Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
ISTORIJA

Lietuvos istorijos metraštininkas 

2019 vasario 8 d. 15:00
Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti centro komiteto nariai (1915 m.). Iš kairės: sėdi Stasys Šilingas, Emilija Vileišienė, Martynas Yčas, Antanas Vileišis, kun. Konstantinas Olšauskas, dr. Jonas Basanavičius, Jonas Kymantas. Stovi: Jokūbas Šernas, kun. Povilas Dogelis, Juozas Balčikonis, kun. Juozapas Kukta, Antanas Žmuidzinavičius, Antanas Smetona.
Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti centro komiteto nariai (1915 m.). Iš kairės: sėdi Stasys Šilingas, Emilija Vileišienė, Martynas Yčas, Antanas Vileišis, kun. Konstantinas Olšauskas, dr. Jonas Basanavičius, Jonas Kymantas. Stovi: Jokūbas Šernas, kun. Povilas Dogelis, Juozas Balčikonis, kun. Juozapas Kukta, Antanas Žmuidzinavičius, Antanas Smetona.
Lietuvos nacionalinio muziejaus fondų nuotrauka

1877 metų vasario 1-ąją Raseinių apskrities Girkalnio valsčiaus Kniebionių kaime gimė kunigas, politikas, rašytojas, publicistas ir visuomenininkas Povilas Dogelis. Ilgą laiką jo pavardė Lietuvos istorijos entuziastams, ko gero, nebuvo gerai žinoma, tačiau prieš porą metų publikuotas itin išsamus kunigo dienoraštis „Kas pergyventa: 1930–1949 metų dienoraštis“.

Apie dienoraštį ir paties kunigo P. Dogelio gyvenimą šįkart ir pamėginsime papasakoti „Lietuvos žinių“ skaitytojams.

Visuomeninio gyvenimo centre

P. Dogelis mokėsi Girkalnio pradžios mokykloje, vėliau – Raseinių apskrities mokykloje ir Liepojos gimnazijoje. Iš keturių Dogelių sūnų vienintelis Povilas buvo leidžiamas į mokslus. 1894-aisiais jis įstojo į Kauno kunigų seminariją, ėmė talkininkauti platinant lietuvišką spaudą. 1899 metų liepos 25 dieną P. Dogelis įšventintas į kunigus. Šį pašaukimą jis priėmė itin atsakingai – metė rūkyti, lošti kortomis, vartoti svaigalus stengėsi saikingai.

Nors XIX amžiaus pabaigoje istorikai fiksuoja carinės administracijos politikos kaitą, kai Rusijos imperijoje ėmė silpti Katalikų bažnyčios diskriminacija, pažvelgę į P. Dogelio biografiją, to taip lengvai neįžvelgsime. Jaunasis kunigas mėgino dirbti Panemunėlio pradžios mokykloje, dėstyti tikybą, bet atsisakė pamokas vesti rusų kalba. Už tai 1902–1904 metais jis buvo laikomas namų arešto sąlygomis Kretingos vienuolyne. Vis dėlto P. Dogelis tik dar labiau įsitraukė į lituanistinę veiklą: bendradarbiavo su „Tėvynės sargo“ ir „Kryžiaus“ redakcijomis, organizavo knygnešių darbą. Jis dažnai pasirašinėdavo slapyvardžiu „Paukštelis“, ėmė versti religines knygas į lietuvių kalbą.

Povilas Dogelis (sėdi šeštas iš dešinės) Vilniaus konferencijoje. / lt.wikipedia.org nuotrauka
Povilas Dogelis (sėdi šeštas iš dešinės) Vilniaus konferencijoje. / lt.wikipedia.org nuotrauka

1904 metais paleistas iš vienuolyno P. Dogelis buvo paskirtas į Nemakščius. Netrukus Žemaičių vyskupas Mečislovas Paliulionis paaukštino jo pareigas ir jis buvo paskirtas Kauno katedros vikaru bei amatų mokyklos kapelionu. Paskui P. Dogelis ėmė dirbti ir Žemaičių vyskupijos kurijos kanceliarijoje.

Pasak istorikės Reginos Laukaitytės, P. Dogelio butas Kaune (Vilniaus g. 22) buvo tapęs savotišku lietuvių visuomenininkų susirinkimo centru. „Platūs ryšiai su patriotiškai nusiteikusiais kunigais, jaunimu, klierikais padėjo jam telkti žmones siekiant bendrų tikslų ir inspiruojant daugybės draugijų atsiradimą“, – rašo ji.

P. Dogelis iš tiesų buvo nuolatinis lietuviškų, ypač katalikiškų jaunimo, organizacijų globėjas. Tai itin išryškėja skaitant jo dienoraštį: ketvirtajame dešimtmetyje arba P. Dogelis kone kasdien vizituodavo įvairių draugijų narius, arba šie lankydavo kanauninką. Jis tapo ir pirmuoju Aleksandro Dambrausko-Jakšto globotos Šv. Kazimiero draugijos iždininku. Vienas ryškiausių jo indėlių – pavasarininkų draugijos sukūrimas.

To meto Lietuvos kaime buvo itin sunkios sąlygos mokytis, ypač lietuvių kalba. Todėl kunigas, talkinamas kelių kitų katalikų mokytojų, susibūrusių į Lietuvos katalikų mokytojų sąjungą, ėmė telkti lietuvių jaunimą kaime. Nors pavasarininkų organizacijos ištakos neretai siejamos su 1907 metais, kai ėmė organizuotis pirmieji tokie būreliai, tačiau formaliai jos pradžia tapo 1912-ieji, kai pradėtas leisti mėnraštis „Pavasaris“. Šis leidinys, anot istoriko Arūno Streikaus, tapo slaptai veikusių jaunimo būrelių jungtimi ir suteikė pavadinimą vėliau susikūrusiai organizacijai. Mėnraščio redakcija pirmojo numerio įvadiniame tekste pasižadėjo nuolat spausdinti tekstus ne tik religijos, bet ir istorijos, sveikatos, astronomijos ir kitomis temomis. Leidyba nutrūko Pirmojo pasaulinio karo metais, o paskui mėnraštis nepertraukiamai leistas iki pat 1940 metų, kai buvo uždarytas okupacinės valdžios. Okupacijos išvakarėse pavasarininkų gretose galėjo būti apie 100 tūkst. žmonių. P. Dogelio pėdsakai pastebimi ir kitur. Pavyzdžiui, 1907 metais Kaune įkurta tarnaičių Šv. Zitos draugija. Jos uždarymą sovietinės okupacijos metais P. Dogelis labai skaudžiai išgyveno ir aprašė tai savo dienoraštyje.

Nors jo pavardė dažniausiai nefigūruoja istorijos vadovėliuose, neabejotina, kad Povilas Dogelis augino tūkstančius Lietuvos jaunuolių gyvenimui laisvoje šalyje.

Kelias į politiką

Iki Pirmojo pasaulinio karo kunigas buvo viena šviesiausių lietuvių asmenybių Kaune. Vos prasidėjus karui P. Dogelis gavo Kauno (kaip žinoma, šis miestas buvo projektuojamas kaip gynybinė Rusijos imperijos tvirtovė) komendanto įsakymą pasišalinti iš miesto per 24 valandas. Tokius nurodymus gavo ir kiti lietuvių aktyvistai: A. Dambrauskas, Konstantinas Olšauskas. Visi trys atsidūrė Vilniuje, katedros vikaro Prano Bieliausko bute šalia Bernardinų sodo.

Povilas Dogelis pašarvotas Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedroje bazilikoje. 1949 m. / www.limis.lt nuotrauka
Povilas Dogelis pašarvotas Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedroje bazilikoje. 1949 m. / www.limis.lt nuotrauka

Pasitraukimas iš Kauno P. Dogelio visuomeninės veiklos tempo nesumažino. Anot R. Laukaitytės, „P. Dogelio pavardė aptinkama beveik visų to meto lietuvių draugijų komitetuose, politiniuose renginiuose. Jis buvo svarbiausios karo metais Vilniuje veikusios organizacijos – Lietuvių komiteto nukentėjusiems nuo karo šelpti – centro komiteto sekretorius (...). Sekretorius, anot būsimo Lietuvos prezidento Aleksandro Stulginskio, viską sprendė: vykdė nutarimus, surasdavo ir paskirdavo žmones, juos instruktuodavo, nurodinėdavo. Dirbo šalpai ir labdarai visa siela ir kūnu“.

Dėl savo aktyvumo P. Dogelis neišvengė ir vokiečių okupacinės valdžios dėmesio. Beveik visą 1916 metų vasarą jis buvo areštuotas, tardytas, galiausiai nubaustas tik pinigine bauda. Neatsitiktinai P. Dogelis 1917 metais tapo Vilniaus konferencijos dalyviu, tiesa, į Valstybės Tarybą nebuvo išrinktas. Tačiau politinė P. Dogelio karjera dar tik prasidėjo.

Po 1917 metų Vilniaus konferencijos surengta pirmoji krikščionių demokratų konferencija, jos metu buvo parengta Lietuvos krikščionių demokratų partijos (LKDP) politinė programa bei išrinktas partijos centro komitetas. Į jį pateko ir kanauninkas P. Dogelis. Tai reiškė, kad jis vertintas kaip vienas aktyviausių ir patikimiausių savo kartos katalikų intelektualų. Šis faktas pasitvirtino ir per Steigiamojo Seimo rinkimus, kai P. Dogelis buvo išrinktas LKDP atstovu Raseinių apygardoje. Tiesa, jau po pirmos kadencijos Seime P. Dogelis iš aktyvios politikos pasitraukė galutinai.

Povilas Dogelis - Kauno arkikatedros klebonas. / nuotrauka
Povilas Dogelis - Kauno arkikatedros klebonas. / nuotrauka

Dvi nelaisvės

1919 metų vasario 17 dieną, triukšmingai paminėjus pirmąsias Lietuvos Nepriklausomybės metines, Vilniuje likęs P. Dogelis sulaukė svečių – bolševikų valdžios pareigūnų. P. Dogelis buvo areštuotas ir netrukus kalėjime susitiko su likimo draugu – taip pat areštuotu kunigu Juozu Vailokaičiu. Paaiškėjo, kad areštuota daug to meto lietuvių aktyvistų: būsimasis arkivyskupas Mečislovas Reinys, advokatai Vladas Stašinskas ir Antanas Tumėnas, taip pat Liudas Gira, Felicija Bortkevičienė. Slankiojant fronto linijoms, kaliniai buvo pervežti į Daugpilį, vėliau – į Smolenską. Kelionės etapus neretai tekdavo įveikti pėsčiomis, kęsti bolševikų pažeminimus ir grasinimus sušaudyti, itin prastas gyvenimo sąlygas. Iš kalėjimo visa grupė buvo paleista tik 1919 metų liepos 23 dieną, kai Lietuva pasikeitė politiniais kaliniais su Sovietų Rusija. P. Dogelis vėl galėjo grįžti į Kauną.

Savo išgyvenimus jis aprašė knygoje „Kalėjimuose pas bolševikus“, kuri buvo išleista 1930 metais Kaune. Nors patys P. Dogelio užrašai yra itin įdomūs, vaizdingi, atskleidžiantys istorinių aplinkybių gelmę, šįkart norėtųsi atkreipti dėmesį į paties kanauninko parašytą pratarmę savo užrašams.

Nors kunigas ir keikė Antano Smetonos valdžią, tai buvo niekai, palyginti su totalitarinių režimų Lietuvos okupacija, kurios liudininku teko būti Povilui Dogeliui.

P. Dogelis po rinkimų į Steigiamąjį Seimą buvo ir Seimo narys, ir Kauno arkikatedros klebonas, tačiau toks blaškymasis jam nebuvo prie širdies, todėl greitai iš aktyvios politinės veiklos jis pasitraukė. Tiesa, P. Dogelis toliau bendravo su LKDP vadovybe, aktyviai sekė politines naujienas, tad visiškai nuo politinės erdvės nenusišalino. Todėl kaip vienas valstybės „tėvų kūrėjų“ jis turėjo nuomonę apie 1926 metų perversmą ir netrukus prasidėjusį politinės opozicijos ir katalikiškų organizacijų persekiojimą, uždarinėjimą.

Prie Kauno katedros, antras iš dešinės - kunigas Povilas Dogelis. / lt.wikipedia.org nuotrauka
Prie Kauno katedros, antras iš dešinės - kunigas Povilas Dogelis. / lt.wikipedia.org nuotrauka

Savo užrašus iš kalėjimų P. Dogelis publikavo skirdamas juos dvyliktosioms Lietuvos Nepriklausomybės sukaktuvėms paminėti, tačiau pratarmės tekstas – anaiptol ne šventiškas. „Entuziazmo nėra. Dvasia, nors ir veržte veržiasi, bet ją kažkokia nematoma jėga slopina, varžo. Apsidairęs ir paieškojęs to dvasios prislėgimo priežasčių, toli neieškojęs atrandi: nėra pas mus vienybės. (...) Aš lietuvis. Aš myliu Lietuvą. Aš dėl jos vargstu, dirbu. Cha cha cha, Lietuvis, – tu krikdemas. Ir galas. Vadinasi, tu tėvynės priešas. Laikraščiai vis tą pačią giesmę gieda. Krikščionys demokratai tą ir tą padarė, tautininkai taip pat ne pėsti vaikščioja, o socialistai labai gudriai tėvynei koją pakiša“, – pradeda kanauninkas. Tekstas tęsiamas skaudžia mintimi: kunigas tebejaučia panašų pavojų dėl savo laisvės, kaip ir 1919 metais: „Nelengva buvo kalėjime užrašus daryti. Kalėjime viską atima. Pieštuką turėti griežtai draudžiama. Rašyti nevalia. Slapčia gauni pieštuką, popierį, slapčia ir rašai. Parašęs slepi. Kur? – nesakysiu. Gali mano atvirumu pasinaudoti tam tikri žmonės. Kalėjimo dar neišsižadu. Galimumo ten pakliūti, kad ir per savųjų malonę, yra“ (kalba netaisyta – M. V.).

Žinoma, tai tik subjektyvios vieno žmogaus mintys, tačiau vis tiek nemaloniai nuteikia teiginiai, kai 1930 metų situacija lyginama su bolševikų kalėjimu. Lieka tik pasakyti, kad tokia P. Dogelio nuojauta nebuvo iš piršto laužta. Valstybės saugumo departamentas dar 1929 metais įtraukė P. Dogelį į „svarbesnių veikėjų sąrašą“. Jie buvo nuolat stebimi, o pats P. Dogelis saugumo dokumentuose gavo Ritinio slapyvardį. Ko gero, nuolatinį saugumiečių dėmesį pastebėjo ir pats kunigas.

Skausmingas žvilgsnis į praeitį

Pasitraukęs iš politikos P. Dogelis dar entuziastingiau ėmėsi širdžiai artimesnės veiklos. 1921 metais jis tapo Ateitininkų susišelpimo fondo pirmininku, nuo 1924-ųjų vadovavo vartotojų bendrovei „Concordia“, aprūpindavusiai bažnyčias liturginiais reikmenimis, nuo 1925 metų – Kauno arkivyskupijos kunigų invalidų ir emeritų kasai, nuo 1926 metų – vartotojų bendrovei „Bitelė“, nuo 1928 metų – „Saulės draugijai“, 1937–1940 metais – Katalikų veikimo centrui.

P. Dogeliui buvo suteiktos ir garbingos sielovadinės pareigos: 1926-aisiais arkivyskupas metropolitas Juozas Skvireckas P. Dogelį pakėlė į arkikatedros kapitulos garbės kanauninkus, tais pačiais metais jis tapo ir religinių knygų cenzoriumi, o nuo 1931 metų – ir kapitulos nariu. Tai galutinai susaistė kanauninko gyvenimą su laikinąja sostine.

Būtent Kauno gyvenimą geriausiai atspindi minėtas kanauninko dienoraštis. Nebūdamas didžiausias A. Smetonos gerbėjas, jis skaitytojui atskleidžia įvairių opozicijos sluoksnių nuotaikas, išgyvenimus dėl autoritarinio režimo vykdytų jaunimo organizacijų uždarinėjimo, grasinimų ir persekiojimų. Į akis krinta tai, koks gyvas jo tekstuose buvo tarpukario Kaunas ar kiti Lietuvos miestai. P. Dogelis nuolat lankydavo įvairių organizacijų narius, į jį taip pat kreipdavosi įvairiausi žmonės – ar ieškodami pagalbos, ar tiesiog nuoširdesnio pašnekovo.

Pasitraukęs iš politikos Povilas Dogelis dar entuziastingiau ėmėsi širdžiai artimesnės veiklos. / Lietuvos nacionalinio muziejaus fondų nuotrauka
Pasitraukęs iš politikos Povilas Dogelis dar entuziastingiau ėmėsi širdžiai artimesnės veiklos. / Lietuvos nacionalinio muziejaus fondų nuotrauka

Nors kunigas ir keikė A. Smetonos valdžią, tai buvo niekai, palyginti su totalitarinių režimų Lietuvos okupacija, kurios liudininku teko būti P. Dogeliui. „Katastrofa. Jau po Lietuvai. Bolševikai Kaune. Nuo 15 v. 30 m. rusai, peržengę Lietuvos sieną, tankais, sunkvežimiais ir įvairiomis kitomis susisiekimo priemonėmis įžygiavo į Kauną, per Kauną įvairiais keliais nutraukė į įvairius Lietuvos miestus. (...) Pavesta gen. Raštikiui sudaryti vyriausybę, bet jos sovietai nepripažino. Reiškia, sovietai jau tvarko vidaus gyvenimą Lietuvoje“, – 1940 metų birželio 15 dieną rašė P. Dogelis. Jau kitą dieną jis tęsė: „Nuotaika dar pablogėjo. Panika žmonėse. Kas bus, klausia vienas kito.“

Jis labai skaudžiai išgyveno bičiulius ištikusias negandas, ypač aplinkybes, kuriomis buvo sunaikintos ir likviduotos visos katalikiškos organizacijos, nes joms jis skyrė daug savo laiko ir entuziazmo. Žinoma, okupacinės struktūros susidomėjo ir pačiu kunigu. Sovietams pradėjus antireliginę kampaniją, P. Dogeliui, kaip aktyviam tautinio atgimimo atstovui ir vienam iš Pirmosios Respublikos kūrėjų, teko palikti Kauną. 1949 metų rugpjūčio 2 dieną jis buvo iškeltas į Vandžiogalą, jam skirtos altaristo pareigos. Nuo ištrėmimo kunigą galbūt apsaugojo tik silpna sveikata ir garbingas amžius.

Tiesa, 1947 metais P. Dogelis turėjo galimybę eiti kur kas garbingesnes pareigas – po pirmųjų persekiojimų, palietusių Lietuvos dvasininkiją, jam buvo pasiūlyta tapti Kauno arkivyskupijos generaliniu vikaru. Motyvuodamas silpna sveikata P. Dogelis šių pareigų vis dėlto atsisakė.

Gyvenimo pabaigoje kunigą kamavo širdies ir inkstų ligos, sveikatos negerino ir nuolatinis okupantų rodomas dėmesys. Net ir persikėlusį į Vandžiogalą jį toliau spaudė, neleido įsikurti padoriomis sąlygomis, iškeldino į apleistą, šaltą ir drėgną klebonijos kambarį. P. Dogelio sveikata sparčiai blogėjo, 1949 metų spalio 15 dieną sunkios būklės ligonis buvo nuvežtas į Kauną ir po poros savaičių mirė.

Pasak R. Laukaitytės, P. Dogelio gyvenimą tiksliai apibendrina įrašas ant jo antkapio Kauno arkikatedros bazilikos sienoje: „Viešpats mano ramstis, mano prieglauda ir mano gelbėtojas“ (Ps 17, 3). Nors kunigo gyvenimas tikrai nebuvo ramus, jo visuomeninės veiklos kryptis buvo stebėtinai nuosekli. Katalikiškąjį jaunimą ėmęs globoti dar Nepriklausomybės priešaušriu, XIX amžiaus pabaigoje, toks P. Dogelis išliko iki pat mirties. Nors jo pavardė dažniausiai nefigūruoja istorijos vadovėliuose, o iki dienoraščio publikavimo primiršę jį buvo ir patys istorikai, tačiau neabejotina, kad P. Dogelis augino tūkstančius Lietuvos jaunuolių gyvenimui laisvoje šalyje kaip laisvus žmones. Tokio indėlio neįmanoma neįvertinti, juo labiau – sutalpinti į vieną publikaciją laikraščio puslapiuose. Tad pasitenkinsime primindami skaitytojams apie P. Dogelio gyvenimą ir paraginsime besilankant Kaune susirasti jo amžinojo poilsio vietą žyminčią granito plokštę arkikatedros sienoje.

Reklama
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika