Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
ISTORIJA

Antrąkart į Sibirą – sava valia: nepaprasta signataro Kazimiero S. Šaulio artimųjų istorija 

2018 rugsėjo 25 d. 11:29
Prelatas Kazimieras Steponas Šaulys /
Prelatas Kazimieras Steponas Šaulys /
Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotrauka

Parvažiavęs iš trėmimo vietos Krasnojarske, ūkininkas Juozapas Šaulys dėjo visas pastangas, kad po visų vargų galėtų bent prisiglausti savo žemėje, kurią jam buvo dovanojęs dėdė – Vasario 16-osios akto signataras, prelatas Kazimieras Steponas Šaulys. „Stebuklų pasitaikydavo ir sovietmečiu“, – savo tėvų istoriją LŽ papasakojo K. S. Šaulio giminaitis, „Limarko“ įmonių grupės valdybos pirmininkas Vytautas Lygnugaris.

Signataro K. S. Šaulio brolis Juozapas su žmona Ona susilaukė aštuonių vaikų. Abu tėvai gana anksti mirė, todėl dėdė Kazimieras ėmėsi globoti našlaičius: išmokėjo nemažus kraičius, išmokslino. V. Lygnugario mama Aldona Ona Šaulytė buvo vyriausia Juozapo sūnaus, taip pat Juozapo, atžala.

Vytautas Lygnugaris. / Mindaugo Kluso nuotrauka
Vytautas Lygnugaris. / Mindaugo Kluso nuotrauka

Jos tėvas nuo mažumės atkreipė į save dėmesį brandumu, atsakingumu. Sulaukęs penkiolikos ėmėsi ūkininkauti dėdės Kazimiero jam patikėtoje žemėje šalia Vėžaičių. Apie 10 hektarų sklypą K. S. Šauliui kaip signatarui buvo padovanojusi Lietuvos valstybė.

Liko tik vienintelė data

1948 metais Juozapą su vaikais sovietai ištrėmė į Krasnojarską, Kiežmos rajoną. Vytauto mama Aldona Ona ten sutiko savo būsimą vyrą Antaną Lygnugarį. Tais pačiais 1948-aisiais jis buvo atgabentas čia su mama ir broliu Juozu.

Antanas ir Juozas savo tėvą paskutinį sykį matė 1945 metais. Užėjus sovietams ūkininkas Juozas Lygnugaris atsisakė tarnauti okupantų kariuomenėje, pradėjo slapstytis. Galiausia buvo areštuotas ir išvežtas į Komiją.

Kai atsikūrė Lietuva, artimieji suskato domėtis jo likimu, tačiau išsiaiškino tik jam skirtos tremties pabaigos laiką: 1954 metai. Daugiau nė viena žinia apie J. Lygnugarį jų nepasiekė. LŽ pašnekovas Vytautas svarstė, galbūt jo senelis buvo grįžęs į Lietuvą, tačiau močiutė su vaikais tada dar gyvenusi Krasnojarske.

„Ją sovietai suėmė tiesiog ligos patale. Nieko nepaisydami su dviem vaikais įgrūdo į vagoną ir ištrėmė į tolimą Rusijos kraštą“, – pasakojo V. Lygnugaris.

A. O. Šaulytė ir A. Lygnugaris susituokė 1957 metais. Jų santuoką palaimino kunigas... Lygnugaris. Tiesa, ne giminaitis.

„Lygnugario pavardė Lietuvoje gana reta, tačiau – štai toks sutapimas! Ir dar kažkur Rusijos platybėse“, – nusijuokė Vytautas.

Laikinas grįžimas namo

Po dešimt metų, 1958-aisiais, jiems nušvito proga grįžti į tėvynę. Mama nesusidūrė su jokiomis kliūtimis, o Antanui vis dėlto registruotis Lietuvoje neleista. „Gali gyventi kur nori „plačiojoje tėvynėje“, o Lietuvoje – jokiu būdu“, – taip jam pasakę sovietų valdininkai.

Šeima nutarė važiuoti atgal į Krasnojarską. Antanui tada buvo 23 metai. Per tremties laiką Kiežmoje jau buvo susidaręs glaudus pažįstamųjų, kaimynų ratas, liko pačių statyti trobesiai – visa tai lėmė dabar beveik neįtikimą sprendimą.

„Jų gyvenimo sąlygos buvo visai pakenčiamos – ne Laptevų jūra. Vasarą Krasnojarske svilina karščiai, žiemą – speigas, tačiau klimatas žemyninis, sausas“, – teigė V. Lygnugaris.

Kokie motyvai bebūtų, vis dėlto šeima Krasnojarske praleido dar dešimt metų. Per tą laiką Lygnugariams gimė Antanas (1960–2004) ir Vytautas, dabartinis LŽ pašnekovas (g. 1963). 1959-aisiais pora buvo susilaukusi dukrytės, tačiau ši po kelių mėnesių mirė.

„Gimimo vieta Sibiras – dabar man skamba kiek keistai. Lyg ir priklausau jaunesnei kartai, kuri jau po visų tremčių atsirado Sovietų Lietuvoje. Na, bet tikrai toks nesu vienintelis.

Kartais kyla nepatogumų, ypač kai tenka daug keliauti. Užsieniečiai nesupranta: kaip čia yra – gimimo vieta Rusijos Federacija, o esi lietuvis?“ – dažnai girdimą klausimą persakė Vytautas.

Juodas komunistas

V. Lygnugaris abejoja, ar artimųjų patirtas represijas, tremtį galėjo nulemti giminystė su kunigu, Lietuvos valstybės kūrėju K. S. Šauliu. „Iš vaikystės prisimenu vyresniuosius kalbant apie dėdę Kazimierą. Be abejo, jis buvo svarbi figūra. Tačiau kaip kalbėjo? – tik puse lūpų! Ypač prie vaikų“, – sakė Vytautas.

Kol signataro brolėnas gyveno tremtyje, jo ūkis prie Vėžaičių buvo paimtas valstybės reikmėms, jame įkurta girininkija. Parvažiavęs iš Rusijos J. Šaulys ne kartą ėmėsi iniciatyvos susigrąžinti jam priklausiusį turtą. Norėjo prisiglausti dėdę Kazimierą menančioje žemėje, pasiilsėti po tremties vargų ir praleisti paskutines gyvenimo dienas.

„Kartais tokias pastangas apvainikuodavo sėkmė. Jei ten būtų tik šiaip koks namukas, gal sovietai ir būtų gražinę. Tačiau ten buvo nemaža sodyba. Be to, tuometinis girininkas buvo nesukalbamas „juodas“ komunistas. Senelis vis mėgino prabilti į to sąžinę: „Juk aš čia viską stačiau, viskas čia mano rankomis daryta...“ Tuos vaizdus labai gerai atsimenu iš vaikystės“, – sakė V. Lygnugaris.

O susidorojimą su senelio J. Lygnugario šeima, ko gero, lėmė tai, kad jis buvo pasiturintis ūkininkas, turėjęs net 100 hektarų žemės.

Iš kairės: Kazimieras Steponas Šaulys, jo krikšto dukra Birutė Šaulytė su tėvu Jurgiu Šauliu. Luganas, apie 1946–1948 m. / Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotrauka
Iš kairės: Kazimieras Steponas Šaulys, jo krikšto dukra Birutė Šaulytė su tėvu Jurgiu Šauliu. Luganas, apie 1946–1948 m. / Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotrauka

Kur gyventi?

Lygnugariai į Lietuvą grįžo 1968-ųjų liepos 29 dieną. „Datą man lengva atsiminti – buvo siaubinga kaitra“, – kalbėjo Vytautas, tais metais suėjęs penkerių.

Vytauto tėvai atsidūrė kryžkelėje – kur gyventi? Vieni giminaičiai kvietė pas save į Kauną, kiti siūlėsi priglausti Klaipėdoje. Lygnugariai pasirinko uostamiestį, porai mėnesių apsistojo pas Aldonos Onos seserį Danutę.

Vytauto brolis, aštuonerių metų Antanas, pirmą klasę buvo baigęs Krasnojarske, suprantama – rusų kalba. Po mėnesio teko eiti į lietuvišką mokyklą. „Jam buvo nepaprastai sunku – tikras iššūkis. Laimei, viena mokytoja apsiėmė jį mokyti papildomai. Mes truputį kalbėjome lietuviškai, tačiau kur kas prasčiau nei rusiškai“, – prisiminė V. Lygnugaris.

Paviliotas jūros

Pažintį su jūriniu pasauliu V. Lygnugaris pradėjo Sankt Peterburgo (tada – Leningrado) valstybiniame jūrų universitete. Jį baigęs pradėjo dirbti šturmanu. Po poros metų grįžo į tą pačią aukštąją mokytis vokiečių kalbos. Dirbo „Lietuvos jūrų laivininkystėje“.

Per tą laiką Lietuva atkūrė nepriklausomybę. Užmezgęs nemažai kontaktų, V. Lygnugaris nusprendė pradėti nuosavą verslą. 1993-aisiais su partneriais įkūrė „Limarko“ įmonę, teikiančią jūrines paslaugas.

Reklama
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika