Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Gimtasis kraštasKultūra ir žmonėsŠeima ir sveikataSportasŠvietimasĮdomybėsRinkimų maratonas
ISTORIJA

Kaip lietuviai vertėjai apeidavo sovietinę cenzūrą? 

2019 sausio 23 d. 16:12
Sovietmečio plakatas: "Kiekvienam sovietiniam kaimui - gerą biblioteką!"
Sovietmečio plakatas: "Kiekvienam sovietiniam kaimui - gerą biblioteką!"
inance.ru iliustracija

Sovietmečiu visos kultūros sritys, taip pat vertimai, buvo prižiūrima cenzūros, bet būdavo, kad pavykdavo išsprūsti iš jos tinklo. Paprastai iš užsienio į lietuvių kalbą būdavo verčiamos tos knygos, kurių vertimai prieš tai pasirodydavo rusų kalba. Tačiau jaunimo kultine knyga tapusi amerikiečių rašytojo Jacko Kerouaco „Kelyje“, išversta Irenos Balčiūnienės, iškart pasirodė lietuviškai. „Tai buvo avangardinis, šokiruojantis kūrinys. Niekas taip ir nesuprato, kokiu būdu pavyko išversti ir išleisti Lietuvoje“, – sakė profesorė Nijolė Maskaliūnienė.

VU Vertimo studijų katedros vedėja profesorė Nijolė Maskaliūnienė vienoje sostinės senamiesčio kavinėje susirinkusiai publikai kalbėjo tema „Vertimas ir cenzūra sovietinės ideologijos sąlygomis“.

„Pastaraisiais metais cenzūros tyrimų gerokai padaugėjo. Matyt, atėjo laikas įvertinti tą laikotarpį, kuriame gyventa ir dirbta. Sovietmečiu visa kultūra patyrė vienokį ar kitokį cenzūros spaudimą,“– teigė ji.

„Kita cenzūros forma – represinė, susijusi ir su komercija, ir su ideologija, – tęsė N. Maskaliūnienė. – Tokios cenzūros buvo stengiamasi išvengti, nes ji susijusi su materialiniais nuostoliais.“

Profesorė pažymėjo, kad vertime nustatyti cenzūros faktus sunkiau negu kitose srityse, nes faktiškai kalbame apie dvi knygas – originalą ir vertimą, norėdami nustatyti, ar vertime kažkas pakeista ar praleista, galime tik atidžiai tuos kūrinius lygindami. O kas gi tuo užsiims? Skaitytojai pasitiki vertėju. Be to, gali būti, kad kažkokie teksto pakeitimai daromi vėlesniame etape, pavyzdžiui, knygą redaguojant. Tie pakeitimai gali būti ir sąmoningi, ir atsitiktiniai, todėl nustatyti, kiek vertėjas manipuliavo, labai sunku.

Verstinės literatūros cenzūra prasideda jau nuo verčiamų autorių atrankos, tai yra ideologinis verčiamų autorių ir jų kūrinių pasirinkimo kriterijus, vėliau jau galime kalbėti konkrečiai apie atskirus politinės, religinės, moralinės cenzūros faktus ir vertėjo kaip cenzoriaus vaidmenį perteikiant originalo tekstą vertimo kalba.

Profesorė Nijolė Maskaliūnienė vienoje sostinės senamiesčio kavinėje susirinkusiai publikai kalbėjo sovietinės cenzūra vertimuose tema. Rasos Pakalkienės (LŽ) nuotrauka
Profesorė Nijolė Maskaliūnienė vienoje sostinės senamiesčio kavinėje susirinkusiai publikai kalbėjo sovietinės cenzūra vertimuose tema. Rasos Pakalkienės (LŽ) nuotrauka

Prevencinė kūrinių atranka

„Pirmiausia, cenzūra gali būti prevencinė“, – sakė N. Maskaliūnienė. Ji paaiškino, kad būdavo atrenkami literatūros kūriniai, kuriuos buvo leidžiama išversti. Sovietų Sąjungoje tai sprendė „Glavlit“ ir kitos institucijos. Nuo jų priklausė, kurie autoriai ar jų kūriniai draudžiami, kurie leidžiami. Tokia prevencinė atranka savaime sumažindavo cenzūruojamų kūrinių skaičių.

„Kitas dalykas – paprastai totalitariniai režimai labai stengiasi parodyti esą cenzūros nėra, kad leidžiama viskas. Tokį įvaizdį nori demonstruoti pasauliui“, – sakė profesorė. Todėl, kaip ji paaiškino, buvo išleidžiama kas nors neangažuoto iš draudžiamų autorių sąrašo arba spaudoje būdavo skelbiamos kūrinių ištraukos. Taigi bent jau rašytojo pavardė tapdavo žinoma.

Draudžiamųjų sąrašas

N. Maskaliūnienė pateikė rašytojo Tomo Venclovos sudarytą sąrašą, kokių autorių sovietmečiu nebuvo galima versti.

Buvo draudžiami rytiečiai disidentai ir emigrantai, tokie, kaip Josifas Brodskis, Vladimiras Nabokovas. Dar vakariečiai rašytojai, puoselėję komunistines pažiūras, bet vėliau jų išsižadėję: Andre Bretonas, Andre Gide, Johnas Dos Pasos, Ignazio Silone. Taip pat reikšmingų antikomunistinių veikalų autoriai vakariečiai, tokie, kaip Aldous Huxley, Arthuras Koestleris, George'as Orwellas. Sąraše buvo ir rašytojai, pasmerkę kai kuriuos Sovietų Sąjungos aspektus, pavyzdžiui, žmogaus teisių varžymą – Gunteris Grassas, Arthuras Milleris. Drausti ir katalikai, tokie, kaip George'as Bernanos, G. K. Chestertonas, Paulas Claudelas, arba kitokio pobūdžio mistikai. Dar rašytojai, turintys „reakcionierių“, nihilistų ar supermodernistų reputaciją: Franzas Kafka, Italo Svevo, Virginia Woolf. Į sąrašą buvo įtraukti ir rašytojai, susiję ar anksčiau turėję sąsajų su kraštutiniais dešiniaisiais sąjūdžiais, tai – Ezra Poundas, Hansas Carossa, Giovanni Papini. Ir dar tie rašytojai, kurie tyrinėjo lyties vaidmenį žmogaus būtyje, rašę erotinėmis temomis – Goerge'as Bataille, D. H. Lawrence, Henry Milleris.

Sovietmečio cenzūros tikslai

Kaip teigė N. Maskaliūnienė, sovietmečio cenzūra turėjo du tikslus. Vienas – apsaugoti nuo nepageidaujamos įtakos ir ideologijos, kitas – remti ir įtvirtinti sovietinę ideologiją. Akivaizdu, kad pirmiau išvardyti autoriai nei vienam iš šių tikslų negalėjo pasitarnauti.

Profesorė priminė, kad anuomet knygų tiražai buvo milžiniški – tiek sovietinės, tiek užsienio literatūros. „Paprastai totalitarinių režimų sąlygomis jie būna gerokai didesni, negu laisvos rinkos sąlygomis“, –pažymėjo ji.

N. Maskaliūnienė vardijo, kokiomis serijomis buvo leidžiamos knygos: „Drąsiųjų kelių“, „Zenito“, „Siluetų“. Nuėjus į svečius pas įvairius žmones, lentynose galime pamatyti tas pačias knygas. Tos knygos, dažniausiai nuotykinės, detektyvai, neturėjo ideologinio poveikio, bet turėjo sudaryti itin aukšto kultūrinio lygio visuomenės įspūdį.

Pirma – rusų, po to – lietuvių kalba

„Kita cenzūros forma – represinė, susijusi ir su komercija, ir su ideologija, – tęsė N. Maskaliūnienė. – Tokios cenzūros buvo stengiamasi išvengti, nes ji susijusi su materialiniais nuostoliais.“

Profesorė pateikė tokį pavyzdį. Lietuvoje buvo viena leidykla, leidusi grožinės literatūros vertimus, –“Vaga“. Ten dirbo, vieni kitiems padėdami, Lietuvos vertėjų žiedas. Už darbą gaudavo algas. Kaip pasakoja patys vertėjai, jie žinojo, kad jeigu knygą išvers ir ją išleis, bet kažkas bus nesužiūrėta, visas tiražas gali būti „nušluotas“, leidykla patirs nuostolių, jie negaus premijų ar dar gaus kokių nors nuobaudų. Labai žmogiška stengtis šito išvengti.

N. Maskaliūnienės teigimu, leidykla „Vaga“ gaudavo sąrašą autorių, kuriuos rekomenduojama versti. Ir dar – jei norėdavo išversti kokį nors kūrinį, žiūrėdavo, ar yra jo vertimas į rusų kalbą. „Jei jau išversta Maskvoje, vadinasi, galima versti ir pas mus“, – apie sovietmečio ypatybę sakė profesorė. Beje, sovietmečiu dažnai nebuvo nurodoma, iš kokio leidimo versta, tad negalėjai žinoti, ar šaltinis –originalas, ar vertimas į rusų kalbą.

Egzistavo ir savicenzūra

Trečia cenzūros forma, kurią minėjo profesorė – savicenzūra arba autocenzūra, kaip ją pavadino rašytojas Marcelijus Martinaitis. Ji reiškia, kad vertėjas pats, nujausdamas, kas knygoje neatitinka vyraujančios ideologijos, bando sušvelninti „netinkamai“ parašytą tekstą ar jį kupiūruoti, kai tiesioginio spaudimo tai daryti nėra.

„Tai pasireiškia visose totalitarinio režimo šalyse, kuriose ideologinis spaudimas labai didelis. Dėl paprastos priežasties – asmuo pats nenori nukentėti. Ypač sovietmečiu, kai turėjome patirtį, kiek žmonių buvo ištremta, pasodinta į kalėjimus“, – aiškino profesorė. Ji tęsė, jog buvo geriau knygą išleisti kiek koreguotą, apkarpytą, manipuliuojant kalba, bet kad visi galėtų ją perskaityti, negu visai neišleisti. Taip sovietmečiu elgėsi ir literatai, ir vertėjai.

JAV bitnikų kartos rašytojas Jackas Kerouacas, kurio knyga "Kelyje" tapo kultine ne tik Vakaruose, bet ir sovietų okupuotoje Lietuvoje. medium.com nuotrauka
JAV bitnikų kartos rašytojas Jackas Kerouacas, kurio knyga "Kelyje" tapo kultine ne tik Vakaruose, bet ir sovietų okupuotoje Lietuvoje. medium.com nuotrauka

„Kelyje“

Vis dėlto kartais pavykdavo rasti spragų ir prasmukti pro sovietinio režimo sistemos ir cenzūros tinklą. N. Maskaliūnienė įvardijo knygą, kuri buvo išversta Lietuvoje, kai jos vertimo nebuvo Rusijoje. „Tai buvo avangardinis, šokiruojantis kūrinys. Niekas taip ir nesuprato, kokiu būdu ją pavyko išversti ir išleisti Lietuvoje“, – su šypsena sakė profesorė.

Profesorė atskleidė, kad tai buvo Jacko Kerouaco romanas „Kelyje“, išverstas Irenos Balčiūnienės, iškart pasirodęs lietuviškai. „Kažkokiu būdu ta knyga prasmuko pro kelis lygmenis, buvo išversta ir pasirodė Lietuvoje, nors buvo iš tų kūrinių, kuris turėjo būti neverčiamas. Tikriausiai visa karta tiesiog turi būti dėkinga vertėjai ir ją palaikiusiems kolegoms“, – sakė ji.

J. Keroucas – tai Amerikos bitnikų kartos rašytojas, o romanas „Kelyje“ – kultinė bitnikų ir hipių knyga, propagavusi laisvo, niekuo nesuvaržyto, neprisirišusio prie vietos ir daiktų „tranzuojančio“ žmogaus idėją. Tokia ji tapo ir sovietų okupuotos Lietuvos jaunimui. N. Maskaliūnienė sakė pati namie turinti šią knygą – jau su laiko ženklais, nutrintą, nučiupinėtą.

Profesorė pasakojo, kad Vilniaus universiteto Vertimo studijų katedros kolegos imasi šių tyrimų ne tik norėdami parodyti, kiek prarado sovietmečio karta dėl tokio ideologinio spaudimo, kurios ryškiausia išraiška buvo cenzūra, bet ir įvertinti milžiniškas vertėjų pastangas bent iš dalies praskleisti tą geležinę uždangą, kuri skyrė abu pasaulius.

Reklama
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGimtasis kraštasGynybaĮdomybėsKontaktai
IstorijaKomentaraiKonkursaiKultūra ir žmonėsReklama
LietuvaPasaulisRinkimų maratonasSportas
Šeima ir sveikataŠvietimas
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika