Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Gimtasis kraštasKultūra ir žmonėsŠeima ir sveikataSportasŠvietimasĮdomybėsRinkimų maratonas
ISTORIJA

Gulagas galvose, arba kas nutiko Nikitos Chruščiovo sūnui 

2019 gegužės 15 d. 14:29
Leonidas Chruščiovas ir Liubovė Sizych 1938 metais.
Leonidas Chruščiovas ir Liubovė Sizych 1938 metais.
svoboda.org nuotrauka

„Jis atsisakė vilktis komunizmo tramdomuosius marškinius, net jei dėl to grėstų mirtis. Šia prasme jis buvo pirmas sovietinis disidentas“, – tokios išvados laikosi Leonido Chruščiovo – lakūno, 1943-iaisiais dingusio be žinios, vaikaitė Nina Chruščiova, parašiusi apie jį knygą. Nina seneliu vadino ir Nikitą Sergejevičių Chruščiovą, po Leonido žūties įvaikinusį jos motiną Juliją. Julijos mama – Liubovė Sizych – tais pačiais 1943-iaisiais buvo areštuota enkavėdistų, tad mergaitę kaip savo tikrą dukrą augino Nikita Chruščiovas ir jo žmona Nina Petrovna, rašo svoboda.org. 

Apie dingusį be žinios Leonidą šeimoje kalbėti nepriimta. 1983 metais buvęs Stalino laikų užsienio reikalų liaudies komisaras Viačeslavas Molotovas Ninai Chruščiovai pranešė, kad Leonidas buvo išdavikas, kolaboravo su fašistais. Praėjo metai, ir žinia, kad Leonidas Chruščiovas ne žuvo, o perbėgo pas vokiečius, pasirodė spaudoje. Apie tai, kad Leonidas aktyviai nelaisvėje bendradarbiavo su fašistais, rašė Ypatingosios padėties valstybinio komiteto (GKČP) narys, buvęs gynybos ministras Dmitrijus Jazovas. Dvi televizijos serialo „Epochos žvaigždės“ serijos buvo skirtos Leonido išdavystei, jo suėmimui per sovietinės kariuomenės operaciją ir mirties nuosprendžiui.

Šiame filme vyresnysis Chruščiovas raudojo ir plakė sūnų už išdavystę. Pasirodė ir daugiau publikacijų, kuriose Leonidas Chruščiovas buvo kaltinamas žmogžudyste žaidžiant rusišką ruletę ir priklausymu Kijevo banditų grupuotei. paskleista ir versija, kad N. Chruščiovas, lyg kerštaudamas už sušaudytą sūnų, atskleidė Stalino asmenybės kultą.

Julija Chruščiovų garbę bandė apginti teismuose, tačiau teisybės paieškos Rusijoje buvo nesėkmingos, byla Strasbūro teisme nagrinėjama iki šiol. Pati Julija Leonidovna žuvo 2017-aisiais.

Nikita Chruščiovas 1939-aisiais. / Scanpix nuotrauka
Nikita Chruščiovas 1939-aisiais. / Scanpix nuotrauka

Ten, kur gulagas – proto būsena

Kas gi nutiko Leonidui Chruščiovui, ar tarp gandų apie jo išdavystę ir nusikaltimus esama tiesos? Leonido vaikaitė Nina susitikinėjo su jį pažinusiais žmonėmis, kartu kariavusiais draugais, jo gyvenimo drauge Liubove (beje, ši buvo ilgaamžė, gyveno 102 metus), nagrinėjo archyvinius dokumentus ir parašė knygą „Dingęs Chruščiovo sūnus, arba gulagas galvose“. Versija anglų kalba pasirodė prieš 5 metus JAV, kur nuo 1991-ųjų gyvena Nina. Papildytas vertimas į rusų kalbą pasirodė 2019-ųjų balandį, jį išleido Maskvos leidykla „АИПО-XXI“.

Dokumentai, kuriuos rado Nina, patvirtina, kad lakūnas Leonidas žuvo 1943 metais prie Žizdros, vykdydamas karinę užduotį – nebuvo nei išdavystės, nei žudynių ar kitų nusikaltimų. Jo palaikai nerasti iki šiol. Sovietų Sąjungos Komunistų partijos Centro komiteto (ЦК КПСС) pirmojo sekretoriaus N. Chruščiovo pavedimu, liepta atnaujinti paieškas, tačiau operacija, kuriai vadovavo aviacijos maršalas Vladimiras Sudecas, rezultatų nedavė.

Knyga „Dingęs Chruščiovo sūnus, arba gulagas galvose“ – bandymas suprasti savo šalį, kurioje gulagas – vis dar proto būsena, o ne fizinė realybė. N. Chruščiovo santykiai su šiuo sūnumi visada buvo sudėtingi. Leonidas manė esąs Maskvos dendis ir kosmopolitas, nors žodis „kosmopolitas“ tais laikais buvo virtęs keiksmažodžiu. „Šiandien, – rašo N. Chruščiova, – jam būtų nustatytas dėmesio deficito sindromas, per didelis aktyvumas. Kitaip tariant, vadinkime jį priklausomu nuo adrenalino. Bet svarbiausia – Leonidas, kitaip nei jo tėvas, buvo priešgyna, jis netikėjo komunizmu ir negerbė Stalino.“

Ninos knyga – ne tik apie Leonidą. Tai prisiminimai apie N. Chruščiovo gyvenimą, kai Leonidas Brežnevas jį išlydėjo į pensiją, taip pat – pasakojimas apie jo giminaičių likimą, pamąstymai apie šių dienų Rusijos politinį klimatą. Knygos „Dingęs Chruščiovo sūnus, arba gulagas galvose“ paantraštėje Nina rašo ir apie tai, kaip daugelis savo noru atsisakė laisvės, išmanę ją į Putino pažadėtas garantijas: „Tai vertinu kaip naują gulago formą – ne vietą, apjuostą dygliuota viela ir bokšteliuose budinčiais prižiūrėtojais, bet nematomą kalėjimą visų mūsų viduje...“

Šmeižto kampanija

Apie Leonido likimą ir tai, kodėl bei kaip kilo šmeižto kampanija, – pokalbis su Nina Chruščiova, Niujorko universiteto „New School“ profesore. 2019-aisiais išleista nauja jos knyga „Putino pėdsakais“ („In Putin’s footsteps“).

– Nina Lvovna, jūs manote, kad už šmeižto srauto slypi KGB, vėliau – Rusijos Federacijos federalinė saugumo tarnyba (FSB)? Ar tai tiesiog atsitiktinumai?

– Ne, aš rašau, kad gulagas slypi galvose. Tai, be abejo, šiurkštus palyginimas, bet Rusijos žmonės myli valdžią, o reformatoriai, tokie kaip N. Chruščiovas ir Michailas Gorbačiovas, kurie šią valdžią įsiūbavo ir ardė, tapo tautos priešais. Nacionaliniam charakteriui, suformuotam sunkios valdžios rankos, N. Chruščiovą lengva paversti antididvyriu, mat jis nepanašus į valdžios atstovą, nes kalbasi su žmonėmis, užuot nurodinėjęs, ką šie turėtų veikti. O Leonido atveju viskas paprasčiau. Juk Stalinas – absoliuti valdžia, todėl jo sūnus žuvo didvyriškai. Vadinasi, N. Chruščiovo sūnus – išdavikas. Kadangi N. Chruščiovas buvo užsimojęs keisti sistemą, jo sūnų lengviausia paversti išdaviku.

Nikitos Chruščiovo žmona Nina Chruščieva. / Scanpix nuotrauka
Nikitos Chruščiovo žmona Nina Chruščieva. / Scanpix nuotrauka

– Manote, kad Kremlius išnaudoja Leonido istoriją kaip politinį instrumentą?

– Kremliaus tiesiogiai tuo nekaltinu. Valdžia tokias istorijas palaiko socialiniu ir politiniu lygmeniu. Kremlius pats jų neskleidžia, bet tuomet, kai jas skleidžia D. Jazovas, kuris neseniai buvo laikomas išdaviku, nes dalyvavo perversme, Kremlius jį palaiko (atima iš jo išdaviko žymę ir įteikia ordiną). Rusiškame knygos variante buvau paprašyta kone visur išbraukti Putino vardą. Knyga anglų kalba – dar ir antiputiniška, o rusiška versija – labiau istorinė. Kremlius visapusiškai palaiko šią stalinistinę formulę. 2014-ųjų kovo 14 dieną savo kalboje, pasakytoje po Krymo aneksijos, V. Putinas pareiškė, kad Krymo praradimas buvo N. Chruščiovo kaltė, esą taip jis bandė nuplauti savo nuodėmes dėl masinių represijų. Tai ydinga, nes masinės represijos buvo ne N. Chruščiovo, o Stalino sumanymas. Tačiau apie pastarąjį Putinas vengia blogai kalbėti. Tokiu būdu išvedama paini rusiška formulė, kai ir politika, ir socialiniai reikalai suplakami į vieną gniutulą, ir reformatorius netaps didvyriu.

Stalino sūnus didvyriškai žuvo. Vadinasi, N. Chruščiovo sūnus – išdavikas.

– Tačiau istorija apie tariamą Leonido išdavystę vis dėlto gimė KGB gelmėse. Apie ją sužinojote iš Viačeslavo Molotovo 1981-aisiais, o jis nurodė KGB šaltinius. Šį mitą jie pradėjo vystyti labai seniai.

– Taip, istorikas Rojus Medvedevas apie tai kalbėjo. 1968-aisiais, kai Stalinui galėjo sukakti 90 metų, L. Brežnevas norėjo „grąžinti jį ant sovietinio skydo“. Atsakingas už ideologiją Michailas Suslovas buvo aršus šios idėjos šalininkas. Vėliau, tiesa, jos atsisakyta, mat jie išsigando, kad Sovietų Sąjunga prastai atrodys broliškų komunistų partijų fone. O partiniai pranešėjai (susiję ar nesusiję su KGB) apie N. Chruščiovą pradėjo skleisti gandus visos šalies partiniuose susibūrimuose. Vyko palaipsnis N. Chruščiovo autoriteto griovimas. Laikraštis „Pravda“ negalėjo to atvirai daryti, tad N. Chruščiovas buvo šmeižiamas skleidžiant dezinformaciją kitais būdais. Šiandien girdime po visą pasaulį pasklidusias netikras naujienas, „įrodančias“ prastą priešo įvaizdį.

– Jūsų šeima daug metų bandė nutraukti melo srautą. Byla iki šiol guli Europos Žmogaus Teisių Teisme (EŽTT). Ar turite vilties sulaukti teismo sprendimo?

– Niekada neturėjau vilties, kad taip nutiks. Puiku, kad to reikalo šio amžiaus pirmojo dešimtmečio viduryje ėmėsi mano mama. Tačiau buvo pradėta skleisti vis daugiau siaubo istorijų, neva Leonidas 1943-iųjų kovo 11 dieną nežuvo, o tyčia „nutempė“ savo lėktuvą pas fašistus per Briansko miškus, nors į juos net žmogui būtų sunku prasibrauti.

Tokios istorijos atsirado Vladimiro Putino valdymo pradžioje, kai D. Jazovui buvo įteiktas apdovanojimas. Mama į teismą padavė šių publikacijų platintojus ir valstybinį Pirmąjį kanalą, kuris rodė serialą „Epochos žvaigždė“. Atsirado ir daugiau dokumentinių filmų, neva Leonidas buvo išdavikas. Vyko daug teismų. Iš pradžių reikėjo įrodyti, kad Leonidas – N. Chruščiovo sūnus. Jis gimė Ukrainoje ir buvo Chruščovas. Jo tėvas Ukrainoje buvo ne Nikita Chruščiovas, o Mikita Chruščovas. Tad pasitelkiant Maskvos lingvistikos institutą reikėjo įrodinėti, kad Chruščiovas ir Chruščovas – ta pati pavardė, tik skirtinga jos rašyba. Vėliau paaiškėjo, kad institutas neturėjo dvigalvio erelio antspaudo, todėl išvados nebuvo patvirtintos.

Mamos žodžiais, tai – absoliučiai kafkiška istorija. Sykį jai buvo paaiškinta, esą bylos neįmanoma priimti teisme, nes Chruščiovai, kaip ir Stiuartai – valstybės reikšmės figūros, neturinčios teisės į privatų gyvenimą. Ši istorija ilgai tęsėsi, ir apie 2010-uosius, kai tapo aišku, jog Rusijoje byla neturi perspektyvų, mama įteikė skundą EŽTT Strasbūre. Šios bylos pavadinimas – simbolinis ir sukrečiantis – „Chruščiovas prieš Rusiją“. Byla iki šiol guli Strasbūre ir, manau, niekada nebus išnagrinėta. Kai mama nuvyko ten 2012-aisiais, viena miela teismo klerkė prasitarė, kad turi daugybę bylų, o mūsiškė – politinė, todėl „dar reikia ilgai padirbėti“. Aišku, kitos politinės bylos sprendžiamos (Michailo Chodorkovskio, Aleksejaus Navalno), nes tai – svarbios šių dienų bylos, o Chruščiovai – jau tik istorija. Taigi, ši byla guli Strasbūre tarsi istorinė metafora.

Kultūra visada parodo tiesą apie politiką. Štai skulptorius Ernstas Neizvestnas sukūrė ir Novodevičės kapinėse pastatė paminklą N. Chruščiovui – jis ten tarp juodos ir baltos uolų, tarp reformatoriaus ir reakcionieriaus. Tad ši byla taip ir liks tarsi Rusijos, pasimetusios tarp revoliucijos ir totalitarizmo, simbolis.

Sovietų lyderio Nikitos Chruščiovo sūnus Sergejus Chruščiovas. 2010-ųjų balandis. / Scanpix nuotrauka
Sovietų lyderio Nikitos Chruščiovo sūnus Sergejus Chruščiovas. 2010-ųjų balandis. / Scanpix nuotrauka

Tėvų ir vaikų konfliktas

– Prie skandalingų gandų apie Leonidą skleidimo netiesiogiai prisidėjo ir pats N. Chruščiovas, nes nematė jo kaip didvyrio ir mažai apie jį kalbėjo. Kodėl N. Chruščiovas taip elgėsi Leonido atžvilgiu?

– Kai Leonidas žuvo, N. Chruščiovas Stepanui Mikojanui (Leonido draugui) pasakė: „Jis buvo nevykėlis.“ N. Chruščiovas norėjo, kad Leonidas būtų komunizmo statytojas, o pats Leonidas nenorėjo dalyvauti komunizmo įtvirtinimo veikloje, dėl to nereiškė entuziazmo.

Stalino sūnus Vasilijus taip pat nebuvo aršus komunizmo šalininkas, toks nebuvo ir S. Mikojanas. Tėvai tikėjo komunizmu, bet tai nereiškė, kad jų vaikai taip pat eis šiuo keliu. Leonidas nebuvo tam atsidavęs ir to neslėpė. Beje, vaikai dažnai išsižada savo privilegijuotų tėvų idėjų, bet jis tai padarė net jų „neišbandęs“, todėl tapo labai įdomiu personažu. Aš net paklausiau Stepano: „Ar jūs teigiamai vertinote komunizmą?“ Jis atsakė: „Kaip visi“. „Jūs taip pat tikėjote, savo skrydžius dedikavote Stalinui, skraidėte dėl komunizmo?“ „Ne, vaidinau.“ O Leonidas nevaidino.

Manau, Nikitai Sergejevičiui, kuris iki paskutinės gyvenimo akimirkos šventai tikėjo komunizmu, tai buvo didelė tragedija. Juk tai buvo jo pirmasis sūnus, kurį jis įsivaizdavo kaip įpėdinį – su Lenino vėliava. Tačiau Leonidas nenorėjo nešti jokios vėliavos. Nesu tikra, bet manau, kad Leonidas dėl savo charakterio, kaip šiandien pasakytų, buvo „adrenalino narkomanas“. Jis, ko gero, negebėjo koncentruoti dėmesio. Nikita Sergejevičius dėl to turėjo daug vargo, nes Leonidas buvo neklaužada, nesilaikė taisyklių, blogai mokėsi, o būdamas 12 metų dviračiu bandė „įveikti“ laiptus.

Močiutė Nina prasitarė mano mamai: „Tavo tėvas man sugadino tiek kraujo, kiek nė vienas mano tikrų vaikų.“ Tikri vaikai prisitaikydavo prie sistemos, o Leonidas nesugebėjo. Nikitai Sergejevičiui tai buvo nepakeliama tragedija. Mano teta Rada, Nikitos Sergejevičiaus dukra, pyko, kad Leonidas buvo toli nuo idealo, bet iš tikrųjų jie buvo panašūs: žavūs, stiprios valios, abu norėjo, kad viskas būtų pagal juos. Tai buvo klasikinis tėvų ir vaikų konfliktas.

Kai Leonidas žuvo, mama buvo įvaikinta vyresniųjų Chruščiovų. o Leonido niekas neminėjo, nes jis nebuvo komunistas. Norėjau papasakoti šią istoriją, nes tėvų ir vaikų konfliktas Chruščiovų šeimoje buvo paslėptas tarsi griaučiai spintoje, apie kuriuos nevalia kalbėti.

Veiksmas vyko praėjusio amžiaus trečiojo dešimtmečio viduryje, kai bet kokia antikomunistinė, antisovietinė nuomonė galėjo turėti tragiškų pasekmių, o Leonidas jų išvengė. Jo tėvui tai tapo nuolatine išgyvenimų priežastimi.

– Nepaisant to, Leonidas elgėsi kaip tipinis „auksinio jaunimo“ atstovas, dabita, kuris siekia baleto šokėjos dėmesio?

– Tikrai būtent taip. Visi vaikai buvo išlepinti. Jie išvyko į karą, jautėsi didvyriai – ir Stalino sūnus, ir S. Mikojano sūnūs. Jie ir kiti priklausė vadinamajam auksiniam jaunimui. Tačiau tik Leonidas už tai brangiai sumokėjo, nes nevaidino, kad komunizmas yra jo pašaukimas, todėl visi jo trūkumai įgavo politinę potekstę.

– Esate blogos nuomonės apie Leonido sugyventinę Liubovę – savo močiutę, kuri nugyveno labai ilgą gyvenimą. Kodėl nejaučiate jai simpatijos? Nors jos likimas tragiškas, laikote ją informatore. Ar manote, kad ji vulgari?

Leonidas Chruščiova. Nikita Chruščiovas norėjo, kad sūnus būtų komunizmo statytojas, o pats Leonidas nenorėjo dalyvauti komunizmo įtvirtinimo veikloje. / en.wikipedia.org nuotrauka
Leonidas Chruščiova. Nikita Chruščiovas norėjo, kad sūnus būtų komunizmo statytojas, o pats Leonidas nenorėjo dalyvauti komunizmo įtvirtinimo veikloje. / en.wikipedia.org nuotrauka

– Nemanau, kad ji vulgari. Taip nerašiau.

– Tai skaitoma tarp eilučių.

– Dėl informatorės nieko nežinau. Ji po lagerio buvo užverbuota kaip informatorė ir pasakojo, kad tai truko 5 metus, nors esą niekada neteko nieko įskųsti. Kalbėjau su daugeliu žmonių, taip pat ir su Jevgenija Ginzburg, parašiusia reikšmingą knygą „Išbandymų maršrutas“ („Крутой маршрут“), jie visi teigė tą patį – jei esi užverbuotas, negali nepranešti, kitaip pasmerktum save myriop.

Aš labai atsargiai pasakoju šią istoriją, nes Liubovės gyvenimas buvo išties tragiškas. Likimas jos nelepino, būta svarių priežasčių, dėl kurių ji elgėsi būtent taip. Bet, kitaip nei Leonidas, Liubovė buvo pasirengusi meluoti, kai tik bus pareikalauta. Tuomet, kai jos reikalauta būti komjaunuole ir sportininke – ji tapdavo ir komjaunuole, ir sportininke. Jei bus įsakyta skraidyti, ji skraidys. Partija ištarė „reikia“, komjaunimas – „taip!“. Tai buvo jos uždanga, įvaizdis.

Kai praskleidžiu šią uždangą, įsigilinu į tą įvaizdį, kurį anksčiau gerai vertinau, nes tai buvo didvyrės įvaizdis, suvokiu, kad jame, kaip ir pačioje sovietų santvarkoje daug melo. Sovietų valdžia sakė, kad gyventi tampa vis geriau, linksmiau, o žmonės mirdavo. Ir Liubovės gyvenime vyko tas pats, tačiau ji, be abejo, buvo režimo auka. Visada pasakojo, esą buvusi Leonido žmona, N. Chruščiovo sūnaus našlė, o vėliau paaiškėjo, kad jie nebuvo oficialiai susituokę. Turiu neigiamą nuomonę apie Liubovę, tačiau tai nereiškia, kad jos charakteris man nekelia žavesio, kad man jos negaila. Kitoje, normalesnėje, sistemoje ji būtų svarbi, pastebima, nuostabi, kokia ir svajojo būti.

– Bet tai, ką jūs pasakojate apie tą santuoką – atleistinas romantinis prasimanymas. Juolab anais laikais tam neskirta didelės reikšmės. Pats N. Chruščiovas nebuvo vedęs, nors turėjo žmoną.

– Jie nesusituokė praėjusio amžiaus antrajame dešimtmetyje, kai (pagal Nadieždos Krupskajos valią) santuoka buvo laikoma praeities reliktu. Liubovės ir Leonido santuoka neįvyko ir 1938–1939 metais, kai Stalinas pasuko sistemą atgal į šeimą. Liubovė visą gyvenimą teigė gyvenanti santuokoje. Ji mirė 2014-aisiais, o apie tai, kad santuokos nebuvo, sužinojau 2010-aisiais. Vadinasi, 62 metus ji visiems pasakojo, kad yra L. Chruščiovo našlė. Nesu tikra, ar galima atleisti tokį melą.

Leonidas Chruščiovas nenorėjo dalyvauti komunizmo įgyvendinimo veikloje.

– Savo knygoje pateikėte 2013 metų duomenis, kad Staliną šiais laikais palaiko 50 proc. Rusijos gyventojų. Prabėgo 5 metai, išvydome naujus Levados centro skaičius: dabar jį palaiko jau 70 proc. rusų. Kodėl?

– Manau, reikia grįžti į mūsų pokalbio pradžią. Rusija – stiprios valdžios šalis. Žmonės galvoja – vadas, pirmasis sekretorius mus apgins. Viena draugė man priminė vykusius paradus. Jie itin svarbūs rusų mentalitetui, iš čia ir mano knygos pavadinimas – „Gulagas galvose“. Rusams dygliuota viela nereikalinga, jie patys įrengs gulagą savo galvoje. Manau, viena priežasčių – valdžios skleidžiami mitai apie stiprios rankos jėgą, esą tuomet, kai buvo plečiamos šalies teritorijos, pasaulis gerbė Rusiją. Niekas nebeprisimena įkalintųjų.

Sykį, kai mama Germanui Grefui užsiminė, kad ji – N. Chruščiovo dukra, jis atsakė: „Taip, labai malonu.“ Į tai kažkas tarstelėjo: „Taigi ir tavo giminės kalėjo“, o Germanas gūžčiojo pečiais: „Visi kalėjo.“ Taigi, egzistuoja toks požiūris – kalėjo visi, nors mažai kas mini, kaip tai buvo žiauru. Tai – viena iš priežasčių, kodėl 70 proc. žmonių palaiko Staliną.

Gulagas galvose, arba kas nutiko Nikitos Chruščiovo sūnui

– Man įsiminė N. Chruščiovo teiginys, kurį cituojate: „Rusija – lyg duonkubilis su tešla, gali smeigtelėti į ją, ranka pasieks dugną, o ištraukęs, žiūri, vėl išsilygino.“ Tai – irgi apie gulagą galvose?

– Visiškai teisingai.

– Ar galite įsivaizduoti, kas būtų, jei Nikita Sergejevičius 1964 metais nebūtų nuverstas , o būtų likęs vadovauti iki savo mirties? Ar SSRS? Ar būtų įsiveržta į Čekoslovakiją, ar N. Chruščiovas būtų pasielgęs taip pat, kaip su Vengrija?

– Yra keli galimi atsakymai. N. Chruščiovas gerai sutarė su Johnu F. Kennedy, jie kartu sugebėjo įveikti Karibų krizę. Kai kurie JAV analitikai mano, kad jei J. F. Kennedy nebūtų nužudytas, niekas nebūtų drįsęs nuversti N. Chruščiovo, Rusija būtų pasirinkusi visai kitokį raidos kelią. Tačiau istorija nepripažįsta tariamosios nuosakos. Nesužinosime, kuo būtų tapęs N. Chruščiovas, jei būtų likęs valdžioje. Mano močiutė Nina Petrovna sakė: „1962 metais N. Chruščiovas nebuvo tas pats asmuo, kuris buvo 1958-aisiais.“ Ji turėjo omenyje, kad absoliuti valdžia sukuria sąlygas ir absoliučiai korupcijai. Nevalia žinoti, kokiu despotu jis galėjo tapti.

Beje, N. Chruščiovas 1965-aisiais norėjo atsistatydinti, tačiau nežinoma, ar tikrai jis pats būtų pasitraukęs, nors nuoširdžiai manė, kad nėra reikalo užsibūti valdžioje, sistema privalo atsinaujinti. Jis ruošė įpėdinį Frolą Kozlovą, tačiau šis mirė, tad N. Chruščiovas liko be įpėdinio. Netikiu, kad Rusija būtų pasirinkusi kitą kelią. Ji visada eina vieninteliu keliu, lyg svyruoklė, svyruodama nuo reformų. Šiuolaikiniai politikai iki šiol cituoja Bizantijos imperijos atstovus, sako, kad Sofija Paleolog daug dėmesio skyrė saugumui, todėl Rusija žengia gulago pramintu taku. Nežinau, ar N. Chruščiovas būtų išvengęs šios trajektorijos. Ir jis, ir M. Gorbačiovas – visi, kas siekė reformuoti sovietinę sistemą, neilgai išsilaikė valdžioje. Tik to nesiekiantys ateina ilgam, nes pritaiko sistemą savo poreikiams. Grįžtant prie 1968-ųjų: nežinau, ką būtų daręs N. Chruščiovas, jei tuomet dar būtų buvęs valdžioje. Tačiau kai tankai įžengė į Čekoslovakiją, jis buvo labai nusivylęs. Galbūt jam buvo gėda dėl 1956 metų. O tą dieną 1968-aisiais jis teištarė, kad ir praėjus 12 metų, sovietų valdžia daugiau nieko nemoka, tik laužyti kaulus.

JAV prezidentas Johnas F. Kennedy (dešinėje) su Sovietų Sąjungos lyderiu Nikita Chruščiovu. 1961 m. birželio 3 d. / AFP/Scanpix nuotrauka
JAV prezidentas Johnas F. Kennedy (dešinėje) su Sovietų Sąjungos lyderiu Nikita Chruščiovu. 1961 m. birželio 3 d. / AFP/Scanpix nuotrauka

– Išskirtinė jūsų knygos tema – N. Chruščiovo memuarų publikacija Vakaruose apie KGB kratas jūsų namuose. Tai buvo didelis sukrėtimas?

– Nepamenu. Mus iš buto periodiškai veždavo į vasarnamį. Sukraudavo daiktus ir išveždavo, kad maži vaikai netaptų įvykių liudininkais. Mano mama iki paskutinių dienų bijojo sistemos. Tėvas dirbo JAV, derino žurnalisto ir šnipo darbus. Tuomet jam kilo memuarų idėja. Jis paragino senelį padiktuoti prisiminimus.

Tačiau vėliau Nikita Sergejevičius nušalino mano tėtį, nes jis rašė „ne sovietine kalba“, o N. Chruščiovas mąstė kaip sovietinio aparato atstovas. Kai prisiminimai jau buvo surašyti, Nikita Sergejevičius pats perdavė juos į Vakarus. Tačiau močiutė Nina teigė, kad jis niekada taip nebūtų drįsęs pasielgti, ir viskuo kaltino mano tėvą. Dėl to įvyko šeimos skilimas. Visi bijojo KGB, Sergėjus tąkart galvos judesiu parodė į mano tėvą, nors mano mama žinojo, kad jis to negalėjo padaryti, nes buvo jau ligotas, kai memuarai pateko į Vakarus. Mįslių kamuolys įsisuko. Aš pasakoju moterišką šios istorijos versiją, jos laikėsi mama ir močiutė. Iki tol žinojau tik vyriškąjį Sergėjaus variantą. Nusprendžiau pateikti skaitytojui visas žinomas istorijas, o jau jis pats turėtų spręsti, kas ir kaip perdavė memuarus į Vakarus.

– Nors gulagas užima vis daugiau vietos mūsų galvose, Rusijoje laisvai spausdinamos įvairios knygos. Mane nustebino jūsų žodžiai, kad leidykla išsigando pastabų apie Putiną. Ar daug ką teko išbraukti iš knygos?

– Mano knyga – apie šeimos istoriją, o ją išleidę leidėjai specializuojasi istorinių knygų leidyboje. Esu dėkinga jiems, kad susidomėjo būtent mūsų šeimos istorija. Kai kuriuos epizodus (ne itin svarbius) išbraukiau.

JAV knyga išėjo 2014 metais, tad joje buvo ir tuometinių politinių nuorodų, vietomis išbraukiau Putino vardą, kad leidykla nepatirtų problemų. Tačiau politikos ir pačios sistemos kritika išliko. To negalėčiau vadinti cenzūra gulago prasme, o tik apdairumas, kad nesuerzintume Kremliaus. Juk jis gali būti negailestingas ir bjaurus.

Reklama
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGimtasis kraštasGynybaĮdomybėsKontaktai
IstorijaKomentaraiKonkursaiKultūra ir žmonėsReklama
LietuvaPasaulisRinkimų maratonasSportas
Šeima ir sveikataŠvietimas
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika