Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
ISTORIJA

Kaip supratome propagandą 1939-asiais 

Lietuvos kariuomenėje psichologinių operacijų vienetas pradėtas kurti 2004 metais. Tuometiniame specialiųjų operacijų junginyje (SOJ) buvo įkurta taktinė psichologinių operacijų grupė. Kariai patirties sėmėsi iš Vokietijos, Nyderlandų specialistų, stažavosi Jungtinėse Amerikos Valstijose. 

Sausumos pajėgose psichologinių operacijų grupė įkurta 2005 metais. „Grupės paskirtis – perduoti reikiamą informaciją vietos gyventojams, pavyzdžiui, platinti spaudinius, per garsiakalbius skelbti reikiamas žinias, rodyti vaizdo medžiagą. Tai ypač svarbu įvairiose krizių valdymo, taikos stabilizavimo arba pa-laikymo operacijose, tokiose kaip NATO Tarptautinių saugumo paramos pajėgų (angl. International Security Assistan-ce Force, ISAF) misijoje Afganistane, kur Lietuva planuoja įkurdinti savo vadovaujamą provincijos atkūrimo grupę“, – tuomet grupės veiklą apibūdino plk. ltn. (dabar – brg. gen.) Gintautas Zenkevičius.

Propagandos dalies specialistai vykdė psichologines operacijas Lietuvoje, okupuotose teritorijose ir artimajame užsienyje.

Tačiau nedaugeliui žinoma, jog Lietuvos kariuomenėje tai nėra naujovė. Tarpukario Lietuvoje veikė Propagandos dalis, 1920 m. perimta iš Žvalgybos skyriaus ir priskirta Literatūros skyriui. Propagandos dalies specialistai vykdė psichologines operacijas Lietuvoje, okupuotose teritorijose ir artimajame užsienyje. Propagandos dalis turėjo aiškią struktūrą, organizaciją, iškeltus uždavinius, glaudžiai bendra-darbiavo su Žvalgybos skyriumi bei kitomis institucijomis. Psichologinės ir informacinės operacijos tuomet buvo suprantamos kaip ir mūsų dienomis, tik vadintos propaganda – žodžiu, kuris dar nebuvo įgavęs neigiamo atspalvio, o tuometiniai specialistai vadovavosi principais, metodais bei procedūromis, kurie aprašyti šiuolaikinėse psichologinių operacijų doktrinose. Susidaryti išsamų vaizdą apie to laikmečio psichologinių operacijų suvokimą padės Lietuvos centriniame valstybės archyve rastas paskaitų konspektas, 1939 m. „sustatytas“ majoro Drungos. Konspekto, parašyto pagal to laikmečio kalbos ir gramatikos taisykles, kalba netaisyta.

Priešo propaganda taikoma kariams

Propagandos reikšmė ir reikalingumas

Žodis „propaganda“ yra kilęs iš lotynų kalbos žodžio „propagare“ – skiepyti, daiginti, veisti, platinti, išplėsti ir reiškia savo idėjų ir minčių skelbimą kitiems, siekiant įgyti kuo daugiau savo šalininkų. Propagandai panašios yra dvi lygiagretės – agitacija ir reklama. Agitacija dažniausiai vartojama vidaus ir luomų politikoje, iškelti ar smukdyti kurią nors vienaip ar kitaip įsitikinusią žmonių grupę arba paskirą asmenį. Reklama daugiausiai vartojama prekyboje. Propaganda nuo jų skiriasi didesniu nuoseklumu. Jos tikslas – paveikti viešąją nuomonę. Sumaniai vartojama propaganda, remiama medžiaginiais (materialiniais) ištekliais, yra galingas ginklas.

Jau senovėje propaganda buvo naudojama karo tikslais. Ilgainiui jos reikšmė didėjo. Kryžiaus žygiuose ir Napoleono karuose buvo naudojama propaganda. Mahometo mulos ir viduramžių vienuoliai, pirmieji ginkluoti Koranu, antrieji šv. Kryžiumi ragino visuomenę ir karius kilti į tikybinius karus. Napoleono slapti agentai, agitatoriai anuo metu sėkmingai veikė didžiumoje Europos valstybių.

Didysis karas (I pasaulinis) ypač iškėlė propagandos reikšmę. Propaganda įtikino net didžiausius priešininkus, kad ji turi reikšmę ir yra būtina ginklo talkininkė. Didžiojo karo metu propaganda ypač buvo išplėsta ir gerai organizuota santarvininkų (anglų / prancūzų pusė).

Po karo patys vokiečiai pripažino, kad santarvininkų propaganda galutinai palaužė pavargusį vokietį ir pagreitino Vokietijos pralaimėjimą. Propagandos vardas vis labiau siejamas su karu, kuriame vartojamos visos priemonės, kad tik būtų laimėta. Taigi šis žodis virsta karišku terminu. Karinė propaganda pradedama dar prieš karo veiksmus, kai tarptautiniai santykiai įsitempia, kai prasideda politiniai ginčai.

Karo metu ji dar sustiprėja. Tada karinė propaganda ima veikti:

1. Savo valstybės viduje.

2. Sąjungininkų valstybėse.

3. Neutraliose valstybėse.

4. Priešo valstybėje.

Karinė propaganda viduje (savo valstybėje) stengiasi:

a) sujungti tautą;

b) sukelti entuziazmą, pasitikėjimą savimi, didelį norą laimėti;

c) sukelti neapykantą ir pasibjaurėjimą priešu;

d) pabrėžti, išpūsti savo laimėjimus ir sušvelninti pralaimėjimus;

e) sukelti pasitikėjimą ūkine, finansine ir organizacine tautos galia;

f) pateisinti įvairius sunkumus dėl maisto, žaliavų ir svarbesnių prekių stokos;

g) atremti priešo propagandos puolimus.

Kiekviena valstybė stengiasi dar taikos metu rasti sąjungininkų, kurie remtų jos politiką. Ypač svarbūs tie sąjungininkai, kurie remia savo ginklais.

Todėl karinė propaganda stengiasi:

1. Sustiprinti ryšius su sąjungininkais.

2. Sukelti juose pasitikėjimą.

3. Paremti jų propagandą.

Neutraliose valstybėse ypač svarbu laimėti visuomenės simpatiją. Kai kada pasiseka neutralią valstybę įtraukti į karą, todėl tokiose valstybėse stengiamasi:

1. Sukelti pagiežą ir nepalankumą savo priešui.

2. Nuolat įrodinėti jo žiaurumą, pavojingumą, barbariškumą.

3. Pateisinti savo veiksmus.

4. Aiškinti neutralios valstybės teises ir pareigas.

Bet svarbiausiais karinės propagandos tikslas yra paveikti patį priešą, kelti jame nerimą ir silpninti jo dvasią. Todėl stengiamasi:

1. Skaldyti priešo valstybės vieningumą išnaudojant tautinius, tikybinius, luominius ir politinius skirtumus.

2. Kurstyti vieną visuomenės dalį prieš kitą.

3. Sukelti nepasitikėjimą savo vyriausybe, įrodinėjant, jog viską daro asmeniniais sumetimais, parsiduoda svetimiesiems, apgaudinėja savo piliečius, nesigaili savo tautos kraujo ir t. t.

4. Demoralizuoti priešo karius, kad jie būtų visai neatsparūs, į karą eitų nenoriai, menkai priešintųsi ir blogai kautųsi.

Puolamoji propaganda

Puolamoji propaganda naudoja visas priemones, visiškai nesiskaito su tiesa, nesivaržo jokiais padorumo dėsniais, svarbiausia yra pasiekti savo tikslą. Stengiamasi sukelti priešingos pusės kariuomenėje nepasitikėjimą savo vadais ir valdžios vyrais, įvairiais būdais juos agituoti, skleisti pramanytus gandus, išpūsti savo laimėjimus ir priešo nuostolius, gąsdinti dar negirdėtais naujais ginklais, stengtis išpūsti priešingos pusės ekonominius sunkumus.

Propaganda stengiasi pašiepti, paniekinti valdžios, mokslo ir visuomenės vyrus, kariuomenės vadus, stengiamasi pažeminti jų autoritetą, kad jie nustotų tautos pasitikėjimo, kad tauta pradėtų abejoti jų darbais, sąžiningumu. Be vadų tauta taptų lyg avių kaimenė, kurią lengva išgaudyti, išnaikinti ir už-grobti jos kraštą. Kariaujančių valstybių laikraščiuose, žurnaluose, specialiose propagandinėse knygose galima dažnai pamatyti priešingos valstybės vyrų karikatūras, nuotraukas iš asmeninio gyvenimo, kuriose jie atitinkamai pateikiami, po atvaizdais pridedami atitinkami užrašai, stengiantis juos kuo daugiau pašiepti bei išdergti. Biografija rašoma savotiškai nušviesta, pridaroma privataus gyvenimo nuotraukų, kalboje vartojami priežodžiai, vienas kitas keiksmažodis, aprašomi mėgstamiausi valgymai ir gėrimai, meilės nuotykiai. Iš to išplaukia iškreiptas vaizdas ir pažeidžia aukštos padėties vyro vardą. Tokia medžiaga surenkama per savo korespondentus ir savo krašto atstovybes (ambasadas), kurie savo ruožtu surenka viską iš jų reziduojamo krašto spaudos ir iš jų partijų tarpusavio rietenų bei konkurencijos.

Kariuomenės vadovybę stengiamasi apšmeižti naudojant nepasisekimus fronte, suprantama, kad tokių progų neretai pasitaiko, nes ir geriausia vadovybė ne visada laimėjimais gyvena, bet patiria ir pralaimėjimų. Pralaimėjus paprastai ieškoma kaltininko. Kareivis dalyvavęs mūšiuose, daug prakaito ir kraujo išliejęs, bus suerzintas, sukrėstas, nepatenkintas. Tokiu momentu priešo agentui-propagandistui dirva veikti labai palanki. Jis paleis gandą, kad kalti vadai, nes jie yra kariuomenės smegenys ir valia. Kariuomenės vadai paprastai yra kaltinami:

1. Vengiantys karo lauko, kad apsaugotų savo gyvybę, kai tuo tarpu eilinių kareivių žūva tūkstančiai.

2. Norintys pralobti parduodami priešui valstybės plotus, pirkdami kariuomenei netinkamus šaudmenis, maistą.

3. Patys esą svetimtaučiai arba turintys svetimtautes žmonas, kurios juos palenkia veikti priešo naudai ir t. t.

Didžiojo karo metu anglai išplatino skrajojančių lapelių, kuriuose vaizduojamas Vokietijos kaizeris Vilhelmas II su savo šešiais sūnumis. Visi pasipuošę paradinėmis uniformomis ir ordinais žygiuoja, o šalia daugybė žuvusių kare lavonų, kurių rankos ištiestos į kaizerio šeimą. Apačioje užrašas: „Šeima, kuri nei vieno nario nenustojo“. Kitame lapelyje pavaizduotas Vilhelmas II sėdįs ant aukščiausios kaukolių krūvos, o apačioje parašyta: „Dar vieną lavoną, Didenybe, ir pamatas bus tvirtesnis“.

Pastarojo laiko didžiųjų valstybių politikų plačiai per radiją sakomos kalbos dažnai turi tikslą pažeminti nedraugiškų valstybių atsakingų vadų autoritetą. Dažnai pasitaiko, kad šnipinėjimo, sabotažo ir diversijos veiksmais priešas stengiasi apkaltinti visai nekaltus pareigūnus, ypač tuos, kurie priešui nepageidaujami dėl jų sąžiningumo, akylumo ir drausmingumo. Dingsta slapti kariniai dokumentai, kyla karinėse dirbtuvėse streikai, išsprogdinami artilerijos sandėliai arba pristatomas kariuomenei užnuodytas ar sugedęs maistas. Priešas stengiasi paslėpti savo veikimo pėdsakus ir per spaudą, proklamacijas ir gandų keliu nurodo nepalankius pareigūnus. Agentai stengiasi parūpinti kaltę įrodančių daiktų ir dokumentų, spauda lyg netyčia parodo kryptį, kur tų kaltininkų ieškoti. Jeigu politikos, kariuomenės vadų ir pareigūnų kaltinimai pasiekę kariuomenę fronte randa pritarimą, tai priešas savo tikslą yra pasiekęs.

Kita dalis puolamosios propagandos taikoma tiesiogiai kariams. Fronte kuriuo nors būdu išmėtoma proklamacijų su abiejų kariaujančių pusių laimėjimų arba nuostolių palyginimu. Priešo kariuomenės ir gyventojų nuotaikai drumsti dažnai naudojami padirbti laiškai: kareiviams tariamai iš namų siunčiami laiškai apie žuvusius nuo aviacijos bombardavimų šeimos narius ir gimines, o kareivių namiškiams siunčiami tariami pranešimai iš fronto apie žuvusius artimuosius.

Priešingos pusės gąsdina viena kitą savo galybe, pranašumu, tariamai naujais, dar iki tol nevartotais ginklais, kurie viską sunaikinsią ir kuriems priešingo ginklo nėra. Bet jeigu ir atsiranda naujas ginklas, kaip Didžiajame kare tankai, jis pasirodo ne toks baisus kaip gąsdinta. Skelbimas apie tariamai ar tikrai blogą ekonominę padėtį dažnai paveikia karius. Fronto užnugaryje duonos ir kitų būtinų kasdieninių dalykų klausimas visada iškyla ir talkina priešo propagandai. Propaganda ypač išnaudoja priešingos pusės ūkinius sunkumus, ypač maisto trūkumą. Priešui tuomet pradedama įrodinėti, kad kariauti be duonos vis tiek negalės, kad nėra prasmės karą tęsti ir kraują lieti, geriau mesti ginklus ir karą baigti. Ispanijos, Lenkijos ir Suomijos kare laiškais, proklamacijomis ir kitais būdais buvo siūloma pasi-duoti į nelaisvę ir su savimi atsigabenti lėktuvus, tankus bei kitokius ginklus už kuriuos bus atsilyginta. Tariami kareivių belaisvių laiškai, kuriuose aprašoma, kad belaisviai uoliai globojami, gerai aprūpinami drabužiais ir maistu, per neutralias valstybes išsiunčiami į tėvynę giminėms ir pažįstamiems, kurie tai perduoda iš fronto atostogoms grįžusiems kareiviams ir ligoninėse gydomiems sužeistiesiems. Jie grįžę į frontą pasakodami draugams patirtus įspūdžius kartu papasakoja ir apie tai, kaip gerai jaučiasi belaisviai pas priešą. Tuo ugdoma pagunda kitiems pasiduoti į nelaisvę.

Baigiantis ilgesnį laiką užtrukusiam karui dažnai turi pasisekimą revoliucinių kurstymų propaganda. Didysis karas ir baigėsi daugumos karo dalyvių revoliucija. Tuo atveju, kai susiduria didelė valstybė su maža, galima tikėtis didžiosios valstybės pastangų silpnesnėje valstybėje sukelti revoliuciją arba pastatyti kitą valdžią, kuri priimtų siūlomas taikos arba pasidavimo sąlygas. Revoliucinė agitacija ypač turi pasisekimą tokiose valstybėse, kur yra didelė turtų nelygybė, visuotinis nepasitenkinimas valdžia, kur žema kultūra, kur žmonės tamsūs ir skurdžiai gyvena. Tokios tautos kariuomenė yra neatspari priešo agitacijai ir skleidžiamiems gandams.

Viską, kas čia paminėta apibendrinus, tenka pasakyti, kad puolamoji propaganda kareiviams pasisekimą turi tik tada, jeigu jie bus nesusipratę ir lengvai tikės gandais, priešo agitacija ir nemokės skirti, kur yra tiesa, o kur priešo pikta valia.

Gynimasis nuo priešo propagandos

Ginamąja propaganda siekiama:

1. Ugdyti ir stiprinti kario tautinį ir pilietinį susipratimą.

2. Apginti valdžios, kariuomenės vadų ir kareivio autoritetą nuo priešo puolimų.

3. Rimtais faktais atremti priešo skleidžiamus gandus ir melą, parodant, kad tai buvo tik priešo darbas.

4. Sušvelninti savo kariuomenės pralaimėjimų įspūdį.

Priešo propagandos ginklas nukreiptas į kario dvasią. Todėl pirma su tuo turi kovoti pats karys: jo dvasia ir noras laimėti turi būti nepalaužiami. O tokia ji bus tuomet, kai karys bus sąmoningas patriotas, tautiškai ir valstybiškai susipratęs pilietis, žinos, dėl ko ir už ką kariauja. Šie dalykai kiekvienam turi būti skiepijami iš pat mažens šeimoje ir mokykloje, vėliau kariuomenėje, organizacijose ir bet kuriomis kitomis progomis. Karo metu savoji propaganda kario dvasią tik palaiko ir stiprina.

Į priešo propagandos puolimus kariai turi atsakyti nepaliaujamu atkaklumu, ištverme, drąsa, darbais ir pasiryžimu laimėti. Į pagalbą turi ateiti savoji propaganda, apgindama vadovybę ir kareivį, ji turi įrodyti priešo pastangas juos tyčia apšmeižti, o visuomenę ir užsienį suklaidinti ir neigiamai nuteikti mūsų valstybės atžvilgiu.

Priešo paskleista provokacija apie parsidavusią valdžią ir blogą kareivį turi paprastai labai blogas pasekmes.

Jeigu tai priešas įrodo užsieniui, tuomet apšauktoji (apšmeižtoji) valdžia turi sunkumų ieškodama paskolų, pagal-bos, užuojautos ar skubios sanitarinės Raudonojo Kryžiaus pagalbos.

Ginamoji propaganda ypač turi daug dėmesio kreipti į kovą su priešo melagingomis žiniomis ir gandais.

Gandų skleidimas – tai sėkminga priemonė pakirsti kovojančios valstybės nervams. Karas nuo pat pradžios sudaro labai palankias aplinkybes tikriems ir netikriems gandams plisti. Dabartiniame kare gandai yra vartojami kaip ginklas, turįs savo išbandytą taktiką bei techniką. Labai svarbu gerai parinkti gandų atakos momentą. Ramus laikas gandų atakai netinka. Daug geriau gandai plinta politinio įtempimo metu, tačiau geriausia dirva gandams plisti ir didžiausia nauda iš jų galima turėti karo metu.

Gandams plisti ypač padeda pralaimėjimai ar bent tariami pralaimėjimai fronte. Tai įsidėmėtina mums, nes pačioje karo pradžioje laukiame ne laimėjimų, ne žygių į priešo teritoriją, bet smulkių priedangos dalinių stabdomųjų kautynių, kurios eilinių piliečių akyse gali atrodyti kaip pralaimėjimas.

Didėjant karo įtempimui, gandams darosi vis palankesnė dirva. Ypač daug liūdnų žinių iš fronto praneša ir išplatina sužeistieji. Jie jau vien savo pasirodymu, savo kančiomis kankina nervus tų, kurių brangūs asmenys kaunasi fronte. Labai dažnai net narsiam kariui, kai jis būna sužeidžiamas, frontas ima rodytis daug baisesnis, negu iš tiesų yra. Taigi, sužeistieji beveik visuomet pasakoja tik apie pralaimėjimus. Žinoma, būna išimčių, kai kurie pasveikę tuojau vėl prašosi į frontą. Bet tai išimtys – nepaprastai tvirtų nervų, narsūs ir atsidavę žmonės.

Užnugario nuovargis jau pasireiškia po kelių karo savaičių. Užnugaris turi sunkiai dirbti, nes visi geriausi artojai, darbininkai, valdininkai fronte. Pirmiausiai pasijunta apvilti tie, kurie tikėjosi greito ir garbingo laimėjimo. Rėksniai, kurie karo pradžioje pirmieji ima rėkti, kad priešą kepurėmis užmėtysią, pirmieji pradeda šnabždėti, kad nieko nebus, kad priešas yra neįveikiamas.

Žmonės pradeda reikalauti tikslių žinių iš fronto. Tačiau niekada nebus tokios vadovybės, kuri skelbtų visą teisybę, kas dedasi fronte. Tai būtų paslapčių išdavimas priešui. Taigi karo vadovybė skelbia tik tas žinias, kurios žinomos ir priešui: kokie miestai ir kaimai užimti, kur ir kokios kautynės įvyko ir t. t. Politiniai sumetimai taip pat reikalauja vieną kitą politinės srities dalyką nuo visuomenės slėpti.

Žinių ištroškusi visuomenė valdiškais pranešimais nebesitenkina. Žinių badą išnaudoja priešų agentai, padedami nesusipratusių piliečių. Kaip didžiausią paslaptį jie paskelbia vienam kitam piliečiui apie tariamą pralaimėjimą, įvykusį „dėl vadų kaltės“. Nesusipratęs pilietis perduoda žiną kitam ir greitai visas kraštas apie tai tekalba. Bandant nesąmoningus gandų skleidėjus drausminti, girdimas atsakymas: „Visi žvirbliai apie tai čirška“. Priešas skleis-damas gandus žino, ko siekia. Geriausias būdas pakirsti kovotojų nervus yra sunaikinti pasitikėjimą vadais. Kai kareivis ir pilietis pradeda įtarinėti savo vyriausybėje ir vadovybėje esant parsidavėlių, jokio noro kariauti nebelieka. Visuomenė pradeda misti gandais. Mums, lietuviams jau ir taikos metu ne vieną tokią gandų ataką yra tekę išgyventi. Neliko turbūt Lietuvoje nei vieno veikėjo, apie kurį priešo agentai įtampos laikotarpiu nebūtų prikalbėję visokių dalykų. Mes girdėjome apie tariamas aukštų asmenų vagystes, suktybes, ištvirkimą, svetimtaučių protegavimą ir t. t. Tokį įspūdį stengiasi sudaryti priešo agentai, kad žmonėse sumažėtų pasiryžimas ginti savo kraštą.

Nepriklausomybės karų metu gandų atrodė esą mažiau, nors Lietuvoje tuomet buvo visokių politinių iškrypėlių ir įvairios rūšies valstybės priešų. Į aukštas vietas, pasinaudodami suirute, daug įtartinų asmenų buvo įkopę. Bet palyginti gandų buvo ne tiek daug. Tai suprasti nesunku, be kai kurių psichologinių priežasčių daug reiškė tai, kad Nepriklausomybės karų metu mūsų priešai neturėjo visapusiškai veikiančių II skyrių (žvalgybos), kurie mokėtų sistemingais gandais nuodyti mūsų nervus. Dabar visų valstybių II skyriai yra labai gerai sutvarkyti, iš to galima pasidaryti tinkamas išvadas ateičiai.

Kova su gandais ir priešo propaganda – priešgandinės apsaugos reikalas.

Pagrindinis darbas tokioje apsaugoje, be abejo, turi tekti valstybės propagandos aparatui. Tam darbui turi būti renkami geri, idealistai žmonės, dirbantys be atlyginimo. Gandų rinkimo darbą jie turi dirbti slaptai. Jiems turi priderėti tautos pagarba ir padėka. Propagandos aparato centre turi būti vedamas gandų pasirodymo bei išplatinimo dienraštis, turi būti ieškoma gandų priežasčių, jos turi būti kariams išaiškinamos.

Karinės propagandos organizacija ir priemonės

Didžiojo karo metu propagandos organizacija arba sutapo su kariuomenės štabų II skyrių veikla, arba jiems priklausė, arba buvo atskirai įkurtos įstaigos, kurios bendradarbiaudamos su II skyriais savo veikimui plėsti naudojasi dar taikos metu sudarytais šnipų tinklais. II skyrius numatydavo, kuriais momentais ir laikotarpiais kokie gandai turėjo būti paskleisti. Propagandos įstaiga turėdavo numatyti priemones ir lėšas, kuriomis tie gandai turėjo būti paskleisti ir įdėti reikiami straipsniai savo ir užsienio spaudoje. Jeigu tam reikalui turėjo būti panaudotos kariškos priemonės, lėktuvai ar specialūs artilerijos sviediniai, tai jomis pasirūpindavo patys II skyriai. Iki Didžiojo karo kultūrinės propagandos meistrai buvo prancūzai, bet puolamosios propagandos metodai, kurie karo metu vaidina svarbesnį vaidmenį, jiems buvo nauji ir neįprasti. Todėl prancūzai savo karinę propagandą organizuoti pavėlavo. Anglai, pajutę karinės propagandos pavojų, griebėsi centralizuoti ir stiprinti savo propagandą ir pasiekė gerų rezultatų, paveikė ir Jungtines Amerikos Valstijas.

Šių dienų karas (II pasaulinis) prasidėjo su tvirta karinės propagandos organizacija. Visur juntama jos įtaka.

Be abejo, ji suvaidins svarbų vaidmenį. Tačiau dabar apie ją konkrečiai kalbėti negalima, nes jos vaidmuo, reikšmė, organizacija ir metodai galutinai paaiškės tik po karo. Dabar karinė propaganda vadovaujasi dar Didžiojo karo patyrimais ir metodais.

Kaip kultūrinės propagandos priemonės yra vartojamos: laikraščiai, brošiūros, mokslinės knygos, atsišaukimai, lapeliai, žemėlapiai, atvirukai, diplomatų derybos, vyriausybės narių ir aukštų dvasininkų kalbos, teatras, filmai, menininkų kūriniai ir samdomi gandų skleidėjai. Spauda yra galinga propagandos priemonė. Didžiojo karo metu vokiečiai, prancūzai ir anglai turėjo specialius propagandinius laikraščius. Ypatingai daug jų turėjo vokiečiai. Jie okupuotuose kraštuose per savo „Karo spaudos tarnybą“ propagandos reikalams leido per 25 laikraščius svetimomis kalbomis.

Spausdintos propagandos priemonės karius pasiekdavo arba tiesioginiu keliu išmėtant fronte proklamacijas, arba per gimines ir pažįstamus, kurie slaptais keliais gaudami specialiai užsienyje leidžiamų, tariamai savų leidinių išskaitytas žinias perduodavo atostogaujantiems ir besigydantiems kariams, kurie jas nugabendavo į frontą.

Techninės karinės propagandos skleidimo priemonės yra šios: radijas, lėktuvai, specialūs artilerijos sviediniai ir kt. Radijas šiuo metu įgijo ypatingą reikšmę. Visos didžiųjų vyrų kalbos savo tautai ir pasauliui yra transliuojamos per radiją. Ispanų nacionalistai pilietinio karo metu turėjo net „radijo generolą“. Lėktuvais Didžiojo karo metu fronte ir užfrontėje buvo mėto-mos proklamacijos. Ir visuose po to įvykusiuose karuose ši priemonė buvo naudojama.

Ir naujam karui prasidėjus ne tik ėmė griausti patrankos, tratėti kulkosvaidžiai, bet ir sušlamėjo popierius. Pirmomis karo dienomis laikraščiai stambiomis raidėmis skelbė: „Vokieti-joje anglai išmėtė 6 milijonus atsišaukimų.“ O atsišaukimai yra ne kas kita, o propagandos priemonė.

Iš viso kas čia buvo pasakota, galima pastebėti, kad priešo propaganda išnaudoja visas priemones ir galimybes, kuriomis galėtų prasiskverbti į kitos valstybės organizaciją, piliečio ir kario sielą, stengiasi drumsti valstybės gyvenimą ir privesti prie visiško suirimo. Kas po to seka, kiekvienam aišku – tai pavojingas ginklas. Todėl karys, stengdamasis atsispirti techniniam priešo ginklui ir fizinei jėgai, neturi užmiršti savo dvasią padaryti atsparią priešo propagandai. Ypač nedidelės valstybės

piliečiui ir kariui reikia būti šia prasme pasiruošusiems, nes didžiųjų kaimynų malūnas neatsparų mažąjį greitai gali sumalti, kai tuo tarpu nedidelis, bet pakankamai kietas daiktelis ir pro girnas gali pereiti ne visai sumaltas ir girnas gerokai apgadinti. Reikia įprasti kritiškai vertinti iš svetur skleidžiamas žinias ir karo metu kantriai kęsti vis sunkėjantį gyvenimą. Gandų nešiotojus reikia atiduoti į civilinės ar karinės valdžios rankas. Kariuomenės vadas gen. Raštikis yra pasakęs: „Sunkiu metu visiems tautiečiams labai svarbu išlaikyti šaltus nervus. Svarbu todėl, kad šalti nervai ir sveikas protas mums dabar ir ypatingai ateityje bus labai reikalingi.“

Šaltinis: [Paskaitos konspektas] Karinis valstybės rengimas. Gen. V. Bulvičius; Karinė propaganda.

Mjr. P. Jakšto. 1939 m. paskaitą iš turimos medžiagos sustatė mjr. Drunga.

Parengta bendradarbiaujant su Lietuvos kariuomenės Specialiųjų operacijų pajėgų mokymo ir kovinės paramos centru

Srž. sp. Ievos Budzeikaitės ir Vytauto Didžiojo karo muziejaus nuotr., Lietuvos centrinio valstybės archyvo iliustr.

Reklama
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika