Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
ISTORIJA

Ona Šimaitė – tylioji kovotoja už gyvybę 

2017 sausio 6 d. 15:00
Ona Šimaitė Izraelyje.
Ona Šimaitė Izraelyje.
Vilniaus universiteto bibliotekos nuotrauka

Šiandien sukanka 123 metai, kai gimė Ona Šimaitė, Antrojo pasaulinio karo metais išgelbėjusi nuo žūties dešimtis Vilniaus žydų. Prisiminkime tylų šios pasaulio tautų teisuolės žygdarbį.

O. Šimaitės vardas Lietuvoje minimas nedažnai. Jį mena tik paminklinė lenta prie Vilniaus universiteto ir siaura gatvelė, vinguriuojanti nuo Užupio pašonėje esančio Kūdrų parko ir užsibaigianti stačiais laiptais, vedančiais į senamiestį. Į vietą, prieš septynetą dešimtmečių tapusią kančios ir mirties simboliu tūkstančiams mūsų piliečių, kuriems buvo lemta gimti žydais. Į buvusį Vilniaus getą, kur nacių okupantų valia paskutines gyvenimo dienas leido pasmerktieji išnykti. Į vietą, iš kur kukli bibliotekininkė O. Šimaitė, nepaisydama mirtino pavojaus, išgelbėjo ne vieną, netekusį vilties.

Bet gal ir gerai, kad O. Šimaitės atminimas toks simboliškas, paprastas ir kuklus. Toks, kaip ir jos gyvenimas. Toks, kaip ir jos mirtis. Nes ji pati niekada nenorėjo būti nei šlovinama, nei garbinama. Nes visas jos gyvenimas buvo paprastas, ramus ir nežadantis audrų. Tol, kol išmušė lemtinga apsisprendimo valanda.

Atjautos išmoko vaikystėje

O. Šimaitė gimė 1894 metų sausio 6 dieną Akmenėje, neturtingoje bežemių šeimoje. Kad išmaitintų šeimą, tėvas įsidarbino vagonų fabrike Rygoje, tad mergaitė pirmuosius aštuonerius metus gyveno pas senelį. Vėliau persikėlė pas tėvą į Rygą, kur baigė pradžios mokyklą ir gimnaziją. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui ir prie Lietuvos artėjant vokiečiams, su šeima ir tūkstančiais lietuvių pasitraukė į Rusiją. Iš jos grįžo 1922-aisiais, įsidarbino Kauno žydų pradžios mokykloje. Po poros metų įstojo į Kauno universitetą. Puikiai mokėdama rusų kalbą, kurį laiką vertėjavo Sovietų Sąjungos atstovybėje, o 1937 metais pradėjo dirbti bibliotekininke.

Į Vilnių O. Šimaitė persikėlė 1940-aisiais, kai Lietuvai atgavus sostinę čia buvo perkelta dalis universiteto fakultetų. Toliau dirbo bibliotekininke, dar nenujausdama, kad šis darbas taps priemone vykdant pačios sau prisiimtą misiją gelbėti nekaltų žmonių gyvybes.

Kodėl kukli bibliotekininkė pasirinko kelią, kurio kiekviename posūkyje tykojo mirtis? Juk, užklupus karui, jai, regis, pirmiausia reikėjo rūpintis savo pačios išgyvenimu. Bibliotekos, knygos, kultūra ir jos saugotojai nacių okupantams rūpėjo mažiausiai, tad skurdas buvo nuolatinis O. Šimaitės palydovas. Būdavo ir taip, kad moteris ištisomis savaitėmis neturėjo ko valgyti. Bet, matyt, savo kančią ji laikė menka, palyginti su tuo ašarų ir kraujo vandenynu, skandinančiu tūkstančių tūkstančius mūsų šalies piliečių žydų.

Bet tai tikriausiai nebuvo vienintelė tokio drąsaus apsisprendimo priežastis. Neabejotinai atjautos sėkla moters širdyje buvo pasėta dar ankstyvoje vaikystėje, drauge su giliai įstrigusiais senelio žodžiais. Pati O. Šimaitė juos prisimena taip: „Mano senelis buvo labai didelis individualistas, gal netgi atsiskyrėlis. Visais klausimais jis turėjo savo nuomonę. Labai draugavo su žydais. Daug kas jį smerkė už tai. Kai buvau aštuonerių metų (...), jis mane pasodino ant kelių ir sako: „Daug kas blogai kalbės apie žydus, bet tu jų neklausyk. Žydai yra geri žmonės, žinoma, tarp jų yra ir blogų, bet gerumas nulemia.“ Tie jo žodžiai man liko visam gyvenimui.“

Ona Šimaitė

Pagaliau buvo ir trečia priežastis, paskatinusi O. Šimaitę stoti į tylią kovą už naikinamų žmonių gyvybes, ir ta priežastis buvo labai asmeniška. 1941-ųjų rugsėjį tarp 50 tūkst. į Vilniaus getą suvarytų žydų buvo daug jos gerai pažinotų universiteto dėstytojų ir studentų, kurių likimams moteris taip pat negalėjo likti abejinga. Tad drauge su tuometiniu universiteto rektoriumi Mykolu Biržiška darė viską, kad bent kiek palengvintų jų dalią. Vargu ar be rektoriaus ir universiteto profesorių pagalbos bibliotekininkei būtų pavykę prasiveržti už aklinai saugomų geto sienų. Tačiau apie tai – kiek vėliau. O kol kas moteris ir viena darė viską, ką galėjo. Tai matyti kad ir iš jos laiško, 1941 metų spalį rašyto poetui Kaziui Jakubėnui: „Per tą laiką nežmoniškai daug matyta ir išgyventa. Ir žvėriškas pradas viršija žmonišką žmonėse. 1/IX už 1500 rb. išėmiau senuką iš kalėjimo. Ir tą dieną, belaukiant jo, buvo vedami kalėjiman tūstančiai žydų. O, to niekad nepamiršiu, kol gyva būsiu. Šiandien gavau žinią, kad senuko vėl nebėra. Turbūt jo daugiau niekad nebematysiu. Žūsta vienas po kito mano geriausi prieteliai. Gėda gyventi, gėda turėti pastogę, gėda turėti galimybę nusiprausti ir t. t., kada tūkstančiai žmonių ne tik tokių minimalių galimybių nebeturi, bet Damoklo kardas kabo ant jų galvų, kada kiekvienas gali tyčiotis ir kankinti kas netingi. Jei aš pirmiau juos tik mylėjau, tai dabar dievinu už tas begalines kančias, nes iš tikrųjų tik išrinktieji gali taip kentėti.“

Nepamainoma ryšininkė

Šį skausmo persmelktą laišką O. Šimaitė rašė kitą dieną, kai naciai galutinai likvidavo Mažąjį Vilniaus getą. „Ir kur dingo žmonės – nežinia“, – liūdnai klausė laiško autorė. Ji nežinojo ir negalėjo žinoti, kad dar rugsėjo viduryje pusantro tūkstančio Mažojo geto žydų – daugiausia senų ir ligotų žmonių – sužinojo, kad yra perkeliami į Didįjį getą. Tačiau jų kelias vedė į Panerių duobes. Nežinojo, kad toks pat likimas ištiko ir kitus dešimtį tūkstančių likviduoto geto gyventojų. Ir tik nedaugeliui, kurie tiko darbui, buvo leista dar šiek tiek pagyventi Didžiajame gete, už kurio belaisvius visais įmanomais būdais kovojo O. Šimaitė.

Minėtame laiške K. Jakubėnui nerasime nė užuominos į tai, kad ši moteris gete lankėsi jau nuo rugsėjo vidurio – kartais legaliai, kartais nelegaliai. Tad kaip paprastai universiteto bibliotekininkei pavykdavo patekti už aukštų tvorų, skiriančių miestą nuo pasmerktųjų mirčiai? Kaip jau užsiminėme, čia žmonių gelbėtojai labai padėjo universiteto profesūra ir darbuotojai.

Iš O. Šimaitės sūnėno Kazio Kęstučio Šimo surinktų laiškų, dokumentų ir prisiminimų matyti, kad universiteto rektoriaus brolis – bibliotekos direktorius Vaclovas Biržiška išrūpino O. Šimaitei oficialų okupacinės valdžios leidimą lankytis gete, kuris ne žydams šiaip jau buvo uždrausta teritorija. Formalus pretekstas leidimui gauti buvo toks: O. Šimaitė iš buvusių žydų tautybės studentų privalanti surinkti bibliotekai negrąžintas knygas. Žinoma, „knygų paieška“ ilgai tęstis negalėjo, tad vėliau A. Šimaitei teko ieškoti kitų priežasčių leidimui gauti. Viena iš tokių buvo vizitai pas gete įkalintą žymų gydytoją. Galiausiai, perpratusi geto struktūrą ir jo apsaugos spragas, moteris į uždraustą teritoriją patekdavo slapta arba susitikinėdavo su globotiniais už geto sienų.

Taip O. Šimaitė tapo svarbia ryšininke tarp geto ir išorinio pasaulio. Kaip matome iš jos sūnėno surinktų prisiminimų, ji atnešdavo ir išnešdavo laiškus, aprūpindavo geto gyventojus nelegaliais dokumentais, slėpdavo pabėgusius, išnešdavo krepšyje užmigdytus mažus vaikus. Čia pat randame ir citatą iš anglų kalba išleistos Philipo Friedmano knygos „Tie, kurie parėmė jų brolius“. Joje sakoma, kad O. Šimaitė „ateidavo visko prisikaišiojusi, o išeidama išnešdavo vertingą archyvinę medžiagą – dokumentus, čia uždarytųjų žmonių dienoraščių lapelius. Tuos vertingus daiktus ji išslapstydavo bibliotekoje. Beje, kai kurie iš šių dokumentų vėliau tapo svarbia medžiaga Holokausto tyrinėtojams – tarp tokių galima paminėti vieno žydų istoriko straipsnį „Senas ir naujas getas“, kuriame galima rasti išsamią statistiką apie nužudytus geto gyventojus.

Kiek tokių vertingų knygų, dokumentų, liudijimų, o svarbiausia – žmonių gyvybių išgelbėjo ši narsi moteris, mes turbūt niekada nesužinosime, nes tais žiauriais laikais pasakoti apie savo geradarystę buvo mirtinai pavojinga – žmones, kuriais buvo galima pasikliauti, teko skaičiuoti ant pirštų. Ne veltui po daugelio metų O. Šimaitė rašė: „(...) įbaugintų lietuvių grupė – iš esmės tautos dauguma – tiesiogiai žydams nepadarė nieko blogo. Tarp jų buvo net tokių, kurie tyliai braukė ašarą dėl žydų nelaimių. Bet pasitaikė ir tokių, kurie buvo visiškai abejingi žydų skausmui. Šie nedarė nei gero, nei blogo.“

Pagalbininkai ir bendražygiai

Ir vis dėlto tyliai kovodama O. Šimaitė nebuvo vieniša. Ankstesniuose pasakojimuose apie Lietuvos žydų likimą esame minėję, kad prie pasmerktųjų gelbėjimo daug prisidėjo ne tik dvasininkai ir vienuoliai, bet net ir okupacinės administracijos valdininkai. Vieno iš tokių žmonių negalima apeiti tylomis, juolab kad jo asmeninė nelaimė padėjo išgyventi vienai O. Šimaitės išgelbėtai mergaitei.

Šis žmogus pavarde Rutkauskas išgelbėjo daugiau nei šimtą pasmerktųjų gyvybių. Knygoje „Išgelbėję pasaulį... žydų gelbėjimas Lietuvoje (1941–1944)“ randame liudijimų, kad šis valdininkas daugybei žydų parūpindavo fiktyvius pasus arba organizuodavo jų (dabar jau kaip „lietuvių“ ar „lenkų“ ) siuntimą įvairiems darbams į Vokietiją. Maža to, valdininkas pats įdukrino mažą žydų mergaitę ir pargabeno iš Rygos geto jos motiną. „Po Vilniaus geto likvidacijos nebuvo dienos, kad Rutkausko namuose nesislapstytų dešimt ir daugiau žydų, kurių reikalais jis pats rūpinosi“, – rašoma liudijime.

Tai buvo žaidimas su mirtimi – žydus gelbėjęs valdininkas rizikavo ne tik savo, bet ir savo artimųjų gyvybėmis. Deja, apie tolesnį šio žmogaus likimą negalime nieko papasakoti, tik žinome, kad jo dukterį naciai prievarta išgabeno į Vokietiją. Tačiau būtent ši O. Šimaitės bendražygio nelaimė padėjo žydaitei Zanai Rann. Pasinaudodamas dukters metrikais, jis išrūpino išgelbėtajai pasą ir kaip lietuvę Margaritą Rutkauskaitę įtaisė vienoje vokiečių okupacinėje įstaigoje Minske.

Turėjo O. Šimaitė ir daugiau pagalbininkų. „Žinoma, nedaug ką būčiau padariusi, jei nebūtų daugiau lietuvių, kurie atsiliepė ir padėjo kuo kas galėdamas. Labai daug padėjo dvasiškija (…). M. Krupavičius, M. Vaitkus, A. Lipniūnas (...). Man dirbant universitete visi, pradedant rektoriumi, baigiant sargais, visi susirūpino žydų padėtimi. Visų pirma studentais, po to profesūra (…). Daug lietuvių, netgi žinodami, kuo rizikuoja, padėdavo tiems, kurie gyvenimo buvo labiausiai nuskriausti“, – rašė ji.

Daugelis čia suminėtų žmonių paremdavo pasmerktuosius pinigais. Nekalbant jau apie pačią O. Šimaitę, kuri, pati gyvendama pusbadžiu, visą savo varganą atlyginimą išleisdavo maisto produktams, juos nešdavo į getą. Vienoje publikacijoje randame liudijimų, jog moteris rūpinosi ir žydų daiktų, kuriuos jie paliko, kai buvo išmesti iš savo namų, sugrąžinimu tikriesiems šeimininkams. Vėliau pasakojo, kad būtent dėl to jai teko iškęsti daug neapykantos. Lenkai, lietuviai priimdavę žydų turtą pasaugoti nenoriai, tačiau vėliau susigyvendavę ir labai sunkiai su juo skirdavęsi.

Galima numanyti, kad O. Šimaitė buvo įsitraukusi ir į dar pavojingesnę veiklą – tiesiogiai ar ne, bet ji galėjo būti užmezgusi ryšius net su ginkluotu geto pogrindžiu. Mat po daugelio metų laiškuose vertėjui ir būsimam antisovietiniam rezistentui Vytautui Kauneckui ji užsiminė, jog minėtasis K. Jakubėnas parūpindavęs jai pinigų, už kuriuos geto gyventojai pirkdavę ne tik netikrų dokumentų bei antspaudų, bet ir smulkių ginklų. Be to, O. Šimaitę tikrai pažinojo vienas iš pogrindinės geto organizacijos FPO vadovų Abba Kovneris (tuomet vaidinęs pozityvų vaidmenį), tai matyti iš jo prisiminimų: „Kiek žmonių Ona Šimaitė išgelbėjo, padėjo likti gyviems, vargu kas gali tiksliai pasakyti. Svarbiausias Šimaitės veikimo tikslas – vaikų gelbėjimas: jai pavyko iš geto į miestą išnešti ir paslėpti dešimtis vaikų (…) Jei yra žemėje bent dešimt cadikų (teisuolių – aut.), tai Ona Šimaitė neabejotinai yra viena iš jų.“

Gestapo gniaužtuose

Suprantama, kad nuolatiniai O. Šimaitės apsilankymai gete negalėjo likti nepastebėti. Tai, kad žydų gelbėtoja pateko į gestapo akiratį, buvo žinoma net pačiame gete – sakoma, kad 1942-ųjų balandį apie gresiantį pavojų ją įspėjo geto policijos viršininkas Jakovas Gensas. Tačiau įspėjimų ji nepaisė. Nepabūgo ir tuomet, kai buvo iškviesta į gestapą, kur atsisakė pasižadėti, kad nebepadės žydams. Po šio pokalbio O. Šimaitė buvo suimta dar tris kartus, tad belieka stebėtis, kaip jai vis pavykdavo ištrūkti iš gestapininkų nagų. Tiesa, šį stebėtiną faktą paaiškina Gaono žydų muziejuje saugomas O. Šimaitės nekrologas, kuriame teigiama, kad tada ji buvo išvaduota universiteto profesūros pastangomis.

Tačiau vienas kartas vis dėlto nemelavo. Praėjus septyniems mėnesiams po Vilniaus geto likvidavimo, 1944 metų balandžio 28-ąją, į universiteto biblioteką įsiveržę gestapininkai O. Šimaitę suėmė dar kartą. Šįkart atrodė, kad tiek gyvybių išgelbėjusiai moteriai savosios išsaugoti nepavyks. Dėl to, už ką konkrečiai buvo suimta O. Šimaitė ir kaip jai pavyko likti gyvai, egzistuoja nemažai versijų. Vieną jų galima rasti buvusio geto kalinio Grigorijaus Šuro dukters Miriam Povimonskajos-Šur liudijime: „Savo namuose Ona slėpė vieną žydų mergaitę, kuri kažkaip išliko likviduojant getą ir atėjo pas ją. Kaip vokiečiai aptiko tą mergaitę, tiksliai nežinau. (...). Kalbėjo, kažkas matė ją slepiant žydaitę.“ Kita, sovietmečio spaudoje skelbta versija teigia, kad O. Šimaitė buvo apkaltinta spekuliacija (neva pardavinėjusi žydų daiktus).

Kad ir kaip būtų, O. Šimaitė atsidūrė gestapo rūsiuose. Tardymai ir kankinimai truko keletą dienų, tačiau moteris atkakliai tylėjo. „Būnant gestapo požemiuose, tardymų metu aš labai bijojau (juk žmogus vien esu), kad neištarčiau kieno nors pavardės. Visą laiką aš save taip treniravau, kad supainiočiau ir pamirščiau visas pavardes, visus adresus“, – taip šias klaikias dienas vėliau prisiminė žydų gelbėtoja. Reikia pridurti, kad likti gyva ji tada jau nesitikėjo.

Ir iš tiesų – už pagalbą žydams nacių valdžia pasmerkė O. Šimaitę mirti. Tačiau netrukus šis nuosprendis buvo pakeistas įkalinimu konclageryje. Dėl ko, kodėl ir kaip įvyko toks stebuklas, taip pat esama keleto versijų. Bene dažniausiai pasitaikanti tokia: savo bendražygę nuo mirties išgelbėjo bendradarbiai, surinkę pinigų ir papirkę vokiečių pareigūnus. Pagal kitą versiją, moterį išgelbėjo tai, kad ji buvusi apkaltinta ne žydės slėpimu, o spekuliacija. Kaip buvo iš tiesų, dabar jau niekas neišsiaiškins, tačiau nuo tos dienos prasidėjo O. Šimaitės kelionė po konclagerius, iš kurių grįžti vilties taip pat buvo nedaug.

„Kada buvau vežama stovyklon, Kaune traukinys stovėjo kelias paras. Lenkai man siūlo nueiti pas mano gimines, draugus, kad jie ateitų pasimatyti ir atsisveikinti su manimi. Bet aš negalėjau prisiminti nei adresų, nei pavardžių“, – apie kelionės į konclagerių pragarą pradžią vėliau pasakojo O. Šimaitė. Gestapo rūsiuose išmoktos užmaršties pamokos padarė savo.

Apie tai, kur buvo kalinama O. Šimaitė, pasakojama įvairiai, tačiau dažniausiai minima, kad iš pradžių ji buvo laikoma liūdnai pagarsėjusiame Dachau, o vėliau perkelta į koncentracijos stovyklą Elzase-Lotaringijoje. Sunkiai pasiligojusi kalinė liko gyva tik todėl, kad 1944-ųjų rugsėjo 10 dieną stovyklą išvadavo sąjungininkų kariuomenė.

Į Lietuvą O. Šimaitė nebegrįžo. Kodėl – nesunku atspėti. Pirma, nežinoma, kas jos galėjo laukti sovietų okupuotoje Tėvynėje. Antra, sunku sugrįžti ten, kur liko tiek slogių prisiminimų. Apsigyvenusi Prancūzijoje, O. Šimaitė dirbo skalbykloje, siuvykloje, kol galiausiai rado darbą bibliotekoje ir šį tą prisidurdavo iš prancūzų valdžios paskirtos kuklutės pensijos.

Tiesa, 1953-iaisiais O. Šimaitė mėgino persikelti į Izraelį, kur jos laukė daugybė išgelbėtųjų ir jų dėkingumas. Tačiau ten kažkodėl išgyveno tik trejus metus. Tada grįžo į Paryžių. Kol leido sveikata, gyveno kuklioje mansardoje, o silpstant jėgoms persikėlė į senelių prieglaudą, kur 1970-aisiais mirė.

Visą gyvenimą buvusi tyli ir kukli, O. Šimaitė tokia liko ir po mirties. Savo kūną paaukojusi mokslui, ji nepaliko nei kapo, nei paminklo. Tylios kovotojos už svetimas gyvybes atminimą saugo tik žaliuojantis medis Teisuolių alėjoje Jeruzalėje. Ir žinoma, išgelbėtųjų, jų vaikų ir vaikaičių atmintis, kurią galima nusakyti tokiais buvusio geto kalinio Marko Petuchausko žodžiais: „Jinai buvo tos europinės tolerancijos ir tarpusavio tautų supratimo šauklė. Ir jinai ne tik apie tai kalbėjo, ji tyliai, kantriai ir kukliai vykdė savo misiją.“

GOOGLE rekomenduoja
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika