Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
ISTORIJA

Karingieji Lietuvos totoriai 

2019 kovo 29 d. 10:20
Nemėžio Totorių Bendruomenė.
Nemėžio Totorių Bendruomenė.
Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotrauka

Vytautas Didysis totorius į Lietuvą atsivežė tam, kad galėtų nuolat džiaugtis meistriškai užaugintomis daržovėmis. Buvo laikai, kai totoriai vaizduoti būtent taip – šią karingą tautą ne kartą mėginta paniekinti ir išjuokti. Bet jie išliko savimi.

Dar XV a. tėvynės netekę totoriai privalėjo išmokti gyventi svetimųjų apsuptyje. Jie daug atidavė Lietuvai, tačiau ilgai užtruko, kol iš tikrųjų pajėgė įsilieti į jos visuomenę. LDK aukso amžiuje totoriai kėlė visuomenei ne tik baimę, bet ir pagarbą. Nepaisant to, jiems pavyko užkrėsti Lenkijos ir Lietuvos bajorus Rytų dvelksmu.

Per keturis LDK šimtmečius totoriai įsitvirtino Lietuvoje ir jos nebepaliko. XIX-XX a. jie kovojo ir kentėjo kartu su lietuviais.

Totoriai – Viduramžių specialiosios pajėgos

Lietuvos valdovų susidūrimas su Rytų tautomis prasidėjo dar XIV a. Tarpusavio karai reiškė ne tik politinių interesų priešingumą ir asmeninį priešiškumą, bet ir apsikeitimą karo patirtimi. Kai kuriais atvejais apsikeitimas patirtimi reikšdavo ir apsikeitimą pačiais kariais. Paimti į nelaisvę ar kitaip priešų valdžioje atsidūrę kariai atsisakydavo ištikimybės ankstesniam valdovui ir įsikurdavo naujoje tėvynėje.

Dauguma Viduramžių totorių Lietuvą pasiekė būtent šiuo keliu. Kai kurių šaltinių duomenimis, net didžiojo kunigaikščio Gedimino kariuomenės avangarde būta totorių karių. Jų dar pagausėjo po Gedimino įpėdinio Algirdo karų prieš XIV a. dabartinės Rusijos ir Ukrainos teritorijose dominavusią totorišką Aukso Ordą.

Bet, žinoma, didžiausias postūmis Lietuvos totorių istorijoje siejamas su didžiuoju kunigaikščiu Vytautu. Jo laikais Aukso Ordoje prasidėjo vidinė suirutė ir žmonių gyvenimas ten tapo vis labiau nesaugus. Dėl to patys totoriai siekė Lietuvos kunigaikščio globos. „Tikrojo“ totorių įsikūrimo Lietuvoje data tradiciškai laikoma 1397 m. Tuomet Vytautas įsteigė pirmąją totorių gyvenvietę prie Vokės.

Laikui bėgant totorių migracija į Lietuvą augo. XV a. Aukso Orda vis dažniau buvo LDK sąjungininkė bendruose karuose su Maskvos ir Krymo valdovais. Be to, Aukso Orda nuolat silpo, kol 1502 m. visiškai išnyko. Kadangi LDK, priešingai, tuo metu nuolat stiprėjo, ji tapo natūraliu totorių traukos centru.

Nuo Vytauto laikų susiklostė tradicija apgyvendinti totorius greta miestų, kad karo atveju būtų galima juos greitai mobilizuoti.

„Totorių gyvenvietės ir žemės koncentruotos arčiau politinių ir administracinių centrų (Vilniaus, Trakų, Naugarduko ar Gardino), kad prireikus gintis greitai būtų galima mobilizuoti totorių karius. Vėliau didikai, formuodami privačius būrius, pritaikė valstybės naudotą schemą sieti totorių žemėvaldą su jų atliekama karo tarnyba ir steigė totorių gyvenvietes savo valdose. Radvilos įkurdino totorius netoli nuo Minsko, Ostrogiškiai – Slucke ir Ostroge“, rašė istorikė Jurgita Verbickienė.

Pasak jos, ir didysis kunigaikštis, ir LDK aristokratai totorius vertino visų pirma dėl jų karo patirties ir įgūdžių. Totorių lengvoji kavalerija Viduramžiais atliko panašų vaidmenį kaip šiuolaikinės specialiosios pajėgos. Svarbiausios totorių užduotys buvo žvalgyba ir greiti reidai priešo užnugaryje. Todėl, kaip ir šiuolaikinių specialiųjų pajėgų kariai, Viduramžių totoriai turėjo būti ypač savarankiški, ištvermingi ir gerai pasirengę.

Nenuostabu, kad tokie kariai greitai iškilo kaip savotiškas LDK kariuomenės elitas. Laikui bėgant, Lietuvos totorių patirtis buvo pripažinta ir Vakarų Europos kariuomenėse. Pasak J. Verbickienės:

„Nuo vieno iškilaus XVIII a. pradžios totorių pulko pulkininko Aleksandro Ulano (kilusio iš Lostajaus, netoli Ašmenos) totorių kariai imti vadinti ulonais. Nors pulko vadai keitėsi, būrys išlaikė ulonų vardą. Ulonus išskyrė ne tik dėvima kepurė konfederatė, savita ginkluotė – ilga ietis su vėliavėle jos viršūnėje, bet ir gebėjimas suduoti tik ietimis ginkluotų raitelių smūgį. Nuo XVIII a. ulonų pulkų ėmė rastis ir Vakarų Europos valstybių kariuomenėse, pvz., Prancūzijoje (pranc. uhlans, ulans), Austrijoje bei Prūsijoje (vok. uhlanen). Tarpukario Lietuvoje garbės sargybą taip pat sudarė totorių kariai – ulonai“.

Žinoma, ne visi LDK totoriai buvo kariai. Būdami miestų gyventojai jie dažnai versdavosi amatais, ypač – odų apdirbimu. XVII a. viduryje apie penktadalis visų LDK odminių buvo totoriai. Kita svarbi totorių veiklos sfera – logistika.

Totorių karių ginkluotė ir karo taktika padarė ir platesnį, netiesioginį poveikį LDK ir Lenkijos ginkluotosioms pajėgoms. Nemažai totoriškų elementų perėmė ir legendiniai Abiejų Tautų Respublikos kariai – sparnuotieji husarai.

Agurkų augintojai

Žinoma, ne visi LDK totoriai buvo kariai. Būdami miestų gyventojai jie dažnai versdavosi amatais, ypač – odų apdirbimu. XVII a. viduryje apie penktadalis visų LDK odminių buvo totoriai. Kita svarbi totorių veiklos sfera – logistika.

„Vežikais dirbančius, šios paslaugos teikimą organizuojančius ar valdančius totorius ne kartą mini LDK apsilankę užsienio keliautojai. Jau XVI a. paliktuose aprašymuose užsieniečiai kontrastingai apibūdina Vilniaus vežikus: jie rūstūs, nereiklūs, stačiokiški, bet ištikimi ir nuolankūs savų šeimininkų tarnai. Manoma, kad pervežimų verslas totoriams buvo pelningas iki geležinkelio atsiradimo, o kai kuriose buvusios LDK dalyse, pvz., apie Slanimą pervežimo paslaugas totoriai teikė iki Pirmojo pasaulinio karo“, rašė J. Verbickienė.

Istorikės teigimu, totoriai dirbo ir pašto tarnyboje: „Su totoriams būdingu prekių ir krovinių pervežimo subtilumų išmanymu sietina ne tik arklininkystė, bet ir totorių samdymas pasiuntinių bei pašto tarnybai. Totoriams kazokams net buvo priskirta specifinė korespondencijos, svarbių dokumentų išvežiojimo ir gabenimo prievolė“.

Būtų klaidinga manyti, kad ištikimi totorių kariai, gabūs odminiai ir pervežimų specialistai LDK viduje kėlė vien simpatiją. Daugelis žmonių totorių nemėgo dėl jų negarbingo amato (odininkystė vertinta kaip žeminantis užsiėmimas) ir svetimos religijos.

„Jie buvo kritikuojami dėl netolerancijos, kitoniškų apeigų ir seksualinio elgesio. Net jų valgymo būdas buvo išjuokiamas. Be to, totoriai įtarti burtasi ir magija. Apie XVIII a. nusistovėjo aiškus totorių stereotipas. Juos laikė žiauriais ir negailestingais žmonėmis, plėšikais ir pagrobėjais“, rašė istorikė Milda Jakulytė-Vasil.

Šio stereotipo kontūrus nesunku įžvelgti ir dar XVI a. išleistame populiariame Petro Čyževskio pamflete „Totorių Alfurkanas“. Nors šiandien istorikai jį vertina kaip palyginti svarbų XVI a. LDK totorių kasdienybės pažinimo šaltinį, kuriame esama ir labai istoriškai tikslių pastebėjimų, iš esmės pamfletas paremtas pašaipa, iškraipymais ir užgauliojimais.

Svarbiausiu pašaipos objektu tapo nesuprantama totorių religija – islamas, kurį P. Čyževskis vertino kaip nesutaikomą su krikščionybe. Jis tvirtino, kad Vytautas buvo naivus, kai tikėjosi, kad totoriai apsikrikštys: „neturėk jokios vilties, kad kada nors savo valia [totoriai] priimtų krikščioniškąjį tikėjimą“.

Pasak J. Verbickienės, „Totorių Alfurkanas“ įsiliejo į bendrą nekrikščionių kritikos kontekstą, o P. Čyževskio naudoti įvaizdžiai atitiko svetimų religijų vaizdavimo LDK tendencijas.

„Laipsniškai klostėsi bendras visų nekrikščionių įvaizdis ar pavieniai bendri stereotipai, vienodai asociatyvūs kalbant ir apie totorius, ir apie žydus. Buvo imta taikyti ta pati retorika, tos pačios įvaizdį stiprinančios detalės. Pavyzdžiui, abiejų bendruomenių narių, nors ir savo pobūdžiu dažnai besiskirianti ūkinė veikla, vertinta kaip žalinga, o jos vykdytojai kaip turintys tikslą „krikščionį užmušti, sumušti, apgauti ir jo turtą išvilioti“, rašė ji.

Vis dėlto, net P. Čyževskiui teko pripažinti vieną totorių pranašumą – jų meistrišką daržininkystę. Pamfleto autorius apie totorius rašė, kad „agurkus, ropes, svogūnus, ridikus jie užaugina ankščiau už kitus valstiečius“. Tai esą ir galėjo paskatinti Vytautą parsigabenti totorius į Lietuvą: „kad daržovėmis, tai yra svogūnais ir agurkais, ir kitais daržo dalykais valdovo virtuvę aprūpintų“.

Nors islamo išpažinimas ir saviti papročiai nulėmė, kad iki pat XVIII a. pabaigos totoriai gyveno kaip palyginti uždara bendruomenė, kai kuriais požiūriais ši visuomenės mažuma itin smarkiai įtakojo daugumos madas ir net gyvenimo būdą. XVI-XVIII a. tarp Lenkijos ir Lietuvos bajorų paplitusi sarmatizmo tradicija, susijusi su savęs kildinimu iš Azijos klajoklių genčių, nulėmė tai, kad buvo kopijuojamos totoriškos aprangos detalės ir tradicijos.

Istorikas Eligijus Raila mano, kad sarmatizmo tradicija turėjo lemiamos reikšmės formuojantis XVIII a. pabaigos Lenkijos ir Lietuvos nuosmukio politinei aplinkai.

„Per ilgą laiką susiklostęs sarmatiškosios gyvensenos būdas buvo persmelkęs visą ano meto visuomenę. Vertingesnė dovana ar labiau viliojantis pasiūlymas galėdavo pakeisti bajoro apsisprendimą. Pinigus bajoras vertino kaip Apvaizdos suteiktą pramogą ir malonumą, kuriuo bematant reikia pasinaudoti. Pinigai nebuvo vertybė, todėl populiariausias būdas juos švaistyti buvo kortų stalelis. Sarmatiškasis azartas buvo užgožęs racionalią pinigų uždirbimo ir taupymo praktiką“, rašė jis.

Išsaugoję ištikimybę Lietuvai

Po Lenkijos ir Lietuvos padalijimo totoriai neteko juos globojusios valdžios. Rusijos imperijos politika mažumų atžvilgiu buvo griežtesnė. Todėl pasklidus gandams, kad musulmonus bus siekiama atversti į stačiatikybę, dalis Lietuvos totorių išvyko į Turkiją.

Likusieji Lietuvoje iki pat XIX a. vidurio priešinosi imperijai drauge su lietuviais ir lenkais. 1830–1831 m. sukilime vis dar kovėsi atskiros totorių formuotės. Dėl dalyvavimo sukilimuose totoriai patyrė Rusijos imperijos represijas. Jiems drausta vartoti lenkų kalbą religinėms apeigoms.

Totoriai, kurie pasirinkdavo karjerą imperijos tarnyboje, pasak liudijimų, sugebėdavo išsaugoti aukštus garbės standartus. Apie šiuos žmones rašė XX a. pradžios totorių kilmės istorikas Stanislovas Kričinskis:

„Rusijos tarnyboje pasilikę totoriai visuomet norėjo išsaugoti savo tautinį orumą , laikėsi Korano įsakyto lojalumo. Apie totorius tarnautojus gražiai liudija Jonas Talko Hrincevičius, kuriam ne sykį teko su jais bendrauti. Štai jo žodžiai: „Kad ir kokia sunki būtų jų padėtis tarp bendrapiliečių lenkų, jie sugebėjo garbingai ją pakęsti, palikdami apie save gerą atminimą. Niekas negirdėjo, kad kuris nors totorius tarnautojas būtų buvęs šnipas, įskundinėtų, imtų kyšius arba išeikvotų jam patikėtą pinigų sumą“.

Nenuostabu, kad ir XIX a. totoriai garsėjo savo karyba. Lenkijos ir Lietuvos teritoriją pasidalijusios valstybės siekė palenkti juos savo pusėn ir kūrė specialius totorių dalinius savo kariuomenėse. Tokie daliniai veikė ir Rusijos, ir Prūsijos kariuomenėse. Carinės Rusijos kariuomenėje per XIX a. daugiau kaip 25 totoriai tapo generolais.

Kaip ir lietuviai, totoriai buvo išblaškyti per Pirmąjį pasaulinį karą, todėl jų skaičius Lietuvoje sumažėjo. Vis dėlto ir tarpukario Lietuvoje totoriai išliko reikšminga tautinė mažuma.

„Kadangi dauguma totorių liko lenkų okupuotame Vilniaus krašte, čia buvo ir pagrindinis jų kultūrinio gyvenimo centras, turėjęs savo skyrius gausesnėse totorių kolonijose. 1925 m. jie įkūrė autokefalinę tikybos organizaciją, kuriai vadovavo muftis, įsteigė kultūros ir švietimo sąjungą, turėjo savo bibliotekas ir skaityklas“, rašė istorikas Stasys Vaitiekūnas.

Bet ir „Kauno Lietuvoje“ totoriai turėjo tris musulmonų parapijas: Kaune, Raižiuose (Alytaus apskrityje) ir Vinkšniukuose (Suvalkų Kalvarijos valsčiuje). Savitai totorių solidarumą su lietuviais liudija tai, kad Raižių totoriai buvo įkūrę „Vilniui vaduoti sąjungos“ totorių skyrių.

Pasak S. Vaitiekūno, kaip ir visi Lietuvos žmonės, didžiausią traumą totoriai patyrė sovietmečiu.

„Sovietiniais metais totoriai neteko ne tik privilegijų, bet ir savo spaudos, mokyklų, o su jų tikėjimu atsitiko tas pats, kaip ir su kitomis religijomis – jas persekiojo „kovingasis ateizmas“ ir valdžia. Totoriai, kaip ir kitos tautinės mažumos, privalėjo tapti vieningos „tarybinės liaudies“ dalimi“.

Nenuostabu, kad totoriai džiaugsmingai pasitiko 1990 m. Lietuvos nepriklausomybę ir net, sekdami šimtmečių tradicija, už ją kovojo. 1991 m. sausio 13 d. žuvusi Loreta Asanavičiūtė buvo Lietuvos totorė.

Reklama
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika