Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
ISTORIJA

Latvijos Respublikai – 98 metai 

2016 lapkričio 15 d. 10:20
Asmeninio albumo nuotraukos

Rudenį Latvija turi dvi valstybines oriai ir masiškai švenčiamas šventes – lapkričio 11 ir 18 dienas. Tarpušvenčiu miestai net nenupuošiami, o ir dauguma latvių visą tą savaitę vaikšto prisisegę Latvijos vėliavos spalvų juosteles.

Lapkričio 11-oji vadinama Lačplėsio diena ir skirta Latvijos kariuomenei pagerbti (Lačplėsis – latvių nacionalinio epo herojus, stipruolis, susikovęs su Juoduoju riteriu). 1919 m. tą dieną latvių kariuomenė ir rygiečiai atrėmė bermontininkų mėginimą užimti Rygą; po šio pralaimėjimo bermontininkai buvo priversti trauktis iš Latvijos.

Lapkričio 18-oji yra Latvijos Nepriklausomybės paskelbimo diena. Lietuviams 1918-ieji buvo šalies valstybingumo atkūrimo metai, latviams ir estams – valstybių sukūrimo metai, nes praeityje dėl XIII a. vokiečių agresijos į estų, lyvių ir šiaurės baltų žemes valstybingumo kūrimas čia buvo nutrauktas. Siauresniu požiūriu tie metai gali būti laikomi ir naujos Lietuvos gimimo metais, nes Lietuvos Respublikos praeityje nesame turėję, tad Vasario 16-osios aktu buvo įgyvendinti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystė diduomenės antiunijiniai siekiai, lydėję visą Lietuvos istoriją ir nuo Krėvos akto (1385), ir nuo Liublino unijos (1569).

Noras turėti tautinę valstybę

Latvijos valstybingumo idėja subrendo neiškart. Latvių tautinis atgimimas ir inteligentijos formavimasis prasidėjo jau nuo XIX a. vidurio. Sąlygas tam sudarė palanki protestantiška švietimo politika ir ankstyvas baudžiavos panaikinimas autonomiškose „vokiškose“ carinės Rusijos gubernijose: Kuršo – 1817 m., Vidžemės (Lifliandijos) – 1819 m. Tačiau prielaidas mąstyti apie savarankišką valstybę lėmė Pirmasis pasaulinis karas, vokiečių okupacija (nuo 1915 m. okupuota Kuršo gubernija, nuo 1917 m. rudens – Ryga ir beveik visa etninė Latvija), Rusijos-Vokietijos Brest Litovsko taika (1918 03 03) bei JAV prezidento V. Vilsono paskelbtieji „Keturiolika punktų“ (1918 01 08) , kur deklaruojama ir tautų apsisprendimo teisė.

Latvių karo pabėgėlių Rusijoje organizacijos pirmiausia diskutavo apie galimybę latvių etnines žemes sujunti į vieną administracinį darinį, nes Rusijos imperijoje tos žemės priklausė trims gubernijoms, iš kurių dvi buvo etniškai mišrios. Tokia buvo Lifliandijos gubernija, kurios pietinė dalis buvo latviška, šiaurinė – estiška, ir Vitebsko gubernija, kurios vakarinėje dalyje buvo Latgala, Rusijos atplėšta nuo Abiejų Tautų Respublikos dar 1772 m.

Antra latviams iškilusi problema buvo tai, ką toliau reikėtų daryti su sujungtomis žemėmis, kokio savarankiškumo siekti. 1917 m. vasarį pabėgėlių spaudoje diskutuota apie plačią savivaldą, vietinį seimą, vietinius mokesčius, nacionalines mokyklas ir bažnyčias. Po Vasario revoliucijos Rusijoje (1917 m. vasaris-kovas) latvių inteligentija iškėlė autonomijos idėją su šūkiu „Laisva Latvija laisvojoje Rusijoje“, tikėdama, jog pati Rusija taps demokratine federacine valstybe. Tačiau Rusijos laikinoji vyriausybė net į kalbas nesileido apie autonomijas. Naudodamiesi tuo ir tikėdamiesi pritraukti daugiau rėmėjų, bolševikai paskelbė, kad Rusijos pakraščių tautos pačios turinčios teisę apsispręsti, ar joms likti Rusijoje autonomijos pavidalu, ar atsiskirti visai. Ir tik po bolševikinio Spalio perversmo (1917 m. lapkritis), kai Rusija su Vokietija ėmė prekiauti latvių teritorijomis, kai pačioje Rusijoje prasidėjo pilietinis karas, o bolševikų skelbtoji apsisprendimo teisė pasirodė esanti jų veidmainystė, galutinai nuspręsta sukurti nepriklausomą tautinę Latvijos Respubliką.

Nepriklausomybės paskelbimas

Latvijos nepriklausomybė paskelbta Latvijos Tautos Tarybos 1918 m. lapkričio 18 d., Rygoje, dramos teatre.

Tiesą sakant, tai buvo trečiasis nepriklausomybės paskelbimas. Pirmąjį buvo paskelbusi Latvių Laikinoji Nacionalinė Taryba (Valka, 1917 12 02), formuluodama, kad Latvija yra „autonominis valstybinis vienetas“. Kadangi tokia formuluotė yra daugiaprasmė, nepriklausomybė buvo paskelbta antrąkart (Petrogradas, 1918 01 30), teigiant, jog Latvija bus nepriklausoma demokratinė respublika. (Tuo remdamasi Didžioji Britanija 1918 11 11 pripažino Latviją de facto). Tačiau buvo suabejota Laikinosios Nacionalinės Tarybos teisėtumu ir sudėtimi, todėl vietoje jos buvo išrinkta Latvijos Tautos Taryba, ir nepriklausomybė paskelbta trečiąkart.

Latvijos dar laukė sunkios kovos su šalį užpuolusiais Rusijos bolševikais ir jų talkininkais, kurie 1919 m. žiemą ir pavasarį buvo okupavę kone visą Latviją, su bermontininkais ir golcininkais. Taip pat laukė ilgos ir sunkios derybos su Rusija dėl nepriklausomybės pripažinimo. Ją Rusija pripažino vėliau negu Estijos (1920 02 02) ar Lietuvos (1920 07 12) – tik 1920 m. rugpjūčio 11 d. Derybos prasidėjo 1920 m. sausio 6 d., kai dar vyko Latgalos vadavimas iš bolševikų. Derėtasi ne tik dėl sienų. Latvija siekė atgauti iš Rusijos laivus ir geležinkelių riedmenis, išvežtąją gamyklų įrangą, bibliotekas, archyvus, Latvijos piliečių santaupas ir kt. Ilgai derėtasi dėl Latvijos piliečio sąvokos. 1920 m. vasarą Rusijai pradėjo sektis jos kovų frontuose, todėl derybos paaštrėjo, Rusijos derybininkai tapo nesukalbamesni. Iš viso to, kas reikalauta, Latvija atgavo tik mažą dalį – teko nusileisti dėl laivų ir geležinkelio riedmenų, dėl gamyklų įrangos. Sutartimi Rusija besąlygiškai pripažino Latvijos valstybės nepriklausomybę, savarankiškumą ir suverenumą ir savanoriškai bei visiems laikams atsisakė nuo visų suverenių teisių, kurias turėjo Rusija Latvijos tautos ir žemių atžvilgiu. Rusija kompensavo Latvijai piliečių nuostolius keturiais mln. aukso rublių (Latvijos piliečių indėliai buvo sudarę apie 80 mln. aukso rublių). Abi šalys taip pat įsipareigojo neleisti savo teritorijose veikti kitai šaliai priešiškoms organizacijoms ir karinėms grupuotėms (kaip žinom, šito savo įsipareigojimo Rusija nuo pat pradžių nesilaikė).

Pasirašius taikos sutartį su Rusija, 1921 m. sausio 26 d. Paryžiuje Latviją (bei Estiją) vienbalsiai de jure pripažino Antantės Aukščiausioji Taryba. Po to Latviją pradėjo pripažinti ir kitos šalys. Latvija tapo valstybe.

Latvijos ateities kitos vizijos

Tų vizijų būta ir kitokių. 1918 m. pradžioje vokiečiai projektavo sujungti Latviją su Estija (kaip kažkada Livonijos laikais) ir tą junginį pavadinti Baltijos kunigaikštyste. Tokiu atveju Vokietijos kaizeris Vilhelmas būtų tapęs jos kunigaikščiu. Pats kaizeris pageidavo, kad šios šalys būtų prijungtos prie Prūsijos kaip kolonijos, tačiau federacinės Vokietijos subjektai nuogąstavo, kad tokiu atveju šalyje labai padidėtų Prūsijos įtaka. Be to, tautų apsisprendimo politikos fone reikėjo parodyti, kad šito paprašytų ne tik vokiečiai dvarininkai (tai nebūtų buvusi problema), bet ir patys latviai bei estai. Latvijoje germanofilų lobistų vokiečiai surado, bet Estijoje to padaryti nepavyko. Estai priešinosi ir idėjai sujungti Latviją su Estija. 1918 m. antrojoje pusėje dar mėginta siūlyti padalyti Latviją ir Estiją į kantonus su bendru parlamentu. Valstybinė kalba ir šiuo atveju būtų buvusi vokiečių. Bet dėl Vokietijos kapituliacijos ir šalyje prasidėjusios revoliucijos visi šie planai iširo net nebandžius jų įgyvendinti.

Lietuvis visuomenininkas Jonas Šliūpas ir jo bendraminčiai dar XIX a. gale, kai patys latviai apie valstybingumą dar net negalvojo, puoselėjo svajonę apie ateityje galimą bendrą Lietuvos ir Latvijos valstybę. 1885 m. JAV savo leistame laikraštyje „Unija“ J. Šliūpas rašė: „Mes neabejojame – bus, bus /.../ lietuv-latviška respublika, kaip šiandien kad yra Prancūzija, Šveicarija ir kitos tokios valdystės“. Tačiau politikai J. Šliūpo idėjos rimtai nesvarstė net 1917–1918 metais, kai abi tautos jau stovėjo ant valstybingumo slenksčio. J. Šliūpo baltų valstybės idėjos nepalaikė nė viena Lietuvos ar Latvijos partija, ją rėmė tik negausus entuziastų būrelis. Nepatraukė ir po karo (1918 m.) susikūrusios Čekoslovakijos bei Jugoslavijos (Serbų, Kroatų ir Slovėnų Karalystė) pavyzdžiai. Takoskyra tapo lietuvių istorinė arogancija (latviai, girdi, niekada neturėję savo valstybės, buvę tik valstiečių tauta), kurią mėgo spinduliuoti premjeras, vėliau užsienio reikalų ministras A. Voldemaras, ir ketinimai bendroje valstybėje latviams suteikti tik autonomines teises. Latvius nuo bendros su lietuviais valstybės idėjos dar stūmė tuometinis ūkinis ir kultūrinis lietuvių atsilikimas, kurį nulėmė kelis šimtmečius trukusios Lietuvos sąsajos su Lenkija, taip pat lietuvių katalikybė, kuri protestantiškajai latvių daugumai atrodė konservatyvi ir regresyvi. Kalbų giminystė, etnokultūros bendrumas ir literatų abipusės simpatijos buvo per menki argumentai, kad atsvertų aukščiau minėtuosius.

Savo pretenzijų į Latviją, ypač į Latgalą – buvusius Lenkų Infliantus – turėjo ir Lenkija. Lenkų istoriografijoje į aplinkui besikuriančias tautines valstybes žiūrėta labai skeptiškai. Net pilsudskiniame federacijos projekte buvo numatyta laikytis lenkiškumo persvaros principo, o į pakraščių tautas, tarp jų ir į latvius – žiūrėta kaip į atsilikusias, nesubrendusias valstybingumui, todėl nevertas turėti savo valstybę; ketinimai priešintis Lenkijos ekspansijai buvo laikomi tų tautų nebrandumo ženklu. Nenuostabu, kad visos kaimyninės tautos tokio lenkų projekto iš tolo kratėsi.

Tiesa, vėliau Lenkijos vadovų požiūris į Latviją kiek pakito – Lenkijai Latvijos prireikė kaip sąjungininkės diplomatinėje kovoje su Lietuva, be to, tikėtasi įtraukti Latviją į karą su Rusija. Todėl 1919 m. gruodį Lenkija pasiūlė Latvijai karinę pagalbą, vaduojant iš bolševikų Daugpilį. Latvija, kad ir nuogąstaudama dėl galimų teritorinių pretenzijų, sutiko, ir 1920 m. sausį Daugpilis bendromis pastangomis buvo išvaduotas. O pretenzijų atsirado vėliau, 1920 m. spalį L. Želigovskiui okupavus Vilnių ir visą Rytų Lietuvą bei priartėjus prie buvusios Kuršo gubernijos sienos. Latgalos dvarininkai lenkai, kurių dalis dalyvavo ir Želigovskio akcijoje, spaudė generolą žygiuoti toliau ir „vaduoti iš chamų lotyšų“ Latgalą. Tačiau Lenkijos viršininkas J. Pilsudskis dar ir į tokią avantiūrą nebesileido, bijodamas sugadinti Lenkijos įvaizdį Europoje, parodęs ją kaip tolesnę Baltijos regiono destabilizatorę, taip pat nenorėdamas prarasti Latvijos kaip sąjungininkės. Vilniaus klausimu Latvijos valdžia stengėsi laikytis neutraliai, tačiau Vidurio Lietuvos delegaciją, atvykusią į Nepriklausomybės dienos minėjimo metines, Latvijos pareigūnai išprašė iš šalies. Lenkija buvo perspėta, kad jai kėsinantis į likusią Lietuvą, Latvija abejinga neliks ir stos Lietuvos pusėn, nes yra suinteresuota Lietuvos valstybingumu. Latvijos draugystė su Lenkija ir vėliau liko atsargi, nes Lenkijos pagrindinės politinės jėgos Baltijos šalių atžvilgiu laikėsi arogantiškai, paternalistiškai ir su pranašumo savimone, o Latvijai buvo nuolat prikaišiojama dėl neva pažeidinėjamų lenkų teisių, reikalauta išskirtinių teisių Latvijos lenkams dvarininkams ir iki pat 1938 m. reikštos pretenzijos į šešias Latvijos apylinkes piečiau Daugpilio.

Latvijos respublikai – 98 metai

Istorija parodė, kad savo pretenzijas į Baltijos šalis turėjo ir Sovietų Sąjunga (jas įgyvendino 1940 m. birželį), jas turi ir dabartinė Rusija, SSRS teisių perėmėja. Tad džiaugdamiesi Baltijos šalių nepriklausomybe ir šiandien sveikindami Latviją jos gimimo dienos proga, neturėtume užmiršti, kad nepriklausomybę reikia ir saugoti. Ne pavieniui, o bendromis pastangomis.

Latviai šventines juosteles sega ne tik ant drabužių, bet ir ant kuprinių. Nešiojama galais į viršų, simbolizuojant pergalės raidę V.
Latviai šventines juosteles sega ne tik ant drabužių, bet ir ant kuprinių. Nešiojama galais į viršų, simbolizuojant pergalės raidę V.

.

GOOGLE rekomenduoja
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika