Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
ISTORIJA

Kaunas jau buvo apsipratęs su nuolatinės sostinės įvaizdžiu 

2019 vasario 11 d. 11:54
"Anksčiau vyravęs nusiteikimas "mes be Vilniaus nenurimsim" priblėso dar ir dėl didelio Kauno šuolio, visapusiško jo augimo per tuo du dešimtmečius", - sakė istorikas Simonas Jazavita.
"Anksčiau vyravęs nusiteikimas "mes be Vilniaus nenurimsim" priblėso dar ir dėl didelio Kauno šuolio, visapusiško jo augimo per tuo du dešimtmečius", - sakė istorikas Simonas Jazavita.
Ramūno Guigos nuotrauka

„Per du dešimtmečius – nuo 1919 metų sausio 2 dienos – laikinosios sostinės statusas Kauną taip pakeitė į gerąją pusę, kad net atgavus Vilnių prezidentas neskubėjo ten keltis“, – sakė Kauno miesto muziejaus istorikas Simonas Jazavita, pristatydamas šio muziejaus Rotušės skyriaus ekspoziciją, įsikūrusią miesto Rotušėje. Apie reikšmingą Kaunui tarpukario laikotarpį archyvinėmis nuotraukomis, dokumentais kasdien internete pasakoja ir muziejaus projektas „Prieš 100 metų“.

Apie to meto Kauną Europos ir pasaulio kontekste internetiniame muziejaus puslapyje bei socialiniame facebook tinkle pasakojantis projektas leidžia lankytojams kasdien pažvelgti, kas būtent tą dieną Kaune darėsi prieš 100 metų. Tai kelionė laiku atgal, leidžianti pajusti besikuriančio Kauno – Laikinosios sostinės – pulsą legendinių asmenybių ir paprastų miestiečių akimis. „Šiais laikais yra itin svarbu pateikti autentišką informaciją apie praeitį naudojantis visiems lengvai pasiekiamų technologijų pagalba“, – įsitikinęs S. Jazavita.

Kaune – patyrę politikai

Susidomėjimas laikinosios sostinės laikotarpiu niekad neslūgsta. Tuo nuolat domisi ir atvykstantys turistai. Tuo labiau, kad Europoje nebuvo tokio atvejo, kad būtų tekę skubiai perkelti sostinę.

XX amžiaus pradžioje Kaunas buvo gana provincialus. Medinis tiltas per Nemuną vokiečių okupacijos laikais. / Kauno miesto muziejaus archyvo nuotrauka
XX amžiaus pradžioje Kaunas buvo gana provincialus. Medinis tiltas per Nemuną vokiečių okupacijos laikais. / Kauno miesto muziejaus archyvo nuotrauka

„Nors didžioji Rotušės salė mums dabar asocijuojasi su vestuvių ceremonijomis (nuo praėjusio amžiaus aštunto dešimtmečio čia buvo įkurti Santuokų rūmai, prieš tai veikė tuometinio Kauno politechnikos instituto statybos fakultetas), tačiau tarpukariu šioje salėje posėdžiaudavo savivaldybė“, – sakė S. Jazavita. Lankytojams rodomas miesto burmistro darbo stalas su dokumentų kopijomis.

Po Pirmojo pasaulinio karo, 1918 metų pabaigoje, įvyko demokratiniai rinkimai į miesto savivaldybę. Išrinktieji nariai susiskaldė į keturias frakcijas: žydų, lenkų, lietuvių ir vokiečių. Dūmoje dominavo žydai ir lenkai. Lietuvių buvo mažuma. Frakcijos išsirinko po vieną atstovą, kurie paeiliui keisdavosi tuometinės savivaldybės prezidiumo pirmininko pareigose. „Šis eksperimentas truko dvejus metus, tačiau, prasidėjus nesutarimams, teko ieškoti visiems priimtinos figūros – ja pasirinktas Jonas Vileišis, Vasario 16-osios Nepriklausomybės akto signataras. Tai parodo Kauno miesto valdžios santykį su centrine valdžia“, – teigė Vytauto Didžiojo universiteto doktorantas S. Jazavita. Pasak jo, J. Vileišio, laikinosios sostinės burmistro, 10 metų vadovavimo laikotarpis (nuo 1921 iki 1931 metų) Kaunui buvo ypatingas. Kaunas iškilo iki europinio lygio miesto.

Pagal tarpukario nuotraukas architektas Žybartas Simonaitis 1965-1973 metais rekonstruojant Rotušę atkūrė ir jos interjerą. / Ramūno Guigos nuotrauka
Pagal tarpukario nuotraukas architektas Žybartas Simonaitis 1965-1973 metais rekonstruojant Rotušę atkūrė ir jos interjerą. / Ramūno Guigos nuotrauka

Tarpukariu Kauno valdžia jau turėjo savo tradicijas, ne vienas narys buvo patyręs, užsiauginęs politinius raumenis. „Pavyzdžiui, vienas žinomesnių Kauno savivaldybės atstovų – Maksas Soloveičikas (žydų frakcija), turėjęs pažinčių tarptautiniuose sluoksniuose, po Pirmojo pasaulinio karo buvo Lietuvos delegatas Paryžiuje vykusiose taikos derybose“, – pasakojo Lietuvos karo istorijos draugijos valdybos pirmininkas S. Jazavita.

Pasirinktas Kaunas

1918 metų gruodžio 31 dieną, po nesėkmingų derybų su Lenkijos atstovais, be to, jaučiant bolševikų grėsmę, Vyriausybė apsisprendė palikti Vilnių, persikelti į Kauną. „Prieš tai Krašto apsaugos viceministras, pirmojo Ministro Pirmininko Augustino Voldemaro dešinioji ranka, generolas Kiprijonas Kondratavičius kariuomenės štabą siūlė kelti į Gardiną, tačiau visi tokiai idėjai priešinosi, esą Gardine labai mažai etninių lietuvių, ten išsilaikyti būtų sunku. Jei neliks galimybės išlaikyti Vilnių, apsispręsta rinktis Kauną“, – pasakojo S. Jazavita.

Kaunas modernėja. Konkė, ties Perkovskio cukraine Laisvės alėjoje. Kaunas, apie 1923 m. / Kauno miesto miuziejaus nuotrauka
Kaunas modernėja. Konkė, ties Perkovskio cukraine Laisvės alėjoje. Kaunas, apie 1923 m. / Kauno miesto miuziejaus nuotrauka

1919 metų sausio 1 dieną vokiečiai nuleido savo vėliavą ir, kaip sutarta, kariuomenę patraukė link Rytprūsių. Jauni karininkai, savanoriai, vadovaujami Kazio Škirpos (Vilniaus komendanto pareigose pakeitė susirgusį Liudą Girą), išvydę, kad vokiečių vėliavos jau nėra, Gedimino bokšte žaibiškai iškėlė trispalvę.

„Beje, 1918 metų gruodį, nors mūsų valstybė jau buvo seniai paskelbusi nepriklausomybę, vokiečiai iš visų (lietuvių ar lenkų) Vilniaus gatvėse atiminėjo ginklus, – teigė istorikas. – Po sausio 1 dienos, vokiečiams gavus įsakymą trauktis, situacija pasikeitė. Ginkluotų lietuvių Vilniuje buvo nedaug. Lenkai nuo seniau buvo geriau organizuoti Juzefo Pilsudskio legionų pagrindu. Gavę naujas uniformas su tautine atributika lietuviai gudriai jiems meluodavo apie savo pajėgas. Susitikę lenkų kareivius, įspėdavo, kad jų yra labai daug ir šaudysią. Atsiminimuose perskaičiau, kad jie prisipažino melavę lenkams – iš viso, atsitraukus Vyriausybei (su ja pasitraukė ir kariai), visame Vilniuje liko tik 25 lietuvių kariai. Visi jie – K. Škirpos surinkti savanoriai. Lenkų pajėgos buvo žymiai didesnės. Jie netgi bandė kovoti su ateinančiais bolševikais, tiesa, nesėkmingai, iš Vilniaus teko trauktis ir lenkams“.

Ant burmistro darbo stalo - Kaunui svarbių dokumentų kopijos. / Ramūno Guigos nuotrauka
Ant burmistro darbo stalo - Kaunui svarbių dokumentų kopijos. / Ramūno Guigos nuotrauka

Karininkijos vaidmuo

Prieš vyriausybei keliantis į Kauną įvykiai keitėsi gana greit. Pirmajam Ministrų kabinetui vadovavo Augustinas Voldemaras, tačiau gana trumpai (nuo 1918 metų lapkričio 11 iki gruodžio 26 dienos). „A. Voldemaro dešinioji ranka Krašto apsaugos viceministras Kiprijanas Kondratavičius (buvęs Rusijos imperijos generolas), vokiečių iškviestas pasiaiškinti, ką mieste veikia kariniai daliniai, lyg niekur nieko jiems pasakė, kad Lietuvos kariuomenėje iš viso yra 200 karių, – pasakojo S. Jazavita. – K. Škirpa su kitu karininku, vėliau žinomu architektu Vytautu Landsbergiu-Žemkalniu, nubėgę pas Lietuvos tarybos narį Petrą Klimą apskundė jį, esą tai prilygsta išdavystei. Argumentas rimtas: juk negalima vokiečiams atskleisti savo silpnų pozicijų.“

Rotušėje, burmistro kabinete, sienoje už medinių durelių - tupykla, veikusi XVIII amžiuje. Kai Kauno burmistru tapo Jonas Vileišis, ši atgyvena buvo uždaryta, 1929 metais mieste įrengta kanalizacija. / Ramūno Guigos nuotrauka
Rotušėje, burmistro kabinete, sienoje už medinių durelių - tupykla, veikusi XVIII amžiuje. Kai Kauno burmistru tapo Jonas Vileišis, ši atgyvena buvo uždaryta, 1929 metais mieste įrengta kanalizacija. / Ramūno Guigos nuotrauka

Pasipiktinimas K. Kondratavičium, pasak istoriko, augo. A. Voldemarui su Lietuvos tarybos pirmininku Antanu Smetona 1918 metų gruodį išvykus į Vakarus ieškoti Lietuvai paskolos, K. Kondratavičius neteko savo politinio „stogo“.

„Visų karininkų jis buvo, galima sakyti, „nušvilptas“. Karininkų pagarbą jis jau buvo praradęs, kai kartą pareiškė, kad lietuvių kalba įstatymų nedalins, esą tai yra mužikų kalba. Įstatymus nepriklausomoj Lietuvoj rašė rusiškai, – aiškino pašnekovas. –Jaunoji karininkija dėl to jam neatiduodavo pagarbos, net neatsistodavo praeinant. Tad greit jam beliko pasišalinti iš pareigų. Beje, A. Voldemaras buvo linkęs save apsistatyti ir rusų tautybės generolais, kurie kovojo baltųjų pusėje, prieš bolševikus, palaikė carą, monarchiją, svajojo apie carinės Rusijos atkūrimą, kuri neva žadėjo duoti Lietuvai autonomiją. Tautinėje atmosferoje užaugusiai jaunajai karininkijai, skaičiusiai Vincą Kudirką, Joną Basanavičių, šis modelis netiko, jiems reikėjo tikros Lietuvos.“ A. Voldemaro karjera truko 45 dienas.

Nors Kauno rotušė dabar asocijuojasi su vestuvių ceremonijomis, tarpukariu čia posėdžiaudavo miesto valdžia. / Ramūno Guigos nuotrauka
Nors Kauno rotušė dabar asocijuojasi su vestuvių ceremonijomis, tarpukariu čia posėdžiaudavo miesto valdžia. / Ramūno Guigos nuotrauka

Kaip pasakojo S. Jazavita, 1918 metų gruodžio 26 dieną Antrojo Ministrų kabineto ministru pirmininku tapo prieš kelias dienas iš Rusijos grįžęs Mykolas Sleževičius. „Į lyderius jį pastūmėjo jaunoji karininkija. Didelė ir K. Škirpos, turėjusio autoritetą tarp jaunųjų karininkų, įtaka. M. Sleževičius sutiko tik tuo atveju, jei turės visapusišką visų partijų palaikymą, – sakė pašnekovas. – Visos partijos buvo už Lietuvos kariuomenės sukūrimo idėją. Tik socialdemokratai priešinosi. Tada K. Škirpa su bičiuliais nuvyko pas socialdemokratą Steponą Kairį, Vasario 16-osios akto signatarą, ir bandė jį įkalbėti pakeisti nuomonę. S. Kairys bandė argumentuoti, kad kariuomenės mums nereikia, esą gyvensim taikiai. Jis greitai persigalvojo, kai jam buvo pasakyta, kad nesukūrus savos kariuomenės, tvarką čia darys Vincas Mickevičius-Kapsukas, Vilniuje išrinktos ir Rusijos remiamos Lietuvos laikinosios revoliucinės darbininkų ir valstiečių vyriausybės pirmininkas.“

Krašto apsaugos ministru 1918 metų gruodžio 24 dieną buvo paskirtas karininkas Mykolas Velykis. Su M. Sleževičium gruodžio 29 dieną jis jau pasirašė dokumentą, kviečiantį savanorius ginti Lietuvos nepriklausomybės.

M. Biržiškos užsispyrimas

Keltis į Kauną iš Lietuvos tarybos nesutiko vienintelis Vasario 16-osios akto signataras Mykolas Biržiška. „Jis demonstravo „kietus“ politinius raumenis – reikalavo Vilniuje palikti įgaliotinį, kuris derėsis su ateinančiais bolševikais. Man keista, kodėl šio jo nusistatymo istorikai neakcentavo, – stebėjosi S. Jazavita. – J. Vileišis, Aleksandras Sulginskis, Jokūbas Ligockis įtikinėjo, kad tai beprotybė, bereikalingas gyvybės paaukojimas. Balsuojant už įgaliotinio Vilniuje palikimą, 9 nariai buvo prieš, 2 susilaikė. Tokiu atveju M. Biržiška pagrasino išeisiąs iš vyriausybės ir pasiliksiąs Vilniuje. Jis taip ir padarė.“

"Kaunui tapus laikinąja sostine iš nykaus, netvarkingo miestelio per du dešimtmečius jis pasikeitė neatpažįstamai", - sakė istorikas Simonas Jazavita. / Ramūno Guigos nuotrauka
"Kaunui tapus laikinąja sostine iš nykaus, netvarkingo miestelio per du dešimtmečius jis pasikeitė neatpažįstamai", - sakė istorikas Simonas Jazavita. / Ramūno Guigos nuotrauka

1919 metų sausio 2 dieną Vyriausybė jau buvo Kaune, o M. Biržiška tą pačią dieną Vilniuje lenkams pareiškė, kad nepripažįsta Lenkijos karinių dalinių ir jų teisių į Vilnių. Istoriko nuomone, įžvalgus jis buvo sakydamas, kad jeigu mes nuo bolševikų neginsim Vilniaus, o gins tik lenkai, vėliau neįrodysim savo intereso.

Kai Vilniuje M. Biržiška buvo suimtas (pirmą kartą buvo suimtas bolševikų), jį išgelbėjo brolis Vaclovas, Vinco Mickevičiaus– Kapsuko vyriausybėje ėjęs švietimo komisaro pareigas. M. Biržiška ir toliau liko Vilniuje, leido laikraštį lenkų kalba ir aiškino lietuvių reikalavimus. „Po 1920 metų Lenkijos valdžia jį net norėjo nuteisti mirties bausme, kaip išdaviką, šnipą, tačiau spaudžiant Vakarų valstybėms buvo pareikalauta apsikeisti politiniais kaliniais. Taip M. Biržiška grįžo į Kauną, – pasakojo S. Jazavita. – Vilniuje jis tapo 1925 metais įkurtos sąjungos Vilniui vaduoti pirmininku. Šią veiklą tęsė iki 1935 metų.“

Niekas nenorėjo veltis į karą dėl Vilniaus

„Nors trečiajame dešimtmetyje buvo manyta, kad Kaunas – tik laikinoji sostinė, ketvirtame dešimtmetyje apie Vilniaus atgavimą jau svajojama atsargiau. Nepaisant to, kad Konstitucijoje buvo įrašyta, jog Vilnius – Lietuvos sostinė, Kauno, kaip nuolatinės sostinės, įvaizdis vis stiprėjo. Su tuo vis labiau apsiprato ir valstybės veikėjai“, – teigė istorikas.

Kaip pasakojo S. Jazavita, kai 1939 metų rugsėjį Lietuvos pasiuntinys Vokietijoje K. Škirpa užsitikrino Vokietijos ir jos tuometinės partnerės Sovietų sąjungos palaikymą žygiuoti į Vilnių ir jį atsiimti, šią mintį sukritikavo Lietuvos politinis elitas. Tai nebuvo priimtina, nei Užsienio reikalų ministrui Juozui Urbšiui, nei Krašto apsaugos ministrui generolui Kaziui Musteikiui, nei kariuomenės vadui generolui Stasiui Raštikiui ar aukštiems ir įtakingiems Užsienio reikalų ministerijos pareigūnams Edvardui Turauskui, Kaziui Bizauskui. Ir svarbiausia – prezidentui A. Smetonai. Istoriko teigimu, niekas nenorėjo veltis į karą, A. Smetona buvo už neutralitetą. Nenorėta smūgiuoti į nugarą pamuštai Lenkijai, be to, prisibijota ir britų, prancūzų reakcijos.

„Vienas ryškiausių to meto, o vėliau ir išeivijos diplomatų Stasys Lozoraitis visada akcentavo, kad Lietuva pasirinko moralesnę poziciją – nesmogė savo vakarykščiam priešui Lenkijai į nugarą, netgi gana geromis sąlygomis internavo Lenkijos karius, nestojo nacistinės Vokietijos pusėn, nors tai galėjo būti paranku ir naudinga“, – pastebėjo pašnekovas. Pasak jo, gal be reikalo dabar daug kas K. Škirpą laiko radikalu. Užtenka pavartyti bet kurį nuo 1920 iki pat 1938 metų ėjusį kariuomenės žurnalą, kad įsitikintum, jog tuo metu ten visi kalbėjo, kad tik atsiradus progai bet kokia kaina eis vaduoti Vilniaus. „O štai 1939 metais įvyksta lūžis. Vilnius jau netampa aukščiausiu tikslu, dėl kurio galima bet ką paaukot. Gal požiūrį pakeitė ir Vokietijos grėsmė, ypač po Klaipėdos įvykių, – svarstė S. Jazavita. – Tokia mūsų valdžios pozicija neliko nepastebėta tuometinio Lenkijos karo atašė Leono Mitkiewicziaus. Atsiminimuose jis pasišaipė: nors lietuviai nenorėjo eiti Vilniaus atsiimti kartu su vokiečiais, tai mielai padarė gaudami iš sovietų.“

Kaip pasakojo istorikas, SSRS 1939 metų rugsėjį įsiveržus į Lenkiją ir spalio 10 dieną Vilnių grąžinus Lietuvai, prezidentas A.Smetona nenorėjo kraustytis į Vilnių. „Kažkaip nemalonu keltis į Vilnių, kurį mums dovanojo rusai“, – sakė jis. Vyriausybė Kaune užsibuvo iki 1940 metų birželio okupacijos. 1940 metų rugpjūčio 25 dieną okupuotos Lietuvos vadovu paskirtas Justas Paleckis pasirašė dokumentą dėl sostinės sugrąžinimo į Vilnių. „Kiek man teko domėtis lenkų emigracinės vyriausybės pozicija, jie tyliai džiaugėsi, kad Vilnius atiteko Lietuvai, o ne SSRS“, – teigė S. Jazavita.

Pašnekovas svarstė, kad tas anksčiau vyravęs nusiteikimas „mes be Vilniaus nenurimsim“ priblėso dar ir dėl didelio Kauno šuolio, visapusiško jo augimo per tuo du dešimtmečius. Iš nykaus, netvarkingo miestelio jis pasikeitė neatpažįstamai. „Tą pokytį randu užfiksuotą daugelyje archyvinių dokumentų. Kaunas pasikeitė net žmonių mąstysenoje“, – teigė S. Jazavita.

Reklama
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika