Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
ISTORIJA

Nerija Putinaitė: „Šiandienis politinis pasyvumas primena Lenino Rusiją“ 

2019 balandžio 12 d. 10:42
Knygos viršelis.
Knygos viršelis.

„Tuometinė situacija Rusijoje ir mūsų situacija chaoso, skurdo prasme labai skiriasi, bet jeigu kalbame apie politinį neapsisprendimą, abejingumą, matau daug panašumų. Ir tokioje terpėje galima tikėtis labai destruktyvių, bekompromisių asmenybių“, – pranešime spaudai cituojama filosofė Nerija Putinaitė.

Neseniai lietuvių kalba pasirodė vengrų kilmės žurnalisto ir istoriko Victor Sebestyen išsami ir intriguojančiai parašyta biografija „Leninas: intymus diktatoriaus portretas“. Tai sudėtingos, negailestingos, šaltos ir drauge aistringos asmenybės paveikslas, suteikiantis naujų atspalvių suvokti 1917-tųjų revoliucijai – istoriniam momentui, po kurio pasaulis pasikeitė visiems laikams.

Tai išsami biografija, pagrįsta ne Lenino politinių sprendimų analize, bet bandymu įsigilinti į jo asmenybę. Leninas tikėjo, kad „politika yra asmeniška“, taigi autorius, jokiu būdu neaplenkdamas politinio ir visuomeninio Lenino gyvenimo, piešia jo kaip žmogaus portretą. Kaip tikras žiaurios, tironiškos, korumpuotos Rusijos vadas jis ramiai siuntė į mirtį tūkstančius žmonių ir sukūrė sistemą, paremtą idėja, jog politinis teroras prieš oponentus yra pateisinamas idealo vardan. Ilgai slėpta istorija apie jo gyvenimą trise su žmona Nadežda Krupskaja ir ilgamete meiluže bei bendražyge Inesa Armand, Lenino vaikystė, jaunystė ir ilgai trukusi egzilė – daugybė detalių atskleidžia naujus bolševikų revoliucijos vado bruožus.

Kviečiame į knygos „Leninas: intymus diktatoriaus portretas“ pristatymą balandžio 15 d., pirmadienį, 17.30 val. Nacionalinėje bibliotekoje. Pristatyme dalyvaus istorikai Nerijus Šepetys ir Marius Ėmužis bei filosofė N. Putinaitė. O apie tai, kuo ši knyga svarbi šiandien – kalbamės su N. Putinaite.

– Žmones domina tironiškos, despotiškos asmenybės, pavyzdžiui, Stalinas, Hitleris, tačiau su Leninu yra kiek kitaip. Nemaža dalis tarsi vengia, ignoruoja šią asmenybę, bet juk būtent nuo jo prasidėjo tragiški įvykiai, drastiškai pakeitę mūsų gyvenimus. Kodėl taip yra?

– Lietuviams apskritai įdomu tik tai, kas juos liečia tiesiogiai. Taip yra ir su sovietmečiu. Į lenininį sovietmetį jau nebepataikėme, susidūrėme su Stalino laikotarpiu. Nors išvis, sakyčiau, kad lietuviams už tuos du daug įdomesnis Sniečkus. Kita priežastis, kad sovietmečiu gyvenę žmonės buvo užversti neva biografinių knygų apie Leniną, jo gyvenimą. Galbūt tos knygelės, kurias skaitėme apie Leniną net ir darželyje, suformavo iškreiptą vaizdą, kuris užmuša bet kokį norą domėtis šiuo žmogumi. V. Sebestyen knyga tuos stereotipus stipriai koreguoja, autorius pateikia ir demaskuoja sovietinius mitus apie Leniną, rodo jį kaip įvairiapusę asmenybę, gilinasi į jo poelgius.

Leninas buvo vienas iš nedaugelio bolševikų, kuris realiai norėjo valdžios. Visi kiti mieliau kalbėjo apie revoliuciją ir naują pasaulį.

Man ši Lenino biografija buvo netikėta ir įdomi tuo, kad daug dėmesio skiriama aplinkai – to meto Rusijai. Autorius išsamiai atskleidžia šalyje vyravusį chaosą ir betvarkę: revoliucija vyko faktiškai be jokio pasipriešinimo, niekas nenorėjo nei valdyti, nei lyderiauti. Ne vienas epizodas knygoje patvirtina, kad būtų užtekę kokių 1000 karių ir perversmas būtų suvaldytas, bet niekas nenorėjo to imtis: visi buvo arba visiškoje apatijoje, arba neįžvelgė didelės grėsmės ir galvojo, kad bolševikai savaime išnyks iš politinės arenos.

Leninas buvo vienas iš nedaugelio bolševikų, kuris realiai norėjo valdžios. Visi kiti mieliau kalbėjo apie revoliuciją ir naują pasaulį. Tarkim, laikinoji Kerenskio vyriausybė buvo tokia pasyvi, kad nesugebėjo užtikrinti elementarios tvarkos ir saugos šalyje, disciplinuoti kariuomenės, suteikti teisių darbininkams. Perskaičius knygą susidaro įspūdis, kad šalis išgyveno tokią situaciją, kai tik ir laukė diktatoriško vado, kuris pamėgintų suvaldyti tą chaosą, nusikalstamumą ir nuolat grėsusį badą. Tokiomis aplinkybėmis Leninas su savo bekompromisiu matymu išeina į sceną ir padaro tai, ko iš jo niekas nesitikėjo.

Neretai laikomasi pozicijos, kad Rusijos negalima suvokti, kad ten galioja savitos taisyklės, bet ši knyga vertinga ir tuo, kad autorius nerodo Rusijos kaip kitokio pasaulio, o Leninas nėra nukritęs iš kaži kur. Rusija – pasaulio dalis ir čia matau privalumą, nes knyga tiek pat kalba apie Vakarus, kiek ir apie Rusiją.

– Knygos autorius sako, kad, taip, Leninas šiandien suvokiamas kaip tironas, despotas, tačiau jo kelti klausimai vėl keliami ir šiandien. Ar galima sakyti, kad tos idėjos visada gyvos, tik klausimas, į ką jos gali pavirsti vienu ar kitu metu? Juk, kaip sakot, ir tuo metu niekas netikėjo, kad Lenino veiksmai pavirs į tai, kas iš esmės pakeitė milijonus likimų.

– Leninas knygoje parodytas labai šiuolaikiškai ir, manau, autorius labai sąmoningai akcentavo tam tikrus asmenybės kampus. Pavyzdžiui, Leninas buvo absoliutus populistas. Laikinoji Kerenskio vyriausybė atsisakė imperijos pakraščių tautoms suteikti nepriklausomybę, o Leninas reagavo į tautinius judėjimus ir pažadėjo suteikti laisves. Nors ir neketino palikti jų ilgam laikui, bet tuo metu aplinkybės reikalavo pasielgti taip. Šia prasme Leninas buvo visiškas populistas.

Į knygoje aprašytą Rusijos situaciją žvelgiu kaip į perspėjimą. Rusijoje tuo metu tarsi nebuvo valios eiti į priekį, priimti sprendimus. Politinis elitas nesuprato, kad laikas pasikeitęs, kad reikia formuoti kitokį santykį ir su darbininkais, ir su valstiečiais, ir su tautinėmis grupėmis. Buvo atėjęs neišvengiamas laikas permąstyti politiką, bet niekas to nedarė.

Po dvejų metų Rusija save atrado kaip represinę valstybę, kai gali būti nužudytas čekisto vien už tai, kad pasakei ne tą žodį.

Gal knygoje tai pernelyg išryškinta, bet atrodo, kad šalį buvo apėmusi absoliuti vegetacija ir staiga atėjo žmogus, kuris labai pragmatiškai, labai ciniškai įvertino situaciją ir ėmėsi sprendimų. Be abejo, tuometinė situacija Rusijoje ir mūsų situacija chaoso, skurdo prasme labai skiriasi, bet jeigu kalbame apie politinį neapsisprendimą, abejingumą, matau daug panašumų. Šiandieninis politinis pasyvumas, politinis išvėpimas Vakarų demokratijoje labai panašus į atmosferą, kurią Rusija išgyveno prieš revoliuciją. Atrodo, kad ta tvarka, kurioje gyvename, tęsis amžinai, o kylantys neramumai nuges savaime ir toliau ilgai bei laimingai gyvensime. Šios istorinės paralelės įrodo, kad taip galvojant įvyksta didelės katastrofos. Ir tokioje terpėje galima tikėtis tokių labai destruktyvių, bekompromisių asmenybių.

– Jūs prakalboje ir knygoje nagrinėjamas įdomus aspektas, kaip milijonus likimų pakeitęs despotiškas režimas tarsi atsiranda iš netikėtų aplinkybių sanklodos.

– Manau, kad pirmas ženklas buvo naujai, jau po revoliucijos išrinkto parlamento išvaikymas. Leninas buvo pareiškęs, kad rinkimai bus, jie įvyko, tačiau juos laimėjo ne bolševikai, o socialdemokratai ir labai greitai Leninas išvaikė parlamentą. Tai jau buvo ryškus ženklas, kur link viskas eina, tačiau tai nerūpėjo nei inteligentams, nei šalies elitui. Nebuvo pilietinės visuomenės, vyravo visiška žmonių, netgi kariuomenės apatija. Visi buvo absoliučiame letarge ir galvojo, kad viskas susitvarkys savaime, kad negali nieko blogo įvykti. Bet juk viskas įvyko ne per vieną naktį. Po dvejų metų Rusija save atrado kaip represinę valstybę, kai gali būti nužudytas čekisto vien už tai, kad pasakei ne tą žodį.

– Knygos autorius vadina Leniną idealistu. Skamba kontroversiškai. Ką manote apie tokį apibūdinimą?

– Man idealistas neigiamas žodis, tad galiu Leniną vadinti idealistu. Jo idealizmas rėmėsi principu, kad žmogus jam nieko nereiškia, vardan savo idėjos jis padarytų viską. Jeigu pažvelgtume ir į kitas tironiškas asmenybes, turbūt galėtume kalbėti apie tam tikrą asmenybės tipą. Šiaip Leninas nebuvo blogas artimiesiems. Kad ir epizodas Maskvoje, kaip jis maitindavo alkanas kates. Bet žmonės ne iš artimo rato jam tebuvo statistika. 600 ar 6000 nužudytų žmonių – tebuvo skaičiai.

Dėl savo tikslo jis galėjo paaukoti ir pusę Rusijos. Žmonės jam buvo tik statistika.

Vardan tikslo užimti, išsaugoti valdžią, jis galėjo sunaikinti milijonus žmonių. Tarkim, mane pritrenkė epizodas, užmušantis bet kokį žmogiškąjį idealizmą. Leninas turėjo idėją, kad kils pasaulinė revoliucija ir apie 1920 metus skyrė milžiniškus pinigus užsienio komunistams paremti, kai tuo tarpu Rusijoje siautė badas. Jo šalyje be maisto mirė tūkstančiai, o jis ramia sąžine iš valstiečių atimtus grūdus pardavinėdavo užsienyje, gaudavo tvirtą valiutą ir gautus pinigus skirdavo užsienio šalyse esančioms komunistų partijoms, kad šios surengtų pasaulinę revoliuciją. Dėl savo tikslo jis galėjo paaukoti ir pusę Rusijos. Žmonės jam buvo tik statistika.

Knygos „Leninas: intymus diktatoriaus portretas“ pristatymas balandžio 15 d., pirmadienį, 17.30 val. Nacionalinėje bibliotekoje. Pristatyme dalyvaus istorikai Nerijus Šepetys ir Marius Ėmužis bei filosofė N. Putinaitė.

Reklama
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika