Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
ISTORIJA

Kaip Vilnius netapo Baltarusijos miestu 

2017 spalio 30 d. 13:00
Lietuvos kariuomenės šarvuočiai ir jų įgulos Gedimino prospektu važiuoja Vilniaus arkikatedros link. Vilnius, 1939 m. spalio 28 d. Fotografas M. Trusas
Lietuvos kariuomenės šarvuočiai ir jų įgulos Gedimino prospektu važiuoja Vilniaus arkikatedros link. Vilnius, 1939 m. spalio 28 d. Fotografas M. Trusas
LCVA nuotrauka

1939 metų spalio 28-osios vidudienį išsipildė visų lietuvių svajonė. Tądien į Vilnių įžengus Lietuvos kariuomenės daliniams pagaliau atgavome savo sostinę, kurią iki tol 19 metų ir 20 dienų buvo okupavusi, o vėliau su visu kraštu aneksavusi kaimynė Lenkija. Tačiau ar daug kas žino, kad Vilniaus susigrąžinimo istorija galėjo pakrypti visai kita, net labai nepalankia linkme?

Prieš pradėdami pasakojimą apie Vilniaus klausimo peripetijas, trukusias porą ano rudens savaičių, atsiverskime 1939 metų spalio 30-osios „Lietuvos žinių“ numerį, kuriame džiaugsmingai pranešama apie iškilmingą Lietuvos kariuomenės žygį į Lietuvą ir jo istorinę reikšmę.

„Vilniečiai! Devyniolikos metų mūsų pastangos šiandien realizuotos. Vilnius – senoji Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinė – grįžo prie Lietuvos. Lietuvių valdžia grįžta į šį kraštą, nešdama laisvę ir gerovę. Tiek metų vargę, tiek metų kentėję, šiandien jūs, brangūs Vilniečiai, pasijuskite laisvi savo tikrosios Tėvynės Lietuvos prieglobstyje. Mes ateiname, broliai, ne varžyti, bet mylėti, ne griauti, bet statyti. Mes ateiname, nešdami tvarką ir darbą. Mes atnešame teisę ir teisybę“, – toks Lietuvos visuomenės kreipimasis į išlaisvintos sostinės gyventojus buvo spausdinamas pirmame dienraščio puslapyje. Greta atsišaukimo tame pačiame puslapyje – didingi ir jaudinantys vaizdai. Aukšti Lietuvos karininkai atiduoda pagarbą virš Gedimino pilies bokšto kylančiai Trispalvei. Neįsivaizduojama žmonių jūra siauroje Aušros vartų gatvelėje. Darnios pasitempusių karių gretos žengia pro Vilniaus arkikatedrą.

Ką ir sakyti, euforija tomis dienomis buvo nenusakoma. Nebūtum radęs Lietuvoje kampelio, kurio žmonės nebūtų džiūgavę dėl atgauto Vilniaus. Ką jau kalbėti apie buvusio okupuoto krašto lietuvius, kurie ištisus 19 metų turėjo jaustis svetimi savo sostinėje. „Jei kas staiga paklaustų, su kokia nuotaika Vilniaus krašto lietuviai sutiko grįžtantį Lietuvos karį, manding, sunku būtų atsakyti. Tai mozaika tūkstančių širdžių, vargo spaustų ir ilgesio varstytų, jausmo neramaus kaip paukštė tarp viesulų, meilės, pačios tyriausios ir neišmylimos, priesaikos vienu du – tėvynei ir sau – prisiektos, ištikimybės per koncentracijos stovyklas, kalėjimus ir klastą. Tai mozaika, spindinti kaip švyturys jūsų tolybėj. Tai regėjimas, kuris puoselėtas per dvi dešimtis metų. Čia tegali, tatai visiškai aišku, atsakyti kiekvienas pats už save, nes kiekvienas tą džiugią valandą savaip išgyveno, savaip džiaugėsi ir savaip vertino“, – taip apie Vilniaus lietuvių nuotaikas po 14 metų Čikagoje išleistoje prisiminimų knygoje „Vilnius tarp audrų“ rašys šių įvykių liudininkas žurnalistas Jeronimas Cicėnas.

Lietuvių džiaugsmas suprantamas, tačiau Vilniuje jie atrodė kaip lašas jūroje: oficialiais to meto duomenimis, 1939-aisiais 194,6 tūkst. gyventojų turinčiame mieste jų būta vos 1,4 tūkstančio. Vadinasi, liepsningų manifestacijų pasitinkant mūsų karius vargu ar reikėjo tikėtis. Greičiau priešingai. Regis, didžiausią dalį miestiečių sudarę 128,4 tūkst. lenkų lietuviškus dalinius turėjo pasitikti bent jau nedraugiškais žvilgsniais. Tačiau taip nebuvo – tiek lenkai, tiek žydai, tiek rusai, tiek kitų tautybių vilniečiai dėl mūsų sostinės sugrąžinimo Lietuvai nei pyko, nei sielojosi. Ko gero, jie jautė didelį palengvėjimą. Ir tai paaiškinti visai nesunku.

Pirma, kai Lietuvos kariuomenė įžengė į Vilnių, Lenkijos valstybė oficialiai neegzistavo jau 41 dieną. Tai rugsėjo 17-ąją paskelbė Maskva, tądien nutarusi įsmegti peilį nuo daugiau kaip dvi savaites trukusios vokiečių ofenzyvos nukraujavusiai kaimynei. Antra, Vilnių ir jo kraštą sovietai okupavo todėl, kad laikė jį buvusios Lenkijos dalimi, tad užėmę šią teritoriją nesiceremonijo. Per keturiasdešimt raudonarmiečių, politrukų ir enkavėdistų „viešnagės“ dienų (pačiame Vilniuje sovietai pasirodė rugsėjo 19-ąją) mieste vis labiau ėmė ryškėti chaoso ženklai.

Džiaugėsi ir lietuviai, ir lenkai

Vakarų Baltarusijos dalimi Vilnių ir jo kraštą laikę sovietai ne tik mėgino primesti čia savo valdymo būdus, bet ir ėmė grobti, naikinti visuomenės bei žmonių turtą, fabrikus, ligonines, parduotuves, archyvus, muziejus, taip pat viska kita, ko nepatingėdavo pričiupti. Visas šis košmaras turėjo baigtis spalio 10-ąją, kai Lietuva buvo priversta pasirašyti su sovietais vadinamąją savitarpio pagalbos sutartį ir mainais į šalyje steigiamas Raudonosios armijos bazes atgauti Vilnių. Tačiau niekas nesibaigė. Bolševikai plėšė ir vogė iki paskutinės akimirkos, kol jiems teko užleisti vietą Lietuvos kariams.

Taigi Vilniaus lenkai, nors ir netryškę didelėmis simpatijomis Lietuvai bei lietuviams, tikėjosi, kad į miestą drauge su mūsų kariais ir administracija sugrįš bent jau civilizacija. Ir šie lūkesčiai išsipildė su kaupu – Vilniaus lenkai sulaukė ne tik civilizuoto elgesio, bet ir pagarbos. Štai Kunigaikščio Gedmino 1-ojo pulko garbės kuopos kariai, iškėlę Trispalvę Gedmino kalne, patraukė į Rasų kapines ir ten pagerbė kovose dėl Vilniaus žuvusius savanorius, karius, šaulius. Rasose buvo išrikiuota garbės sargyba. Didžiulei lenkų nuostatai mūsų kariai sustingo atiduodami pagarbą ne tik prie Lietuvos patriarcho Jono Basanavičiaus kapo, bet ir toje vietoje, kurioje palaidota buvusio Lenkijos vadovo Juzefo Pilsudskio širdis. Vilniaus lenkams tai padarė įspūdį. Jie buvo apstulbę, nes iš buvusių priešų to tikrai nesitikėjo.

Be abejo, nepasitikėjimo lietuviška administracija ledus per kelias dienas gerokai aptirpdė ir kur kas proziškesni, bet ne mažiau svarbūs dalykai. Kitą dieną, kai Lietuvos kariuomenė įžengė į Vilnių, mieste pasirodė lietuvių policininkai, atvyko geležinkelininkai, paštininkai, muitininkai, o paskui juos – vilkstinės „Maisto“, „Lietūkio“ ir „Pieno centro“ sunkvežimių. Po poros dienų sostinės parduotuvėse vėl buvo pilna seniai pamirštų prekių. Jos kainavo nedaug, tad miestiečiai pirko tiek, kiek panešė. Vėliau, pamatę, kad parduotuvių lentynos netuštėja, žmonės pagaliau patikėjo, jog tai ne propagandinė akcija, ir šimtus metrų nutįsusios eilės išnyko. Artėjanti žiema buvo nebebaisi – vilniečiai vėl galėjo nusipirkti ir malkų, ir žibalo.

Žinoma, tai nereiškė, kad gyvenimas Vilniuje tapo lyg rožėmis klotas. Lietuviška valdžia susidūrė su daugybe problemų, kurias kėlė lenkų ir sovietų iš kalėjimų paleisti kriminaliniai nusikaltėliai, stiprėjantis lenkų ir komunistų pogrindis. Vien iki sausio mieste ir Vilniaus krašte buvo užregistruota per 1800 sunkių nusikaltimų, atskleisti šeši lenkų pasipriešinimo židiniai. Maža to, į Vilnių atplūdo daugiau kaip 10 tūkst. karo pabėgėlių, kuriuos reikėjo aprūpinti darbu ir pastoge. Vis dėlto tai buvo išsprendžiami dalykai. Tikroji tragedija laukė netolimoje ateityje, kai už atgautą Vilnių Lietuva turėjo pradėti mokėti savo laisve.

Kaip Vilnius netapo Baltarusijos miestu

Tačiau dabar kalbame ne apie tai. Šįsyk bandome atkurti dar keistesnius Vilniaus ir jo krašto ateities variantus. Jei tik sovietų diktatorius Josifas Stalinas būtų nusprendęs kitaip, per mūsų sostinę nebūtų žygiavę Lietuvos kareivėliai, čia nebūtų rūkusios lauko virtuvės, gaminusios kareivišką košę išalkusiems miestiečiams, prekių gausa nebūtų viliojusios parduotuvių lentynos ir vitrinos, nebūtų švietę kavinių langai ir nebūtų grojusi ten muzika, suskambusi tik tada, kai sugrįžo lietuviška valdžia. Miesto gatvėmis būtų slankioję tie patys raudonarmiečių patruliai arba dar blogiau – neaiškios ginkluotos žmogystos, anų laikų „žalieji žmogeliukai“. Mat tais pačiais 1939 metais Vilnius galėjo tapti kokio nors dirbtinio darinio, kaip šiandieninės Rytų Ukrainos Donecko ar Luhansko „liaudies respublikos“, sostine. O rytinės Lenkijos, tikėtina, apskritai būtų laukęs dabartinio Krymo likimas.

Kremliaus tironas neskubėjo

Šiaip jau 1939-ųjų Sovietų Sąjungos planai tiek Lietuvos, tiek visos Europos atžvilgiu ne kažin kuo skyrėsi nuo 1920 metų bolševikinės Rusijos kėslų, kai jos lyderis Vladimiras Leninas pareiškė: „Rusija užkariauta, o dabar atėjo laikas durtuvu pačiupinėti Europą.“ Pačiupinėti mėgino, tik nelabai sėkmingai: Michailo Tuchačevskio vadovaujamos raudonųjų ordos, turėjusios be didesnio pasipriešinimo pasiekti Berlyną, netikėtai gavo itin skaudų smūgį per mūšį dėl Varšuvos. 120 tūkst. lenkų karių pralaužė frontą ir atsidūrė M. Tuchačevskio armijos užnugaryje. Milžiniškų nuostolių patyrusi Raudonoji armija buvo priversta bėgti ir prarado kone visas užgrobtas lenkų teritorijas. Žinoma, išskyrus Vilnių, kurį tų pačių metų spalio 7-osios Suvalkų sutartimi lenkai pripažino Lietuvai.

Apie tai, jog Varšuva po kelių dienų šią sutartį sulaužė, inscenizuodama generolo Lucjano Żeligowskio vadovaujamą maištą, jau ne kartą esame pasakoję. Mums tos trečiojo dešimtmečio pradžios peripetijos šį kartą įdomios tuo, kad bolševikai, sumanę „pačiupinėti Europą durtuvu“, gavo žiaurią pamoką, todėl Antrojo pasaulinio karo akivaizdoje nutarė elgtis kiek kitaip – pirmiausia atgauti visus prarastus Rusijos imperijos pakraščius.

Realių karo veiksmų nė viena Varšuvos globėjų taip ir nepradėjo. Tiesą sakant, tai visai nenudžiugino Josifo Stalino. Jis tikėjosi bent kurį laiką smagiai pažarstyti žarijas svetimomis rankomis.

Beje, okupuoti Lietuvos J. Stalinas tuo metu dar neketino. Atrodo, po 1939-ųjų rugsėjo 23 dieną pasirašyto Molotovo-Ribbentropo pakto, o juo labiau po rugsėjo 28-ąją patikslintų jo slaptųjų protokolų, kuriais Lietuva atiteko sovietų įtakos zonai, Kremliaus valdovo galvoje sukosi kiek kitokie įvykių scenarijai. Visai kitokie, nei buvo numatyta rugpjūtį pasiektame dviejų tironijų susitarime.

Kaip žinoma, Adolfas Hitleris užpuolė Lenkiją ir 1939 metų rugsėjo 1-ąją pradėjo Antrąjį pasaulinį karą. To paties – Lenkijos puolimo iš Rytų – jis tikėjosi ir iš savo artimiausio sąjungininko J. Stalino. Vokiečiams tai buvo labai svarbu, nes sinchroniški karo veiksmai iš abiejų pusių ir sovietinė rytinių Lenkijos Respublikos žemių okupacija būtų labai palengvinę Vokietijos uždavinį žaibiškai sunaikinti Lenkiją. Tačiau J. Stalinas neskubėjo. Kodėl jis delsė?

Visų pirma, Kremliaus diktatorius neturėjo supratimo, kaip į kaimynės užpuolimą reaguos Anglija ir Prancūzija, garantavusios ginti Lenkijos nepriklausomybę. Taip, šios šalys iškart po rugsėjo 1-osios paskelbė Trečiajam reichui karą, bet tuo viskas ir baigėsi – realių veiksmų nė viena iš Varšuvos globėjų nepradėjo. Tiesą sakant, tai visai nenudžiugino J. Stalino. Jis tikėjosi bent kurį laiką smagiai pažarstyti žarijas svetimomis rankomis. Tik paaiškėjus, kad nei Londonas, nei Paryžius neketina realiai ginti Lenkijos, sovietų vadovybė norom nenorom ėmė rengtis puolimui. Juo labiau kad rugsėjo 8-ąją vermachto daliniai jau buvo užėmę Varšuvą.

Taigi kitą dieną Baltarusijos specialiosios karinės apygardos Karo taryba gavo SSRS gynybos liaudies komisaro Klimento Vorošilovo ir Raudonosios armijos Generalinio štabo viršininko Boriso Šapošnikovo direktyvą. Joje nurodoma, kad Lenkijos puolimas prasidės naktį iš rugsėjo 12-osios į 13-ąją. Tos pačios rugsėjo 9-osios popietę SSRS užsienio reikalų liaudies komisaras Viačeslavas Molotovas apie šią direktyvą informavo Vokietijos pasiuntinį Maskvoje Friedrichą Wernerį von der Schulenburgą. Ir tuoj pat apsijuokė – jau kitą dieną V. Molotovas buvo priverstas aiškintis Vokietijos diplomatui, kodėl puolimo kol kas nebus. Pasak sovietų diplomatijos šefo, karai veiksmai atidėti todėl, kad vermachtas į Rytus juda neįtikimu greičiu ir SSRS nespėja pasirengti operatyviniams veiksmams, nors jau yra mobilizavusi apie 3 mln. karių.

„Pagalba“ Lenkijos rusakalbiams

Šiaip ar taip, puolimas buvo nukeltas penkioms dienoms. Per tą laiką sovietai, kaip jiems įprasta, pradėjo informacinį ir propagandinį pasirengimą invazijai. Rugsėjo 14-ąją komunistiniame oficioze „Pravda“ pasirodė SSKP CK Politinio biuro nario Andrejaus Ždanovo straipsnis, kuriame pateikiami iki koktumo banalūs agresijos būtinumo argumentai: neva Lenkija, neatlaikiusi galingo Vokietijos smūgio, labai greitai ir neišvengiamai subyrės, tad reikia skubiai pasirūpinti rytinėje šalies dalyje gyvenančių 11 mln. rusų, baltarusių, ukrainiečių ir kitų tautinių mažumų atstovų apsauga. Šis teiginys tapo tikra „klasika“ – Rusijos politikų ir propagandininkų lūpos dar ir šiandien jį kartoja kiekvienu panašiu atveju.

Be abejo, argumentų reikėjo ne tik paprastiems sovietijos piliečiams, bet ir tiesioginiams agresijos vykdytojams – Raudonosios armijos karininkams ir kareiviams. Tad rugsėjo 15-ąją paskelbtame Baltarusijos fronto štabo vadų įsakyme kalbama apie raudonarmiečių pareigą padėti ne tik puolamoje teritorijoje gyvenantiems baltarusiams, ukrainiečiams, bet ir patiems lenkams. Pacituokime du įsakymo punktus: „1. Baltarusių, ukrainiečių ir lenkų tautos kraujuoja per karą, kurį su Vokietija pradėjo Lenkiją valdanti dvarininkų ir kapitalistų klika. Baltarusijos, Ukrainos ir Lenkijos darbininkai bei valstiečiai pakilo į kovą su savo amžinais priešais – dvarininkais ir kapitalistais. Vokietijos kariuomenė sudavė skaudų smūgį pagrindinėms Lenkijos armijos pajėgoms. 2. Rugsėjo 17 d. švintant Baltarusijos fronto armijos pereina į puolimą, jų užduotis – paremti sukilusius Baltarusijos ir Lenkijos darbininkus bei valstiečius, nusimetančius dvarininkų ir kapitalistų jungą, ir neleisti, kad Vokietija užimtų Vakarų Baltarusijos teritoriją.“

Įdomiausia, kad Baltarusijos vadovybė apie naujas Kremliaus diktatoriaus užmačias nieko nežinojo ir toliau žaidė savo žaidimus.

Štai taip juoda virto balta – auka, pasirodo, visai ne auka, o agresorė, raudonarmiečiai tik padeda prieš žiaurią priespaudą sukilusiems savanoriams nuversti nekenčiamą valdžią. Kad ir kaip būtų keista, ši primityvi propagandinė technologija veiks ilgus dešimtmečius, iki pat šių dienų. Lygiai taip pat 1939–1940 metų žiemą sovietai „gelbės“ suomių tautą nuo kapitalistų, 1940-ųjų vasarą – vaduos Baltijos šalių tautas iš žiaurių fašistinių diktatūrų, 1956-aisiais ir 1968-aisiais – tankų vikšrais traiškys vengrus, čekus ir slovakus, kad išgelbėtų juos nuo „kontrrevoliucionierių“. Lygiai taip pat jau nebe Sovietų Sąjunga, o jos teisių (ir, deja, tradicijų) perėmėja Rusija vaduos iš nacionalistų osetinus, okupuodama dalį Gruzijos, ir nuo fašistų gelbės rusakalbius Rytų Ukrainos gyventojus, aneksuodama Krymą bei įkurdama Rytų Ukrainoje kriminalines pseudovalstybėles.

Šioje grynai karinio pobūdžio direktyvoje, aišku, nekalbama apie tai, kas nutiks, kai Raudonosios armijos užimtų Lenkijos teritorijų (nepamirškime, kad į tą Lenkiją formaliai įėjo ir Vilniaus kraštas) tautinės mažumos nuvers nekenčiamus dvarininkus ir kapitalistus. Užtat kitame įsakyme, kurį, remdamasi ankstesne vidaus reikalų liaudies komisaro Lavrentijaus Berijos direktyva, rugsėjo 16-ąją paskelbė Baltarusijos fronto Karo tarybos vadovybė, jau tiesiogiai užsimenama apie galimą okupuotos teritorijos sovietizavimą. Dokumente nurodoma skirtingose buvusios Lenkijos vaivadijose (atsižvelgiant į tai, kokios tautybės gyventojai ten sudaro daugumą) įsteigti Ukrainos, Baltarusijos ir Lenkijos liaudies susirinkimus, kurie, be kita ko, turėtų „išspręsti klausimą dėl įėjimo į SSRS sudėtį, kad ukrainietiškos vaivadijos priklausytų USSR, baltarusiškos – BSSR, o lenkiškos būtų įtrauktos SSRS kaip Lenkijos Sovietinė Sąjunginė Respublika.“

Sūris pelėkautuose

Mums, žinoma, svarbiausia, kokia vieta šiame plane buvo numatyta Vilniui ir jo kraštui. Atrodo, mūsų sostinę ir aplink ją esančią teritoriją Maskva vis dėlto laikė baltarusiškomis Lenkijos vaivadijomis. O apie pačios sovietinės Baltarusijos vadovybės poziciją net neverta svarstyti – Minske nuolat buvo kalbama apie baltarusių teises į Vilnių, nes Lietuvos sostinė esanti vienas svarbiausių gudiškosios kultūros centrų. Beje, kaip vienas Vilniaus ar, tarkime, Gardino priklausomybės SSRS „kaltininkų“ prisimintas ir kadaise Rusiją užkariauti mėginęs Napoleonas. Mat šias žemes Rusija gavusi kaip Napoleono „dovaną“ po 1807 metais, dar prieš prancūzų agresiją, sudarytos Tilžės taikos. Tik vėliau į senąsias Baltarusijos žemes įsikraustę lenkų ponai esą išvarę iš ten gudus ir pradėję krašto kolonizaciją.

Beje, tokios idėjos nėra nei naujos, nei senos. Jos buvo įgarsintos tuoj po Pirmojo pasaulinio karo, o panašių minčių iš kai kurių Baltarusijos visuomenės veikėjų išgirsdama ir šiandien. Lenkų istorikas Danielis Boćkowskis viename savo darbų cituoja Baltarusijos Liaudies Respublikos ministro socialdemokrato Arkadijaus Smoličiaus 1919 metais parašytus žodžius: „Nors manau, kad bolševikai mūsų kraštui daro daugiau žalos negu naudos, nors jie siekia dar stipriau, negu norėtume, pririšti mus prie Maskvos, jeigu jų dėka taps įmanomas platus kultūrinis darbas, jeigu jie pripažins ir apgins mūsų valstybingumą ir, svarbiausia, atkurs tikras sienas – sukurs vieningą Baltarusiją, kuri išgyvens bent kelis mėnesius, Baltarusiją su Vilniumi, Balstoge, Bratsku ir Gomeliu, turime pritarti tai idėjai, pripažinti, kad ji atitinka tautinius siekius, ir tiesiog stoti į tos tvarkos gynėjų gretas bei kovoti už ją nors ir su visu pasauliu!“

Vis dėlto jokiuose 1939-ųjų rudens dokumentuose apie Vilniaus priklausomybę Baltarusijai net neužsimenama. Štai dėl Lenkijos SSR viskas tarsi aišku – šia sovietine respublika tampa etninių lenkų dominuojamos vaivadijos su sostine Balstoge. O kaip Vilnius ir jo kraštas, kurį sovietai laikė ne lenkiškomis, o baltarusiškomis vaivadijomis? Ar jos galėjo būti prijungtos prie egzistuojančios Baltarusijos, ar tapti atskiru, Vakarų Baltarusija pavadintu dariniu, kurio sostine taptų iš lenkų atimtas Vilnius?

Panašių užuominų tarsi ir būta, tačiau apie tokią galimybę kalbėta mažiau nei puse lūpų. Be to, šis projektas greičiau rodė ne Maskvos, bet Minsko veikėjų norus. O dėl didžiųjų žaidėjų, Berlyno ir Maskvos, tai jie jau derėdamiesi dėl pirmojo Molotovo-Ribbentropo pakto slaptojo protokolo pareiškė, kad „pripažįsta Lietuvos interesus Vilnijoje“, nors Lietuva pirmuoju protokolu įėjo į Trečiojo reicho įtakos sritį. Todėl Vilniaus, kaip būsimos Vakarų Baltarusijos sostinės, klausimas turi būti svarstomas itin atsargiai.

Sovietų invazijos į Lenkiją išvakarėse F. W. von der Schulenburgas nusiuntė Vokietijos užsienio reikalų ministerijai tokio turinio pranešimą: „Molotovas prašė greitai paaiškinti, kas bus su Vilniumi. Sovietų vyriausybė norėtų besąlygiškai išvengti konflikto su Lietuva ir todėl pageidautų žinoti, ar Vilnijos reikalu kas nors susitarta su Lietuva, o tiksliau – kas turi užimti Vilnių.“ Minėtas istorikas D. Boćkowskis abejoja, ar sovietų diplomatijos šefui rūpėjo Lietuvos reakcija į vienokią ar kitokią įvykių raidą. V. Molotovas greičiausiai tik norėjo sužinoti, kiek Lietuva rūpi Vokietijai kaip Berlyno įtakos sritis. Labai greitai paaiškėjo, kad nelabai – tai patvirtino rugsėjo 28-osios slaptasis protokolas, kuriuo beveik visa Lietuva su Vilniumi atiteko Maskvai.

Tuomet Vilnius J. Stalino rankose iš paprastos kortos virto koziriu. Kalbėti, ar atiduoti jį kažin kokiai neaiškiai Vakarų Baltarusijai, ar ne, nebeliko jokios prasmės.

Tačiau įdomiausia, kad Baltarusijos vadovybė apie naujas Kremliaus diktatoriaus užmačias nieko nežinojo ir toliau žaidė savo žaidimus. Tiek respublikinė valdžia Minske, tiek sovietinė administracija Vilniuje buvo visiškai tikros, jog Vilnius vienaip ar kitaip priklausys sovietinei Baltarusijai. Pagrindo tikėti tuo davė ir tai, kad sovietų civilinės administracijos Raudonosios armijos okupuotose teritorijose pirmininkas Ivanas Klimovas turėjo Baltarusijos KP(b) CK pirmojo sekretoriaus Panteleimono Ponomarenkos įgaliojimus paskelbti Vilnių Vakarų Baltarusijos sostine. Matyt, buvo gavęs juos kiek anksčiau, nei sovietai priėmė sprendimą pradėti karinę invaziją į Lenkiją. Šiaip ar taip, 1939-ųjų rugsėjį vykusiuose BKP(b) CK Politinio biuro posėdžių protokoluose apie tai nebeliko jokių užuominų.

O kaip jų galėjo būti, jei klastingasis Kremliaus tironas nutarė kilniaširdiškai „padovanoti“ išsvajotąjį Vilnių Lietuvai? Mainais už nedidelę draugišką paslaugėlę – keletą raudonarmiečių bazių, įsteigtų Lietuvos teritorijoje, nes jos pačios saugumui. Lietuvos valdžia prarijo Vilnių kaip jauką, kurio traukai buvo neįmanoma atsispirti. Nors gal ir nujautė, kad pasirašė sau ir savo šaliai mirties nuosprendį.

GOOGLE rekomenduoja
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaPrivatumo politika
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"