Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
ISTORIJA

Neįvertintas kunigaikštis Aleksandras 

2017 sausio 27 d. 11:30
Šv. Dvasios gatvė su gynybinės sienos likučiais dvelkia viduramžiais.
Šv. Dvasios gatvė su gynybinės sienos likučiais dvelkia viduramžiais.
Jūratės Mičiulienės (LŽ) nuotrauka

Savaitgaliais vilniečius į ekskursijas kviečiantis gidas Raimundas Šakalys stebisi, kodėl Vilnius vis dar tinkamai neįvertino didžiojo kunigaikščio Aleksandro Jogailaičio, viduramžiais liepusio miestą apjuosti gynybine siena.

Savo miestu besidomintiems vilniečiams R. Šakalys neseniai aprodė tas gynybinės sienos vietas, kurios dar dvelkia viduramžiais. Dalis sienos gerai išlikusi Šv. Dvasios gatvėje ir prie pat Aušros vartų, o netoli bastėjos – yra atstatytas fragmentas. Būtent iš šios pusės Vilnių labiausiai puldinėjo mongolai ir totoriai. Todėl 1503 metais Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Aleksandras Jogailaitis (1461–1506) Vilniui suteikė privilegiją pastatyti mūrinius įtvirtinimus aplink miestą. Gido nuomone, vien jau dėl to Aleksandras nusipelnė paminklo. Be to, jis ir jo brolis šventasis Kazimieras (abu – Jogailos anūkai) yra vieninteliai Gediminaičiai, palaidoti Vilniuje, Katedros požemiuose.

Panevėžys aplenkė Vilnių

„Siena daug reiškė miestui, įėjo į jo istoriją. Kadangi priešai pabūklų dar neturėjo, šaudė tik iš arbaletų, strėlėmis ir ietimis, maždaug 6 metrus aukščio siekianti siena galėjo atlaikyti tokius priešo puldinėjimus. Saugotis reikėjo ne tik mongolų ir totorių. Nors Aleksandras buvo vedęs Maskvos kunigaikščio dukrą Eleną, tačiau Rusija taip pat pradėjo žygius prieš Lietuvą“, – pasakojo R. Šakalys.

Paminklas kunigaikščiui Aleksandrui (skulptoriaus Stanislovo Kuzmos darbas) šiuo metu puošia Panevėžį.

Akmeninė skulptūra miesto įkūrėjui pastatyta 2003 metais, kai Panevėžys minėjo 500 metų jubiliejų. Vilnius solidų gynybinės sienos statybos pradžios jubiliejų prasnaudė. Tačiau artėja kita data – 2022 metais bus praėję lygiai 500 metų, kai gynybinė siena apjuosė Vilniaus senamiestį.

Neįvertintas kunigaikštis Aleksandras

Dvaras persikėlė į kalno papėdę

Kaimynų šalyse gynybinės miestų sienos buvo pradėtos statyti XIII-XV amžiuje. Kodėl pas mus šiek tiek vėliau, XVI amžiaus pradžioje? „Iki tol Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK) buvo stipri ir galinga, aplinkiniai kaimynai jos bijojo, todėl ir sienos nereikėjo, – svarstė R. Šakalys. – Aleksandrui Vilnius turi būti dėkingas ne tik už sieną. Jo rūpesčiu iškilo ir Valdovų rūmai. Kai jis vedė Eleną, iš Maskvos paskui žmoną atvyko apie 2 tūkst. dvariškių. Reikėjo juos kažkur apgyvendinti. Tad valdovui savo rezidenciją iš Aukštutinės pilies teko perkelti į Žemutinę – buvo pastatyti gotikiniai Valdovų rūmai.“

Kaip pasakojo gidas, Aleksandro laikais Aušros vartai buvo kitokie: dvigubi metaliniai, o iš viršaus dar nusileisdavo grotos. Koplyčia ant Aušros vartų atsirado valdant jau kitam valdovui Jonui Kazimierui Vazai. 1668 metais miesto magistratas vienuolių karmelitų globai atidavė Dievo Motinos paveikslą ir leido ant Aušros vartų pasistatyti koplyčią.

Basųjų karmelitų palikimas

Basieji karmelitai į Lietuvą iš Liublino ir Krokuvos atvyko 1625 metais. Iš pradžių pasistatė nedidelę medinę Šv. Teresės bažnyčią, jos vietoje Steponas Pacas vėliau fundavo mūrinę. Vienuolyno pastatai prisiglaudė beveik prie pat gynybinės sienos šalia Aušros vartų.

Vaikštant po buvusio vienuolyno vidinius kiemelius, atsiveria nematytų Vilniaus vaizdų. Daugybė vienuolyno pastatų dabar priklauso Vilniaus arkivyskupijai, viename veikia viešbutis „Domus Maria“. Vietoj vienuolių celių įrengti viešbučio kambariai, užėjus galima pasigrožėti koridoriaus skliautais. Antro aukšto salėje yra XVII amžiaus freska. Jei tuo metu nėra užsakyto renginio, viešbučio darbuotojai leidžia turistams užsukti ir į tą salę.

Pravingiavus per vienuolyno teritoriją gilyn, patenkama į vidinį kiemą šalia Aušros vartų, kur matyti dalis išlikusios gynybinės sienos su šaudymo angomis. „3 km ilgio sieną ir iš pradžių buvusius 5 vartus saugojo 24 sargybiniai. Miestiečiai tada buvo atleisti nuo pareigos saugoti miestą, – pasakojo R. Šakalys. – Vartai padėdavo rinkti mokesčius ir apsisaugoti nuo neaiškių atvykėlių.“

Apie nubaustą švedų karį

Carinės Rusijos laikais, 1799–1802 metais, gynybinė siena kartu su Valdovų rūmais buvo sąmoningai nugriauta. Liko tik sienos fragmentai ir Aušros vartai. „Šiuose vartuose esantis Dievo Motinos paveikslas jau buvo pagarsėjęs įvairiais stebuklais. Galbūt jis ir išgelbėjo Aušros vartus nuo sugriovimo. Sklinda daugybė legendų, tačiau man įsiminė viena, – pasakojo R. Šakalys. – Prie Pilies vartų daug amžių buvo juoda neišnykstanti dėmė. Apie ją pasakojama, kad į šią vietą nuo Aušros vartų per visą Pilies gatvę buvo nusviestas švedų karys, bandęs paniekinti Dievo Motinos paveikslą. Kai užsimojęs kardu ruošėsi kirsti, iš paveikslo Dievo Motina ištiesė ranką ir sviedė karį tolyn. Jis ištiško atsitrenkęs į Pilies vartus. Likusios juodos dėmės niekas negalėjo ištrinti per kelis šimtus metų. Gal taip ir buvo?“

Gynybinė siena buvo nugriauta neva dėl miestiečių sveikatos gerinimo. „Skaičiau miesto generalgubernatoriaus raštą carui Pavelui I, kur jis praneša, kad mieste nėra skersvėjų, žmonės serga įvairiomis kvėpavimo ligomis, todėl būtina nugriauti sieną. Būtent tais laikais dingo žinios ir apie Vytauto Didžiojo palaikus, iki tol buvusius Katedros požemyje“, – teigė gidas.

Vartuose gyveno budelis

Pasak R. Šakalio, vieni gražiausių Vilniaus miesto vartų buvo Subačiaus. Dabar jų vietoje stovi informatyvus stendas. „Bokšte buvo netgi šildomos patalpos, kuriose gyveno miesto budelis, – pasakojo gidas. – Turiu svajonę: būtų gražu, jei artėjant gynybinės sienos pastatymo 500 metų jubiliejui (2022 metais) miestas imtųsi ir atstatytų šiuos vartus. Informacijos, kaip atkurti, yra. Ant atkurtų vartų tiktų pakabinti lentelę kunigaikščio Aleksandro atminimui. Jis Vilniui tikrai padarė daug, tačiau kažkodėl dabar mes jį siejame tik su jo valdymo laikais prarastu maždaug trečdaliu LDK teritorijos. Iš tikrųjų tokias sąlygas parengė jau jo tėvas Kazimieras Jogailaitis.“

Kaip pasakojo daug istorijų apie Vilnių prisiskaitęs R. Šakalys, Subačiaus vartuose gyvenantis budelis turėjo vieno veto teisę – jis galėjo dovanoti gyvybę moteriai. Už tokią malonę ši turėjo už jo ištekėti, nes šiaip budelio žmona nelabai kas norėdavo tapti, nors jo profesija buvo gana gerai mokama. Budeliai net gaudavo kyšių – kad lengvai, vienu kirčiu nuteistasis nukeliautų į dausas. „Beje, vienu XVII amžiaus laikotarpiu niekas nenorėjo tapti Vilniaus budeliu, todėl jis buvo atsiųstas čia dirbti iš Varšuvos“, – teigė R. Šakalys.

Abiejų Tautų Respublikos laikais ir Vilniaus, ir Krokuvos gynybinę sieną saugojo tiek pat karių – 24. Iš Krokuvos sienos iki šių dienų nelikę nė fragmento, ji visa buvo išgriauta XVIII amžiuje. Tuo metu daugelis Europos miestų elgėsi panašiai, apie paveldą tada dar negalvota. Tad išlikę Vilniaus gynybinės sienos fragmentai įdomūs ir užsienio turistams.

GOOGLE rekomenduoja
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaPrivatumo politika
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"