

Etnologas Libertas Klimka nurodė, kad dar akmens amžiuje dabartinės Lietuvos teritorijoje įsikūrusioms gentims iš pradžių buvo būdingas animistinis tikėjimas. Šios gentys esą garbinusios savo mitinius globėjus gyvūnus – totemus. Tačiau tokios išvados pagrįstos tik nevienprasmiškais archeologiniais radiniais ir analogijomis su kitomis, geriau pažintomis senovės Europos kultūromis.

1009 m. kovo 9 d. įvykdyto Šv. Brunono nužudymo aprašymai, vertinami kaip pirmasis Lietuvos paminėjimas rašytiniuose istorijos šaltiniuose, apie lietuvių religiją taip pat pateikia nedaug žinių. Aišku tik tiek, kad Šv. Brunono misijos dalyviai susidūrė su pilnavertės valstybės nesukūrusia, bet jau pakankamai sudėtingą hierarchinę struktūrą įgijusia visuomene, kuri dar nepažino ir nepripažino krikščionybės.

Todėl dauguma istorikų ir religijotyrininkų sutaria, kad prasmingai kalbėti apie senovės lietuvių religiją galima tik pradedant nuo XIII-XIV a., kai priešų visuomenę pradėjo intensyviau aprašinėti kryžiuočių metraštininkai. Gintaras Beresnevičius išskyrė keturis senosios religijos raidos etapus:

1. XIII-XIV a. oficialioji religija, išpažįstama riterių ir karių. Šiai pažiūrų ir apeigų sistemai, saugomai vis dar išliekančio žynių luomo, didelę įtaką darė karo mitologija.

2. XV-XVI a. aukštesnieji visuomenės sluoksniai tapo krikščioniški. Senosios religijos tradicija išliko kaimuose, kur susiformavo savitas žemdirbystės dievų panteonas.

3. XVI-XVIII a. jėzuitų misijos pasiekė kaimą ir užbaigė krikščionybės įsitvirtinimą Lietuvoje. Senuosius dievus pakeitė šmėklos ir mitologinės būtybės, garbinamos nesistemingai ir dažniausiai vien šeimos rate.

4. XIX-XX a. senoviniai mitologiniai įvaizdžiai ir religiniai ritualai persipynė su krikščioniškomis apeigomis ir tapo švenčių bei folkloro kūrinių elementais, kuriems dažnai priskirta specifinė krikščioniška prasmė. Šis abipusės įtakos procesas gali būti vertinamas ir kaip galutinė krikščionybės pergalė prieš pagonybę, ir kaip krikščioniškos liturgijos prisitaikymas prie senųjų papročių.

Taigi, kalbėdami apie senąją lietuvių religiją turėtume įsivaizduoti ne Babilono, Egipto ar Antikos atitikmenis, o gerokai vėlyvesnį viduramžišką nekrikščionišką tikėjimą, savo pobūdžiu labiau primenantį vikingų ar germanų genčių kultus.

Senosios lietuvių religijos rekonstrukcijos pastangos

Prieinami istoriniai šaltiniai pateikia labai nedaug žinių apie senosios lietuvių religijos dievų panteoną, tų dievų tarpusavio santykius ir jų garbinimo apeigas. Vis dėlto, kaip tik šie klausimai, žinoma, visada labiausiai domino religijos ir mitologijos tyrėjus. Todėl būta ne vieno bandymo atkurti visą senosios lietuvių religijos pažiūrų ir apeigų sistemą.

Iš šių rekonstrukcijos eksperimentų konteksto išsiskiria pripažinto senosios lietuvių religijos ir mitologijos autoriteto G. Beresnevičiaus darbai.

Kaip rašė filosofas Naglis Kardelis: „Beresnevičius, palyginti su dauguma kitų baltų mitologijos tyrinėtojų, turi tą akivaizdų pranašumą, kad jis, būdamas puikus religijų teoretikas ir tipologas, net ir stokodamas tiesioginių duomenų, kažin kokiu septintu teorinės kompetencijos jausmu sugeba apžvelgti, kokias religines pažiūras ir mitologinius vaizdinius konkrečiu istoriniu laikotarpiu baltai galėjo turėti, o kokių negalėjo vien dėl pačios religinio mąstymo logikos ir tam tikrų religijų istorinės raidos dėsningumų.“

Pasak G. Beresnevičiaus, lietuviškojo panteono viršūnėje aptinkamas Dievas arba Dangaus Dievas, įsivaizduotas, visų pirma, kaip seniausias pasaulio asmuo. Nors ir labai senas, Dievas laikytas labai galingu, kontroliuojančiu pasaulio kūrybines ir augimo galias, sukūrusiu taip pat ir žmogų.

Tačiau svarbiausias dievas, atrodo, buvo Perkūnas, vertintas kaip visų dievų vyriausiasis. Perkūnas turėjo daug funkcijų: buvo karių globėjas, orų valdovas, teisingumo vykdytojas, bet taip pat ir vaisingumo bei derliaus nešėjas.

Dievas-kalvis Teliavelis, kuris nukalė saulę ir pakabino danguje, G. Beresnevičiaus teigimu, buvo prieštaringa figūra, turėjusi ir dievo, ir demono bruožų. Teliavelis buvo susijęs su Velniu, bet jam netapatus.

Velniu arba Velinu vadintas požemių pasaulio ir mirusiųjų demonas, kuris, vis dėlto buvo artimas žmonėms, lengvai prisišaukiamas ir galėdavęs net nekviestas pasirodyti šventėse ir žaidimuose. Velnias nepriklausė dievų panteonui, nes buvo Perkūno priešas, kuris slapstydavosi nuo savo persekiotojo pelkėse ir po kelmais.

Ketvirtasis panteono asmuo esą buvo deivė Medeina arba Žvorūna – žvėrių ir medžioklės globėja, graikų Artemidės ar romėnų Dianos atitikmuo. Kaip pažymėjo G. Beresnevičius, medžioklės deivės garbinimas buvo logiškas karių visuomenės reiškinys.

Zuikių dievas ir lietuvių dievų „olimpas“

Ypatingą problemą senosios lietuvių religijos tyrėjams kelia vadinamasis Zuikių dievas, minimas tik viename šaltinyje – XIII a. Ipatijaus metraštyje. Čia pasakojama, kad karalius Mindaugas apsikrikštijo apsimestinai ir toliau garbino savo dievus, tarp jų – ir Zuikių dievą.

Ankstyvuosiuose darbuose G. Beresnevičius laikėsi nuomonės, kad Zuikių dievas nebuvo savarankiškas, suverenus dievas, kurį reikėtų priskirti panteonui. G. Beresnevičius spėjo, kad Zuikių dievo paminėjimas metraštyje galėjo kilti iš medžioklės papročio nežengti į mišką, iš kurio išbėgo zuikis. Esą galima spėti, kad Zuikių dievu metraštyje vadinama kokia nors miško dvasia, galbūt artima Medeinai.

Savo knygoje „Lietuvių religija ir mitologija“ G. Beresnevičius kėlė versiją, kad Zuikių dievas ir Medeina buvo miško ir medžioklės dievų pora.

Vėliau G. Beresnevičius dar labiau išplėtojo Zuikių dievo problemos nagrinėjimą, įžvelgdamas jo panašumus su keltų ir antikos dievais. Savo knygoje „Lietuvių religija ir mitologija“ G. Beresnevičius kėlė versiją, kad Zuikių dievas ir Medeina buvo miško ir medžioklės dievų pora.

Šiuos svarbiausius keturis ar penkis dievus, tikėtina, supo platesnis dievų „olimpas“. G. Beresnevičiaus nuomone, šiuo požiūriu patikimiausias šaltinis yra Motiejaus Strijkovskio „Lenkijos, Lietuvos, Žemaičių ir visos Rusios kronika“, paskelbta XVI a. Nors kyla abejonių dėl kai kurių dievų tikrumo ir jų bendro skaičiaus, G. Beresnevičius tvirtino, kad M. Strijkovskis identifikavo 15 svarbiausių lietuvių dievų (Perkūnas, Prakorimas, Rūgutis, Žemininkas, Krūminė, Lietuvonis, Chaurirari, Sutvaras, Šeimos dievas, Upinis dievas, Bubilas, Gulbis, Ganiklis, Kelių dievas ir Pušaitis), atsakingų už įvairias gyvenimo sritis: kelius, laukus, šeimos gyvenimą ir pan.

Kaip pabrėžė pats G. Beresnevičius: „Dievų pasaulis tuo nesibaigia. Tai dievai, atsakingi už gerovę, derlių, lietų. Sakytume, aktyvieji, arba, techniškai tariant, – religiškai aktyvizuoti dievai. Bubilas, tiesa, užstoja savo porininkę Austėją, Žemininkas – visą žemės dievų šeimyną, Puškaitis – chtoniškąją erdvę, kurioje tiesiog knibžda įvairiausių mitinių būtybių. Dalis dievų tikriausiai turi savo moteriškas poras, vaikų, palydą, tačiau jie yra savo sferų vyresnieji.“

Būtent šio dievų olimpo ir jų palydovų liekanas ar degradacijas, jei tikėsime G. Beresnevičiumi, galima įžvelgti ir XVII-XVIII a. ar net XIX-XX a. tautosakoje ir papročiuose.

M. Strijkovskio sistema – fiktyvi

Bet net ir tokia kruopšti, kompetentinga ir sąžininga G. Beresnevičiaus rekonstrukcija įtikino ne visus. 2016 m. publikuotą šaltinių rinkinį „Baltų religijos ir mitologijos reliktai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje“ sudaręs Vytautas Ališauskas tais pačiais metais interviu „Lietuvos žinioms“ sakė, kad senosios lietuvių religijos sistema prarasta negrįžtamai.

„Bandymai atkurti sisteminę religiją, egzistavusią prieš Lietuvos krikštą, yra leistini, bet iš tikrųjų sunkiai galėtume kalbėti apie vieną religinę sistemą. Jei tokia ir buvo, ji prarasta negrįžtamai. Antai autentiškuose XIV-XVIII a. šaltiniuose net apie Perkūną kalbama nedaug, o su juo susijusio folkloro užrašymai yra XX a., geriausiu atveju – XIX a. Jie gali atspindėti ir labai archajiškus dalykus, ir literatūrinius įvaizdžius“, – tvirtino jis.

Konkrečiai, nors ir netiesiogiai, V. Ališauskas nesutiko ir su G. Beresnevičiaus išvada, kad M. Strijkovskio pateiktą dievų sąrašą galima laikyti senųjų lietuvių dievų „olimpu“. Pasak V. Ališausko, „M. Strijkovskis leido suprasti, kad jo žemaičių mitologijos paveikslas – fiktyvi sistema, į kurią įtraukti ir prūsų dievai, ir tie, kurių kulto pėdsakų tais laikais nebuvo aptikta“.

Todėl esą prasmingiau tiesiogiai pažvelgti į autentiškus rašytinius šaltinius juose ieškant ne vientisos senosios religinės sistemos, kurią neišvengiamai tektų įsivaizduoti, o paprastų žmonių kultūros ir pasaulėžiūros bruožų.

„Surinkti šaltiniai perteikia „tyliųjų“ žmonių, kurie nemokėjo rašyti, nepateko į politinių prožektorių šviesą, vertybes, įvairius įsivaizdavimus. Kad ir kokios buvo tekstų autorių intencijos, jiems pavyko išsaugoti liaudies balsą, gyvenimą, matymą“, – teigė V. Ališauskas.

Aitvarai, vėlės ir gyvoitos

Kaip ypatingai stabilaus įsitikinimo pavyzdį jis pateikė aitvarą, kuriam esą priskirtas ne tik gerai žinomas derliaus nešėjo vaidmuo, bet ir subtilesni, net demoniški seksualiniai veiksmai.

Naujuose šaltiniuose iškyla ir iki šiol kvestionuotos aitvaro sąsajos su inkubu – demonu, lytiškai tenkinančiu moteris. Ūkių šeimininkams aitvaras nešdavo javų ar kitų pavogtų gėrybių, o su šeimininkėmis susitikinėdavo kaip su moterimis.

„Šio keisto padaro realumu visi, įskaitant ir jėzuitus, anuo metu labai tikėjo. Apie kitas dievybes teigiama, jog tai tik tušti vardai, o apie aitvarą kalbama kaip apie realią būtybę, su kuria reikia kovoti pašventinimais, kryžiais, šventųjų paveikslėliais. Naujuose šaltiniuose iškyla ir iki šiol kvestionuotos aitvaro sąsajos su inkubu – demonu, lytiškai tenkinančiu moteris. Ūkių šeimininkams aitvaras nešdavo javų ar kitų pavogtų gėrybių, o su šeimininkėmis susitikinėdavo kaip su moterimis. Tiesa, ne visada aišku, apie ką šaltiniuose kalbama, nes inkubu kartais vadinama ir naktinė dvasia, dusinanti žmogų. Vis dėlto bent keli nauji šaltiniai rodo, kad aitvaras yra inkubas“, – pasakojo V. Ališauskas.

Ne mažiau stabilus buvęs ir tikėjimas dviprasmiškai veikusiomis mirusiųjų vėlėmis. Kartą ar net kelis kartus per metus joms organizuotos vaišės vadinamos „stalų kėlimu“. Bet po šių vaišių vėles siekta iš namų pašalinti labai grubiai jas išvarant. Šaltiniuose dažnai aprašomas ir vėlių vaidenimasis gyviesiems, su kuriuo krikščionių misionieriai kovodavo atlikdami egzorcizmus. Pasak V. Ališausko, dažni žmonių prašymai atlikti egzorcizmus liudija apie galimą jų veiksmingumą.

Beje, V. Ališauskas paneigė ir populiarų įsitikinimą, kad senovės lietuviai garbino žalčius. Pasak jo, žalčiai šaltiniuose pasirodo labai vėlai. Senuosiuose tekstuose kaip namuose laikomi ir galbūt gerbiami gyvūnai esą minimi ne žalčiai, o gyvoitos. V. Ališausko nuomone, turimi šių gyvūnų aprašymai leidžia spėti, kad tai apskritai ne ropliai, o žinduoliai – kiauniniai žvėreliai, galbūt šeškai, šermuonėliai ar žebenkštys.

Reklama
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGimtasis kraštasGynybaĮdomybėsKontaktai
IstorijaKomentaraiKonkursaiKultūra ir žmonėsReklama
LietuvaPasaulisRinkimų maratonasSportas
Šeima ir sveikataŠvietimas
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika