Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
ISTORIJA

Paleckių dinastija: pavardės prakeiksmas 

2019 sausio 6 d. 10:00
Lietuvos telegramų agentūros ELTA direktorius Justas Paleckis (trečias iš kairės) svečiuose pas poetą kunigą Joną Mačiulį-Maironį (sėdi prie stalo centre). Iš kairės į dešinę: rašytojas Vincas Mykolaitis-Putinas, Kauno Valstybės teatro aktorė Antanina Vaičiūnaitė-Kubertavičienė, Kauno Valstybės teatro aktorė Teofilija Vaičiūnienė (ketvirta), Genovaitė Paleckienė (šešta), rašytojas Petras Vaičiūnas, Kauno Valstybės teatro aktoriai Juozas Bieliūnas, Petras Kubertavičius. Kaunas, 1926 m.
Lietuvos telegramų agentūros ELTA direktorius Justas Paleckis (trečias iš kairės) svečiuose pas poetą kunigą Joną Mačiulį-Maironį (sėdi prie stalo centre). Iš kairės į dešinę: rašytojas Vincas Mykolaitis-Putinas, Kauno Valstybės teatro aktorė Antanina Vaičiūnaitė-Kubertavičienė, Kauno Valstybės teatro aktorė Teofilija Vaičiūnienė (ketvirta), Genovaitė Paleckienė (šešta), rašytojas Petras Vaičiūnas, Kauno Valstybės teatro aktoriai Juozas Bieliūnas, Petras Kubertavičius. Kaunas, 1926 m.
LCVA nuotrauka

Savo seneliu besižavinčio ir dabar šnipinėjimu Rusijai įtariamo Algirdo Paleckio ir Lietuvos nepriklausomybės praradimo simboliu laikomo Justo Paleckio veikloje išties galima atrasti nemažai paralelių. Pažvelkime į kai kurias jų.

„Ypač norėčiau būti vertas senelio, nes visada lygiuojuosi į senelį J. Paleckį. Jis turėjo reikalų su Stalinu“, – taip kone prieš dešimtmetį viename interviu pareiškė tuometis prorusiško Socialistinio liaudies fronto lyderis Algirdas Paleckis, 2008-aisiais nesėkmingai mėginęs iškovoti Seimo nario mandatą Zarasų rinkimų apylinkėje. Tąsyk nieko nepešė ir pats frontas, per savo rinkimų kampaniją naudojęs sovietiniu naftalinu padvisusius komunistinius lozungus ir neaiškaus plauko gatvės rėksnių mojuojamas raudonas vėliavas. Tokias pat, kokias 1940-ųjų vasarą prieš sovietinių okupantų organizuojamus Liaudies seimo rinkimus nešė bolševikuojantys mūsų šalies nepriklausomybės priešai. Jiems iš tribūnos kalbas rėžė buvęs žurnalistas, o tuomet – Kremliaus emisarų paskirtas sovietizuojamos Lietuvos „prezidentas“ Justas Paleckis.

Trečiojo dešimtmečio pabaigoje Justas Paleckis tapo apmokamu SSRS pasiuntinybės informatoriumi – sovietų diplomatams jis teikė žinias apie Lietuvos politikų veiklą ir kontaktus.

Reikia pažymėti, kad A. Paleckio lygiavimasis į nepriklausomybės duobkasiu tapusį senelį davė vaisių, ir net pranoko lūkesčius. Šiandien buvęs frontininkas leidžia dienas už grotų, nes yra įtariamas sunkiu nusikaltimu – šnipinėjimu Rusijos naudai. Senasis J. Paleckis tokių „aukštumų“ nepasiekė – menkas sovietinės pasiuntinybės šnipelis ir gatvės triukšmadarys sulaukė Valstybės saugumo departamento dėmesio, tačiau kalėjime iš viso praleido vos tris dienas. „Fašistinis“ Antano Smetonos režimas buvo labai jau atlaidus daugumai savo oponentų – tiek dešiniesiems, tiek kairiesiems.

Nemalonumai su teisėsauga toli gražu nėra vienintelis dviejų tos pačios dinastijos veikėjų bruožas. Kitas ne mažiau svarbus sutapimas – staigi ir netikėta jų metamorfozė, kai, atrodytų, lojalūs savo valstybės piliečiai staiga metasi į politiką ir tampa Lietuvai priešiškos šalies įrankiais bei pastumdėliais. Tokį A. Paleckio virsmą įžvelgia ir spauda, ir buvę jo mokslo draugai, ir socialinių tinklų komentatoriai. Šių pastebėjimų esmė vienoda – kalbama, kad jis į priešišką savo valstybei veiklą įsitraukė taip, lyg kieno nors ranka būtų paspaudusi nematomą mygtuką. Bet ar senojo J. Paleckio atveju buvo kitaip? Palyginkime abiejų veikėjų startines pozicijas ir jų ankstyvąją veiklą.

Skirtinga karjeros pradžia

Iš karto reikėtų pabrėžti, kad sąlygos, kuriomis prasidėjo dviejų Paleckių giminės atstovų gyvenimai buvo labai skirtingos. J. Paleckis gimė mažaraščio kalvio Igno Paleckio ir jo perpus jaunesnės antrosios žmonos Onutės Petrauskaitės šeimoje, kuri gimus vaikui po pusmečio išvyko į Rygą. Nors tėvai troško išmokslinti sūnų, jokio rimtesnio išsilavinimo šis taip ir negavo. Bet ne todėl, kad šeima neišgalėjo išleisti jo į žmones, o dėl to, jog neramaus būdo Justas Rygos Nikolajaus gimnazijoje ištvėrė vos kelis mėnesius. Kartą, prikrėtęs eibių ir palieptas atsivesti tėvus, jis tiesiog išėjo ir į mokyklą daugiau nebegrįžo.

Į mokslus J. Paleckis kibs jau nepriklausomoje Lietuvoje, sulaukęs 21 metų, ir tai tik žmonos Genovaitės įkalbėtas. O iki tol spaustuvėje dirbančiam būsimam okupantų „prezidentui“ juos atstos knygos, laikraščiai ir žurnalai. Tad galbūt ši lektūra suformavo kairuolišką J. Paleckio pasaulėžiūrą? Nieko panašaus. Regis, būsimas komunistų tarnas tuomet apskritai neturėjo jokių pažiūrų. Tai liudija jo biografo Stasio Lipskio aprašytas faktas: aštuoniolikmetis J. Paleckis per vieną dieną sugebėjo tapti trijų tarpusavyje nesuderinamų organizacijų nariu – iš ryto įstojo į kairiosios pakraipos Rygos lietuvių sąjungą, dieną prisidėjo prie tautininkų užuomazga virtusios Pažangos partijos, o pavakare tapo dar ir katalikiškos organizacijos aktyvistu.

Algirdo Paleckio posūkį prorusiškos orientacijos link pažymėjo triukšmingi gavės mitingai su marksistiniais šūkiais. / LCVA nuotrauka
Algirdo Paleckio posūkį prorusiškos orientacijos link pažymėjo triukšmingi gavės mitingai su marksistiniais šūkiais. / LCVA nuotrauka

Tik visa ši chaotiška nelabai susigaudančio gyvenime jaunuolio veikla truko neilgai. Labai greitai iš visų trijų organizacijų jis pasitraukė ir įsiliejo į kultūrinę lietuvių „Rūtos“ draugiją. 1918-aisiais, tiek Lietuvai, tiek Latvijai paskelbus nepriklausomybę, jis nedvejodamas pasirinko Lietuvos pilietybę, o prasidėjus Nepriklausomybės kovoms užsirašė į kuriamą kariuomenę. Vis dėlto parako uostyti J. Paleckiui neteko, mat Lietuvos pasiuntiniu Rygoje dirbęs kapitonas Ladas Natkevičius, pamatęs rašyti gabų jaunuolį, pasiūlė jam savo sekretoriaus ir vertėjo vietą. Netrukus J. Paleckiui buvo pavesta organizuoti pasiuntinybės spaudos skyrių, be kita ko, leidusį Latvijoje informacinį biuletenį apie Lietuvą. Taigi tuometis J. Paleckio darbas savo šaliai neleido nė numanyti, kad ateityje šis veikėjas susidės su Lietuvai priešiškomis jėgomis.

Ne kitaip po kelių savo gyvenimo dešimtmečių pasirodys ir A. Paleckis. Skirtumas tik tas, kad jau ateidamas į šį pasaulį jis atsinešė didelius dividendus, kuriuos sukrovė už senelio išdavystę gauti trisdešimt sidabrinių. O tai lems ir visiškai kitokį A. Paleckio išsilavinimą, ir kur kas spartesnę bei įspūdingesnę karjerą Kovo 11-osios Lietuvoje. Jos pradžioje taip pat nebuvo jokių ženklų, kad Paleckių atžala pasirinks savo valstybės nedraugo kelią.

A. Paleckis gimė ne kur kitur, o Šveicarijos sostinėje Berne, ir už tai turi būti netiesiogiai dėkingas savo seneliui, turėjusiam aukštą postą sovietinėje nomenklatūroje. Jei ne LSSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininko pareigos, kurias ėjo J. Paleckis, jo sūnus Justas Vincas tikrai nebūtų patekęs į prestižinę SSRS užsienio reikalų ministerijos aukštąją diplomatinę mokyklą. Ją baigęs komunistas J. V. Paleckis pradėjo diplomatinę karjerą Šveicarijoje, o po kurio laiko pasiekė sovietų ambasados šioje šalyje pirmojo sekretoriaus rangą. Būtent ten jam 1971 metais ir gimė sūnus Algirdas.

Algirdo Paleckio lygiavimasis į nepriklausomybės duobkasiu tapusį senelį davė vaisių – šiandien jis leidžia dienas už grotų, įtariamas sunkiu nusikaltimu – šnipinėjimu Rusijos naudai.

Jau vien tai, kad augo aukšto sovietinio diplomato, o vėliau – sovietinės Lietuvos partinės nomenklatūros atstovo šeimoje, A. Paleckis turėjo kur kas daugiau galimybių nei kiti paprasti jo vienmečiai. Juolab jog tėvas J. V. Paleckis ėjo svarbias pareigas ne tik sovietmečiu (LKP CK Užsienio ryšių skyriaus vedėjas, Kultūros skyriaus vedėjas, Ideologinio skyriaus vedėjas, galiausiai – savarankiškos LKP CK sekretorius), bet ir Lietuvai atkūrus nepriklausomybę. Kaip savarankiškos LKP narys jis pateko į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą, o vėliau grįžo į diplomatinę tarnybą – šį kartą jau dirbti nepriklausomai Lietuvai.

1993-iaisiais buvęs LKP nomenklatūrininkas J. V. Paleckis tapo tuometinio prezidento Algirdo Brazausko patarėju užsienio politikos klausimais. Netrukus jo patronas – buvęs LKP CK pirmasis sekretorius – suteikė savo patarėjui nepaprastojo ir įgaliotojo ambasadoriais rangą. Būtų naivu manyti, jog tokia J. V. Paleckio padėtis tik atsitiktinai sutapo su jo sūnaus Algirdo sėkme. Šis, 1994-aisiais baigęs žurnalistikos studijas Vilniaus universitete, iš karto atsidūrė Paryžiaus administravimo institute, kuriame metus krimto tarptautinių santykių mokslus.

Sovietinių okupantų paskirtas Lietuvos prezidentas Justas Paleckis kalba mitinge Liaudies seimo posėdžių dienomis. Kaunas, 1940-ųjų liepa. / LCVA nuotrauka
Sovietinių okupantų paskirtas Lietuvos prezidentas Justas Paleckis kalba mitinge Liaudies seimo posėdžių dienomis. Kaunas, 1940-ųjų liepa. / LCVA nuotrauka

Viršūnės ir nuopuoliai

Paskui A. Paleckio karjera buvo itin greita ir sklandi. A. Brazausko globojamam jo tėvui einant Lietuvos nepaprastojo ir įgaliotojo ambasadoriaus pareigas Jungtinėje Karalystėje, A. Paleckis iš palyginti kuklių Užsienio reikalų ministerijos Santykių su Europos Sąjunga skyriaus tarnautojo pareigų kaipmat peršoko į Lietuvos Respublikos misijos prie ES pirmojo sekretoriaus pareigas. Tėvui ambasadoriaujant Airijoje jis buvo paskirtas Užsienio reikalų ministerijos Vakarų Europos šalių skyriaus vedėju. Šias pareigas Algirdas ėjo ir J. V. Paleckiui tapus užsienio reikalų viceministru. Kol 2003-iaisiais pasuko į politiką – įstojo (o ar galėjo būti kitaip?) į Lietuvos socialdemokratų partiją. Bet ir tuomet A. Paleckio viražai jokio įtarimo dar nekėlė. Staigūs jo elgesio pokyčiai prasidės maždaug po penkerių metų. Bet apie tai – kiek vėliau. O kol kas pažvelkime į Algirdo senelio J. Paleckio karjeros posūkius.

J. Paleckio valanda išmušė 1926-ųjų pavasarį, kai rinkimus į Trečiąjį Seimą laimėjo Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga, prie kurios tuo metu buvo prisišliejęs būsimas Stalino saulės nešėjas, ir Lietuvos socialdemokratų partija. Naujoji Seimo dauguma atšaukė karo padėtį, panaikino cenzūrą ir, žinoma, paskubėjo atsikratyti svarbias pareigas ėjusių krikdemų šalininkų. Taip savo posto neteko ir valstybinės naujienų agentūros ELTA direktorė Magdalena Avietėnaitė. Į jos vietą tų pačių metų vasarą buvo pakviestas tuomet dar Rygoje gyvenęs J. Paleckis.

Tai, kad naujasis Eltos vadovas nei turi auštąjį išsilavinimą, nei moka užsienio kalbų, jį delegavusiems valstiečiams liaudininkams neatrodė rimta kliūtis. Lygiai kaip ir faktas, jog Užsienio reikalų ministerijos Politikos departamento direktorius, toli gražu nesimpatizavęs valdžią gavusiems kairiesiems, agentūros kolektyvui pristatė naują vadovą be didelio entuziazmo, taip leisdamas suprasti, kad J. Paleckis gavo šias pareigas tik išimties tvarka.

Matyt, J. Paleckis ir pats nebuvo tikras dėl savo rytojaus, tad skubiai įstojo į Kauno universiteto Humanitarinį fakultetą. Tiesa, mokslai truko tik tol, kol spyrė būtinas reikalas, – maždaug metus. Džiaugtis naujuoju postu J. Paleckiui teko neilgai: po pusmečio perversmą įvykdę tautininkai liaudininkų paskirtą direktorių išmetė lauk. Sunku pasakyti, ką tuo metu jautė nenusisekęs Eltos vadovas, tačiau iš tolesnių J. Paleckio veiksmų galima spėti, jog pagieža jį nuskriaudusiems politiniams oponentams ir vis stiprėjanti antipatija šių režimui pamažu ėmė virsti priešiškumu visai valstybei. Kaip kitaip paaiškinti faktą, kad netrukus J. Paleckis pateko į vieną orbitą su atvirais Lietuvos nepriklausomybės priešais?

1931 metais atsidūrė jis ten ne atsitiktinai, o visiškai sąmoningai, niekieno neįkalbinėjamas, tik savo iniciatyva. Užmezgė ryšius su pogrindine Lietuvos komunistų partija, ėmėsi aktyvios veiklos politinius kalinius remiančioje Lietuvos Raudonosios pagalbos organizacijoje, prokomunistinėje Butų nuomininkų draugijoje. Sovietams pradėjus formuoti savo penktąją koloną tarp inteligentų, būsimas Lietuvos valstybės likvidatorius stačia galva pasinėrė į jos branduoliu tapusios Lietuvių draugijos SSRS tautų kultūrai pažinti veiklą.

Įgaliotosios Liaudies seimo delegacijos vadovas Justas Paleckis (priekyje kairėje) su delegacijos nariais prieš išvykstant į Maskvą prašytis Lietuvos priėmimo į Sovietų Sąjungą. / LCVA nuotrauka
Įgaliotosios Liaudies seimo delegacijos vadovas Justas Paleckis (priekyje kairėje) su delegacijos nariais prieš išvykstant į Maskvą prašytis Lietuvos priėmimo į Sovietų Sąjungą. / LCVA nuotrauka

Minėtą draugiją globojo ir dosniai rėmė SSRS pasiuntinybė Kaune. Atrodo, diplomatinę priedangą turėję sovietų žvalgybininkai padėdavo ir J. Paleckiui spręsti finansines problemas. Vienas Laisvės alėjoje gyvenęs pulkininko Kazio Škirpos bičiulis prisimena, kad J. Paleckis nuolat skolindavosi pinigų iš pažįstamų, tačiau dažnai nepajėgdavo jų grąžinti. Šiaip ar taip, ketvirtojo dešimtmečio pradžioje kairysis žurnalistas jau kone kasdien mynė sovietų pasiuntinybės slenkstį. Regis, būtent šis slenkstis ir buvo riba, skirianti kairiojo inteligento bravūrą nuo išdavystės. Dabar jau žinoma, kad dar trečiojo dešimtmečio pabaigoje J. Paleckis tapo mokamu SSRS pasiuntinybės informatoriumi: už finansinę paramą leidybai jis teikė sovietų diplomatams žinias apie Lietuvos politikų veiklą ir kontaktus. Maža to, pasak tuomečio LKP CK sekretoriaus Vlado Niunkos, J. Paleckis vykdė ir kai kuriuos svarbius šios nelegalios antivalstybinės partijos pavedimus.

Išpuoliai be pasekmių

Kokie tai buvo pavedimai, galėsime paspėlioti kiek vėliau, pažvelgę į J. Paleckio darbus. O dabar grįžkime prie įvykių, kurie galbūt paskatino jo anūko metamorfozę. Parvykęs iš Briuselio į Lietuvą A. Paleckis ryžtingai pasuko į politiką. Tiesa, iki gatvės politiko ir naftalininių komunistinių lozungų gaivintojo jam dar buvo toli. Viskas tuomet tekėjo legalia socialdemokratine vaga. 2003-iaisiais Algirdas įsitraukė į LSDP, tapo šios partijos spaudos tarnybos vadovu, dar po metų buvo įrašytas į partijos sąrašą ir pateko į Seimą. 2007-aisiais, partinėje hierarchijoje pakilęs iki LSDP Vilniaus skyriaus pirmininko pareigų, Seimo nario mandatą J. Paleckis iškeitė į sostinės vicemero kėdę. Tačiau tai buvo ne visai tas pat, apie ką ambicingasis politikas svajojo, mat jis minėtas tarp socialdemokratų kandidatų į mero postą.

Tokios ambicijos ėmė virsti niekais, kai A. Paleckis, nesuderinęs su socdemų vadovybe, pradėjo derybas dėl koalicijos su nušalintojo prezidento Rolando Pakso partija „Tvarka ir teisingumas“. Jis savo iniciatyva puolė dalyti „tvarkiečiams“ postus. Štai tuomet šio veikėjo politinė karjera ėmė strigti. Įsižeidęs, kad vietoj išsvajoto posto gavo tik nuograužas, A. Paleckis kaip vicemeras pradėjo kovoti su „elitu“, nevengdamas užsipulti ir savo partijos vadovybės. Dėl to labai greitai buvo ištrenktas ir iš LSDP, ir iš vicemero pareigų. Nuo tos akimirkos J. Paleckio anūkas pasirinko gatvės rėksnių vedlio kelią. Panašiai kaip ir jo senelis, tik šiam iki „politikos“ dar teko atlikti ir sovietinio propagandininko vaidmenį.

Taigi grįžkime prie jau minėtų sovietų pasiuntinybės pavedimų, duotų J. Paleckiui. 1933 metais ši organizavo jo kelionę į Maskvą, kurioje žinomo Lietuvos žurnalisto laukė ne tik turininga kultūrinė programa, bet ir ekskursijos į pramonės gigantus, o svarbiausia – galimybė dalyvauti Centro Vykdomojo komiteto posėdyje ir savo akimis pamatyti patį J. Staliną. Už šią kelionę J. Paleckis atsilygino knyga „SSRS mūsų akimis“. Ji greitai tapo bestseleriu. Toks visuomenės susidomėjimas visiškai suprantamas – žmonėms rūpėjo iš pirmų lūpų sužinoti apie gyvenimą uždaroje totalitarinėje valstybėje. Suprantama ir tai, kad nefasadinės sovietinio rojaus tikrovės šiame kūrinyje buvo nedaug – J. Paleckis labai jau uoliai kartojo jam pateiktus propagandinius štampus.

LSSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo pirmininkas Justas Paleckis darbo kabinete. Vilnius, 1956 metai. / LCVA nuotrauka
LSSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo pirmininkas Justas Paleckis darbo kabinete. Vilnius, 1956 metai. / LCVA nuotrauka

To pakako, kad J. Paleckis būtų laikomas potencialiu sovietų įtakos agentu. Jo paslaugų labai prireikė ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje, kai dėl valdžios nesugebėjimo efektyviai veikti sudėtingoje tarptautinėje situacijoje Lietuvoje kilo rimta politinė ir moralinė krizė. 1938 metų kovą Lietuvai priėmus Lenkijos ultimatumą dėl diplomatinių santykių užmezgimo, taip ir neišsprendus Vilniaus klausimo, atmosfera visuomenėje ėmė vis labiau kaisti. Būtent tuomet J. Paleckiui buvo skirtas gatvės politikuotojo ir mitingų provokatoriaus vaidmuo.

Kaip „apšilimo“ objektas pasirinktas Valstybės teatras. Jame, pasibaigus antram spektaklio „Samsonas ir Dalila“ veiksmui, J. Paleckis netikėtai išrėžė publikai liepsningą kalbą, kurioje ne tik kritikavo A. Smetonos politiką, bet ir reikalavo kuo skubiau nuversti „fašistinį režimą“. „Kruvinojo režimo“ atsakas buvo neadekvatus – nutraukti šių oratorinio meno pratybų niekas neskubėjo. Tik J. Paleckiui išsikvėpus pasirodė du policininkai ir išvedė jį iš salės. Po poros valandų oratorius buvo paleistas, nepateikus jokių kaltinimų.

Pamatęs, jog valdžia labai jau tolerantiška viešiems jos kritikams, J. Paleckis taip įsijautė, kad greitai ėmė jaustis esąs tikras revoliucionierius. 1939-aisiais, prieš pasirašant liūdnos atminties Lietuvos ir Sovietų Sąjungos savitarpio pagalbos sutartį, jis net kreipėsi į sovietų pasiuntinybę prašydamas patarti, kaip perimti valdžią ir sukurti vadinamąją „Lietuvos liaudies vyriausybę“. Didelei Maskvos draugo nuostabai toks entuziazmas buvo sutiktas itin šaltai. J. Paleckis tuomet nė nenumanė, kad Kremlius rengia „teisėtą“ Lietuvos sovietizavimo scenarijų, kuriame jo tipo triukšmadariams vaidmenys dar nebuvo numatyti. J. Paleckio ir jo kompanijos Maskvos emisarams prireiks šiek tiek vėliau.

O kol kas „maištininkui“ buvo paliktas tas pats provokatoriaus vaidmuo. Bene ryškiausią išpuolį su gatvės rėksnių kompanija jis surengė prie prezidentūros. Čia Vilniaus sugrąžinimo Lietuvai proga vyko didelis mitingas. Jame pasirodęs J. Paleckis ėmė šaukti, kad lietuvių tauta už Vilnių turi būti dėkinga ne Lietuvos prezidentui, o Sovietų Sąjungai, ir ragino visus žygiuoti prie sovietų pasiuntinybės.

Tąkart J. Paleckis net nebuvo sulaikytas. Tai įvyko kiek vėliau, kai pasiuntinybėje pavaišinta šutvė susirinko parėkauti prie sunkiųjų darbų kalėjimo. Tos pačios dienos vakarą J. Paleckis buvo suimtas ir po trijų parų arešto išsiųstas į Dimitravo priverčiamojo darbo stovyklą. Tačiau nekenčiamas režimas savo priešo ten nelaikė nė trijų savaičių – gruodžio pradžioje J. Paleckiui pasiūlyta per tris paras išvykti į kurią nors užsienio valstybę. Maištininkas pasirinko Latviją, bet jau po mėnesio jam leista sugrįžti ir apsigyventi Kėdainių apskrityje.

Jei ne aukštas tėvo Justo Vinco Paleckio postas ir tuometinio prezidento Algirdo Brazausko patarėjo pareigos, Algirdo Paleckio karjeros pradžia galėjo ir nebūti tokia įspūdinga. / BNS/Scanpix nuotrauka
Jei ne aukštas tėvo Justo Vinco Paleckio postas ir tuometinio prezidento Algirdo Brazausko patarėjo pareigos, Algirdo Paleckio karjeros pradžia galėjo ir nebūti tokia įspūdinga. / BNS/Scanpix nuotrauka

Paslaptingi „skurdžiaus“ pinigai

„Tapęs esamo režimo belaisviu, aš dar labiau įsitikinau savo teisumu“, – laiške vidaus reikalų ministrui Kaziui Skučui netrukus parašė J. Paleckis. „Esu užsispyręs, turiu savų įsitikinimų ir man nesvarbi karjera“, – po kelių dešimtmečių viename interviu pareikš ir jo anūkas. Į savo senelį Algirdas ims panašėti ne tik pareiškimais, bet ir veiksmais.

2008-aisiais buvęs diplomatas ir socialdemokratų politikas pasirodė jau naujame amplua. Jis, įkūręs partiją „Frontas“, su būreliu triukšmadarių ėmėsi organizuoti gatvės mitingėlius ir gerokai pranoko savo senelį. Pastarasis apsiribojo tik parėkavimais prieš A. Smetoną ir jo valdžią, o „frontininkų“ gatvės vaidinimuose plaikstėsi raudonos vėliavos, skambėjo antivakarietiški šūkiai, ir visą šį cirką paslaugiai transliuodavo propagandinė Rusijos žiniasklaida.

Tiesa, vien gatvės politikavimu A. Paleckis neapsiribojo. Pagal jo, o tiksliau – jo šeimininkų, planą „Frontas“ turėjo patekti ir į Seimą. Vis dėlto šis sumanymas neišdegė. „Frontininkai“, suprantama, nesulaukė visuomenės palaikymo – A. Paleckis pralaimėjo rinkimus net Visagino-Zarasų rinkimų apygardoje, kuri iš pažiūros jam turėjo būti palanki. Maža to, A. Paleckis netruko susirieti su kitais savo partijos aktyvistais, tad „Frontas“ tiesiog subyrėjo.

Tačiau ir ši aplinkybė neatšaldė „revoliucionieriaus“ įkarščio. 2009-aisiais A. Paleckis, susivienijęs su Lietuvos socialistų partijos marginalais, įkūrė Socialistinį liaudies frontą. Jis taip pat įsitraukė į organizacijos „Pasaulis be nacizmo“, įsteigtos Vladimirui Putinui artimo oligarcho Boriso Špigelio, veiklą ir net tapo jos prezidiumo nariu. Kaip tik tuomet prasidėjo A. Paleckio vojažai į Maskvą, kurioje jis buvo pristatomas kaip „Lietuvos komunistas“. Ir tai dar ne viskas. A. Paleckio figūra nuolat šmėžavo tarp gretimų šalių veikėjų ir organizacijų, įkūnijančių Rusijos „minkštąją galią“. Dėl to jam net buvo uždrausta atvykti į Estiją.

Bet viską vainikavo baudžiamąja byla pasibaigę A. Paleckio pareiškimai apie 1991 metų sausio 13-ąją. Tuomet, kartodamas sausio perversmininkų melą, šis veikėjas viešai pareiškė, jog tą tragišką naktį „savi šaudė į savus“. Už tai A. Paleckis sulaukė 10,4 tūkst. litų baudos ir neteko 2004 metais Artūro Paulausko jam įteikto ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiaus.

Beje, baudą A. Paleckis sumokėjo iš karto, nors visą laiką tvirtino neturintis nuolatinių pajamų, nes gyvenantis „iš vertimų ir kitos veiklos“. Tačiau tai dar smulkmena, palyginti su kitu faktu, – kai A. Paleckis paskelbė garsųjį pareiškimą, paslaptingai dingo kadaise jo paimta beveik pusės milijono litų paskola. Ar ne panašiai nutiko ir šio veikėjo seneliui, kuris, prasidėjus vizitams į sovietų pasiuntinybę, nustojo bėgioti pas pažįstamus ir kaulyti paskolinti nors kiek pinigų?

Kartodamas sausio 13-osios perversmininkų melą, Algirdas Paleckis atkakliai tvirtino, kad tą tragišką naktį „savi šaudė į savus“. / Oresto Gurevičiaus (LŽ) nuotrauka
Kartodamas sausio 13-osios perversmininkų melą, Algirdas Paleckis atkakliai tvirtino, kad tą tragišką naktį „savi šaudė į savus“. / Oresto Gurevičiaus (LŽ) nuotrauka

Tiesa, J. Paleckiui Maskva atsilygino kur kas dosniau negu jo anūkui. Už pagalbą laidojant nepriklausomą mūsų valstybę senelis gavo (pagal tuo metu galiojusią Lietuvos Konstituciją – neteisėtai) likviduojamos šalies „prezidento“ postą. Nuo tos akimirkos jis tapo visų sovietų nusikaltimų bendrininku, o kartais – ir vykdytoju, kaip nutiko neteisėtai suimant bei ištremiant į SSRS buvusį ministrą pirmininką Antaną Merkį ir užsienio reikalų ministrą Juozą Urbšį, taip pat jų šeimas. Netrukus J. Paleckis išdavė sankciją į Maskvos Lubiankos kalėjimą išvežti ir buvusį vidaus reikalų ministrą Kazį Skučą bei buvusį VSD direktorių Augustiną Povilaitį. Ką jau kalbėti apie tai, kad jis savo parašu pradėjo rinkimus į vadinamąjį Liaudies seimą, nors puikiai žinojo, jog šiuo nutarimu likviduos nepriklausomą Lietuvą, pavers valstybę Sovietų Sąjungos dalimi.

A. Paleckio senelis, pasirinkęs okupantų įrankio vaidmenį, nei norėjo, nei galėjo jo atsisakyti. Prasidėjus karui J. Paleckis pasitraukė į SSRS gilumą, o jam pasibaigus vėl buvo pasodintas patogiame LSSR AT Prezidiumo pirmininko kabinete. „Vykdysime partijos nurodymus, tai pagrindinė mūsų darbo linija“, – taip svarbiausias savo funkcijas jis paaiškins AT sekretoriui Juozui Naujaliui. Šis vėliau prisimins, kad J. Paleckis nė neskaitydamas pasirašinėjo visus jam pakištus dokumentus, taip pat ir garsųjį 1957 metų nutarimą, draudusį iš tremties paleistiems lietuviams sugrįžti į tėvynę.

Formaliai aukščiausiame, tačiau jokios realios valdžios nesuteikiančiame sovietinės Lietuvos poste J. Paleckis išbuvo iki 1967-ųjų. Paskui trejus metus ėjo dar aukštesnes, bet jau visiškai nieko nereiškiančias SSRS Tautybių Tarybos pirmininko pareigas. Kitaip negu daugelis žinomų tarpukario Lietuvos inteligentų, jis padarė viską, kad užsitikrintų patogią ir ramią senatvę, tačiau taptų vienu ryškiausių Lietuvos nepriklausomybės praradimo simbolių. O kokios „šlovės“ tikisi jo anūkas A. Paleckis, besilygiuojantis į valstybę pardavusį senelį? Jo istorijos epilogo dar teks palaukti.

Reklama
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika