Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
ISTORIJA

Būti laisvam ir saugiam 

2017 gruodžio 8 d. 19:00
GRAFIKA GROTTGER nuotrauka

1863 metų sukilimo 150-osios metinės paminėtos prieš keletą metų. Ta proga tradiciškai kai kuriose sostinėse vykusios oficialios iškilmės, o įvairiose vietose spontaniškai rengti protėvių istoriją menančių žmonių susitikimai skatino manyti, kad per artimiausius dešimtmečius ši tema liks šešėlyje, o mes tuo metu prisiminsime kitus įvykius.

Viskas pasisuko kita linkme, kai atliekant archeologinius kasinėjimus ant Gedimino kalno netikėtai buvo rasti carinės Rusijos valdžios įsakymu nužudytų sukilimo vadų palaikai. Pusantro amžiaus po mirties atliktas jų nelengvas identifikavimas leidžia teigti, kad tarp jų yra Konstantino Kalinausko ir Zigmanto Sierakausko palaikai.

Taigi mūsų atmintyje ir vaizduotėje vėl iškyla dviejų sukilimo vadų vaizdiniai, o kartu su jais grįžta sudėtinga 1863 metų sukilimo idėjos ir jo eigos tuo metu politiškai jau nebeegzistavusios, tačiau visuomenės sąmonėje išlikusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėse tematika.

Praeitis, matoma iš trijų pusių

Apie anuomečius įvykius pasakojama vadovaujantis trimis skirtingomis tautinėmis atmintimis: lenkų, lietuvių ir baltarusių. Ginčų dėl faktų nebekyla, tačiau kiekviena tauta pabrėžia tam tikrus įvykius, matydama juose savo atskiros istorijos blyksnį.

Dėl to pateikiami skirtingi pasakojimai – tikrasis, t. y. „mūsų“ ir du „svetimieji“, kurie neva neatitinka tikrovės arba tiesiog yra melagingi. Neverta pernelyg jaudintis dėl šių tautinių atminčių skirtybių; istorikams žinoma, kad tokios skirtybės išryškėja visur pasaulyje, kur kalbama apie įvykius, emociškai ir dvasiškai svarbius palikuonių kartoms. Ginčai atskleidžia, kad klausimas nėra nereikšmingas, o atmintis tebėra gyva. Vis dėlto kartkartėmis vertėtų atskleisti šių trijų naratyvų argumentus, galinčius papildyti pradines įžvalgas apie minėtus įvykius.

Kalbant apie 1863-iųjų sukilimą, pirmiausia vertėtų pristatyti lenkų požiūrį, nes sukilimas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje kilo kaip reakcija į Varšuvoje pradėtą pasipriešinimą. Iki tol buvo galima kaupti jėgas, ginčytis dėl sukilimo galimybių, turimų pajėgumų, taktikos ir terminų, tačiau po sausio 22 dienos, kai į kovą stojo Lenkijos kongreso karalystė, Vilniuje beliko vienareikšmiškai atsakyti į klausimą: arba prisidedame, pabrėždami tebegyvuojančią Abiejų Tautų Respublikos tradicijų vienovę, ir mūsų politinį statusą reikalaujame prilyginti Lenkijos kongreso karalystės statusui, arba atsiribojame nuo sukilimo, tuo pat metu sutikdami su Rusijos caro mums primestu priklausymu jo imperijai. Neliko kitos išeities.

Ši politinė sukilimo logika buvo aiški visiems buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, o anuomet „carinės Rusijos Šiaurės Vakarų gubernijos“ gyventojams. Tačiau labiausiai akivaizdi ir suprantama ji buvo tiems, kurie išaugo lenkiškos kultūros ir politinės savimonės sąlygomis, jautėsi esą lenkai, Lietuvos lenkai ir nenorėjo, kad būtų ginčijama jų tapatybė.

Jie, kaip labiausiai išsilavinęs, turtingiausias ir geriausią socialinį statusą turintis gyventojų sluoksnis, nesunkiai suprato politinę būtinybę pabrėžti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės klausimo sąsajas su europietiškoje savimonėje išlikusiu „lenkų klausimu“. Taigi jiems sukilimas Lietuvoje neabejotinai reiškė dalyvavimą Lenkijos kongreso karalystės, lenkų sukilime.

Kitaip tai galėjo vertinti tie Lietuvos gyventojai, kurie, jausdamiesi vietiniai šios žemės vaikai ir čiabuvių tauta, į daugiau kaip tris šimtmečius tarp jų gyvenančius lenkus tebežiūrėjo kaip į atvykėlius iš kito krašto, kurie priklauso kitai kultūrai, nors yra to paties tikėjimo.

Ryšys su Lenkija ir jos likimas jiems galėjo būti ne principinis dalykas, o galbūt tik politinis išskaičiavimas, iš pasąmonės kylantis priklausymo kažkam neįvardytam, atėjusiam pas juos per Lenkiją jausmas, atskleidžiantis priklausymą Vakarams, tai vis dar nepažintai, bet jau nujaučiamai nuo carizmo priespaudos laisvai Europai. Iš tikrųjų labiausiai buvo norima nepriklausyti Rusijai ir turėti vakarietiškos tapatybės (ypač religinės) laisvę, katalikų tikėjimą. Neatsitiktinai lietuviai į sukilimą įsitraukdavo savo parapijose.

Pakeisti šios situacijos negalėjo net prieš sukilimą nukreiptas garsiojo žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus ganytojiškas laiškas – jo vyskupijos tikintieji turėjo savo nuomonę ir gausūs jų būriai stojo į sukilėlių gretas.

Tarp sukilėlių būrių buvo tokių, kuriuose įsakymai skelbti ne lenkiškai, o lietuviškai. Kalbant apie sukilimo vadus lietuvius, gasiausiais laikytini valstiečių būrių vadai Adomas Bitė iš Šiaulių apskrities ir Kazimieras Lukošiūnas, beveik iki 1863 metų pabaigos su savo būriu kovojęs Zarasų apylinkėse. Klausimas, kiek vietos lietuvių dalyvavo šiaurinėje Kauno apskrities dalyje, kovojusioje kunigo Antano Mackevičiaus „partijoje“, tebelieka atviras – miško stovyklavietėse sukilėlių niekas neklausinėjo apie jų tautinę priklausomybę.

Zigmantas Sierakauskas apie 1862 metus.Lietuvos valstybės istorijos archyvo fondų nuotrauka
Zigmantas Sierakauskas apie 1862 metus.Lietuvos valstybės istorijos archyvo fondų nuotrauka

Gausus lietuvių dalyvavimas sukilime, kaip rodo jų politinės savimonės istorija, tapo labai svarbia mokykla, suteikusia galimybę vietos valstiečiams įgyti kovos už kolektyvinę tapatybę ir laisvę patirties. Šią 1863 metų sukilimo reikšmę lietuviai visada turėtų prisiminti.

Baltarusių atminties formavimasis galėjo vykti dar kitaip. Sukilime gausiai dalyvavo baltarusiai iš Gardino ir Vilniaus apskričių bei vakarinės Minsko apskrities dalies. Gyvenantieji toliau į rytus retai prisidėdavo prie sukilėlių.

Čia dalyvavimą sukilime labiau nei Lietuvoje lėmė katalikiškų parapijų buvimas ir vietos kunigų pozicija. Sąmoningai pasiryžusių dalyvauti pasipriešinime asmenų mąstymą geriausiai atskleidžia baltarusių pogrindiniame laikraštyje „Mużyckaja prauda“ paskelbtas kvietimas rengti sukilimą, kurį pasirašė „Jaśko haspadar z pod Wilni“.

Baltarusis pagal pasirinkimą

Pono nuo Vilniaus („haspadara z pod Wilni“) minčių santrauka turėtų būti tokia: esame baltarusiai. Beveik visi baltarusiai yra valstiečiai, dėl to išsivadavimas, kurio reikalaujame, vienu metu turi būti ir tautinis, ir socialinis. 1861 metais caro įvykdyta reforma iš tikrųjų neišsprendė valstiečių klausimo. Iki reformos likus keleriems metams, caras atėmė iš mūsų unitų bažnyčią, versdamas paklusti Rusijos stačiatikių cerkvei. Rusija ir jos caras tikrai yra baltarusių priešai. Su „lenkų ponais“ esti kitaip – tarp jų esama įvairių žmonių. Jais negalima aklai pasitikėti, tačiau kartais būtina sudaryti sąjungas, galinčias atnešti naudos.

Lietuvos nacionalinio muziejaus archeologai, darbavęsi Gedimino kalno aikštelėje, aptiko keletą mirusiųjų palaikų.Romo Jurgaičio nuotrauka
Lietuvos nacionalinio muziejaus archeologai, darbavęsi Gedimino kalno aikštelėje, aptiko keletą mirusiųjų palaikų.Romo Jurgaičio nuotrauka

Vadinasi, baltarusių stojimas į kovą kartu su bajorija yra galimas ir pageidautinas, tačiau jie sukilimą įsivaizduoja visai kitaip nei lenkų politikai savo iki sukilimo parengtose vizijose. Ne baltarusis valstietis turėtų prisidėti prie lenkų tautinio sukilimo, o lenkų ponas turi paremti baltarusį laisvės kovoje su carine prievarta.

„Jaśko haspadar z pod Wilni“ yra labai radikalus, jo tonas atskleidžia jaunystės entuziazmą. Iš tikrųjų tekstą rašo 25-erių jaunuolis, kurio tikroji pavardė – Kastus Kalinouski. Po metų, įkalinus tuometį sukilėlių Lietuvos provincijų valdymo skyriaus pirmininką Jokūbą Geištorą, jis taps šios organizacijos vadovu. Nors turės veikti vis sudėtingesnėmis sąlygomis ir bus vis labiau apleistas, šiame poste išliks iki pat suėmimo ir mirties.

Žus pakartas Lukiškių aikštėje 1864 metų kovą. Baltarusių atmintis šį vardą saugos visus 150 metų, tačiau viešai pagerbti jo atminimą bus galima tik trumpomis baltarusių nepriklausomumo nuo Rusijos dominavimo akimirkomis.

Pirminiais duomenimis, aptikti 1863 metų sukilimo vadų palaikai.Kęstučio Stoškaus (LNM) nuotrauka
Pirminiais duomenimis, aptikti 1863 metų sukilimo vadų palaikai.Kęstučio Stoškaus (LNM) nuotrauka

Taigi, apžvelgę su 1863 metų sukilimu susijusias tris skirtingas atmintis, priartėjome prie vieno iš vadų, kurių palaikai neseniai rasti ant Gedimino kalno Vilniuje, asmenybės. Trumpą pasakojimą apie K. Kalinauską noriu baigti primindamas, kad jis – Palenkės kaime gimęs etninis lenkas, kuris sąmoningai vadovavosi ne gimtąja smulkiųjų bajorų tradicija, o puoselėjo baltarusių tautinę tapatybę ir dvasinį ryšį su valstietija.

Kitaip tariant, jis pasirinko sunkesnį kelią. Kol atėjo laikas imtis kovos veiksmų, K. Kalinauskas XIX amžiaus šeštojo dešimtmečio pabaigoje Peterburge studijavo teisę ir priklausė grupei idėjinių mokinių, besiburiančių aplink iškilų karininką, bebaigiantį aukso medaliu prestižinę Generalinio štabo akademiją ir pradedantį didelę karinę karjerą. Tas karininkas buvo Z. Sierakauskas, antras iš carinės Rusijos kalėjime kalintų 1863 metų sukilimo vadų, kurio palaikai rasti Vilniuje, praėjus daugiau nei pusantro šimto metų po jo mirties.

Štabo karininkas eina į mišką

Z. Sierakausko biografija yra visiškai kitokia nei K. Kalinausko: ilgesnė, susidedanti iš daugelio etapų, aprėpianti įvairias XIX amžiaus lenkų kovos su užkariautojais sritis. Jis gimė 1827 metais Voluinėje. Po ketverių metų jo tėvas žuvo 1831 metų sukilime. Zigmantas, finansiškai remiamas patriotiškai nusiteikusių vietos lenkų, baigęs gimnaziją Žytomyre pradėjo studijuoti Peterburge. Tačiau dėl bandymo nelegaliai patekti į Austrijos valdomą ir revoliucinėmis nuotaikomis gyvenančią Galiciją 1848 metais buvo suimtas ir ištremtas už Uralo, kur turėjo atlikti neterminuotą tarnybą eiliniu kariu areštantų kuopose.

Zigmanto Sierakausko ir Apolonijos Dalevskytės jungtuvių žiedas, rastas sukilėlio kape ant Gedimino kalno 2017-ųjų liepą. Įrašas vidinėje pusėje: "Zygmónt Apolonija 11 Sierpnia/30 Lipca 1862 r.". Kęstučio Stoškaus (LNM) nuotrauka
Zigmanto Sierakausko ir Apolonijos Dalevskytės jungtuvių žiedas, rastas sukilėlio kape ant Gedimino kalno 2017-ųjų liepą. Įrašas vidinėje pusėje: "Zygmónt Apolonija 11 Sierpnia/30 Lipca 1862 r.". Kęstučio Stoškaus (LNM) nuotrauka

Po šešerių tarnybos metų baudos būriuose jis tapo puskarininkiu, o išskirtinės žinios, užsienio kalbų ir europietiškos kultūros pažinimas jam leido greitai kilti karjeros laiptais.

Vis labiau aiškėjo, kad Z. Sierakausko aktyvumas buvo nukreiptas dviem – oficialiosios ir konspiracinės veiklos – kryptimis. Generalinio štabo akademija ir vėlesnė tarnyba, susijusi su carinės Rusijos kariuomenės modernizavimu pagal Vakarų karinės minties pavyzdžius, suteikė jam išsamių žinių apie esamą armijos būklę, nustatė prievolę keliauti į užsienį ir užmegzti tarptautinius kontaktus.

Be to, tai jam suteikė galimybę slapta burti lenkų karininkus bei daryti įtaką jų pažiūroms ir nuostatoms, o užsienio išvykos leido nepastebimai susitikinėti su lenkų emigrantais ir Europos revoliucinių organizacijų vadovais. Neabejotinai tai buvo susiję su nuolatine grėsme būti atskleistam arba mirti. Kita vertus, Z. Sierakauskas turėjo nepakartojamą progą įvertinti realias galimybes surengti atvirą antirusišką sukilimą: pirmiausia emigracijoje, tada Lenkijos kongreso karalystėje, galiausiai – Lietuvoje. Tokios politinės, ypač karinės, nuovokos neturėjo joks kitas emigracijoje, Varšuvoje ar Lietuvoje gyvenantis ir apie sukilimą mąstantis asmuo.

Z. Sierakauskas neigiamai vertino galimybes surengti sukilimą nurodytu laiku, t. y. 1863 metų pradžioje. Šią nuomonę keletą kartų jis pareiškė ir Vakaruose, ir Varšuvoje, ir Vilniuje, iš kur atėjo kvietimai imtis vadovauti kariniams veiksmams. Iš pradžių jis atsisakė sukilimo vado funkcijos. Tačiau, kilus sukilimui Varšuvoje, kuriam jis nepritarė, baigėsi diskusijų ir sąlygų kėlimo laikas. 1863 metų vasarį Z. Sierakauskas išsiuntė į Peterburgą oficialų laišką, kuriame teigė pasitraukiantis iš kariuomenės ir atvirai deklaruojantis dalyvavimą anticariniame sukilime. Tai reiškė ne tik puikios karjeros baigtį, bet ir galimybės toliau būti Rusijos valdžios pavaldiniu praradimą. Z. Sierakauskas tada jau buvo jaunavedys, jo žmona laukėsi vaiko...

Į sukilėlių stovyklą Kauno apskrityje jis atvyko kovo ir balandžio sandūroje. Ten jo laukė vietos vadų Boleslovo Kolyškos ir A. Mackevičiaus vadovaujamos „partijos“, vienijančios kelis šimtus sukilėlių. Stodamas į kovą su caru Z. Sierakauskas, kaip štabo karininkas, žinojo, kad sukilimas Lietuvoje negali remtis keliasdešimčia panašių, bet vienas kitam nepavaldžių vietos būrių, tam buvo reikalinga nors ir nedidelė, bet sutelkta kariuomenė. Tolesni jo veiksmai buvo skirti tokiai jėgai organizuoti ir apginkluoti, taip pat – Vilniui užimti. Krašto sostinės užėmimas radikaliai pakeistų sukilimo politinį svorį.

Ginčų dėl 1863 metų sukilimo faktų nebekyla, tačiau kiekviena jame dalyvavusi tauta – lenkų, lietuvių ir baltarusių – pabrėžia tam tikrus įvykius, matydama juose atskiros – savo –istorijos blyksnį.

Šios prielaidos atskleidė Z. Sierakausko žygio prasmę. Jis driekėsi per šiaurinę Kauno apskrities dalį Kuršo gubernijos link, siekiant nužygiuoti iki Livonijoje esančio Daugpilio, kuriame buvo negausi karinė įgula, bet pilni sukilėliams reikalingų ginklų sandėliai. Iš ten bus galima smogti Vilniui.

Žygio metu sukilėlių pajėgos didėjo žaibo greičiu – per dvi savaites sukilėlių padaugėjo penkis kartus. Šiaurinėje Lietuvos dalyje, netoli Biržų, sukilėliams teko stoti į mūšį su daug gausesnėmis Rusijos kariuomenės pajėgomis. Pirmoji tris dienas prie Medeikių trukusių kautynių diena sukilėliams buvo gana sėkminga, tačiau antrąją buvo sunkiai sužeistas pats Z. Sierakauskas, o trečiąją dieną kautynes laimėjo rusai. Mirštantis sukilimo vadas keletą dienų buvo slapstomas aplinkiniuose dvaruose, galiausiai pateko į rusų nelaisvę. Pervežtas į kalėjimo ligoninę Vilniuje jis tebebuvo sunkios būklės, pasveikti jam nebuvo lemta. Jis gavo caro patvirtintą įsakymą dėl mirties bausmės paskelbimo ir 1863 metų birželio 27 dieną buvo pakartas Lukiškių aikštėje Vilniuje.

Tai buvo sukilimo persilaužimo momentas. Kaip atskleidžiama įvairiuose šaltiniuose, Z. Sierakausko mirtis tautos akyse tapo didelės dramos simboliu. Sukilimas tebevyko, tačiau jį skatino ne tiek viltis sulaukti laisvės, kiek neapykanta budeliams ir valia pademonstruoti kolektyvinį pasipriešinimą nelaisvei.

Dėl nepavykusio sukilimo rezultatų

Kryžius ir paminklinė plokštė Zigmantui Sierakauskui ir Konstantinui Kalinauskui atminti Vilniuje, Lukiškių aikštėje, kur jiems buvo įvykdyti mirties nuosprendžiai.Oresto Gurevičiaus nuotrauka
Kryžius ir paminklinė plokštė Zigmantui Sierakauskui ir Konstantinui Kalinauskui atminti Vilniuje, Lukiškių aikštėje, kur jiems buvo įvykdyti mirties nuosprendžiai.Oresto Gurevičiaus nuotrauka

Aptariamus istorinius įvykius mums priminė sukilimo didvyrių palaikų atradimas ant Vilniaus pilies kalno. Kai kuriuos iš mūsų tai gali paskatinti įvairiausiems apmąstymams. Asmeniškai aš vienu metu galvoju apie du dalykus.

Visų pirma, mąstau apie patį sukilimą. Anuometė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės padėtis vertintina kaip sunkesnė nei Lenkijos kongreso karalystės, nes priešas fiziškai buvo arčiau, pasirengimas atvirai kovai su juo truko trumpiau, o tikslas – tautos laisvė – atrodė labai tolimas.

Manau (nors nesu tikras, ar pagrįstai), kad ginkluotų vietos gyventojų kovų čia buvo daugiau nei Lenkijos kongreso karalystėje, tačiau įgyvendinti didesnius strateginius sumanymus bei užtikrinti vieningo vadovavimo sukilimui taip ir nepavyko. Minėtam tikslui buvo skirtas Z. Sierakausko žygis, tačiau mirus vadui šiam planui nebuvo lemta išsipildyti.

Socialinė ir istorinė sukilimo Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje prasmė veikiausiai atsiskleidė stulbinama patirtimi, įgyta per daugiau nei metus trukusią bendrą kovą prieš svetimą valstybę, dalyvaujant trijų etniškai ir kultūriškai skirtingų visuomenių atstovams. Jie priklausė skirtingiems socialiniams sluoksniams ir išpažino bent du tikėjimus, tačiau negalėjo šioje kovoje nors simboliškai remtis savo valstybe. Sukilėliams neatstovavo jokios institucijos, formaliai jie buvo žmonės iš niekur, nors jautėsi dideli šios žemės patriotai ir dėl jos stojo į kovą. Ši patirtis buvo labai stipri ir teigiamai psichiškai stigmatizuojanti. Be to, ją galima sieti su panašiose kovose dalyvavusiomis pirmtakų kartomis.

Aptariamai kovai būdingi du aspektai. Pirma, tai buvo karas su užkariautoju, caru ir Rusija, paremtas neapykanta, kerštu už viską, ką priminė istorinė atmintis. Kita vertus, tai buvo karas už laisvę, nepriklausomybę bei teisę turėti nuosavą tapatybę ir laisves, kurios anuomet dar nebuvo vadinamos žmogaus teisėmis. Tuo požiūriu šią kovą galima vertinti kaip aukščiausių vertybių siekimą, jų įtvirtinimą ir apsaugą.

Taip pat verta apsvarstyti politinius sukilimo rezultatus. Jau 150 metų kalbame apie didelius jo pralaimėjimo mastus. Tikrai jų negalima nepaisyti arba aiškinti paviršutiniškai. Kita vertus, turime užduoti klausimą apie šio sukilimo reikšmę Rusijai, jos vykdytai politikai ir pozicijai anuomečiame pasaulyje. Tada iškyla mūsų dienomis aktualūs klausimai, turintys sąsajų su 1863 metų sukilimo tematika bei istorine atmintimi.

Rusija nuo pat XVI amžiaus siekė Europos pripažinimo, pagarbos Rusijos didybei ir dvasiniam stačiatikybę išpažįstančių carų autoritetui bei kultūrinės priklausomybės Vakarams. Ji demonstravo savo jėgą, dažnai tokiu būdu baugindama Europos politikus. Jų baimė buvo naudinga, bet neskatino pagarbos Rusijai.

Gausus lietuvių dalyvavimas sukilime, kaip rodo jų politinės savimonės istorija, tapo labai svarbia mokykla, suteikusia galimybę vietos valstiečiams įgyti kovos už kolektyvinę tapatybę ir laisvę patirties.

Jai reikšti reikėjo tikėjimo, kad Rusijos politika yra moraliai pateisinama. Dėl to istoriniu požiūriu Rusijai ir šiandien brangiai kainuoja jos karinės ir politinės akcijos Čečėnijoje, Gruzijoje, Kryme ar Donecke, kurios trumpuoju laikotarpiu galbūt ir užtikrina sėkmę, tačiau naikina per ilgus propagandos dešimtmečius kurta taikingumo ir kilnumo skraiste pridengtą širmą, skirtą šio imperializmo veidui pridengti. Palyginę nūdienos pasaulio viešosios nuomonės balsus apie Rusiją su tuo, kas kalbėta apie ją prieš du dešimtmečius, galime įvertinti jos įvaizdžio sumenkimo laipsnį.

Anais laikais situacija buvo panaši. 1863 metų sukilimas ir jo numalšinimo būdai, kurių ėmėsi carinė valdžia, XIX amžiaus Europai visų pirma buvo labai netikėti. Tik vėliau įvairių valstybių vyriausybės, spauda ir viešoji nuomonė ėmė aktyviai domėtis šiais įvykiais.

Iš Europos žemėlapio prieš 70 metų ištrinta Abiejų Tautų Respublika skleidė stiprius savo pogrindinio gyvenimo signalus, rodančius, kad Rusijai nepavyko šios problemos užgniaužti – ji tebėra okupantė, jai jaučiama neapykanta. Šie balsai neišgelbėjo sukilimo, bet atskleidė Rusijos imperializmo veidą. Ilguoju laikotarpiu tai įgijo politinę prasmę: Rusijai – kenksmingą, o jos pavergtoms tautoms – naudingą. Praėjus pusei amžiaus, jų prasmingumą atskleidė 1918 metai.

Saugumas nereiškia ramybės

Aptariama tema suteikia daug pamokų dabarčiai. Būdami sukilėlių palikuonys, mes gyvename kitokiame pasaulyje, trijose valstybėse, iš kurių dvi yra visiškai nepriklausomos, o trečioji dar turi nuolat kovoti su buvusio užkariautojo tradiciniu dominavimu. Pirmosios dvi valstybės priklauso aukšto ekonomikos ir civilizacijos lygio bendrai europietiškai struktūrai, kurios politinė sistema yra nerangi ir nelabai gerai veikia. Geografiškai mūsų trečiasis partneris nuo institucionalizuotos Europos atribotas politiškai nedraugiškos sienos. Ji kelia daug naudos neteikiančių rūpesčių, yra įvairiausių trukdžių priežastis. Vis dėlto ši siena, turinti politinę ir ekonominę svarbą, nedaro didesnio poveikio mentaliteto skirtumams. Šiuo požiūriu ji yra paviršutiniška, nesiekia giliau, t. y. ten, kur slypi mūsų artumo šaknys.

Be to, minėtas artumo jausmas pamažu sklinda ten, kur gyvena kitos tautos, turinčios panašią gyvenimo iš kartos į kartą svetimose valstybėse ir kovos už savąją tapatybę, nepaisant joms primestos svetimos valstybės, patirtį. Sena vadinamoji Tarpjūrio ar Trijų jūrų fantastų idėja padeda atskleisti savo gilesnes dvasines šaknis. Jau nebesijaučiame esantys vienui vieni. Dėl to esame daug stipresni, nei buvome prieš 150, 100 ar net 50 metų. Ačiū Dievui!

Tačiau geografija nenori keistis. Ji atkakliai primena apie mūsų padėtį ir rodo, kad nesame visiškai, visiems laikams ir visapusiškai saugūs. Niekas nėra duota ar iškovota visiems laikams. Saugumas nereiškia gyvenimo be rūpesčių ar nieko neveikiant. Iš tokių tautų kaip mūsų, kitaip tariant, iš manęs ir tavęs, šiandien reikalaujama aktyvios, pasiaukojamos ir drąsios laikysenos. Vėliau ją turėtų perimti mūsų anūkai.

GOOGLE rekomenduoja
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaPrivatumo politika
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"