Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
ISTORIJA

Kai imperiją valdo kvailys: kuo kaizeris Vilhelmas II panašus į Trumpą? 

2018 birželio 13 d. 14:30
JAV prezidentas Donaldas Trumpas ir Vokietijos kaizeris Vilhelmas II /
JAV prezidentas Donaldas Trumpas ir Vokietijos kaizeris Vilhelmas II /
"Scanpix" nuotrauka

Vokietijos kaizeris Vilhelmas II, valdęs imperiją nuo 1888-ųjų iki 1918-ųjų metų, turėjo talentą įžeidinėti kitus monarchus: žemaūgį Italijos karalių Viktorą Emanuelį III išvadino neūžauga, Bulgarijos princą (vėliau carą) Ferdinandą – „Ferdinandu nosiumi“ (dėl didelės nosies), skleidė gandus esą šis yra hermafroditas (turintis abiejų lyčių organus), o jo vizito Vokietijoje metu pliaukštelėjo Bulgarijos monarchui per sėdimąją publikos akivaizdoje. Kaizeris atsisakė atsiprašyti, tačiau princas atkeršijo: žadėtą ginklų sandėrį perleido prancūzams, rašo „The New Yorker“.

Keisčiausia tai, kad Vilhelmas II buvo įsitikinęs esantis puikus diplomatas, gebantis išspręsti kylančias užsienio politikos problemas asmeniniais pokalbiais su kitų Europos valstybių vadovais. Kaip jau matyti, kaizeris buvo neįgalus pats vykdyti diplomatijos, susitikimai retai baigdavosi gerai. Po to kai 1890-aisiais pasibaigė Vokietijos ir Rusijos gynybos sutartis, Vilhelmas nesirūpino jos pratęsimu, o vėlesni mėginimai apžavėti carą Nikolajų II baigėsi šio sąjunga su vokiečių priešais prancūzais.

„Kiek turiu skirti laiko tam, kad sutvarkyčiau jo didenybės sukurtą chaosą“, – skundėsi Vokietijos kancleris Bernhardas von Bülowas.

Donaldas Trumpas, socialistai ir oratoriaus talentas

Britų istorikė, rašytoja ir biografė Miranda Carter prieš daugiau nei dešimtmetį publikuotoje knygoje „Džordžas, Nikolajus ir Vilhelmas: trys monarchai pusbroliai ir jų kelias į Pirmąjį pasaulinį karą“ aprašė šią istorinę asmenybę, jos vaidmenį vedant Vokietiją į Pirmojo pasaulinio karo mėsmalę. Autorė teigia, kad Donaldui Trumpui pradėjus prezidentinę kompaniją, nejučia prisiminė knygos herojų Vilhelmą II ir visas jo nesąmones.

Prezidento Trumpo „Twitter“ žinutės – pirmasis panašumo ženklas tarp valstybių vadovų. Vilhelmas buvo karštakošiškas oratorius, nuolat nukrypdavo nuo sutarto scenarijaus, visos jo aplinkos pastangos sustabdyti tokį kaizerio elgesį nueidavo perniek, nors ir bandė skleisti kalbos kopijas vokiečių žiniasklaidai prieš išgirstant jas iš tikrųjų. Deja, kaimynai austrai spausdindavo tokias kalbas, kokias sakydavo kaizeris, ir greitai visi įžeidinėjimai, išsišokimai pasklisdavo po žemyną.

Vilhelmas mėgdavo sakyti: „Yra tik vienas šeimininkas šioje imperijoje ir nesiruošiu toleruoti nei vieno kito“, nepaisant to, kad Vokietija turėjo parlamentą ir politines partijas. (Donaldas Trumpas tuo tarpu yra pasakęs: „Esu vienintelis, kuris rūpi.“). Kaizeris nebūdavo pėsčias ir kalbėdamas apie kai kurias politines partijas: „Kiekvieną socialdemokratą laikau tėvynės išdaviku“, o socialdemokratų partiją pavadino „išdavikų gauja“.

Augustas Bebelis, socialistų partijos lyderis, pareiškė, kad kiekvieną kartą, kai kaizeris prasižiodavo, partija gaudavo papildomą šimtą tūkstančių balsų.

Uniformuotas lyderis

1888-aisiais Vilhelmui tapus imperatoriumi būnant 29-erių, visuomenė įsivaizdavo jį kaip tvirtą ir valingą lyderį, tačiau tikrovė pasirodė ne tokia džiuginanti. Nors ir mėgdavo būti apsuptas generolų, tačiau kaip ir Trumpas nekentė jų klausytis, turėjo 120 vienetų kariškų uniformų ir retai vilkėdavo ką kitą, bet taip ir nesugebėjo užsitarnauti kariškių pagarbos. Vokietijos kariuomenės generalinis štabas laikė jį nesugebėsiančiu vadovauti net trims kariams, persikeliantiems per nutekamąjį griovį.

GOOGLE rekomenduojaStraipsnio tęsinys – žemiau

Kaizeris neišlaikydavo ilgai dėmesio, greitai pasiduodavo aplinkos trikdžiams. Mažai skaitydavo, išskyrus, laikraščių ištraukas. Retai rašydavo, neskaitant nežymių komentarų, manė, kad geriausios tos kalbos, kurios greitai baigiasi. Monarcho palyda dažniausiai pateikdavo spaudos ištraukas apie jį patį, kurias jis skaitydavo su malonumu (kaip ir Trumpas mėgaujasi matydamas save televizoriuje).

Vilhelmas II taip pat turėjo įprotį dažnai keisti nuomonę, sakoma, kas penkias minutes. Buvo lengvai paveikiamas paskutinio žmogaus, su kuriuo kalbėjo, nuomonės. Vokietijos užsienio reikalų ministras 1894-aisiais rašė, kad tai yra nepakeliama našta: „Šiandien vienas dalykas, rytoj kitas, o po kelių dienų kažkas visiškai kito.“

Imperatoriaus aplinka ir ministrai užsiiminėjo manipuliacijomis, meilikavimu, kad tik suvaldytų jį: „Tam, kad priverstum jį pritarti idėjai, turėdavai įteigti ją taip, kad atrodytų, kad tai jo pačio mintis.“ Skandalingoje knygoje „Ugnis ir įniršis“ autorius Michaelas Wolffas rašo, kad norint paskatinti prezidentą Trumpą imtis veiksmų, Baltųjų rūmų personalas turi įtikinti jį, kad jis pats turėjo tokį sumanymą.

Kelias į Pirmąjį pasaulinį karą ir beprotybę

Nuolatinė Vilhelmo parama agresyviems nacionalistams politikams paliko jį apsuptą ministrų, įtikėjusių karo Europoje neišvengiamumu ir netgi stumiančių šią idėją.

Alfreddas von Tirpitzas, svarbi vokiečių laivyno figūra, jau per pirmąjį susitikimą su kaizeriu suprato, kad šis negyvena realiame pasaulyje, dėl to sąmoningai išnaudojo imperatoriaus išdidumą ir pavydą, kad gautų milžiniškas sumas laivyno stiprinimui prieš tuomet jūrose karaliavusią Britaniją. Toks žingsnis ilgainiui išaugo į viso žemyno ginklavimosi varžybas ir tapo kliūtimi bet kokioms taikos deryboms.

Kaizeris dažnai pasiduodavo manipuliacijomis, bet niekada nebuvo visiškai kontroliuojamas. Jis gindavo savo autoritetą nenuspėjamai ir dažnai žalingai: kišdavo pagalius į ratus savo paties patarėjams, iš niekur nieko atleisdavo ministrus, lyg norėdamas pabrėžti, kad būtent jis yra tikroji valdžia. Vokiečių kancleris Bernhardas von Bülowas skundėsi vienam savo draugų: „Kiek turiu skirti laiko tam, kad sutvarkyčiau jo didenybės sukurtą chaosą.“

Tačiau didžiausia kaizerio paslaptis buvo ta, kad kas kelerius metus, po nuolatinio kišimosi ir klaidų, kurios parodydavo jo nekompetentingumą arba privesdavo prie naujos krizės, jis patirdavo visišką nervinį išsekimą. Dažniausiai monarchą rasdavo sukniubusį ant grindų ir iškart nugabendavo į vienus iš jo rūmų, kur šis pasiduodavo emocijoms, puldavo į ašaras, kol galiausiai grįždavo į realybę

Tikroji Vilhelmo II pamoka yra tai, kad net ir Trumpui palikus postą, jo sukeltų problemų padariniai nebūtinai baigsis, tai gali būti tik jų pradžia.

Liūdna pabaiga ir apsiniaukęs rytojus

Kaizeris nebuvo vienintelis atsakingas už Pirmąjį pasaulinį karą, bet jo veiksmai ir pasirinkimai privedė prie to. Jeigu didžiulis tarptautinis konfliktas yra netoliese už kampo, atrodytų logiška, kad turėti narcizą aukščiausiame valstybių poste nėra geidžiamiausias dalykas.

Siekis būti pripažintam, nuolatinis savo viršenybės rodymas, nevykusi „asmeninė diplomatija“ ir, paprasčiausiai, intelekto stygius turėjo skaudžių pasekmių Vokietijai: nukarūnuota imperija paskendo ilguose depresijos metuose, išaugo nepasitenkinimas, įsigalėjo įsitikinimas, kad Vokietija buvo „apvogta“ savo pačių politikų, privertusių pasiduoti dar nenugalėtą šalį.

Istorikė Miranda Carter teigia: „Nesakau, kad Donaldas Trumpas pradės Trečiąjį pasaulinį karą, bet pastarieji užsienio įvykiai: neaiški situacija su Šiaurės Korėja, problemos su Iranu, potencialus prekybos karas su Kinija, rodo, kad situacijos kontrolė gali išsprūsti amerikiečiams iš rankų. Kai kurie Trumpo kritikai mano, kad šios eskaluojamos krizės gali susilpninti prezidento pozicijas. Tačiau tikroji Vilhelmo II pamoka yra tai, kad net ir Trumpui palikus postą, jo sukeltų problemų padariniai nebūtinai baigsis, tai gali būti tik jų pradžia.“

DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"