Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
ISTORIJA

Brolių Yčų tandemas 

2019 balandžio 6 d. 12:00
Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti centro komiteto nariai (1915 m.) Iš kairės: sėdi Stasys Šilingas, Emilija Vileišienė, Martynas Yčas, Antanas Vileišis, kun. Konstantinas Olšauskas, dr. Jonas Basanavičius, Jonas Kymantas. Stovi: Jokūbas Šernas, kun. Povikas Dogelis, Juozas Balčikonis, kun. Juozapas Kukta, Antanas Žmuidzinavičius,Antanas Smetona. 
Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti centro komiteto nariai (1915 m.) Iš kairės: sėdi Stasys Šilingas, Emilija Vileišienė, Martynas Yčas, Antanas Vileišis, kun. Konstantinas Olšauskas, dr. Jonas Basanavičius, Jonas Kymantas. Stovi: Jokūbas Šernas, kun. Povikas Dogelis, Juozas Balčikonis, kun. Juozapas Kukta, Antanas Žmuidzinavičius,Antanas Smetona. 
Nuotrauka iš Lietuvos nacionalinio muziejaus fondų

Broliai Jonas ir Martynas Yčai, trumpai blykstelėję Lietuvos politikos padangėje, vėliau gyvenimo prasmę rado akademinėje ir visuomeninėje veikloje.

Pirmosios Lietuvos Respublikos istorijoje gausu vaizdingų pasakojimų ir siužetų apie giminystės ryšiais susijusias personas, giliai įsirėžusias į valstybės gyvenimą. Pavyzdžiui, turtingiausiais Lietuvos žmonėmis buvo laikomi broliai Jonas ir Juozas Vailokaičiai, taip pat – už prezidento ir premjero ištekėjusios bei įtakingiausiomis moterimis šalyje tapusios Sofija ir Jadvyga Chodakauskaitės. Beje, jos atsakingos ir už tai, kad Lietuva iki šiol vadinama „švogerių“ kraštu – seseris vedę Antanas Smetona ir Juozas Tūbelis valdė Lietuvą kone visą ketvirtą dešimtmetį. Į Vilniaus istoriją ryškiomis raidėmis įsirašė ir brolių Petro, Jono bei Antano Vileišių trijulė.

Šįkart skaitytojams siūlome trumpą dviejų brolių Jono ir Martyno Yčų biografinį eskizą.

Martynas Yčas ir Jonas Basanavičius pakeliui į Ameriką, 1913 m. / Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto archyvo nuotrauka
Martynas Yčas ir Jonas Basanavičius pakeliui į Ameriką, 1913 m. / Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto archyvo nuotrauka

Tarp Amerikos, Biržų ir Sibiro

Yčai gimė Šimepliškių kaime, Biržų valsčiuje. Jonas – 1880 metų liepos 21 dieną, Martynas – 1885 metų lapkričio 13-ąją. Abu tėvai laikė save lietuviais, tad sūnums stengėsi suteikti padorų išsilavinimą. Tačiau 1890 metais tėvas įkliuvo žandarams už lietuviškos spaudos platinimą. Palikęs šeimą jis nusprendė keliauti į Ameriką – kitu atveju laukė tremtis į Sibirą.

Į Lietuvos valstybės kūrimo darbus itin aktyviai įsitraukusiam Martynui Yčui Augustino Voldemaro Vyriausybėje buvo pasiūlytas finansų ministro postas.

Tuo metu Jonas jau buvo įstojęs į Mintaujos gimnaziją, bet išvykus tėvui baigė tik keturias klases. Sūnėno išsilavinimo pradžiamoksliu pasirūpino dėdė – poetas, vertėjas ir spaudos darbuotojas Stanislovas Dagilis. Vėliau Jonas patraukė į Slucko gimnaziją, kurioje buvo sudarytos palankios sąlygos mokytis, veikė vietos evangelikų reformatų bendruomenės išlaikomas bendrabutis.

1898 metais, baigęs gimnaziją, J. Yčas išvažiavo į Petrapilį studijuoti teisės, tačiau netrukus persiorientavo į istorijos-filologijos studijas. 1903-iaisiais jis parašė baigiamąjį darbą apie miestų atsiradimą Lietuvoje. Tėvas iš Amerikos siuntė sūnui laiškus, ragino studijuoti inžineriją ir atvykti į JAV, bet Jonas jo nepaklausė. Visą dešimtmetį blaškėsi po Rusijos imperiją, 1908-aisiais net tapo Semipalatinsko gimnazijos inspektoriumi, atsidūrė visiškai šalia Mongolijos. Tiesa, net iš ten Jonas stengėsi nuolat grįžti į Lietuvą ir dalyvauti vietos lietuvių gyvenime, Lietuvių mokslo draugijos veikloje. Du jo pranešimai („Kaip lietuvis 1382 m. Maskvą nuo totorių gynė“ ir „Žiupsnys žinių apie Žalgirio mūšį“) buvo publikuoti. Taip pamažu atsirado lietuviškos istoriografijos tradicijos pamatai. Rusijoje J. Yčas užmezgė ryšius su viena svarbiausių liberalios pakraipos partijų šalyje – konstituciniais demokratais (vadinamaisiais kadetais), tapo jos nariu.

Mokytojų kursai Voroneže 1917 metais. 2-oje eilėje (ketvirtas ir penktas iš kairės) broliai Martynas ir Jonas Yčai. Toliau - Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė, Jonas Jablonskis, Pranas Mašiotas ir kiti. / lietuve.lt nuotrauka
Mokytojų kursai Voroneže 1917 metais. 2-oje eilėje (ketvirtas ir penktas iš kairės) broliai Martynas ir Jonas Yčai. Toliau - Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė, Jonas Jablonskis, Pranas Mašiotas ir kiti. / lietuve.lt nuotrauka

Beje, Mongolijos link J. Yčą traukė ne vien Sibiro egzotika, bet ir ir didesni atlyginimai, mat jis rūpinosi jaunėlio brolio Martyno mokslais. Šis, padedamas Jono, baigė Pernavos gimnaziją Estijoje, o vėliau įstojo į Tomsko universitetą. Studijavo teisę ir parašė diplominį darbą tema „Evangelikų bendruomenės atsiradimas ir organizacija Lietuvoje ir kunigo padėtis joje“. 1911 metais Martynas baigė universitetą ir pasuko brolio pramintais takais – tapo kadetų partijos nariu. Tiesa, į Sibirą jis nebegrįžo – parvyko į Lietuvą. Nerukus Kaune pradėjo advokato padėjėjo darbą pas būsimą Lietuvos Respublikos teisingumo ministrą Petrą Leoną, žmonių vadintą „Lietuvos sąžine“.

Martynas taip pat įsitraukė į tautinio atgimimo veiklą. Jau 1912-aisiais jis buvo išrinktas Kauno gubernijos atstovu į Valstybės Dūmą, o dar po metų su Jonu Basanavičiumi išvyko į JAV. Amerikoje ne tik lankė vietos lietuvių bendruomenes, bet ir rinko aukas Lietuvių mokslo draugijos veiklai.

Jonas Yčas su žmona Ona Neimanaite-Yčiene / Birzų krašto muziejaus "Sela" nuotrauka
Jonas Yčas su žmona Ona Neimanaite-Yčiene / Birzų krašto muziejaus "Sela" nuotrauka

Susitiko Voroneže

Abiejų brolių likimus vėl suvedė prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas. Martynas, dar būdamas Lietuvoje, tapo vienu Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti steigėjų, tačiau artinantis vokiečių kariuomenei nusprendė trauktis į Rusiją. Ten nepaprastai daug padėjo lietuvių bendruomenei – iš vadinamojo kunigaikštytės Tatjanos komiteto parūpino milijonines sumas Rusijoje atsidūrusiems lietuviams globoti. Taigi M. Yčas buvo gerbiama gerbiama figūra visos imperijos mastu. 1918-ųjų lapkričio 12 dieną „Lietuvos aidas“ apie jį rašė: „Yčo nepaprastas veiklumas ypač apsireiškė karo metu, kada ant Lietuvos suvirto tiek visokių nelaimių. (...) M. Yčo sumanymu susidarė ir Lietuvių Dr-ja dėl karo nukentėjusiems šelpti. Stojęs jos priešaky, gavo atsisakyti nuo kitų įgaliojimų ir kaipo šios draugijos pirmininkas ėmė važinėti pinigaudamas komitetui.“

Būtent Martynui pavyko išrūpinti leidimus lietuvių berniukų ir mergaičių gimnazijoms Voroneže steigti. Dirbti mokymo įstaigoje jis pakvietė ir brolį Joną. Šis tapo Voronežo II gimnazijos direktoriumi, prie kurios glaudėsi ir M. Yčo vadovaujama lietuviška gimnazija.

Martynas ir Hypatija Yčai. / Nuotrauka iš Jono Aničo knygos "Jonas ir Martynas Yčai: gyvenimas ir darbai Lietuvai".
Martynas ir Hypatija Yčai. / Nuotrauka iš Jono Aničo knygos "Jonas ir Martynas Yčai: gyvenimas ir darbai Lietuvai".

Voroneže Jonas atidarė Lietuvių mokytojų institutą, kuriame buvo rengiami būsimi Lietuvos mokyklų mokytojai. Paskaitas jiems skaitė ir Jonas Jablonskis, ir Juozas Balčikonis. J. Yčas taip pat dėjo daug pastangų bolševikų į kalėjimus uždaromiems lietuvių aktyvistams išpirkti. Martynas ėmėsi aktyvaus talkininkavimo lietuvių spaudoje, kartu su Liudu Noreika leido „Lietuvių balsą“.

Taigi broliai bent kurį laiką gyveno tame pačiame mieste ir abu buvo aktyviai įsitraukę į lietuvių bendruomenės visuomeninę bei politinę veiklą. Tačiau tai truko neilgai. 1916 metais Martynas, kaip lietuvių atstovas, gavo audienciją pas popiežių Benediktą XV, prašė jo paramos lietuvių tautinio atgimimo judėjimui. Paskui M. Yčas pakartotinai išvyko į JAV, vėl lankė Amerikos lietuvių bendruomenes. Ten susituokė su Jono Šliūpo dukra Hypatija. Beje, Jonas šeimą sukūrė kiek anksčiau – 1908 metais vedė evangelikų reformatų kunigo Adolfo Neimano atžalą Oną.

Į Rusiją M. Yčas grįžo prieš pat vasario revoliuciją. Netrukus kardinaliai pasikeitusi politinė konjunktūra nieko gero nežadėjo – Martynas net kuriam laikui buvo areštuotas. Pamažu tapo aišku, kad Voroneže nebesaugu, tad abu broliai 1918 metais išvažiavo į Lietuvą.

Pirmasis Lietuvos Respublikos ministrų kabinetas. Iš kairės: Švietimo ministerijos valdytojas Jonas Yčas, teisingumo ministras Petras Leonas, ministras pirmininkas ir užsienio reikalų ministras Augustinas Voldemaras, finansų, prekybos ir pramonės ministras bei susisiekimo ministras Martynas Yčas, žemės ūkio ir valstybės turtų ministras Juozas Tūbelis, vidaus reikalų ministras Vladas Stašinskas. Vilnius, 1918 m. / LCVA nuotrauka
Pirmasis Lietuvos Respublikos ministrų kabinetas. Iš kairės: Švietimo ministerijos valdytojas Jonas Yčas, teisingumo ministras Petras Leonas, ministras pirmininkas ir užsienio reikalų ministras Augustinas Voldemaras, finansų, prekybos ir pramonės ministras bei susisiekimo ministras Martynas Yčas, žemės ūkio ir valstybės turtų ministras Juozas Tūbelis, vidaus reikalų ministras Vladas Stašinskas. Vilnius, 1918 m. / LCVA nuotrauka

Ministerių duetas

1918-ųjų birželį „Lietuvos aidas“ paskelbė, kad lietuvių inteligentija vis gausiau parvyksta į tėvynę, ir pranešė apie J. Yčo, Prano Mašioto, Sofijos Čiurlionienės ir kitų lietuvių sugrįžimą į Lietuvą. Vilniuje atsidūręs J. Yčas tuoj pat buvo pakviestas į Lietuvos Tarybą ir paskirtas dirbti švietimo komisijoje. Pradėjus burti pirmąją Lietuvos Respublikos Vyriausybę, švietimo ministro postas pasiūlytas būtent J. Yčui. Tuo metu Vyriausybės įtaka buvo labai ribota, o situacija švietimo sektoriuje – komplikuota. 1914-aisiais Lietuvos teritorijoje veikė 1620 pradinių, 45 vadinamosios nepilnos vidurinės, 37 vidurinės ir kelios specialiosios mokyklos. Karo metais vienos jų atsidūrė Rusijoje, kitos tiesiog buvo uždarytos, tad išardytas ugdymo įstaigų tinklas neveikė.

J. Yčui teko daugybė darbų: sukurti ministerijos administracinį aparatą, iš vokiečių perimti mokyklų kontrolę, organizuoti būsimų mokytojų rengimą. Jau 1918 metų pabaigoje jis Vilniuje sušaukė pirmąją Lietuvos mokytojų konferenciją, o 1919-aisiais Jono vadovaujamos ministerijos rankose atsidūrė 1500 pradinių mokyklų ir maždaug 2000 mokytojų.

To meto lietuvių politinių veikėjų atsiminimuose galima aptikti užuominų, kad už ministro postą J. Yčas turėtų būti dėkingas būtent broliui. Tokie liudijimai kartais atrodo pernelyg drastiški (pavyzdžiui, Mykolas Krupavičius teigė, jog Martynas, proteguodamas brolį, apšmeižė realiausią jo konkurentą P. Mašiotą, neva šis esąs bolševikas), istorikai jų patikrinti nebegali, tačiau tikėtina M. Yčo pagalba tikrai galėjo būti svarbus veiksnys Jonui iškilti.

Martynas į Lietuvą parvažiavo šiek tiek anksčiau, 1918-ųjų balandį, ir, galima sakyti, iš karto buvo priimtas į Lietuvos Tarybą dirbti finansų komisijoje. Tiesa, sėslaus gyvenimo Vilniuje jis nekūrė. Vykdydamas įvairias užduotis lankėsi Kaune, Kijeve, padėjo karo pabėgėliams grįžti į Lietuvą. Vėliau keliavo į Lozanos konferenciją, Berlyną, Stokholmą. Kurį laiką, kol vyko Paryžiaus taikos konferencija, dirbo ir Lietuvos delegacijoje Prancūzijoje. Kaip minėjome anksčiau, abu broliai vienu metu priklausė Rusijos kadetams, tad, ko gero, nereikėtų stebėtis, kad M. Yčas buvo vienas aktyviausių monarchijos sukūrimo Lietuvoje šalininkų.

Į Lietuvos valstybės kūrimo darbus įsitraukęs Martynas netrukus Augustino Voldemaro Vyriausybėje gavo finansų ministro postą. Bene svarbiausias M. Yčo nuveiktas darbas buvo tai, kad jam pavyko susitarti su Vokietija dėl 100 mln. markių paskolos, kurios Lietuvos valstybei gyvybiškai reikėjo.

Beje, broliai Yčai, iki tol kurį laiką nutolę nuo Lietuvos, 1918–1919 metais tapo itin aktyvūs kuriant valstybę. Nors abu buvo dešiniųjų (iš esmės – tautininkų) pažiūrų, ko gero, jų negalima laikyti nė vienos partijos ideologais. Broliai neblogai sutarė su visų politinių srovių atstovais, o šie apie Yčus yra palikę daug teigiamų atsiliepimų.

Martynas Yčas / Biržų krašto muziejaus "Sėla" nuotrauka
Martynas Yčas / Biržų krašto muziejaus "Sėla" nuotrauka

Iš politikos – į verslą ir akademiją

Ministrais Yčai dirbo neilgai. Sukantis laikinųjų vyriausybių karuselei jie neteko svarbiausių postų, tačiau, pasitraukę iš didžiosios politikos, rado kitų saviraiškos būdų. M. Yčas tapo vienu patikimiausių Lietuvos diplomatinių misijų vykdytojų, todėl neatsitiktinai atsidūrė Paryžiaus taikos konferencijoje, o prieš tai dar buvo paskirtas generaliniu įgaliotiniu finansų reikalams užsienio šalyse.

Vis dėlto greitai jis iš politikos pasuko į ekonominę veiklą. Dar 1918 metais kartu su Saliamonu Banaičiu, Jurgiu Alekna ir Adomu Prūsu įsteigė Prekybos ir pramonės banką, kuris vėliau prisidėjo prie Lietuvos banko įkūrimo 1922 metais. Per pirmą Lietuvos banko akcininkų susirinkimą M. Yčas buvo išrinktas banko tarybos pirmininku.

Jo įtaka jaučiama daugelyje pirmojo Nepriklausomybės dešimtmečio ekonominės politikos krypčių, taip pat Lietuvos verslo bendrovių veikloje. Kaune Martynui sekėsi, tad jis, likdamas ištikimas savo įsitikinimams, netrukus tapo vienu svarbiausių Kauno kultūrinio gyvenimo mecenatų. Pavyzdžiui, pasirūpino, kad jau 1923 metais būtų išleista biografinė knyga apie pirmąjį Nepriklausomybės kovose žuvusį Lietuvos karininką Antaną Juozapavičių.

M. Yčas aktyviai dirbo ir spaudoje, o karo metais Rusijoje įgyta patirtis, ko gero, leido jam tiksliai įvertinti bolševikų pavojų 1940-aisiais. Sovietams okupavus Lietuvą ir iškart išgirdęs gandų, kad bus represuotas, jis su šeima pasitraukė į Klaipėdą, per ten – į Vokietiją, Ispaniją, Portugaliją ir galiausiai – į Braziliją.

Tolesnis M. Yčo šeimos kelias turėjo vesti į JAV, Niujorką. Tačiau 1941-ųjų balandžio 5 dieną jį miegantį ištiko širdies priepuolis. Rio de Žaneiro kapinės – M. Yčo paskutinio poilsio vieta.

Brolių, kurie visą gyvenimą buvo artimi, net mirties aplinkybės tokios pačios – J. Yčas irgi mirė nuo širdies ligos.

Brolių Yčų tandemas

„Lietuvos aidas“, pristatydamas visuomenei pirmųjų Lietuvos ministrų biografijas,1918 metais rašė, kad J. Yčo didžiausia svajonė „yra labiau akademinė nei politinė“: „Profesoriauti ir dabar tebesvajoja. Išsirinkęs Lietuvos istoriją, bandė ją tirti. Turi nemaža jos medžiagos, ypač apie miestų atsiradimą Lietuvos teritorijoje. Bet kad Lietuvos istorijos tyrimas ne vieno darbas, tai svajoja apie istoriografų draugiją, kuri parūpintų tam tikrų ištraukų chrestomatiją, kaipo keliarodį pradedantiems tirti.“

Regis, ši svajonė – ne tušti, perdėtai romantizuoti politiko žodžiai, o tikra tiesa. Tai liudija vėlesni J. Yčo biografijos faktai. Pasitraukęs iš ministro pareigų J. Yčas dar 1919 metais atsidūrė Karaliaučiuje ir vietos universitete atnaujino istorijos studijas. Paskui parašė daktaro disertaciją tema „Simono Gronau, XVI amžiaus kronisto, reikalu“. 1922 metais ji publikuota Kaune.

Į Lietuvą vėl grįžęs J. Yčas direktoriavo trijose Panevėžio mokyklose, tačiau pagrindinė jo veikla susijusi su Lietuvos universiteto kūrimu. Šioje aukštojoje mokykloje J. Yčas pasireiškė ir kaip vienas svarbiausių istorikų. Senosios kartos atstovas išugdė pirmąją (ir vienintelę) Nepriklausomybės metais subrendusią istorikų kartą, kurioje aptinkame Adolfo Šapokos, Zenono Ivinskio, Juozo Jakšto ir kitų pavardes. Veikiausiai J. Yčas dar ilgai būtų dirbęs universitete, jei ne sunki širdies liga, pasiglemžusi talentingo istoriko gyvybę 1931 metų gruodžio 17 dieną.

Jonas Yčas. / lt.wikipedia.org nuotrauka
Jonas Yčas. / lt.wikipedia.org nuotrauka

Evangelikų reformatų bendruomenėje

Tikriausiai nesuklysiu teigdamas, jog brolių Yčų tandemas lietuvių istorinėje atmintyje yra šiek tiek primirštas ir užgožtas kitų asmenybių. Vis dėlto tam tikra Lietuvoje gyvenanti religinė bendruomenė – evangelikai reformatai, arba kalvinistai – Yčus turėtų prisiminti kur kas geriau.

Dar pirmąjį XX amžiaus dešimtmetį abu broliai pradėjo dalyvauti Evangelikų reformatų bažnyčios sinoduose Lietuvoje. 1910 metais Vilniaus evangelikų reformatų sinodas J. Yčą išrinko kuratoriumi, o 1912-aisiais kuratoriumi tapo ir Martynas. Jie aktyviai prisidėjo tiek prie evangelikų reformatų mokyklų, tiek prie spaudos kūrimo. Brolių iniciatyva 1911 metais pradėtas leisti pirmas lietuviškas šios religinės bendruomenės mėnesinis laikraštis „Pasiuntinys“.

Senosios kartos atstovas Jonas Yčas išugdė pirmąją (ir vienintelę) Nepriklausomybės metais subrendusią istorikų kartą, kurioje aptinkame Adolfo Šapokos, Zenono Ivinskio, Juozo Jakšto ir kitų pavardes.

Bene daugiausia dėmesio Yčų biografijoms skyręs istorikas Jonas Aničas tvirtina, kad J. Yčas iki pat gyvenimo pabaigos pasižymėjo altruizmu, dalyvavo beveik kiekviename metiniame sinodo susirinkime. Gana nedidelei (Antrojo pasaulinio karo išvakarėse Lietuvoje, be Klaipėdos, tačiau įskaitant Vilniaus kraštą, galėjo būti iki 10 tūkst. evangelikų reformatų) bendruomenei tokia Lietuvos valstybės kūrėjų parama ir aktyvus dalyvavimas religinėje veikloje buvo labai svarbūs.

Yčų darbus geriausiai apibūdina ilgamečio Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios kolegijos prezidento Jokūbo Mikulėno žodžiai, pasakyti broliams mirus. 1931 metais Joną jis apibūdino taip: „Nebuvo reformatų gyvenime klausimo, kuriuo J. Yčas nebūtų gyvai susidomėjęs. Jo gilus supratimas mūsų tikybos reikalų mums visiems buvo gerai žinomas ir todėl jo žodis, ar spaudoje pareikštas, ar sinodų susirinkimuose tartas, nesikarščiuojant, dažnai su lengvu humoru, buvo visuomet autoritetingas ir į visus giliausiai veikė.“ Martynas 1947 metais ypač gerai įvertintas už erudiciją. Jis, anot J. Mikulėno, buvo galbūt vienintelis Lietuvoje pasaulietis, „giliai susipažinęs su evangelikų, o ypač evangelikų reformatų, bažnytine santvarka ir istorija. Iki pat mirties gyvai domėjosi tų bažnyčių gyvenimu ir nenuilstamai dirbo jų naudai“.

Derėtų pabrėžti ir tai, kad abu broliai labai pagarbiai elgėsi su kitų konfesijų atstovais, nes puikiai suprato, jog konfesiniai nesutarimai tautinio atgimimo metais būtų padarę tik žalos. Tai ryškiai atsiskleidžia skaitant M. Yčo atsiminimus, pirmąkart išleistus dar 1935–1936 metais. Juose M. Yčas išsamiai pasakoja, kaip Pranciškus Karevičius tapo Žemaičių vyskupu, taip pat prisimena vizito pas popiežių Benediktą XV detales. Vykdamas pas Šventąjį Tėvą Martynas turėjo būtent P. Karevičiaus rašytą laišką (savitą rekomendaciją) kardinolui Pietro Gasparri. Jame buvo rašoma, kad „nors aš kalvinas, bet labai gerai atstovauju Dūmoje lietuvių katalikų reikalus ir, Dieve duok, kad būtų daugiau tokių katalikų kaip reformatas Yčas“.

Gražūs ir paties M. Yčo atsiminimai apie popiežių Benediktą XV: „Po dviejų žodžių jau aš visai užmiršau, kad kalbu su popiežium, su galingiausiu pasaulyje hierarchu. Man rodėsi, kad esu pas malonų, aukštai apsišvietusį žmogų, ir tiek. Nebuvo pas jį tos nenatūralės didybės, to dirbtino iškilnumo, kurio galėtum pas tokį valdovą tikėtis. Žinodamas, kas esąs, nei vienu savo gestu, nei vienu savo kalbos žodžiu to neparodo. (...) Visa audiencija padarė man gilaus ir malonaus įspūdžio, kuris ilgai neišdils iš mano atminties. Aš visuomet džiaugiuos, kad man teko laimė atlankyti popiežių, tą galingiausiąjį hierarchą, kuriam lenkėsi beveik visas krikščioniškasis pasaulis.“

Reklama
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika