Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
ISTORIJA

Halė. Vilniaus turgus 

2017 balandžio 2 d. 06:00
VU Gidas/Vilniaus universiteto nuotrauka

Knyga „Halė. Vilniaus turgaus istorija“ – istorikų kolektyvinis darbas. Suvieniję jėgas keturi autoriai – Aelita Ambrulevičiūtė, Lina Kulikauskienė, Gediminas Kulikauskas ir Marius Skerniškis, – remdamiesi archyvuose rasta medžiaga, aprašė sostinės turgavietę, visada traukusią vilniečius, miesto svečius, keliautojus ir keistuolius.

Vilniaus senamiestyje, Pylimo ir Bazilijonų gatvių sandūroje, esantis įspūdingos architektūros turgaus pastatas, projektuotas garsaus vilniečio architekto ir inžinieriaus Vaclovo Michnevičiaus, skaičiuoja jau 110-uosius metus.

Kova už būvį

Vilnius per Pirmąjį pasaulinį karą, anot G. Kulikausko, vos per porą metų iš triukšmingo gubernijos centro tapo susigūžusiu, liguistu, nuolatinės bado baimės kamuojamu organizmu. Turgus virto puikiu tos nuolatinės kovos už būvį simboliu.

„Kas savaitę brangstantys produktai, daugelį stiklelio mėgėjų pražudęs sausasis įstatymas (neišlaikiusieji gėrė iš po skverno pardavinėjamą denatūratą) ar iš vokiečių dirižablių besipilančios bombos, nusinešančios tai vieną, tai kitą gyvybę (nors ilgainiui pirkėjai ir pardavėjai prie bombardavimų, sako, pripratę)... Nuolat užtvindomas pabėgėlių, sužeistųjų, besitraukiančių karių ar belaisvių minios (ir jų atnešamų ligų)“, – vardijo negeroves Gediminas.

Vokiečių okupacijos metais, istoriko žodžiais tariant, turgus patyrė prūsišką tvarką. „Viskas sureguliuota, prekyba griežtai kontroliuojama, kiekvienas kąsnis suskaičiuotas, kainos tvarkingai sudėliotos, – dėstė Gediminas. – Begalinis taupumas – įkuriamas fabrikas kritusių arklių maitoms perdirbti (į pašarą kiaulėms ar aliejų), verdama sriuba iš kraujo, gaminamas sūris iš bulvių ar muilas iš sodos, sumaišytos su žvyru. Vilniečiai kraipė galvas, turgaus prekeiviai mokėjo baudas, tarkim, už sėlenų primaišymą į duoną, už pieno skiedimą vandeniu.“

Halė unikali – nedaug rasime vietų, kur tokia pat veikla suktųsi šimtmečiais. Keitėsi tik pavadinimai – Arklių, Javų, Duonos, Halės, Vilniaus centrinė turgavietė.

Pasak G. Kulikausko, to meto Halės turgaus kontingentas – tiek pirkėjai, tiek pardavėjai leido susidaryti ir paties miesto vaizdą. Lietuvių kalbos čia beveik neišgirsi, nebent apsilankytų Petras Vileišis – lietuvių fabrikantas, laimėjęs konkursą metalinėms Halės konstrukcijoms gaminti ir įrengti (jo fabriko ženklą atidesnis turgaus lankytojas ir šiandien gali pamatyti Halėje – ant metalinių atramų). Triukšmas, klegesys, tradicinė turgaus nešvara, bet kartu – modernus pastatas, kokiu negalėjo pasigirti joks kitas Lietuvos miestas. „Tikras kunkuliuojantis tautų, prekių, ydų, bet ir daugelio privalumų katilas“, – pabrėžė jis.

Verslininkams parūpo praeitis

Dr. A. Ambrulevičiūtė prekybą turgavietėse aptarė jau savo disertacijoje. Bemaž penketą metų galvoje brandino mintį, kad šiai sričiai reikėtų atskiro tyrinėjimo. Tuo neabejojo ir istorikas M. Skerniškis. Kolegos dažnai diskutavo šia tema, kol visai netikėtai sulaukė pasiūlymo iš „Aukso žuvų“ leidyklos. Istorinį paveldo tyrimą inicijavo Halės turgavietės direkcija. „Susidomėjome. Nedažnai sutiksi verslininkų, kuriems rūpi įmonės praeitis“, – sakė Aelita.

Pašnekovė atkreipė dėmesį, kad, be unikalios, 110-ąsias metines paminėjusios Halės turgavietės, Vilniuje yra nedaug įmonių, turinčių šimtametę istoriją. Humanitarinių mokslų daktarė paminėjo kelias jų, tai 1860-aisiais įkurta „Šopeno“ alaus darykla (dabar „Tauro“ gamykla), XIX amžiaus septintajame dešimtmetyje atsiradusi Samuelio Holšteino odų apdirbimo gamykla (dabar – „Vilniaus kailiai“), 1894 metais – Izraelio Bunimovičiaus saldainių fabrikas „Viktorija“ (1952-aisiais sovietų įsteigta „Pergalė“).

Halės turgaus istorija

Jos manymu, „Spartos“ fabriko istoriją galima susieti su XIX amžiaus devintajame dešimtmetyje besikuriančia kojinių pramone, kurios lyderiu buvo Izaokas Brunas.

Istorikas bei paveldosaugininkas M. Skerniškis save vadina praktiku. Jis atlieka kultūros paveldo objektų apskaitą visoje Lietuvoje. „Pirmiausia surenku duomenis apie konkretų pastatą ar vietovę. Tenka perskaityti visus tyrimus, kraštotyros darbus, pačiam rinkti medžiagą, nuotraukas, senuosius planus archyvuose, muziejuose, – pasakojo Marius. – Lietuvoje yra nemažai savo krašto istorijos žinovų ir saugotojų. Tuo įsitikinu kaskart kur nors išvažiuodamas.“

Istoriko manymu, šitaip susiformavo įprotis kelionėse atidžiau pasidairyti aplink, labiau įsigilinti. Tai tapo svarbiau už mėginimą kuo daugiau aprėpti. „Halės turgaus istorijos tyrinėjimas – reta galimybė taip nuosekliai rinkti duomenis apie toje vietoje veikusių turgaviečių istoriją, artimiausių apylinkių raidą, paties pastato statybos peripetijas“, – dalijosi įspūdžiais jis.

Praeities ieškant

Knygoje „Halė. Vilniaus turgaus istorija“ aprašoma seniausios iki šiol veikiančios Vilniaus turgavietės istorija. A. Ambrulevičiūtė įsitikinusi, kad praeitis – tai savita laiko kategorija, ją sunku išsaugoti. „Galime saugoti atmintį, atkurti ir rekonstruoti praeities įvykius, juos interpretuoti“, – mano istorikė.

Paveldosaugininkas M. Skerniškis pabrėžė, kad viskas prasideda nuo pažinimo. Anot jo, veikia paprasta formulė: mes sąmoningai linkę saugoti tai, ką vertiname, o vertiname tai, ką gerai pažįstame. Marius vylėsi, kad su šia knyga vis daugiau žmonių atras ir pažins tą, regis, naujai atgyjančią teritoriją tarp buvusios miesto sienos ir geležinkelio. „Spėju, kad paklausus prieškario vilniečio, kodėl gatvės šalia geležinkelio vadinamos Sadowa ar Kwiatowa, o dabartinis Lazdynų Pelėdos skveras – basokais, šis nesunkiai atsakytų, – įsitikinęs vyras. – Vilnius naujai apgyventas tik pokariu, be to, ilgą laiką su gyventojais, jų kasdienybe susieta pastatų, gatvių istorija turėjo likti paraštėse.“

Knyga, istoriko manymu, turėtų padėti vilniečiams įsigyventi šitoje neblogai žinomoje, bet mažai pažįstamoje teritorijoje. Bent jau pasakyti, kada ir kokiomis aplinkybėmis čia atsirado tas didelis turgaus namas.

Iki Pirmojo pasaulinio

Kuo ypatingas seniausiai Vilniaus turgavietei laikotarpis iki Pirmojo pasaulinio karo? Mariaus teigimu, XVI amžiaus pradžioje pastačius miesto sieną Arklių ir galvijų turgus ilgam liko už jos ir formavo savitą šio priemiesčio charakterį. Pačioje XIX amžiaus pradžioje iškėlus turgų iš Rotušės aikštės, didelė teritorija tarp Rūdninkų ir Aušros (Medininkų) vartų buvo tapusi didžiausia miesto turgaviete. Dar ilgai, remiantis senąja tradicija, net ir pasikeitus prekybos pobūdžiui, vieta buvo vadinama Arklių turgumi. XIX amžiaus viduryje suformuota aikštė Halės vietoje, į ja vedančios Pylimo, Bazilijonų gatvės yra turėjusios Arklių – Arklių turgaus pavadinimus, nuo rotušės čia vedančios Arklių gatvės pavadinimas išliko iki šių dienų. „Turgavietės istorija įdomiai susijusi su 1877 metais nugriauta Šv. Juozapo Sužadėtinio bažnyčia ir Basųjų karmeličių vienuolynu dabartinio Lazdynų Pelėdos skvero vietoje. Akivaizdus vieno iškiliausių vilniečių – P. Vileišio ir produktyviausio Lietuvos bažnyčių statytojo – V. Michnevičiaus indėlis į Halės statybą“, – pasakojo vienas knygos autorių M. Skerniškis.

Leidinyje sudėta daug informacijos: skirtingų epochų nuotraukos, piešiniai, atvirukai, statybos brėžiniai. Pateikti faktai, skaičiai, atspindėtas šio miesto kvartalo apylinkių gyvenimas, vilniečių buitis ir apsipirkimo įpročiai, kainos, karai, įvairios peripetijos... M. Skerniškis ir A. Ambrulevičiūtė pasakojo, kad medžiagą pradėję rinkti dar praeitų metų vasarį. „Surinkti – tai tik darbo pradžia. Reikėjo ją analizuoti, apdoroti ir galiausiai sukurti tekstą. Svarbiausia buvo suderinti skirtingus epochų duomenis, parodyti tęstinumą“, – knygos atsiradimo užkulisius praskleidė Aelita.

Pagrindinis bruožas – iki šių dienų

Istorikė akivaizdžių Halės turgaus pokyčių nepastebėjo. Anot jos, pagrindinis bruožas išliko nuo senųjų iki pat šių laikų. „Vargu ar labai kinta žmonės, jų teigiamos savybės ar ydos. Mažai keičiasi ir pati prekyba, jos formos – ir prieš 300 metų, ir dabar tos pačios“, – sakė A. Ambrulevičiūtė.

Istorikė pasidžiaugė galimybe prisiliesti prie XIX amžiaus Halės turgaus kasdienybės. „Vežimai, šluotos, viešojo tualeto brėžiniai, prekyviečių ir šildymo sistemų aprašymai, spalvos, cinkuota skarda, „senbuvių“ ir „naujokų“ silkių prekeivių ginčai, – vardijo ji. – Pavyzdžiui, Marius, kaip paveldosaugininkas, labai skausmingai reagavo į vienuolyno sugriovimą. Žinoti patį faktą – tai viena, o skaitant dokumentus „pamatyti“, kaip tai vyko, – visai kas kita.“

L. ir G. Kulikauskai gali pasigirti įgyvendinę vieną iš bendrų tikslų. Nors L. Kulikauskienė labiau mėgsta individualų darbą, tačiau šis, Halės turgavietės istorijos projektas, anot jos, buvo pernelyg sudėtingas. „Aprėpti visus istorijos laikotarpius, po kruopelytę surankioti medžiagą, suspėti iki jubiliejaus – tikrai ne vieno žmogaus jėgoms“, – sakė Lina.

Todėl pora džiaugiasi, kad prie autorių kolektyvo prisidėjo A. Ambrulevičiūtė ir M. Skerniškis, kad archyvuose medžiagą padėjo rinkti šaunūs studentai Sigita Bietkytė, Enrika Žilytė, Karolis Tumelis. „Trinties nebuvo – kiekvienas turėjome savo laikotarpį, prie kurio dirbome. Kolektyvinis darbas geras ir tuo, kad galima pasidalyti surasta medžiaga, pasiklausti kolegos patarimo. O dirbant kartu su vyru – žinoma, tenka ir pasitarti, ir pasiginčyti“, – šypsodamasi sakė ji.

Laiko pjūviai

Tyrinėjimo laiką autoriai pasiskirstė natūraliai. Aelita – XIX-XX amžiaus pradžios specialistė, Gediminas nagrinėja Pirmojo pasaulinio karo laikotarpį. Lina yra dirbusi Vilniaus apskrities (dabar – Vilniaus regioninis) archyve, kur saugomi sovietinio laikotarpio dokumentai, tad rašydama apie Halę sugrįžo į savo buvusią darbovietę jau kaip skaitytoja. „Visiškai naujas, nepažintas man Vilniaus istorijos laikotarpis, kurį reikėjo tarsi atrasti, – tarpukaris. Bet ir pats įdomiausias. Regis, net pačiupinėti gali tą chaosą, daugiakalbį bruzdėlyną, moterėles su sūriais, išdidų antikvarinių paveikslų pardavėją, sukčius, kišenvagius ir pamestinukus“, – kalbėjo Lina.

Itin įdomios, anot jos, išryškėjančios kai kurių turgaus žmonių istorijos: štai Šlioma Bejrakas – 1919-aisiais, matyt, dar visai jaunas, Halėje prekiauja drabužiais kartu su motina Gniesia, o 1939-aisiais jis jau trijų vaikų tėvas, bet prekyba Halėje tebėra pagrindinis jo šeimos pragyvenimo šaltinis.

L. Kulikauskienės manymu, sovietmetis parodo jau visai kitokį Halės veidą. Turguje prekiauja ne smulkieji verslininkai – privatininkai, o kolūkiai, valstybiniai prekybos ir gamybos susivienijimai. Halė kuriam laikui netgi neteko savo vardo – to meto oficialiuose dokumentuose ir spaudoje ji vadinama Centriniu turgumi (tik lenkiškuose laikraščiuose tebevartojamas Halės pavadinimas). Vėliau – nepriklausomybė, grįžimas į rinkos ekonomiką, baltarusių prekiautojų apgultis, pigios ir brangios prekės, vargai dėl šaldytuvų ir pagaliau – nauji šeimininkai ir rekonstrukcija. „Visi turgavietės istorijos laikotarpiai įdomūs ir verti dėmesio“, – įsitikinusi Lina.

Istorinė vieta

Istorikas prof. Alfredas Bumblauskas kalbėdamas apie knygą yra sakęs, kad tai savotiškas priartėjimas prie Vilniaus istorijos ištakų. G. Kulikauskas šiai nuomonei pritarė. Turgūs, anot jo, tai senieji miestų centrai, o ir Halė unikali – nedaug rasime tokių vietų, kur to paties pobūdžio veikla suktųsi šimtmečiais. Pašnekovas tikino, kad iš esmės tesikeitė pavadinimai – Arklių, Javų, Duonos, Halės, Vilniaus centrinė turgavietė. Tačiau čia visada buvo turgus. „Manome, kad nuo XV amžiaus. Tad visai galime įsivaizduoti į Žalgirio mūšį išjojančius karius, kurie stabteli čia savo žirgams avižų, – kurstė vaizduotę pasakojimu G. Kulikauskas. – Beje, apie žirgus – net apie 1950-uosius iš turgaus į vietos kolūkių laukus buvo išvežama kalnai arklių mėšlo...“

Kad ši vieta labai sena, istoriko įsitikinimu, liudija pats planavimas: „Kaip atkreipė dėmesį kolegos Marius ir Aelita, Pylimo gatvė Halės link palaipsniui platėja, panašiai kaip Vilniaus Didžioji gatvė, galiausiai virstanti Rotušės aikšte, ar kaip kitų miestelių gatvės, pereinančios į centrinę turgaus aikštę. Tai – labai senų vietų požymis.“

GOOGLE rekomenduoja
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaPrivatumo politika
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"