Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
ISTORIJA

LDK keliai: nuo žabais dengto tako – iki prūsiško bruko 

2019 sausio 7 d. 16:19
Seniausias (XVIII amžiaus) LDK mūrinis tiltas prie Gardino pilies
Seniausias (XVIII amžiaus) LDK mūrinis tiltas prie Gardino pilies
museum.grodno.by nuotrauka

Vienas svarbiausių infrastruktūros elementų bet kurioje visuomenėje – keliai. Jais juda kariuomenė, vyksta prekyba, žmonės vyksta vieni pas kitus. Kaip Lietuvoje radosi keliai, kokiu būdu juos statė? Ar žinote, kas buvo medgrinda arba žemgrinda? Kodėl Maskvos pasiuntiniams reikėjo būtinai nurodyti kuriuo keliu keliauti? Keliai Lietuvoje skaičiuoja daugiau amžių, nei pati valstybė.

Apie tai, kokį atstumą per parą galėdavo įveikti arklių vilkstinė ir kieno prievolė buvo prižiūrėti valdovui rūpimą traktą LŽ kalbėjosi su LDK kelius tyrinėjančiu istoriku, dokumentų rinkinio „Senųjų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kelių aprašymai“ vienu iš parengėjų daktaru Tomu Čelkiu.

– Kelias galėjo būti ir žvėrių pramintas takas. Kada ir kaip atsirado pirmieji keliai Lietuvoje?

– Taip pat, kaip ir visame pasaulyje – žmonės vaikščiojo vieni pas kitus, o gentinėse bendruomenėse gyvenimas būdavo paprastas, toks dalykas, kaip kelias atsirasdavo veik savaime. Jei kalbėsime apie poreikį turėti tolimų susisiekimų arterijas – jų statyba ar tiesimas prasidėjo su valstybės kūrimusi. Atsirado ilgalaikiai poreikiai: žinai, kad šioje vietoje tau reikės ne kartą praeiti, vadinasi, reikėjo tam sudaryti sąlygas. Atsirado politinės struktūros, o su jomis – infrastruktūros poreikis. Kitaip žmogus ir tuo pačiu takeliu galėjo praeiti.

– Kelių tiesimą lėmė politinė administracija? Juk ir iki tol reikėjo susisiekti su kaimynais, prekiauti.

– Istoriografijoje kelių ir susisiekimo istorija dažnai traktuojama, kaip prekybos istorijos dalis. Tačiau būta ir kitų veiksnių. Vienas svarbiausių – valdovo kariuomenės judėjimas. Valdovui reikėjo reguliariai keliauti per dvarus, kad taip valdyti šalį ir rinktis duoklę. Jis nuolat vykdavo tais pačiais maršrutais ir galima sakyti, iš to gyveno.

Jei kalbėsime apie poreikį turėti tolimų susisiekimų arterijas – jų statyba ar tiesimas prasidėjo su valstybės kūrimusi.

Kaip sakydavo prancūzų mediavistai: kas buvo to meto valstybė? Plėšikavimas pakeliui – duoklės rinkliava mainais į saugumo garantijas, tarpininkavimą konfliktuose su kaimynais ir panašiai. O tam reikėjo kelio, kuriuo valdovas nuolat galėjo pasiekti nuo jo priklausomas gyvenvietes. Dabar tą žmogų mes vadiname valdovu, tačiau tuo metu – valstybės kūrimosi laikotarpiu – veikiai ne vienas stipresnis kunigaikštis į jį žvelgė ir kaip į stipresnį kaimyną.

Nuolatiniu judėjimu per nuo jo priklausomas valdas užtikrino valdovo valdžią ir ją atnaujindavo. Kartu su valdovu jodavo ne vienas ir ne penki žmonės. Tam reikėjo kelio. Ir ne tik kelio, bet ir kitų patogumų – kur žirgą pagirdyti, kur apsistoti nakvynei? Retai pagyvendintame krašte tam reikėjo pakelės stovyklų, kurios vadintos pastoviais.

XV amžiuje LDK lankęsi pasiuntiniai minėjo, kad „nuolat keliaudavo mišku“ tik žinodami, kad tam tikras kelias vedė į tam tikrą tašką, o geriausia nakvynės vieta vadino pakelės aikštelę.

Iš šaltinių pateikiamos informacijos galime daryti prielaidą, kad tai iš tiesų buvo pakelės laukymės, kuriose, matyt, buvo žolės arkliams ganytis ir kas įdomu – amžininkai nurodo, kad tokiose aikštelėse rasdavo paruoštų malkų, o patys išvykdami jų irgi palikdavo. Reiškia egzistavo tam tikra keliavimo etika, o keliaujantis žmogus jautė atsakomybę ne tik už save, bet ir kitus keliautojus.

Vilniaus "Pohulianka" XIX amžiuje/gidas.mb.vu.lt nuotrauka
Vilniaus "Pohulianka" XIX amžiuje/gidas.mb.vu.lt nuotrauka

– Kokio kelio reikėjo valdovui ir jo palydai?

– Valdovas, žinoma, norėjo keliauti patogiai ir greitai bet kuriuo metų laiku. Tam reikėjo „kieto“ kelio. Juk pažvelgus net ir į kai kurias XIX amžiaus fotografijas, matome, kad kai kur vieškelių plotis siekė gerus 15 metrų – kelią „išmaldavo“ ir vėlesni keliautojai vis plėsdavo jį pravažiuodami šonu – kietesniu gruntu.

Įsivaizduokime: plynoje vietovėje kelias šitaip galėjo plėstis, o miškingoje? Teko judėti ankstesnių keliautojų išvažinėtais grioviais. Negi valdovui toks kelias patiktų? Veikiausiai buvo ne tik patogaus ir greito judėjimo, bet ir prestižo klausimas – negi klamposi po purvą dvariškių akivaizdoje? Kita vertus, po savas valdas reikėjo judėti nuolat – juk ir duoklės taip daugiau surenkama ir tam, žinoma, reikėjo prižiūrėti kelius.

Ankstyvaisiais laikais pats elementariausias kelio tvarkymas buvo jo dengimas šakų ryšuliais – kamšomis. Net iki šiol yra išlikusių vietų, kur dėtos kamšos, paprastai pelkingose vietovėse. Tą rodo vietovardis – Kamša (Zaraų rajonas).

Antras dalykas – tiltai. Ir tai nebūtinai turėjo būti konstrukcijos, kurias įsivaizduojame šiandien. Tai galėjo būti pritašyti rastai ar permestos kartys – visa tau jau vadinta tiltais. Taigi, pirmieji kelių tvarkymai ir buvo elementariausi darbai, kuriais užtikrindavo, kad tam tikroje vietoje galėtų žirgas praeiti ar vežimas pravažiuoti.

Be to, kuriantis administracijai, radosi ir už kelius atsakingi pareigūnai. Seniūnas arba vietininkas, vadovaujantis tam tikrai bendruomenei, galėjo sutelkti žmones, o gal net ir priversti, sutvarkyti tam tikrą kelio ruožą. Vėlesniais laikais – XVI – XVII a. paprastai tai būdavo pavieto žmonių darbas. O iki administracinių institucijų sukūrimo tai buvo pačių vietos gyventojų reikalas ir jų interesas.

– Kelią žmonės tiesė, nes to reikėjo jiems ar valdovui?

– Šaltinių nėra likę daug, bet pavyzdžiui XIII – XIV amžiaus Vokiečių ordino pareigūnų dokumentai rodo, kad vietovėse gyventojai savo poreikiams ir patogumui buvo nusitiesę kelius. Įdomu tai, kad per gyvenvietę nutiestas kelias buvo suvokiamas, kaip vietos žmonių nuosavybė, jų turtas. Pavyzdžiui, jei būdavo aprašoma gyvenvietė, jos gyventojai, jų turtas – į aprašą būdavo įtraukiamas ir bendras jų turtas – kelias. Kelias buvo bendro žmonių darbo produktas ir bendras jų turtas. Na, o vėliau, atvyko valdovas ir pasakė: tai – mano kelias! Ir niekas jam paprieštarauti, žinoma, negalėjo (juokiasi, – aut. past.).

Vis intensyviau formuojantis politinei administracijai, keliai neišvengiamai tapo valstybinės infrastruktūros dalimi ir valstybės rūpesčiu.

Visais laikais buvo suvokiama, kad keliu gali žygiuoti ne tik tavo kariuomenė, bet ir priešas. Vytauto laikais žmonės ne prasčiau, nei mes dabar suprato kelių saugumo svarbą – jau tada svarbiausiuose keliuose patruliavo valdovo kariai. Jų rūpesčiu buvo ne tik plėšikai, bet ir šnipai bei kiti nepageidaujami asmenys.

XVI amžiuje, kai prieš Lietuvą koalicinius ryšius kūrė Maskva ir Osmanų Imperija, jų pasiuntiniams kartais nebūdavo išduodamas leidimas keliauti per LDK žemes. Osmanams atsakydavo, esą šie buvo musulmonai ir vadinasi, nepatikimi žmonės, o jų pasiuntiniai neva buvę šnipais. Tai, žinoma, formalus pasiteisinimas, tačiau tai neblogai iliustruoja kelių ir jų saugumo suvokimą.

Dr. Tomas Čelkis
Dr. Tomas Čelkis

Pavyzdžiui, užeigų šeimininkai būdavo įpareigoti skubiai pranešti artimiausio dvaro šeimininkui apie jų užeigoje apsistojusius svetimšalius. Tiesa, bajorams tai neretai buvo ne tik saugumo, bet ir prestižo klausimas. Jo žemėje apsilankiusi užsienietį bajoras kviesdavo pasisvečiuoti, o tuomet galėdavo girtis kitiems, kad štai – būtent pas jį lankėsi toks ir toks pasiuntinys ir kad dabar jie, skaityk, geri pažįstami.

Užtat keliautojai dažnai atsiliepdavo apie Lietuvą, kaip labai svetingą kraštą (juokiasi, – aut. past.).

– Kada atsirado sisteminė kelių infrastruktūra?

– Galime kalbėti apie Vytauto laikus. Gal ji buvo ir anksčiau, tačiau tai patvirtinančių šaltinių neturime. Žinome tiek, kad Gedimino laikais buvo minimas vadinamasis „laisvasis kelias“, kurį valdė pats didysis kunigaikštis. Galime daryti prielaidą, kad egzistavo kelias, kurį saugojo ir prižiūrėjo Gedimino patikėtiniai. Keliais naudojosi pirkliai ir valdovas be abejo buvo suinteresuotas kuo intensyvesniu jų judėjimu. Taigi, bent vienas toks „valstybinės reikšmės“ kelias buvo.

– Prioritetas teiktas prekybiniams keliams?

– Juose vykstanti veikla buvo naudinga valdovui ir jais rūpintasi. Pavyzdžiui XIV amžiuje, vykstant karui su Ordinu, abiejų pusių sutarimu sukurtas „taikos ruožas“ – saugus kelias, kurio plotis matuotas „kiek į abi puses ietis nulekia“. Šiuo keliu pirkliai judėjo laisvai ir saugiai, nors visur kitur krašte vyko karas.

Žinome kitą XIV amžiaus vidurio pavyzdį, kai Vokiečių Ordinas skundėsi Šventosios Romos Imperijos imperatoriui, kad Vroclavo pirkliai neužsukdavo į Prūsiją, o keliaudavo per Lietuvą, kur savus kelius turėjo. Vadinasi, Vroclavo pirkliai buvo susitarę su LDK, veikiausiai su valdovo dvaru, kad Lietuvoje jie turėjo savą maršrutą, kurį valdovas įsipareigojo apsaugoti. Taigi, karas – karu, o pirkliai sėkmingai susitarė su nekrikščionišku valdovu ir toliau keliavo, ką žinome iš trečiosios pusės liudijimo.

Ordino šaltiniai dar XIII amžiuje mini „žemgalių uostą“, nuo kurio ėjo „rusėnų kelias“. Prekyba egzistavo ir tada.

Nebuvo taip, kad kariuomenė juda tam tikru maršrutu vien todėl, kad ten link vedė geresnis kelias arba nuolat žygiuodavo tuo pačiu specialiai nutiestu keliu, nes nuolat ten pat kariauti reikėjo.

– Neprilygstami senovės kelių statytojai buvo romėnai. Jiems taip pat rūpėjo prekyba, tačiau pagrindinė romėnų kelio paskirtis buvo karinė – legionai turėdavo labai greitai įveikti labai didelius atstumus. Kaip šiuo atžvilgiu tvarkėsi LDK?

– Romėnų keliams negalėjo prilygti nei Lietuva, nei likusi Europa (juokiasi, – aut. past.). Romos Imperijos kelių infrastruktūra buvo puikiai išvystyta, įskaitant stotis, šalikelių tvarkymą ir net apšvietimą arba tunelius uolose.

Karinė kelio paskirtis Lietuvoje be abejo buvo svarbi. Kariuomenės judėjimo maršrutas būdavo apsprendžiamas ir ruošiamas iš anksto. Nebuvo taip, kad kariuomenė juda tam tikru maršrutu vien todėl, kad ten link vedė geresnis kelias arba nuolat žygiuodavo tuo pačiu specialiai nutiestu keliu, nes nuolat ten pat kariauti reikėjo.

Priekyje kariuomenės žygiavo meistrų būriai, tiesiantys jai kelią, statantys tiltus. Žinome, kad vėlesniais laikais, pavyzdžiui, XVI amžiuje, renkantis maršrutą buvo atsižvelgiama ir į kariuomenės aprūpinimo poreikius – kur jai maitintis ir apsistoti. Atitinkamai jai reikėjo ir paruošti kelią, o kariuomenei grįžus iš žygio to kelio juk taip pat nepamiršdavo ir toliau jį prižiūrėdavo. Be to, būdavo stengimasis atlyginti nuotolius, kuriuos patirdavo gyventojai gyvenę prie kelių, nes kariuomenė išmindavo ir pasėlius, išganydavo laukus.

Kelių reikėjo ne tik kariuomenei, bet ir diplomatams. Pavyzdžiui, kelias iš Maskvos į Lietuvą jau XVI amžiuje vadintas „amžinuoju“. Kitos valstybės pasiuntiniui būdavo suteikiamos saugumo garantijos ir tuo pačiu nurodoma, kokiu maršrutu jis turi atvykti. Veikiausiai šis kelias atitinkamai buvo prižiūrimas, tvarkomas ir saugojamas.

Be to, diplomatinio maršruto nustatymas, bent jau maskvėnų atžvilgiu turėjo ir kitą labai pragmatinę prasmę: XV – XVI a. Maskvos pasiuntiniai, žinodami, kad kiekvienoje jų aplankytoje vietoje, šeimininkai privalės juos gerai priimti, pavalgydinti, palinksminti ir visaip kitaip pagloboti, rinkdavosi visai ne tiesiausią kelią, o vingiuodavo visą mėnesį. Tai buvo rimta našta šeimininkams, kuriuos maskvėnų pasiuntiniai „pagerbdavo“ savo apsilankymu. Turėkime omenyje, kad pasiuntinys taip pat vykdavo su palyda. Didžiąją pasiuntinybę XVI amžiuje galėjo sudaryti iki 1000 žmonių – kareiviai, meistrai, virėjai, tarnai ir daugybė kitų žmonių.

– LDK teritorijoje kelią kariuomenei ruošė tam tikri pionierių daliniai, o įžengus į priešininko teritoriją jie darė tą patį?

– Tiksliai pasakyti sunku, bet manau, kad taip buvo daroma ir priešininko teritorijoje – kitaip kariuomenei judėti būtų labai sunku. Priešininkas taip pat neleido laiko veltui: kelius užversdavo, gadindavo. Vadinasi, kariuomenei reikėdavo tam tikro skaičiaus „aptarnaujančio personalo“, kuris tvarkydavo jos judėjimą. Tai daryti – ne kario darbas.

Vieškelis Pinsko paviete, 1912 metai.
Vieškelis Pinsko paviete, 1912 metai.

– Kaip kito kelių statybos technologija?

– Ji be abejo kito, įtakojama bendros technologinė pažangos, urbanizacijos, intensyvėjančio judėjimo ir kitų veiksnių. Jei kamšos buvo elementariausia kelia danga, tai XVI amžiuje valstybinės reikšmės keliuose tiestos medgrindos – skersai kelio kloti rastai. Įdomu tai, kad tokia danga būdavo tiesiama labai ilguose ruožuose – iki 20 kilometrų. O juk tai praktiškai tokio ilgio medinis tiltas. Tokio kelio statyba reikalavo daug išteklų. Vėlgi, šiuos darbus turėdavo organizuoti vietos pareigūnai.

XVII amžiaus Livonijos šaltiniai, gausiai pateikiantys informaciją apie kelių tinklą, leidžia gana gerai suprasti, kas buvo medgrinda. Matome, kad paprastai jos atkarpos buvo arti gyvenviečių, tai yra, tarnavo ne tik valstybės pareigūnams ir kariuomenei, bet ir vietos gyventojų interesams.

XVI amžius pabaigoje atsirado žemgrindos – pelkėtose ir drėgnose vietovėse supilti kelio pylimai. Tai buvo gana sudėtingas inžinerinis konstruktas. Juk paprasčiausiai supiltas žemės pylimas netrukus tiesiog nusėstų ir jį reikėtų pilti iš naujo.

XVI amžius pabaigoje atsirado žemgrindos – pelkėtose ir drėgnose vietovėse supilti kelio pylimai. Tai buvo gana sudėtingas inžinerinis konstruktas. Juk paprasčiausiai supiltas žemės pylimas netrukus tiesiog nusėstų ir jį reikėtų pilti iš naujo. XVII amžiaus Livonijos šaltiniuose minima, kad žemgrindą sudarė 5 sluoksniai – abiejose kelio pusėse buvo kasami grioviai, žemė iš jų verčiama į vidurį, ant jos kloti rastai, tuomet vėl pilama žemė, ant jos klojamos spygliuočių medžių šakos, tuomet vėl žemė, akmenys ir ant viršaus galiausiai piltas nemažas sluoksnis smėlio, saugančio kelią nuo išplovimo. Tokie buvo neilgi – apie 200 – 300 metrų, bet labai palengvindavo judėjimą sudėtinguose ruožuose.

XVII – XVIII amžiuje iš Prūsijos atėjo bruko technologija – gatvės pradėtos grįsti akmenimis. Transporto technologijas, kaip anksčiau ir karybos naujoves sėkmingai perimdavome iš Prūsijos, tačiau atsilikimas visgi buvo ir šioje srityje. XVIII amžiaus keliautojų pasakojimai liudija, kad vykdami iš Livonijos į Prūsiją, jie nusivildavo kelių būkle Lietuvoje.

– XVI amžiuje jau buvo sukurta kelių infrastruktūra, bet kiek ji buvo patogi? Kiek trukdavo kelionė iš Vilniaus į Kauną arba Rygą?

– Daug priklausė nuo to, kiek žmonių keliauja – didesnė vilkstinė judėjo lėčiau. XVI amžiaus pabaigoje, geriausiu atveju, per parą būdavo galima įveikti 30 kilometrų. Veiksnių daug, o informacijos turime gana nedaug. Suprantama, kad pakeliui prekiaujantis ir galbūt trapias prekes vežantis pirklys kelyje užtrukdavo daug ilgiau, nei laišką gabenantis raitelis. Tačiau net ir tikri pašto traktai iš Vilniaus į Maskvą, Karaliaučių ar Rygą radosi jau XVII amžiaus antroje pusėje.

Vieškelio Vilnius - Nesvyžius 1778 metų aprašymo fragmentas/Lietuvos valstybės istorijos archyvas
Vieškelio Vilnius - Nesvyžius 1778 metų aprašymo fragmentas/Lietuvos valstybės istorijos archyvas

– Kai 1812 metais Napoleonas žygiavo į Rusiją, jis gerokai apsigavo vertindamas kelių kokybę – Lenkijoje ir Lietuvoje jis pamatė daug prastesnius kelius, nei tikėjosi. Kodėl XVIII amžiaus pabaigoje – XIX amžiaus pradžioje mūsų kraštuose keliai buvo prastesni, nei Prūsijoje ir kituose Europos kraštuose?

– Kelių remontas ir jų būklės palaikymas reikalavo didelių lėšų ir kas ne mažiau svarbu – kvalifikuotų meistrų. Tai suprasta seniai, pavyzdžiui, XVI amžiuje vietos pareigūnams buvo išsiuntinėti valdovo laiškai, su paklausimu, ar jų vietovėse nesirastų sumanių jaunuolių, kurie už valstybės pinigus apmokyti taptų meistrais ir dirbtų prie pilių. Jau tuomet suprasta, kad be kvalifikuotų meistrų neapsieisi.

Kelius Lietuvoje tiesė ne prastesniais būdais, nei toje pačioje Prūsijoje, tačiau galbūt veikė ir požiūrio, mąstysenos veiksnys – Prūsijoje keliai būdavo remontuojami daug uoliau, o Lietuvoje požiūris į tai buvo atsainesnis. Tai pasakytina ir apie modernius laikus: lyg lietuviai ir pavyzdžiui rusai ne skirtingų planetų gyventojai, o kelių kokybė čia ir ten skyrėsi visais laikais.

– Ar LDK buvo centrinė valstybinė institucija, užsiėmusi kelių priežiūra?

– Taip, 1764 metais įkurta LDK Iždo komisija, turėjusi įgyvendinti reformas. Viena iš jos užduočių – gerinti valstybėje susisiekimo infrastruktūrą. Tuo tikslu buvo surinkta grupė pareigūnų, keliavusių po visą valstybę ir šiais klausimais bendravusių su vietos pareigūnais. Jie keliaudavo pagrindiniais prekybiniais keliais, registravo jų būklę ir sudarinėjo sąrašus darbų, kuriuos reikėjo atlikti bei vertino jų kainą ir ieškojo, kas galėtų skirti šiems darbams išteklius – galbūt vietos administracija, o gal valdovas.

Procesas truko XVIII a. 8–9 dešimtmečiais, kai Iždo komisija galiausiai surinko visas ataskaitas apie valstybės kelių būklę ir būtinų darbų rekomendacijas. Planuota tvarkyti ir remontuoti kelius, taisyti ir statyti tiltus, išgrįsti miestų gatves akmenimis, ruoštasi dideliems projektams. Nuveiktas labai naudingas darbas, bet deja, kaip žinome, beveik nebeliko laiko įgyvendinti nei šios, nei kitų naudingų reformų.

– Patys nespėjome, o kaip su keliais tvarkėsi netrukus atėjusi Rusijos Imperija?

– Pirmiausiai, jos biurokratija buvo kitokia, kitaip mąstanti. Didžiulė imperija su savimi atsinešė didžiulį biurokratinį aparatą, uoliai viską registruojantį ir surašinėjantį. Buvo tiesiami aiškūs ir tiesūs imperiniai keliai, vienodai išdėstant stotis, kurių yra likę ir šiandien. Pavyzdžiui, veik iš karto imtasi tiesti Daugpilio – Kauno kelią. Vėliau kitus. Kai kurie dabartiniai keliai taip pat yra nutiesti ten pat, kur jie ėjo imperijos laikais.

Imperijai reikėjo, kad atstumas būtų įveikiamas kuo greičiau. Tai buvo visai kita logika, nei tarkime, XVI – XVII amžiuje, kai planuota, kad į Rygą vykstantis pirklys turi ne kuo greičiau ten nuvykti, o kaip tik kuo ilgiau užtrukti kelyje, kad daugiau prekiautų mūsų teritorijoje. Pavyzdžiui, iš Vilniaus į Kauną pirkliai privalėjo ne tik būtinai vykti per Trakus, bet ir juose apsistoti bent vienai nakčiai. Toks požiūris buvo naudingas provincijai, regionams, tačiau stabdė bendrą valstybės tobulėjimą.

Rusijos Imperija Lietuvoje kelius tiesė taip pat ne labdaros tikslais – vos atėjusi imperijos administracija puolė surašinėti žmones, miestus, gyvulius – viską. Keliai jai taip pat buvo reikalingi ne tik paštui ir prekybai, o didele dalimi, kaip kariuomenės judėjimo arterijos. Galbūt karinė logika ir diktavo, kad vakariniame pasienyje imperija plėtojo kelių sistemą, tuo metu, kai toli rytuose jais veik visiškai nesirūpino.

Reklama
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika