Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
ISTORIJA

LŽ archyvas: Meilės istorijų pėdsakais 

2017 vasario 14 d. 15:50
Vilniaus gatvės ir kiemeliai mena daug meilės istorijų.
Vilniaus gatvės ir kiemeliai mena daug meilės istorijų.
Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Vėstant orams už Vilniaus kavinių langų garuojantys kavos puodeliai skaičiuoja mylimųjų susitikimų valandas. Kas jas suskaičiuos? Tačiau yra meilės istorijų, kurios suskaičiuotos ir kurios šimtmečius sklinda iš lūpų į lūpas, pastarąjį dešimtmetį Vilniaus gidai netgi įtraukė į savo maršrutus – turistus vedžioja Vilniuje nutikusių meilės istorijų pėdsakais.

Parengusi maršrutą „Meilės istorijos Vilniuje“ gidė Liuda Matonienė pirmiausiai šias istorijas papasakojo savo vyrui. Jam ir surengė pirmąją ekskursiją.

„Istorijos labai skirtingos. Jų būta kiekviename Vilniaus name. Pagalvoju, kad net nereikia dairytis po visą miestą, užtektų ir vieno kito namo, kad galėtum parašyti knygą“, – sakė ji.

Ekskursija, primenanti Vilniuje įvykusias meilės istorijas, kviečia į miestą pažvelgti kadaise čia gyvenusių žmonių akimis. /Romo Jurgaičio nuotrauka
Ekskursija, primenanti Vilniuje įvykusias meilės istorijas, kviečia į miestą pažvelgti kadaise čia gyvenusių žmonių akimis. /Romo Jurgaičio nuotrauka

Karališkos meilės

Labiausiai Vilnių išgarsinusi ir visiems žinoma meilės istorija – Barboros Radvilaitės ir Lietuvos Didžiojo kunigaikščio, Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto. „Be šios istorijos neapsieina ekskursija. Tačiau tai ne vienintelės karališkos vedybos. Vilniuje tuokėsi ir Žygimanto Augusto sesuo Kotryna. Ji ištekėjo už Suomijos kunigaikščio Jono Vazos. Vestuvių puota vyko Žemutinės pilies valdovų rūmų kieme, – pasakojo gidė. – Kotryna už savo vyrą buvo vyresnė 12 metų, bet amžiaus skirtumas netrukdė šiai porai laimingai gyventi. Nors Maskvos caras Ivanas IV jai piršosi, siūlė persigalvoti, tačiau Kotryna liko ištikima Jonui Vazai. Kai nuo sosto buvo nuverstas jo brolis Švedijos karalius Erikas XIV, Jonas Vaza tapo Švedijos karalium, o Kotryna vainikuota Švedijos karaliene. Prieš tai jiems kalėjime gimė sūnus Žygimantas Vaza, vėliau tapęs Abiejų Tautų Respublikos valdovu. Jis Vilniaus katedroje pradėjo statyti Šv. Kazimiero koplyčią.“

Pasak L. Matonienės, ryški yra ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro (Jogailos anūko) ir Maskvos caro Ivano III dukters Elenos istorija, prasidėjusi ne romantišku susižavėjimu, o santuoka iš išskaičiavimo. „Jie susituokė ne iš meilės, o todėl, kad Aleksandras norėjo įtvirtinti taikos sutartį su caru. Iš vedybų naudos tikėjosi ir caras – dukros dvaras būtų buvęs ir jo. Tėvas taip pat slapčia tikėjosi užimti Didžiojo kunigaikščio sostą. Tačiau pasakojama, kad kai Aleksandras Vilniaus priemiestyje pasitiko gražią kaip angelas merginą, jis ją net apkabino, nors to nereikalavo protokolas. Elena tapo ištikima savo naujajai tėvynei. Tėvui į Maskvą rašė laiškus, prašydama nutraukti karą. Galima sakyti, vedybos baigėsi meile, – apie istorinę meilę sakė pašnekovė. – Pasakojama, kad ta žiema, kai Aleksandras susitiko su Elena, buvo netradicinė – vasario mėnesį išsprogo sodai.“

Poeto meilė – be atsako

Su turistais gidė visada stabteli Pilies g. 22 namo kieme. „Čia apsigyveno našle likusi Salomea Slowacka. Antrą kartą ji ištekėjo už lenkų kilmės mokslininko, Vilniaus universiteto medicinos profesoriaus Augusto Becu. Su motina kartu gyveno ir būsimas garsus poetas Juliuszas Slowackis (1809–1849). Vaikinas buvo dar tik aštuonerių kai susipažino su tame pačiame kieme gyvenusio profesoriaus, Lietuvos antropologijos pradininko Andriaus Sniadeckio dukra Liudvika. Merginai tuomet buvo penkiolika. Jie kartu žaisdavo. Liudvika tapo jo paslapčių saugotoja, vėliau – pirmąja eilėraščių skaitytoja. O paskui poetas pamilo Liudviką. Kai jam sukako 18 metų, per Kalėdas ryžosi prisipažinti meilėje“, – teigė L. Matonienė.

Parengusi maršrutą "Meilės istorijos Vilniuje" gidė Liuda Matonienė pirmiausiai šias istorijas papasakojo savo vyrui. Jam ir surengė pirmąją ekskursiją. /Alinos Ožič nuotrauka
Parengusi maršrutą "Meilės istorijos Vilniuje" gidė Liuda Matonienė pirmiausiai šias istorijas papasakojo savo vyrui. Jam ir surengė pirmąją ekskursiją. /Alinos Ožič nuotrauka

Deja, Liudvika buvo įsimylėjusi Vilniaus generalgubernatoriaus sūnų – rusų karininką Vladimirą Rimskį-Korsakovą, kuris dovanodavo jai glėbius baltų rožių. Patriotiškai nusiteikę Sniadeckiai, suprantama, apie tokį žentą net girdėti nenorėjo. Tad kaip mergina su juo susipažino? Pasak istorija besidominčios gidės, carinės Rusijos administracijos atstovai, karininkai to meto aukštuomenės salonuose buvo mielai priimami, tačiau apie vedybas negalėjo būti ir kalbos. Jaunuolis bendravo su dekabristais, po jų bylos buvo išsiųstas į karą ir ten žuvo. „Liudvika pasinėrė į begalinį liūdesį. Vėliau išvyko į Stambulą, kur įsijungė į lenkų išsivadavimo judėjimą. J. Slowackis paliko Vilnių, pradžioje gyveno Lenkijoje, paskui Paryžiuje, bet taip nieko ir nevedė, – nelaimingą istoriją priminė sakė L. Matonienė. – O Stambule Liudwika ištekėjo už lenkų emigranto Michailo Czajkowskio, nors jis, kaip vėliau paaiškėjo,Paryžiuje turėjo žmoną. Tada Michailas pasikeitė pavardę į Sadyk Paszą ir priėmė musulmonų tikėjimą, Liudvika – taip pat.“

Iš Vilniaus išvykęs J. Slowackis apsigyveno Varšuvoje, o 1831 metais kaip diplomatinis sukilėlių vyriausybės pasiuntinys išvyko į Drezdeną, Londoną, gyveno Paryžiuje, Ženevoje, keliavo po Graikiją, Italiją, Egiptą, Palestiną. Nesulaukęs nė 40 metų, Paryžiuje mirė nuo džiovos.

Kieme, kur J. Slowaszkis įsimylėjo, gidė primena ir kitą lemtingą įvykį. Poeto patėvį A. Becu, stovėjusį prie atviro lango, 1824 metais nutrenkė į kambarį įlėkęs kamuolinis žaibas. Vilniečiai kalbėjo, kad čia Dievo kerštas už tai, kad profesorius caro valdžiai galimai paskundė Vilniaus filomatus ir filaretus. O poetas Adomas Mickevičius „Vėlinėse“ pasvarstė, kad galbūt dėl profesoriaus žūties kaltos kambaryje buvusios sidabro monetos – jos pritraukė žaibą. Sprogęs ugnies kamuolys monetas net išlydė.

Jonas Rustemas meilės dainių Juliuszą Slowackį pavaizdavo kaip Amūrą. Deja, Vilniuje įsižiebusi poeto meilė Liudwikai liko be atsako.
Jonas Rustemas meilės dainių Juliuszą Slowackį pavaizdavo kaip Amūrą. Deja, Vilniuje įsižiebusi poeto meilė Liudwikai liko be atsako.

Suvedė muzika

Ekskursijos metu L. Matonienė turistus nuveda ir prie namo dabartinėje Vokiečių gatvėje, nr. 26. „Šiame Miulerių name, kurio jau tik fasadas išlikęs, vykdavo patys garsiausi pokyliai, mezgėsi pažintys, daugelis jų peraugdavo į romanus ir baigdavosi vedybomis, – pasakojo pašnekovė. – Name buvo didžiulė salė, o trečiame aukšte galėdavo apsistoti iš toliau atvykę žmonės. Šiuose namuose su dėde Juzefu buvo apsigyvenęs septyniolikmetis, būsimas garsus lenkų kompozitorius Stanislawas Moniuszko (1819–1872). Vilniuje jau klestėjo operos teatras. S. Moniuszko nepraleisdavo nė vieno spektaklio, o vakarais grodavo savo kambaryje. Pro praviras duris jį stebėdavo šešiolikmetė Miulerių dukra Aleksandra. Mergina jį labai įsimylėjo. Paskui S. Moniuszko išvyko studijuoti į Europą. Po ketverių metų grįžęs į Vilnių vedė Aleksandrą. Juodu kartu šiuose namuose pragyveno 18 metų. Susilaukė 8 vaikų.“

Kompozitorius įgyvendino ir savo svajonę – parašė operą „Halka“, kurią pirmą kartą pastatė Miulerių namuose.

Gidė primena, kad šiuose Miulelių namuose kunigaikščiui Platonui Zubovui, Rundalės rūmų šeimininkui, į akį krito Teklė Valentinovičiūtė. Tad po to daugelis motinų, kaip išmanydamos išpuošdavo savo dukteris ir išsiųsdavo į Miulerių namuose vykdavusius pokylius laimės ieškoti. Į pokylius būdavo galima patekti visiems miestiečiams, nusipirkus bilietą. „Be to, tarp Kalėdų ir Užgavėnių kiekvieną vakarą vykdavo kaukių baliai. O po jomis nei kraičio dydžio, nei kilmės nesimato“, – sakė pašnekovė.

Lenkų aktorę Hanką Ordonowną įsimylėjo grafas Mykolas Zigmantas Tiškevičius. Nepaisydamas šeimos pasmerkimo ir praradęs teisę į Trakų Vokės dvarą, ją vedė. /Lenkų spaudos nuotrauka
Lenkų aktorę Hanką Ordonowną įsimylėjo grafas Mykolas Zigmantas Tiškevičius. Nepaisydamas šeimos pasmerkimo ir praradęs teisę į Trakų Vokės dvarą, ją vedė. /Lenkų spaudos nuotrauka

Nepaisant tradicijų

Dabartinis Rusų dramos teatras mena kitą, to laiko tradicijoms nebijojusią pasipriešinti meilę. Tarpukariu šiame pastate veikė eksperimentinis lenkų teatras „Reduta“. Čia dainuodavo ir lenkų aktorė Hanka Ordonowna (1902–1950). Tikrasis jos vardas – Maria Pietruszynska.

„Varšuvoje gimusi Maria buvo išleista į Vilnių mokytis baleto vien dėl to, kad vaikams čia duodavo nemokamus pietus, – pasakojo L. Matonienė. – Kai ji pirmą kartą pasirodė scenoje, matyt, sekėsi ne kaip, nes apie ją tuomet rašė, jog vaikų ir kačių į sceną geriau neleisti. Bet užsispyrusi ir drąsi mergina siekė savo tikslo. Vienas iš aktorių jai sugalvojo pseudonimą – kad geriau sektųsi. Po kiek laiko ji tapo populiaria kabareto dainininke Lenkijoje. Kurį laiką gyveno ir Vilniuje. Daug kas ją mylėjo, ji – taip pat, tačiau jos vyru tapo grafas Mykolas Zigmantas Tiškevičius (1903–1974).“

Kaip pasakojo gidė, jų santuokai priešinosi visa giminė, grafas neteko teisės paveldėti Trakų Vokės dvaro, gavo tik nugyventą Arnionių dvarelį Molėtų rajone. „Nekilminga ir dar dainuojanti scenoje marti grafams Tiškevičiams buvo nepriimtina. Tuo labiau, kad scenos ji neatsisakė ir ištekėjusi, – pasakojo L. Matonienė. – Dainuodavo net cirke, kartais – jodama ant žirgo. Pagal tų laikų supratimą, grafienei taip reikštis lyg ir nepriderėtų. Tačiau mylintis vyras ją palaikė ir leido skleistis taip, kaip jos širdis geidė.“

Pasak pašnekovės, ši istorija įdomi ir tuo, kad likimas šiai meilei dažnai kaišiojo pagalius į ratus, tačiau pora vis išlikdavo kartu. „Pavyzdžiui, sovietiniais metais, dar prieš Antrąjį pasaulinį karą, M. Z. Tiškevičius buvo apkaltintas ryšiais su Vakarų žvalgyba ir suimtas. Žmona paskui jį išvyko į Maskvą, ten taip pat buvo suimta. Beje, kai Hanka atsidūrė Maskvoje, Vilniaus geležinkelio stotis buvo subombarduota. Jai dar sėkmingai pavyko išvažiuoti, tačiau Maskvoje nieko nelaimėjo, juos abu ištrėmė. Vėliau, kai lenkams buvo pritaikyta amnestija, Hanka su vyru atsitiktinai susitiko kažkurioje prieglaudoje – abu rūpinosi lenkų našlaičiais vaikais. Pora kartu pabėgo į Indiją, kur įkūrė vaikų našlaičių prieglaudą.“

Vilniuje prabėgo dalis lenkų aktorės Hankos Ordonownos gyvenimo. /Lenkų spaudos nuotrauka
Vilniuje prabėgo dalis lenkų aktorės Hankos Ordonownos gyvenimo. /Lenkų spaudos nuotrauka

Meilės stotelės

Šias ir daugybę kitų istorijų L. Matonienė jau surašė į kitų metų pradžioje pasirodysiančią knygą „Vilnius: meilės stotelės. Romantiškasis miesto žemėlapis“ („Tyto alba“). O ekskursijos, į kurias ji kviečia, ir kurias pastaruoju metu pamėgo jaunimas, siūlo mintį kiekvienam bent mintyse nusibraižyti savo meilės, gražiausių susitikimų žemėlapį. Ir ypač, kai artėjant Kalėdoms vis dažniau išsiruošiame pasivaikščioti po šventiškai papuoštą miestą, kai jis tampa labiau romantiškas.

Kaip pasakojo VšĮ „Go Vilnius“ turizmo ir konferencijų biuro projektų vadovė Zita Bukina, dažniausiai ekskursijas „Meilės istorijos Vilniuje“ užsisako moteriški kolektyvai, gimtadienio ar mergvakario progomis. „Buvo vienas atvejis, kai vedžiau ir bernvakario proga“, – sakė L. Matonienė. Domėjimasis istorija – jos hobis, specialybė – biologija, dirba Onkologijos institute. Meilė – vaistas nuo visų ligų. Tad kiekvienam ne pro šalį pasigilinti ir į kitiems nutikusias meilės istorijas.

„Meilė yra jėga, įgalinusi žmones pranokti pačius save, nugalėti, atrodytų, neįveikiamas kliūtis. Iš meilės Vilniuje buvo rašomos eilės, skambėjo muzika, į dangų stiebėsi grakščių bažnyčių varpinės, meilė skleidėsi labdarystės darbais. Vaikščiodami senamiesčio gatvėmis ir prisimindami čia gyvenusius žmones, jų sukurtus kūrinius ir ištartus žodžius, galime pajusti mums paliktą jų meilę“, – sakė L. Matonienė.

GOOGLE rekomenduoja
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaPrivatumo politika
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"